t u r i n y s

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 1<br />

t u r i n y s<br />

2 Vacys Bagdonavičius<br />

Vydūnas apie krizę,<br />

kurią išgyvename ir mes<br />

Jonui Šliūpui – 150<br />

6 Jonas Rudokas<br />

Jonas Šliūpas –<br />

visuomenininkas,<br />

kovotojas, pranašas<br />

11 Aldona Ruseckaitė<br />

Eilėraščiai<br />

14 Smėlis<br />

Algimantą Lyvą kalbina Algimantas Bučys<br />

19 Gunaras Kakaras<br />

Neramios mintys, arba<br />

Absoliutus prioritetas<br />

24 Vladas Žukas<br />

Leonardo Kazoko pasakojimai<br />

31 Juozas Mureika<br />

Estetikos enciklopediją<br />

išleidus<br />

40 Viktoras Gulbinas<br />

Eilėraščiai<br />

51 Juozas Algimantas Krikštopaitis<br />

Dvi Otelo hipostazės<br />

pagal Eimuntą Nekrošių<br />

55 Vaidilutė Brazauskaitė<br />

Didįjį Mokytoją prisimenant<br />

59 Alfredas Guščius<br />

Mistika pagaliau išsisklaidė<br />

61 Viktor Žilinskij<br />

Eilėraščiai<br />

62 Vytautas Girdzijauskas<br />

Žmonės be istorijos<br />

66 Lyg įžanga į Requiem<br />

Petras Bartkus-Žadgaila<br />

Bronius Liesys-Naktis<br />

Petras P. Gintalas<br />

Knygos<br />

69 Vainius Bakas<br />

Lopšinės liejasi, o karavanas eina<br />

71 Angelė Jasevičienė<br />

Prarasto laiko švytėjimas<br />

Kai vizijos išlaisvina<br />

Patirčių ir meditacijų mozaika<br />

42 Virginijus Gustas<br />

Bandymas aptarti kelionę,<br />

kuri galbūt neprasidėjo<br />

45 Julius Šalkauskas<br />

Liberalizmas ir krikščionybė<br />

48 Vytautas Girdzijauskas<br />

Mūsų per daug

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

2<br />

Vacys Bagdonavičius<br />

Vydūnas apie krizę,<br />

kurią išgyvename ir mes<br />

laisvi, jeib ką reikštume. Ir mes laisvėsime,<br />

kiek mes reikšime. Jeigu to nebus, tai pasaulio<br />

padėtis vėl virs tokia, kad nebebus<br />

„Mes<br />

mums vietos gyventi, nebebus sąlygų mūsų gyvybei<br />

augti ir stiprėti bei įsigalėti“, – rašė Vydūnas 1923 m. savo<br />

leistame Darbymetyje 1 . Kartu jis su dideliu susirūpinimu<br />

konstatavo, kad tauta penktaisiais nepriklausomybės<br />

metais nei savo laisvės prasmės, nei jai tekusios misijos<br />

reikšmingumo dar nėra suvokusi ir ragino kuo greičiau<br />

tą suvokimą išsiugdyti. „Mums rodosi, kad mūsų tauta<br />

laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet<br />

skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma<br />

gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai<br />

laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios,<br />

laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti,<br />

kad pasistengtume, jeib ją įgijus.“ 2 Metams praėjus<br />

nuo šio nerimu persmelkto konstatavimo ir raginimo,<br />

Klaipėdos žiniose (1924 m. balandžio 6 ir 13 d. numeriuose),<br />

o kiek vėliau ir savo Darbymetyje (1924, Nr. 8) mąstytojas<br />

paskelbs jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį<br />

Mūsų tautos gyvenimo krizis 3 .<br />

Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų,<br />

gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių<br />

stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Bylota čia ne<br />

apie ekonominę ar finansinę krizes, nes jų Lietuvoje tada<br />

iš tikrųjų nebūta. Ekonominiu požiūriu gyvenimas mūsų<br />

dar tik besikuriančioje valstybėje iš esmės gerėjo. Mąstytojas<br />

konstatavo, jog būtent to gerėjimo akivaizdoje tautoje<br />

tada nebūta net „aiškaus nujautimo, kad gyvenama<br />

krizio laiku“, o „prastajam (t. y. paprastajam – V. B.) žvilgiui<br />

rodėsi, kad viskas yra tvarkoje“ 4 . Tad kas gi buvo<br />

„ne tvarkoje“, ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios<br />

akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios<br />

laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti<br />

toji „esmingoji laisvė“?<br />

O tų negerovių mąstytojas matė gana nemažai ir<br />

įvardijo jas būtent kaip aiškias esmingosios laisvės nebuvimo<br />

apraiškas, kaip kylančias dėl pačios laisvės klaidingo<br />

supratimo. „Apie laisvę mūsų laikų žmonės tiktai<br />

dar tesvajoja. Laisvė jiems tėra žaislas. Jie tuo žaidžia visą<br />

amžių, kol nėra pražaidę ir visą savo kūno gyvybę“ 5 , –<br />

tokį laisvės supratimą apibūdindamas rašė Vydūnas.<br />

Mąstytojas iš esmės įžvelgė tautoje beįsigalinčią vartotojišką<br />

sąmonės nuostatą bei jos sąlygojamą vartotojišką<br />

gyvenseną, nes pačią laisvę, pasak jo, nemaža tautos<br />

dalis, ypač laikanti save elitu, suvokė kaip galimybę<br />

nesivaržant siekti materialiųjų vertybių, hedonistinių<br />

Mykolas Šeduikis. Vydūnas filosofas, 1928<br />

malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti<br />

nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti<br />

individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų<br />

sąskaita ir pan. Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda valstybėje<br />

imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės.<br />

Būtent toks laisvės supratimas vedąs tautą į daug pražūtingesnę<br />

negu ekonominė krizę – į dvasinės kultūros<br />

krizę. O josios gyvybinių – kūrybos – galių silpnėjimas<br />

ir vedantis į vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio<br />

gali sekti ir išorinės, t. y. politinės, laisvės netekimas.<br />

Ten link, pasak Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės<br />

gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtos egoistinių<br />

individualių interesų viršenybės prieš bendruosius<br />

adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas valdžios ir<br />

žmonių atotrūkis, žemas valdžion susispietusių tautiečių

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 3<br />

dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka,<br />

tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas<br />

ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu,<br />

tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos,<br />

savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės<br />

masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą negatyvus<br />

jos poveikis jaunimui ir pan. Tautinio identiteto pajautos<br />

silpnėjimas, pasak mąstytojo, sąlygojąs ir pastebimą visuomenės<br />

dorovės kultūros nuosmukį, žmogaus žmoniškumo<br />

galios silpnėjimą.<br />

Vydūną ypač jaudino tai, kad visų tų negatyvių reiškinių<br />

akivaizdoje valstybės institucijos lieka abejingos<br />

doroviškai tvirtos, dvasingos ir atsakingos asmenybės<br />

ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams<br />

pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus<br />

prarandąs vidinę laisvę, t. y. galimybę išvaduoti dvasią<br />

nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikšti<br />

taurųjį žmoniškumą. Tokį praradimą patiriant daugeliui<br />

žmonių, silpnėjanti visa tauta, kuri galinti tapti<br />

lengvai pasičiumpamu išorinių jėgų grobiu. „Jeigu tik<br />

būtų tauta kaip nors aktingiau iš lauko spaudžiama, jeigu<br />

patys kitų tautų dvasios dar daugiau leisime į savo<br />

darželį, pavojus bežiūrint didės“ 6 , – įspėja Vydūnas dėl<br />

to, kas tautai gresia, jeigu ji nesirūpins dvasinės krizės<br />

įveikimu. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui<br />

atrodo, jog pati valstybės orientacija tik į ekonomikos<br />

stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų<br />

civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose<br />

sferose pasivyti kitas tautas esanti vienpusiška, jos neatsveria<br />

su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis<br />

tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos<br />

fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne<br />

taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės –<br />

savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos<br />

stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas,<br />

valdžios ir tautos atotrūkis.<br />

Tasai nuosmukis („tautos gyvenimo krizis“) smogė<br />

labai skaudų smūgį Vydūno tikėjimui, kad „Lietuva pasistengs<br />

būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo<br />

reiškėjų“, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą<br />

aukštam uždaviniui“ 7 . Tokį tikėjimą mąstytojas išreiškė<br />

Lietuvai ką tik įžengus į nepriklausomybę 1918 m.<br />

balandžio 10 d. rašytame laiške tuometiniam Lietuvos<br />

Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Tačiau tautos<br />

būsena, kurią Vydūnas įvardijo kaip krizę, vis dėlto nenugramzdino<br />

jo į pesimizmą. Jis ir toliau tikėjo, kad tauta<br />

visus sunkumus ir išbandymus įveiks, nes, kaip jam<br />

atrodė, „laimingu būdu yra mūsuose ir labai dar sveikos<br />

tautinės gyvybės“ 8 . Tą gyvybę, pasak Vydūno, per istorijos<br />

negandas išsaugojusi tautos žmonių diduma, kuri ir<br />

dabar ją palaikanti. Tačiau, perspėjo Vydūnas, tuo palaikymu<br />

pasitikint negalima nieko neveikti. Pats mąstytojas<br />

anksčiau darė ir dabar, t. y. nepriklausomybės sąlygomis,<br />

darys viską, kiek tik jo sugebėjimai ir jėgos leis, kad tautoje<br />

„gyvėtų žmoniškumas“, kad kuo sėkmingiau būtų<br />

įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui<br />

kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios<br />

tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. Pasak mąstytojo,<br />

„kiekvienas žmogus turėtų būti savo tautai, būtent jos<br />

gyvumui, šviesėjimo židinys“ 9 . Pirmiausia tokiu šviesėjimo<br />

židiniu – „aiškia žmoniškumo apraiška“ – stengėsi<br />

būti jis pats ir tuo „kitus tam žadinti“. Susipažinus su<br />

Vydūno gyvenimo, darbų ir kūrybos visuma, kyla noras<br />

jį pavadinti mūsų tautos žmoniškumo apaštalu. Būtent<br />

tasai apaštalavimas ir sudaro viso jo gyvenimo turinį.<br />

Tai, kad jis parašė daugybę filosofinių traktatų (svarbiausi<br />

jų – Mūsų uždavinys, Tautos gyvata, Sąmonė, Tauresnio<br />

žmoniškumo užtekėjimas), studijų, straipsnių, į mūsų literatūros<br />

aukso fondą įeinančių dramų (svarbiausios – Probočių<br />

šešėliai, Amžina ugnis, Pasaulio gaisras, Jūrų varpai),<br />

kad jas suvaidino su savo Tilžės giedotojais ir kad su jais<br />

ištisus keturis dešimtmečius dainomis stip rino Mažosios<br />

Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą, kad ryžtingai<br />

stojo prieš nuožmią savo tėvynainių nutautinimo<br />

politiką, kurios nacistinėje mėsmalėje vos nepražuvo,<br />

kad visomis išgalėmis stengėsi stiprinti nepriklausomybę<br />

atgavusios Lietuvos dvasią – visa tai sudaro minėtojo<br />

apaštalavimo formas, labiausiai tikusias savai Tėvynei ir<br />

savam laikui.<br />

Vydūnui visų vertybių matų matas yra žmoniškumas.<br />

