Pamirštas jubiliejus: „vagnorkėms“ – 25-eri

Taigi būtent po žlugusio 1991 m. rugpjūčio pučo, lygiai prieš ketvirtį amžiaus, Lietuva atgavo realią nepriklausomybę ir ėmė tvarkytis visiškai savarankiškai, be jokio Kremliaus įsikišimo. Bet šiame jubiliejiniame kontekste buvo primiršta, kad likus vos porai savaičių iki realios nepriklausomybės įtvirtinimo Lietuva padėjo pagrindus savo finansinės sistemos savarankiškumui. Kaip nujausdama, kad jau netrukus taps visateise šeimininke savo kieme, tad ir ekonomikoje, Lietuvos Vyriausybė, tuomet vadovaujama Gedimino Vagnoriaus, 1991 m. rugpjūčio 5 d. šalyje įvedė bendruosius talonus – sovietų (kurie jau netrukus tapo rusiškais) rubliams lygiagrečią valiutą.

Tai buvo pirmieji po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos laikinieji pinigai. Labai jau paprasti, net primityvūs, neturintys beveik jokių apsaugos priemonių, be to, nuolat ėdami milžiniškos infliacijos. Bet tokie mieli ir savi, nes tai buvo pirmi lietuviški pinigai po ilgos ilgos, dešimtmečius trukusios, pertraukos. Juos vadinome „vagnorkėmis“ pagal premjero pavardę, arba „žvėriukais“ dėl banknotų reverse nupieštų pempių, bebrų ir elnių. Iš pradžių „vagnorkės“ būdavo išmokamos kaip priedas kartu su algomis rubliais. Parduotuvėse už kai kurias prekes tekdavo atsiskaityti dalimi rusiškų, dalimi lietuviškų pinigų. Bet jau iškart „vagnorkių“, skirtų Lietuvos vidaus rinkai apsaugoti nuo rublių kapšus atsivežusių pirkėjų iš Rytų ordų, kursas posovietinės valiutos atžvilgiu ėmė pastebimai augti, ir taip parodė, kad lietuviška ekonomikos ir finansų sistema kur kas tvirčiau stovi ant kojų, nei sparčiai vertę prarandančius rublius nespėjančios spausdinti Rusijos.

Toks pereinamasis laikotarpis, kai šalies finansų sistema buvo iš dalies priklausoma ir nuo Maskvos, truko dar metus. 1992-ųjų rugsėjį iš trijų aukščiausių pareigūnų suformuotas specialusis Lito komitetas priėmė nutarimą dėl bendrųjų talonų pripažinimo vienintele laikinąja valstybės valiuta ir rublių išėmimo iš apyvartos. Šis nutarimas įsigaliojo 1992 m. spalio 1 d. Dar beveik po metų – 1993 m. birželio 25 d. – įvestas litas, jis kainavo 100 „žvėriukų“.

Nors savąją lygiagrečią valiutą Lietuva įvedė pirmoji iš Baltijos valstybių, rublio galutinai atsisakė paskutinė. Latvija tai padarė dar 1992 m. gegužę, o Estija – tų pačių metų vidurvasarį. Retorinis klausimas: ar ne tai lėmė šiokį tokį Lietuvos ekonominį atsilikimą nuo Baltijos sesių? 1991–1993 m. pasižymėjo hiperinfliacija, tad per tuos dvejus metus „vagnorkės“, nors ne taip sparčiai kaip rublis, prarado nemažą dalį pirmykštės vertės.

Bendrieji talonai daugumai asocijuojasi su mūsų valstybės geltonsnape vaikyste ir paauglyste – su ekonomine suirute, klaikiu deficitu ir kainų šuoliais, indėlių nuvertėjimu, šešėlio ir kriminalinių struktūrų įsigalėjimu.

Bet turbūt visa tai reikėjo pereiti, visa tai privalėjome iškentėti, kad taptume šalimi su palyginti stabilia ir tvirta finansų sistema.

Todėl, kad ir kaip būtų, „vagnorkės“, išauginusios litą, tapo mūsų nepriklausomos valstybės ir mūsų finansinės sistemos istorijos dalimi. O kadangi litas ilgainiui peraugo į eurą, mūsų „žvėriukus“ drąsiai galime įtraukti į bendrosios Europos Sąjungos valiutos istorijos kokią nors nedidukę kertelę.