Jis juo matavo ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos,<br />

valstybės, netgi visos žmonijos elgseną, pirmiausia<br />

– savo tautos ir valstybės. Būtent žmoniškumas esąs<br />

tikrosios, esmingosios, laisvės požymis. Kiek valstybėje<br />

jis reiškia, tiek ji yra laisva, nes absoliučiai visos vertybės<br />

turi būti subordinuotos jo reiškimuisi. Žmoniškumas,<br />

pasak mąstytojo, savo esme prilygstąs dieviškumui.<br />

„Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas<br />

sutampa“ 10 , – teigė mąstytojas. O kas dieviška – tas<br />

ir laisva. Šis tvirtinimas išplaukia iš Vydūno filosofinės<br />

koncepcijos, pagal kurią žmoguje, kaip mikrokosme,<br />

telpa visa Visata – ir materijos būsenas išreiškiančios<br />

pasaulio sferos, ir grynoji Dvasia – Absoliuto, arba dieviškumo,<br />

kibirkštis, kuri ir išreiškia žmoniškumo esmę.<br />

Vydūno praktinė filosofija daugiausia ir kalba, kaip<br />

žmogui eiti išsivadavimo keliu, kaip jam laisvėti, tapti<br />

sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos<br />

raiškos, kartu ir tikrosios laimės kūrėju, veikliuoju visos<br />

žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos dalyviu.<br />

Pati žmoniškumo esmė – grynosios, taigi ir laisvosios,<br />

Dvasios apraiška valdo žmogaus asmenybę – jo kūno,<br />

emocijų ir minčių kompleksą. O valdo tiek, kiek pati yra<br />

nuo jo nepriklausoma, laisva, kiek turi tam valdymui galios.<br />

Tasai valdymas sudaro dorovės pagrindą, o dorovė<br />

yra visos kultūros pagrindas. Analizuodamas gyvenimo<br />

reiškinius, ypač svarbesnius valstybės raiškoje, matydamas<br />

čia nemažai destrukcijos elementų, mąstytojas kaip<br />

didžiausią bėdą įvardija tai, kad žmonių bei jų bendrijos<br />

gyvenime nevaržoma laisve naudojasi ne tiek pati žmogaus<br />

dvasia, dieviškasis jo pradas, išmintis, kiek minėtasis<br />

kūno emocijų ir proto kompleksas, pažmoniškumas.<br />

O toji nevaržoma laisvė tariama, nes ji ne išlaisvina, o<br />

pavergia, daro žmogaus asmenybę priklausomą nuo<br />

labai apčiuopiamų, bet praeinančių šio pasaulio dalykų.<br />

Tada ne žmogus turi pasaulį ir yra laisvas nuo jo, o<br />

atvirkščiai – pasaulis, jo miražai valdo žmogų, tiksliau –<br />

pažmoniškąją jo dalį. Kai taip įsikalina dauguma tautos<br />

žmonių, tokia tauta nėra laisva. Neturėdama dvasinio<br />

orientyro, ji neturi ir laisvės. Jai reikia laisvėti pirmiausia<br />

įveikiant savo pačios silpnybes, savo dvasinį nuosmukį,

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

4<br />

kuris trukdo dvasinės kultūros sklaidai. Stebėdamas nepriklausomos<br />

Lietuvos gyvenimą, mąstytojas matė daug<br />

tokio nuosmukio apraiškų. Mąstytojo įsitikinimu, būtent<br />

jos labiausiai ir temdžiusios tikrąją, esmingąją, tautos<br />

laisvę. Būtent jos ir vertė jį sakyti, kad tos laisvės iš esmės<br />

nėra ir kad būtina pasistengti ją įgyti.<br />

Tokios laisvės stygių mąstytojas matė ne tik Lietuvoje,<br />

bet ir visame pasaulyje. Pasak jo, žmonija, globaliai<br />

vienydamasi, turi pakelti didelius išbandymus. Esantys<br />

du šio vienijimosi lygmenys – civilizacinis ir dvasinis.<br />

Civilizacinis apėmė mokslo, technikos, ūkio sferas. Šių<br />

sferų laimėjimai pasaulį vienijo akivaizdžiai. Tačiau nuo<br />

civilizacijos spartos ėmė atsilikti dvasinė pažanga, nuo<br />

jos žmonija faktiškai nusisuko. Tas nusigręžimas reiškė<br />

žmonijos pasidavimą materijos galioms, kurioms veikiant<br />

vis labiau ėmė silpti dvasinės kultūros vaidmuo<br />

gyvenime, jos poveikis žmogui. Tuomet vis labiau ėmė<br />

reikštis agresyvios ir destruktyvios jėgos, kurias įveikti,<br />

sutaurinti ir nukreipti dvasinio prado link tebesąs būtiškasis<br />

žmonijos uždavinys.<br />

Šitoks pasidavimas griaunančioms visatos galioms,<br />

Vydūno įsitikinimu, žmonijai XX amžiuje atsiėjęs didžiules<br />

kančias – du pasaulinius karus. Ypač didelė tų kančių<br />

dalis tekusi Lietuvai. Patys tie karai, pasak mąstytojo,<br />

buvę bandymai agresyvia jėga vienyti pasaulį ir tąja jėga<br />

jį užvaldyti. Kartu tai buvusi lyg ir Visatos Kūrėjo žmonijai<br />

siųstoji bausmė už tai, kad ji „nėjo savo pareigų“,<br />

ignoravo dvasios ugdymo priedermę, pakrypo materijos<br />

galių pusėn ir taip kiek išklydo iš jai skirtos dvasinės evoliucijos<br />

kelio bei prisišaukė griaunančiųjų galių protrūkį.<br />

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pats jo metu patyręs<br />

nemažai kančių, bet nepraradęs dvasios tvirtumo ir<br />

tos dvasios palaikomo optimizmo, mąstytojas tikėjo, kad<br />

žmonijos patirtos kančios turėtų nuskaidrinti jos dvasią<br />

ir sustiprinti ryžtą vienytis tos dvasios ugdymo pagrindu.<br />

Apie tai Vydūnas rašė savo paskutinime traktate<br />

Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas 11 , daugelyje pabėgėlių<br />

leidžiamoje spaudoje skelbtų straipsnių bei nespausdintuose<br />

paskutiniųjų gyvenimo metų darbuose 12 .<br />

Vydūnas tikėjo, kad tarp tų gyvėsiančių, laisvę atgausiančių<br />

ir dvasiškai atsibusiančių tautų bus ir lietuvių<br />

tauta. Ji augsianti ir stiprėsianti ne tam, kad egocentriškai<br />

išsiskirtų iš kitų tautų ir priešintųsi žmonijos vienijimuisi,<br />

į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos<br />

vyksmas. Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos<br />

iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą.<br />

Juo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys,<br />

tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė<br />

raida. Kūrybos galių neturinti, dvasingumą prarandanti,<br />

dvasinės gaivos prisodrintų kūrybos vaisių subrandinti<br />

negalinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių<br />

neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t. y. pačios laisvės,<br />

neturėjimą. Išorinė nepriklausomybė („laisvė paviršiaus<br />

dalykuose“) tada faktiškai neturinti jokios prasmės.<br />

Vydūno tikėjimas, kad lietuvių tauta vėl taps laisva,<br />

išsipildė. Tik ar ji atsibudo dvasiškai ir ar per dvidešimt<br />

laisvės metų sustiprino savo kūrybos galias, kad esmingai<br />

prisidėtų prie žmoniškumo įsigalėjimo pasaulyje?<br />

Jeigu dar ne, tad ar mums šiandien neverta įsižiūrėti į<br />

mąstytojo rodytas kelio gaires ir, jo patarimu, vėl susitelkus<br />

nuoširdžiai pagalvoti apie turimos laisvės prasmę?<br />

O įsižiūrėjus ir pagalvojus galbūt bus pagaliau suvokta,<br />

jog ne toji šiandien yra pagrindinė krizė, apie kurią nuo<br />

ryto iki vakaro ūžia Lietuva, Europa, Amerika, o toji, apie<br />

kurią kalbėjo Vydūnas – didžiąją pasaulio dalį apėmusi<br />

dvasinė krizė. Ar ne jai įveikti visas jėgas turi mobilizuoti<br />

šiandienos pasaulis?<br />

Deja, pas mus kažkodėl valstybės mastu nelinkstama<br />

apie tas vydūniškas gaires priminti. Yra netgi priešingai<br />

– sunku suprasti kodėl, bet kartais ima reikštis netgi<br />

apriorinis negatyvus nusiteikimas Vydūno atžvilgiu. Pabrėžiu<br />

– ne kritinis, o apriorinis. Su Vydūnu ne polemizuojama,<br />

ne kritiškai vertinamos jo idėjos, intencijos, veikla,<br />

o tiesiog niekuo nepagrindžiant postuluojama, kad visa,<br />

ką jis darė, yra šiandien dėmesio nebevertas ir nepageidautinas<br />

dalykas. Apgailestaujama, kad jo atvaizdu<br />

papuoštas 200 litų banknotas. Apgailestavimo motyvas<br />

suprantamas – bent taip daugybei žmonių žadinama<br />

nuovoka, kad ant banknoto esantis portretas simbolizuoja<br />

tautai reikšmingas vertybes ir kai kam gali kilti noras<br />

pasidomėti – kokias. Apgailestaujantiems to nesinorėtų.<br />

To nenorėjimo motyvo, nuoširdžiai sakau, nesuprantu. O<br />

kai bandau suprasti – darosi nejauku. Įžvelgiu du daugiau<br />

negu nemalonius dalykus. Vienas – kai kam, matyt,<br />

nepatinka būties supratimą grindžianti pasaulėžiūrinė<br />

Vydūno pozicija, todėl reikia, kad niekas nieko apie ją<br />

negirdėtų. Jei taip – kategoriškai uždrauskime visą filosofiją<br />

ir iš visur eliminuokime jos istoriją, nes ten daugybė<br />

besigrumiančių pasaulėžiūrų, kurių labai didelė dalis<br />

nesutinka su vienintele (šiuo atveju Vydūną neigiančia)<br />

teisinga pozicija. Vydūno filosofija, kaip jis pats ne kartą<br />

yra sakęs, kaip ir bet kuri kita filosofija, nepretenduoja<br />

į absoliučios tiesos monopolį. Ji išreiškia subjektyvų jos<br />

kūrėjo požiūrį į visą esatį ir jos apraiškas. Tiesiog ji yra<br />

jo kūrinys, kai kam gražus, kai kam – gal ir ne. Galėtume<br />

piktintis, jei savo esme ji būtų šėtoniška, nukreipta prieš<br />

Dievą ir žmogų, propaguotų pasaulio beprasmiškumą ir<br />

siekį jį sunaikinti. Betgi yra visai priešingai! Jei ši filosofija<br />

yra silpna (o tai, manyčiau, nėra joks blogis, nes nuoširdžiuose<br />

žmogaus tiesos ieškojimuose ne viskas būna<br />

sėkminga, ne visada pasiseka eiti tvirtai ir nuosekliai),<br />

tad ir parodykime, remdamiesi svariais argumentais, o<br />

ne aprioriškai niekinkime. Taip niekinant, norom ar nenorom,<br />

paniekinamos ir toje filosofijoje propaguojamos<br />

vertybės, kurios paprastai būna visuotinai pripažintos.<br />

Deja, argumentuotos Vydūno filosofijos kritikos aptikti<br />

neteko, o aprioriniai jos paniekinimai tikrai nepadeda<br />

joje aistringai keliamų vertybių, kurių pati svarbiausioji<br />

– žmoniškumas, įsitvirtinimui nei mūsų sąmonėje, nei<br />

realioje elgsenoje.<br />

Antras su Vydūno neigimu susijęs nemalonus dalykas<br />

– jau yra tiesioginis ciniškas pačių vertybių trypimas.<br />

Atrodo, kad Vydūnas bene pirmas bus patekęs po tuo<br />

trypiančiuoju padu. Prieš kurį laiką pasirodė pirmasis<br />

lietuviškas Playboy numeris. Čia ilgokame straipsnyje,<br />

iliustruotame gražiomis nuotraukomis, rašoma ir apie<br />

Vydūną 13 . Gal čia supažindinama su tuo, ką Vydūnas<br />

kalba savo traktate Gimdymo slėpiniai, gal parodoma tauri,<br />

dvasinga lietuvių tautoje gimusi lytiškumo, lytinio<br />

gyvenimo, žmogaus atėjimo į šį pasaulį paslapties sam-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 5<br />

prata, gal skaitytojas bent kiek priverčiamas susimąstyti<br />

apie šių dalykų šventumą ir atsakingumą jų atžvilgiu?<br />

Deja, ne. Čia net neužsimenama, kad tokios Vydūno<br />

knygos iš viso esama. Vydūnas tiesiogine prasme suniekinamas,<br />

apšmeižiamas. Straipsnio autorė jį apibūdina<br />

kaip Vydūnu pasivadinusį vokiečių (?!) mąstytoją, kaip<br />

savo atvaizdą įsimylėjusį dabitą, greičiausiai turėjusį<br />

meilužių, kaip nieko ypatingesnio tautai nepadariusį<br />

garbėtrošką ir gerbėjų nepelnytai ant pjedestalo užkeltą<br />

žmogystą, kurio atvaizdą neapsižiūrėję bankininkai uždėję<br />

ant didelio nominalo banknoto. Tokį Vydūno įvaizdį<br />

autorė atkakliai stengiasi kurti, remdamasi savo fantazija,<br />

šią pamaitindama savaip interpretuotomis mąstytojo<br />

žmogiškojo gyvenimo smulkmenomis, dažniausiai nereikšmingomis.<br />

Tokiu įvaizdžiu užmaskuojamas tikrasis<br />

taurios asmenybės ir jos gyvenimo reikšmingumas,<br />

jos teigtų vertybių lobynas. Aiškiai suvoki, kad būtent<br />

to ir siekta. O to siekimo tikslas – skinti kelią tokioms<br />

„vertybėms“ kaip pornografija, nevaržomas seksas, šou<br />

blizgučiai – visam tam, kas peni, kaip pasakytų Vydūnas,<br />

žmogaus silpnybes, kūniškųjų malonumų geismus,<br />

„pažmoniškumą“, kas blokuoja dvasingumo galios, tikrojo<br />

žmoniškumo skleidimąsi ir augimą, kas turi būti<br />

įveikiama dvasiškai tobulėjant, artėjant prie Dievo. Skinti<br />

kelią – reiškia išrauti, sutrypti, sunaikinti visa tai, kas<br />

žmogaus sąmonėje gali sužadinti tikrojo žmoniškumo<br />

siekimą. Išraunamos ne piktžolės, o turimi auginti daigai,<br />

kad anos galėtų nevaržomai vešėti.<br />

Šioje Vydūno ignoravimo ir niekinimo situacijoje<br />

esama savotiško paradokso. Tauraus žmoniškumo apaštalo<br />

stūmimo iš mūsų dabartinės kultūros raiškos akcijoje<br />

išvien veikia, atrodytų, priešingos jėgos. Viena iš tų<br />

jėgų savo misija laiko žmogaus suartinimą su Dievu, kita<br />

propaguoja žmogų nuo Dievo tolinantį bedvasį hedonizmą.<br />

Atrodytų, aiškiau ir būti negali – Vydūnas yra, kaip<br />

niekas kitas mūsų tautoje, ypatingo atsidavimo ir atkaklumo<br />

dieviškosios šviesos sklaidos riteris, besąlygiškai<br />

stovįs žmogaus ir Dievo suartintojų pusėje. Tad kodėl<br />

nenorima jo priimti ir juo daug kur pasiremti? Nejaugi<br />

pleibojininkai yra geresni sąjungininkai siekiant įveikti<br />

šiandieninę dvasinę krizę?<br />

1<br />

Vydūnas. Raštai, t. 3. – Vilnius, 1992, p. 260.<br />

2<br />

Ten pat, p. 257.<br />

3<br />

Ten pat, p. 304–313.<br />

4<br />

Ten pat, p. 311.<br />

5<br />

Ten pat, p. 264.<br />

6<br />

Ten pat, p. 311.<br />

7<br />

Cit. iš: V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno. – Vilnius, 2001,<br />

p. 422–423.<br />

8<br />

Vydūnas. Raštai. Op. cit., p. 313.<br />

9<br />

Vydūnas. Žvilgsniai į mano kūrimą // Žemaičiai. – Kaunas, 1938,<br />

p. 20.<br />

10<br />

Vydūnas. Raštai, t. 1. – Vilnius, 1990, p. 519.<br />

11<br />

Vydūnas. Raštai, t. 2. – Vilnius, 1991, p. 435–486.<br />

12<br />

Žr.: Vydūnas. Raštai, t. 4. – Vilnius, 1994.<br />

13<br />

I. Kamičaitienė. Ligotas mąstytojas, mylėjęs savo atvaizdą // Playboy,<br />

2008, Nr. 1.<br />

Viktoras Vizgirda. Šienapjūtė Višakio Rūdoje

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

6<br />

J O N U I Š L I Ū P U I – 1 5 0<br />

Jonas Rudokas<br />

Jonas Šliūpas –<br />

visuomenininkas,<br />

kovotojas, pranašas<br />

Tai buvo didelių gabumų, nepaprastai aktyvus, atsidavęs<br />

idėjai ir labai darbštus, atkaklus žmogus,<br />

todėl jo nuopelnai mūsų tautiniam judėjimui,<br />

kultūros plėtrai milžiniški. Tačiau vargu ar atsiras tarp jo<br />

bendražygių, tautos žadintojų kitas veikėjas, kuris būtų<br />

taip savųjų keikiamas – ne veltui jo šalininkus, tikrus ar<br />

tik įtariamus, pravardžiavo šliūptarniais. Prasti prisiminimai<br />

lydėjo jį ir daugeliui metų praslinkus po mirties<br />

1944 m. – tai liudija tokia ryški detalė. Visos tarybiniais<br />

metais leistos Lituanistinės bibliotekos knygos, net skirtos<br />

siauram mokslininkų ratui, būdavo grobstyte grobstomos,<br />

nors ėjo didžiuliais, šiandien neįsivaizduojamais<br />

tiražais – po 12–15 tūkstančių egzempliorių. Ir tik vieną<br />

šios serijos knygą realizuojant kilo sunkumų – tai Jono<br />

Šliūpo Rinktiniai raštai, išleisti 1977 metais... 1<br />

Jaunas aušrininkas<br />

J. Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime,<br />

Gruzdžių valsčiuje, dabartiniame Šiaulių rajone. Jo tėvai<br />

buvo baudžiauninkai, kilę iš nusigyvenusių bajorų, kurių<br />

giminė buvusi žinoma net Vytauto laikais, tik vėliau<br />

ji neteko ir bajorystės, ir dvarų. Vis dėlto toje giminėje<br />

būta išsilavinusių žmonių: senelis baigė Kražių mokyklą<br />

ir mokytojavo dvaruose, o dėdė Aloyzas, pasivadinęs<br />

Šliūpavičium, buvo turtingas klebonas, padėjo brolio<br />

vaikams Jonui, Rokui ir Stasiui eiti mokslus. Tiesa, Jono<br />

prisiminimai apie savo dėdę liko prasti – ir dėl nedoro<br />

jo gyvenimo, ir dėl iš jo patirtų fizinių bausmių. Tačiau<br />

vargu ar galima sutikti su istorikais, tvirtinančiais, kad<br />

dėdės klebonijoje patirtos patyčios vėliau paskatino jaunuolį<br />

taip nemėgti ir kunigų, ir religijos 2 – jo ateizmo<br />

šaknys, matyt, gilesnės.<br />

Jau pradžios mokykloje parodęs nemažus gabumus<br />

mokslui, Mintaujos gimnazijoje J. Šliūpas visą laiką buvo<br />

pirmasis mokinys ir savarankiškas žmogus – uždarbiavo<br />

gyvenimui mokydamas ponų vaikus. Mokydamasis pavydėjo<br />

gerai organizuotiems bendramoksliams latviams,<br />

lenkams, bet, kaip vėliau rašė, iš to ir pasimokė: „Įkvėpimą<br />

kovoti įsigijau dar besimokydamas Mintaujoje, kur<br />

aš matydavau latvius turint savus laikraščius ir kasmet<br />

švenčiant tūlas giesmių ir tautiškas šventes. Aš svajoda-<br />

vau, kodėl lietuviams viskas draudžiama?“ 3 Čia, gimnazijoje,<br />

išryškėjo ir jo polinkis istorijai, lituanistikai: skaitė<br />

Kristijono Donelaičio, Fridricho Kuršaičio, Igno Kraševskio<br />

raštus, domėjosi lietuvių kalba.<br />

Todėl į Maskvos universitetą studijuoti filologijos<br />

1880 m. įstojo jau būdamas tautiškai susipratęs jaunuolis.<br />

Visada aktyvus, jis čia pasigedo lietuvių studentų draugijos<br />

ir tapo vienu jos steigėjų. Svarbiausias draugijos<br />

tikslas – bendraujant, susirinkimuose skaitant ir aptariant<br />

referatus lietuviška tematika, kelti saviškių tautinę<br />

dvasią, nukreipti juos į lietuvišką kelią. To tikslo siekti<br />

sekėsi dėl J. Šliūpo aktyvumo, agituotojo sugebėjimų.<br />

Apie tai vėliau pasakojo būsimasis mūsų rašomosios kalbos<br />

tėvas Jonas Jablonskis, kuris 1881 m. atvyko iš Marijampolės<br />

gimnazijos gerokai sulenkėjęs: „Gyvenimas<br />

Maskvoje tarp lietuvių draugų, kurių tarpe radau jau<br />

Šliūpą, tuojau perdirbo mane – po kiek laiko jaučiausi<br />

jau visas lietuvis.“ 4

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 7<br />

Studentų draugija 1880–1881 m. leido hektografu<br />

dauginamą laikraštėlį Aušra, žinoma, nelegalų, ir nenuostabu,<br />

kad nenuoramai J. Šliūpui kilo mintis išleisti<br />

„tikrą“ – legalų lietuvišką leidinį. Tokią idėją bandyta<br />

įgyvendinti gerokai anksčiau, dar prieš uždraudžiant<br />

lietuvišką spaudą, bet 1863 m. sukilimas tam galutinai<br />

užkirto kelius, nors bandymų ir vėliau buvo nemažai. Po<br />

to, kai 1882 m. žlugo dar vienas, įvykęs pačiam J. Šliūpui<br />

dalyvaujant 5 , šis nusprendė, kad tokį laikraštį galima<br />

leisti tik Rytprūsiuose. Per vasaros atostogas jis leidosi į<br />

žvalgybą: aplankė Tilžę, Ragainę, Klaipėdą, surado ten<br />

šalininkų, todėl manoma, kad ši kelionė pagreitino Aušros<br />

pasirodymą 6 .<br />

Tai įvyko, kaip žinome, jau 1883 m. pavasarį. J. Šliūpas<br />

nuo pat pirmojo laikraščio (gal tiksliau – žurnalo)<br />

numerio tapo nuolatiniu jo bendradarbiu, o kiek vėliau<br />

dirbo ir redaktoriumi. Mat jo studijos, kilus studentų<br />

riaušėms Peterburge, kur jis 1882 m. rudenį persikėlė<br />

mokytis gamtos mokslų, nutrūko, jam teko ir kalėjimo<br />

duonos paragauti, o ištrūkus į laisvę, toliau studijuoti<br />

valdžia neleido. Kaip tik tuo metu, 1884-ųjų pradžioje,<br />

Aušra liko be redaktoriaus. Taip J. Šliūpas, slapta perėjęs<br />

Rusijos–Vokietijos sieną, įsikūrė Bitėnuose, Martyno<br />

Jankaus ūkyje, kur turėjo dirbti ir ūkio darbus – už išlaikymą.<br />

Aušra, žinoma, ėjo sunkiai, jai trūko ne tik lėšų, bet<br />

ir bendradarbių, medžiagos, todėl redaktoriams patiems<br />

tekdavo daug rašyti. Ir J. Šliūpas taip darė, negana to,<br />

nors ir būdamas labai jaunas (vos 23 metų) ir nepatyręs,<br />

ir nedidelio išsilavinimo, jis sugebėjo pasiūlyti šiam<br />

leidiniui nemažai naujovių, pagvildenti naujų temų –<br />

greta jau įprastų istorinių ir literatūrinių. Viena jų buvo<br />

švietimas: 1884 m. per kelis žurnalo numerius buvo išspausdintas<br />

straipsnis apie mokyklų steigimą. Rašė ir<br />

ekonomikos klausimais, pabrėždamas, kad „atbundanti<br />

tauta turi stiprėti savo ūkyje, o tai yra lietuvių visuomenės<br />

pagrindas“, kad „lietuviai turi sudaryti pramonės ir<br />

prekybos bendroves savo pačių ir visos tautos labui“ 7 ,<br />

atkreipė dėmesį į sunkią valstiečių, dvarų darbininkų<br />

padėtį. Tai darė Aušrą labiau pasaulietine, pozityvistine,<br />

joje atsirado užuominų apie socialinį teisingumą, socializmą,<br />

o tai labai nepatiko kunigams, jie pradėjo kampaniją<br />

prieš Aušrą.<br />

Bet po kelių mėnesių J. Šliūpui iš redaktorių teko<br />

pasitraukti ne dėl to. Vokiečių valdžia įtarė jį esant slavofilu,<br />

gal net caro agentu ir liepė nedelsiant išsikraustyti.<br />

Kaltinimas buvo absurdiškas: vokiečių tada valdomame<br />

Klaipėdos krašte jis atsidūrė kaip tik dėl rusų persekiojimo,<br />

todėl grįžti atgal į Rusiją jokiu būdu negalėjo –<br />

1884 m. teko iškeliauti į JAV pas ten gyvenančius tautiečius.<br />

Tačiau dėl to ryšiai su Aušra nenutrūko – visus jos<br />

gyvavimo metus rašė jai ir iš užjūrio.<br />

Lietuviškos veiklos JAV<br />

pradininkas ir lyderis<br />

Simonas Daukantas teigė, kad pirmieji lietuviai įsikūrė<br />

Šiaurės Amerikoje dar 1688 metais, tačiau didelio masto<br />

emigracija į šią šalį galėjo vykti tik panaikinus baudžiavą,<br />

ypač po labai nederlingų 1867–1868 metų. Tada,<br />

pasak Vinco Kudirkos, „lietuviui bėgti į Ameriką buvo<br />

taip paprasta, kaip vasarą lietus, o žiemą sniegas“. Žmonės<br />

daugiausia bėgo dėl ekonominių sunkumų – skurdo,<br />

nedarbo – ir dėl politinių persekiojimų. Nelegalioji<br />

mūsų spauda vertino emigraciją kaip didelius tautos<br />

nuostolius, – juk iškeliaudavo jauni, darbingi, energingi<br />

žmonės, daugiausia vyrai (apie 67 % emigrantų), – todėl<br />

ragino tautiečius likti tėvynėje, čia ieškoti gyvenimo šaltinių<br />

8 . Bet šios pastangos rezultatų nedavė: nuo 1899 m.,<br />

kai JAV statistika pradėjo skirti atvykėlius lietuvius nuo<br />

rusų ir lenkų, iki karo pradžios 1914 m. čia atvyko beveik<br />

253 tūkstančiai mūsų tautiečių. Taigi emigracijos mastai<br />

buvo dideli, nors ir gerokai mažesni negu dabar.<br />

Dar vienas svarbus skaičius: JAV statistika 1914 m.<br />

užfiksavo beveik 528 tūkstančių lietuvių 9 . Tačiau atsidūrę<br />

svetimame krašte mūsų žmonės paprastai šliejosi<br />

prie lenkų: priklausė jų parapijoms, stojo į jų draugijas –<br />

juk toks pat tikėjimas ir kalba šiek tiek žinoma. Taip<br />

ir čia įsigalėjo nuomonė, buvusi gana populiari Lietuvoje:<br />

„Lietuviai politikai ir tautiškai esą lenkai, kitaip<br />

kalbantieji.“ 10 J. Šliūpui, dar Lietuvoje susidūrusiam su<br />

polonizacijos problema, tokia JAV rasta padėtis, žinoma,<br />

nepatiko.<br />

Jis kūrėsi čia, už Atlanto, labai sunkiai: juk neturėjo<br />

jokios praktiškos specialybės, nemokėjo angliškai, o nuo<br />

fizinio darbo jau buvo atpratęs. Todėl pabandė bernauti<br />

pas fermerį – neištvėrė, išbandė dar kelius amatus, bet<br />

vis nesėkmingai. Tik po to įsitaisė mažoje lietuviškoje<br />

spaustuvėje Niujorke, gyveno labai vargingai, bet iš karto<br />

ėmėsi visuomeninės veiklos – lietuvybės gaivinimo<br />

JAV išeivijoje. Iš pradžių pasinaudojo oratoriaus, agitatoriaus<br />

sugebėjimais, erudicija, padėties Lietuvoje žinojimu<br />

– tai padėjo jam įgyti autoritetą tarp tautiečių. Bet<br />

to buvo maža – reikėjo lietuviško laikraščio, ir jį vargais<br />

negalais pavyko įkurti – mažytį, pavadintą Unija. Jis pasirodė<br />

1884 m. spalį 11 – taip J. Šliūpas gavo tribūną skelbti<br />

savo programai ir idėjoms, kurias čia ryžosi įgyvendinti.<br />

Svarbiausia jų – lietuvybė: jos „apaštalu aš tikrai jaučiausi<br />

beėsąs Amerikoje, ir tas jausmas man jėgos ir kantrybės<br />

teikė“. Ir dar dvi: „Šviesti ir auklėti tautą mokslo, laisvės<br />

ir pažangos idėjose, nusikratant tarp kitko religinių<br />

dogmų įtakos; atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos, kuri<br />

tuomet ypač reiškėsi per lenkų bažnyčią.“ 12<br />

Todėl ir savo programos įgyvendinimą jis, laisvamanis,<br />

pradėjo nuo bažnyčios, nuo bandymo įkurti JAV<br />

pirmą lietuvišką parapiją – lygiai taip pat, kaip kiek vėliau<br />

veikė broliai Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai su<br />

savo bendraminčiais, įsteigdami 1901 m. gruodį Šv. Mykolo<br />

parapiją Vilniuje 13 . Tiesa, J. Šliūpui sekėsi prasčiau,<br />

bet kova dėl lietuviškų parapijų atskyrimo nuo lenkiškų<br />

prasidėjo, užvirė daugelyje vietovių. Ji buvo gana<br />

arši – net su muštynėmis bažnyčiose. Pirmoji lietuviška<br />

parapija atsirado tik 1889 m. Plimuto mieste, kai į JAV,<br />

šios kampanijos iniciatoriaus kvietimu, atvyko kunigas<br />

Aleksandras Burba, taip pat smarkus kovotojas už lietuvybę<br />

išeivijoje 14 .<br />

1885 m. J. Šliūpą vėl užpuolė materialiniai sunkumai,<br />

ir Uniją jis prarado, bet, nepaisydamas to, plėtė<br />

visuomeninę savo veiklą – ėmėsi tautiškų organizacijų<br />

kūrimo. Tai buvo reikalingas, svarbus, bet labai sunkus<br />

darbas, ypač dėl to, kad kunigai buvo joms priešiški:

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

8<br />

žinodami jų steigėjo pažiūras, iš anksto vertino jas kaip<br />

bedieviškas, kaip „draugystes šėtono“, – o dvasiškių<br />

balsas visuomenėje tada buvo labai svarus. Kovodami<br />

prieš šį lietuvybės apaštalą, jie sėkmingai naudojo ir kitą<br />

jo savybę: nuo pat studijų Maskvoje laikų jis simpatizavo<br />

socializmo idėjoms, jų propagandą vykdė ir atvykęs<br />

į JAV 15 . O jos mūsų konservatyviai, valstietiškos kilmės<br />

išeivijai kėlė baimę ir antipatiją.<br />

Tiesa, J. Šliūpo socializmas buvo savitas, ne itin<br />

internacionalinis, bet labiau tautinis, ir klasių kovos jis<br />

nepripažino. Pasaulinė socializmo pergalė jam rūpėjo<br />

kur kas mažiau nei Lietuvos nepriklausomybė – tokį<br />

siekį jis skelbė 1887 m., gal ir anksčiau už kitus mūsų<br />

tautinio judėjimo veikėjus 16 . Ir ne tik deklaravo tokią<br />

idėją – kaip rodo faktai, daug padarė, kad ji būtų realizuota.<br />

Tačiau jo nedraugai į tokias subtilybes nekreipė<br />

dėmesio, mušė be gailesčio, vienas kunigas net apgailestavo,<br />

kad neįdavė to priešo caro žandarams, kai šis<br />

1884 m. spruko į Ameriką: tai galėjo paskatinti ne tik<br />

neapykanta ateistui, bet ir dideli pinigai, caro valdžios<br />

pažadėti už jo galvą 17 .<br />

Todėl, nors ateizmo, socializmo propagandai, socialistinių<br />

organizacijų kūrimui atidavęs nemažai laiko ir<br />

jėgų, pagrindinį dėmesį J. Šliūpas skyrė patriotinei veiklai.<br />

Pirmoji jo įkurta tautinė organizacija buvo Lietuvos<br />

mylėtojų draugija, turėjusi konkretų uždavinį – leisti<br />

naują ir geresnį lietuvišką laikraštį. Taip, daugiausia Niujorko<br />

tautiečiams – siuvėjams parėmus, 1885 m. liepos<br />

2 d. pasirodė pirmasis Lietuviško balso numeris. Tačiau<br />

laikraščio leidimas pareikalavo daug darbo ir lėšų, o jų<br />

nuolatos trūko. Dar labiau J. Šliūpo materialinė padėtis<br />

suprastėjo pagausėjus šeimai, todėl 1889 m. jis žengė ryžtingą<br />

žingsnį skurdui įveikti: pradėjo medicinos studijas<br />

Baltimorės Merilendo universitete ir stebėtinai sparčiai<br />

jas baigė – per dvejus metus. Buvo pirmasis mūsų tautietis,<br />

tapęs JAV geru gydytoju, tačiau ir toliau tęsė aktyvią<br />

visuomeninę veiklą. Jo finansinė būklė pamažu gerėjo,<br />

jam pavyko net sukaupti šiek tiek santaupų, pasistatyti<br />

namą Skrantone, angliakasių mieste, kur gyveno ir dirbo<br />

nemažai lietuvių.<br />

Būdamas geras organizatorius ir agitatorius, labai<br />

atkaklus ir niekada neprarandantis optimizmo, J. Šliūpas<br />

sugebėjo suburti JAV ne vieną dešimtį įvairiausių<br />

mūsų tautiečių organizacijų, o svarbiausia – išjudinti lietuviškos<br />

veiklos procesą. Negana to, jis niekada neprarado<br />

ryšio su Lietuva ir tokią nuostatą perteikė išeivijai,<br />

įpratino ją domėtis, kas dedasi gimtinėje. Tačiau savo<br />

užsibrėžtą veiklos užjūryje programą įvykdė ne iki galo.<br />

Išgyvenęs čia ne vieną dešimtmetį, jautęsis esąs pašauktas<br />

būti visų Amerikos lietuvių vadu, jis tikėjosi suvienyti<br />

tautiečius, bet tam labiausiai pakenkė ateistinės jo<br />

pažiūros ir radikalizmas. Būdamas pranašas – pralenkęs<br />

laiką naujų idėjų kūrėjas, jis norėjo, kad jų įgyvendinimas<br />

vyktų kur kas sparčiau, negu tai buvo įmanoma<br />

tamsokoje, konservatyvioje to meto mūsų išeivijoje. Jam<br />

ir Vinco Kudirkos Varpo politinė linija atrodė pernelyg<br />

nuosaiki, ir taktikos klaidų, kaip ir kiekvienas novatorius,<br />

jis, žinoma, neišvengdavo. Svarbiausia – neįvertino<br />

katalikybės, dvasiškių įtakos JAV išeivijos pasaulietiškai<br />

visuomeninei veiklai.<br />

Todėl greta jo įkurtų tautiškų organizacijų paprastai<br />

atsirasdavo katalikiškų, labiau žmonių remiamų, atsirasdavo<br />

ir katalikiškų laikraščių – turtingesnių, gražiai<br />

atrodančių. Vyko konkurencinė kova, priešų ieškojimas,<br />

išeivija skaldėsi į dvi nesutaikomas stovyklas – „šliūptarnių“<br />

ir „kryžiokų“, „šventakuprių“. 1885 m. J. Šliūpo<br />

įkurta lietuviškų organizacijų sąjunga Susivienijimas visų<br />

Lietuvininkų Amerikoje 1901 m. suskilo į Susivienijimą<br />

Lietuvių Amerikoje ir Susivienijimą Lietuvių Rymo katalikų<br />

Amerikoje 18 . O tai labai kenkė lietuvybės idėjai, daug<br />

energijos, laiko, lėšų ėjo veltui. J. Šliūpui net teko šalintis<br />

kai kurių draugijų, kad vien savo vardu nepakenktų,<br />

nesukeltų joms priešiškumo 19 . Tačiau pažanga neabejotinai<br />

vyko, tautinis mūsų išeivijos sąmoningumas kilo, ir<br />

J. Šliūpo indėlis tame procese didžiulis.<br />

Tiesa, siauru pragmatiko požiūriu vertinant, jo pastangos<br />

buvo naivokos: ir mūsų, ir kitų tautų išeivija<br />

buvo pasmerkta ištirpti JAV tautų katile, kaip pasmerkti<br />

nutautėti mūsų tautiečiai, dabar atsidūrę Anglijoje, Ispanijoje,<br />

Norvegijoje. Tačiau ant XIX–XX amžių slenksčio<br />

pavykęs išeivijos apsaugojimas nuo sulenkėjimo,<br />

amerikonizacijos proceso sulėtinimas vis dėlto nebuvo<br />

beprasmis. Įtraukti į lietuvišką veiklą JAV gyvenantys<br />

mūsų tautiečiai ne tik moraliai, bet ir finansiškai parėmė<br />

tautinį judėjimą Lietuvoje 1905 metais. Vėliau J. Šliūpas<br />

rašė: „Vilniaus seimas mus smarkiai sukurstė, mes<br />

įsteigėme Autonomijos fondą ir vien per mano rankas<br />

perėjo 30 000 dolerių pašalpos Lietuvoje veikiančioms<br />

partijoms.“ 20 Išeivija sveikino Didįjį Vilniaus seimą ir<br />

1906 m. vasarį Filadelfijoje surengė specialų Amerikos<br />

lietuvių suvažiavimą Seimo nutarimams – autonomijos<br />

Lietuvai, lietuviškų mokyklų, Suvalkijos prijungimo prie<br />

Lietuvos reikalavimams – paremti. J. Šliūpas buvo vienas<br />

svarbiausių šio Suvažiavimo organizatorių. Tiesa, jam ir<br />

čia nepavyko įveikti tautiečių susiskaldymo į priešiškas<br />

stovyklas 21 .<br />

Dar aktyviau išeivija prisidėjo kuriant ir stiprinant<br />

nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918–1940 metais: reikalavo,<br />

kad JAV vyriausybė pripažintų ją de jure, rinko<br />

aukas, investavo savo santaupas į verslą Lietuvoje ir t. t.<br />

Būtų neblogai ir dabar turėti nors vieną į J. Šliūpą panašų<br />

aktyvistą JAV, Anglijoje, Ispanijoje ir kitur, kur neseniai<br />

įsikūrė šimtai tūkstančių išeivių, tiksliau – tremtinių, tačiau<br />

tokių, atrodo, nesigirdi...<br />

Kaip įveikti skurdą ir<br />

priespaudą?<br />

Antroji sritis, kuriai J. Šliūpas irgi skyrė daug laiko<br />

ir jėgų, buvo literatūrinė veikla. Tikslas buvo labai aiškus<br />

ir konkretus – tautiečių švietimas. Tokį priesaką, suteikusį<br />

jam drąsos ir ištvermės gyvenime, jis gavo iš savo<br />

motinos dar vaikystėje. Jis skambėjo taip: „Esame bėdni<br />

kaimiečiai, nemokyti žmonės. Todėl visi mus stumdo.<br />

Mes rūpinamėsi jus, savo vaikus, išleisti į mokslus, kad<br />

jūs būtumėte laimingesni ir užsistotumėte už vargšus.“ 22<br />

Maža to, J. Šliūpas tvirtai laikėsi visai teisingos nuomonės,<br />

kad tik švietimas gali pažadinti tautą išsikovoti laisvę.<br />

Todėl, pradėjęs šį darbą dar Lietuvoje, Aušroje, tęsė jį<br />

visą gyvenimą, rašydamas mažus ir didelius straipsnius,<br />

knygas, skaitydamas paskaitas įvairiomis temomis.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 9<br />

Viena svarbiausių sričių buvo Lietuvos istorija, kuria<br />

jis susidomėjo jau studijuodamas Maskvoje. Per atostogas<br />

surinko labai vertingos medžiagos apie S. Daukantą<br />

ir parengė didelį straipsnį 23 , studentų draugijai pateikė<br />

referatą apie Mindaugą. Gyvendamas JAV, domėjosi lietuvių<br />

tautos kilme, apie tai parašė didoką kompiliacinio<br />

pobūdžio darbą 24 . Po to užsimojo dar platesnio masto<br />

veikalui: sekdamas Jonu Basanavičiumi, I. Kraševskiu,<br />

Motiejumi Strijkovskiu, Teodoru Narbutu, Dmitrijum<br />

Ilovaiskiu ir kitais žymiais istorikais, parašė trijų tomų<br />

Lietuvos istoriją 25 , tarp kitko paminėdamas ir 1009 m.<br />

Lietuvos pasienyje nužudytą vienuolį Brunoną. J. Šliūpo<br />

istoriniai raštai turėjo ne tik švietėjišką, bet ir praktinį<br />

tikslą – kelti tautos dvasią, žadinti pasididžiavimą savo<br />

praeitimi. Tai buvo tautinio auklėjimo priemonė, kaip ir<br />

kitų aušrininkų darbai, ir jie savo vaidmenį mūsų tautiniame<br />

judėjime, be jokios abejonės, suvaidino.<br />

Kita reikšminga J. Šliūpo lituanistikos kryptis – literatūros<br />

istorija, kuria jis ypač domėjosi 1883–1893 m.<br />

Didžiausias šios srities darbas – knyga Lietuviškieji raštai<br />

ir raštininkai, pirmą kartą išleista Tilžėje 1890 m. 26 . Joje<br />

pirmą kartą apžvelgta mūsų raštija nuo XVII amžiaus,<br />

bet daugiausia dėmesio skirta XIX a. literatūrai, aptariant<br />

Dionizo Poškos, Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus,<br />

Antano Baranausko ir kitų kūrybą. Į autoriaus akiratį<br />

pakliuvo ne tik grožinės literatūros kūrėjai, bet ir istorikas<br />

S. Daukantas, lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas<br />

Ivinskis, kalbininkai, tautosakos rinkėjai Antanas<br />

ir Jonas Juškos ir net jau minėtas kunigas A. Burba. Šis<br />

darbas taip pat skirtas ir švietimui, ir tautinei sąmonei<br />

ugdyti, todėl jame daug įvairių patriotinio turinio mūsų<br />

rašytojų knygų ištraukų.<br />

Tačiau labiausiai švietėjiški buvo J. Šliūpo rašiniai<br />

filosofijos, ateizmo, ideologijos, sociologijos tematika,<br />

ypač daug jų skirta religijos istorijos, religijos ir mokslo<br />

santykio klausimams. Visa tai turėjo konkretų tikslą:<br />

aiškinti ir propaguoti materialistinę ir kritikuoti religinę<br />

pasaulėžiūrą. 1889 m. jis įkūrė Lietuvių mokslo draugiją,<br />

1892–1893 m. leido žurnalą Apšvieta – pirmąjį tokio pobūdžio<br />

lietuvišką leidinį, skirtą mokslo, švietimo reikalams.<br />

Svarbiausią jo uždavinį nusakė taip: „Platinti mokslą,<br />

griauti prietarus, apvalyti pelėsius nuo lietuvių dvasės,<br />

ir tokiu būdu išgrįsti kelią lietuvių tautai į prakilnesnę<br />

ir gaivinančią ateitį“ 27 .<br />

1910–1915 m., įkūręs specialią akcinę bendrovę, leido<br />

iliustruotą žurnalą Laisvoji mintis. Tai buvo taip pat<br />

mokslo, ypač gamtos mokslų, populiarinimo žurnalas,<br />

visų pirma skirtas lavintis laisvamanių kuopelių nariams.<br />

Lietuvių laisvamanių susivienijimas JAV įsikūrė<br />

1900 m., J. Šliūpas jam faktiškai vadovavo. Pirmame žurnalo<br />

numeryje jis apibūdino, kas yra laisvamanis: „Tai<br />

žmogus, kurio minties nevaržo jokie prietarai, kuris viską<br />

stengiasi išsiaiškinti ir kuris galų gale netiki niekam,<br />

ko pats negalėtų patikrinti.“ Laisvo manymo priešingybė<br />

– belaisvio manymas, jis būdingas tikintiesiems, kurie<br />

yra svetimų minčių vergai 28 .<br />

J. Šliūpo gerais norais abejoti nėra pagrindo, tačiau<br />

jų realizavimui švietimo srityje, kaip ir patriotinėje organizacinėje<br />

veikloje, labai kenkė radikalizmas. Jis buvo<br />

įsitikinęs, kad tikrasis švietimas gali būti tik laisvamaniškas,<br />

nes religija ir mokslas yra nesutaikomi dalykai. Apie<br />

tai jis ir knygelę parašė 29 – joje aiškino, kad bet kokia religija<br />

yra tik prietarai, t. y. niekuo nepagrįstas, nerimtas<br />

ir net žalingas užsiėmimas. Beje, panašiai mums kadaise<br />

kalė į galvas ir tarybiniai propagandistai – mokslinio ateizmo<br />

žinovai. Bet jų niekas nenorėjo girdėti turbūt todėl,<br />

kad toks požiūris į religiją yra pernelyg primityvus. Jeigu<br />

ji turi tūkstantmetę istoriją, filosofiją, jeigu ji ir šiandien<br />

yra reikalinga milijonams žmonių, jos sulyginimas su<br />

prietarais neatspindi tikrosios padėties.<br />

Su panašia problema (žinoma, ir su kitomis, dar sunkesnėmis)<br />

susidūrė ir gerokai vėliau, 1920 m., Šiauliuose<br />

įkurta kooperatinė Kultūros bendrovė, taip pat dirbusi<br />

kilnų švietimo darbą 30 . Dėl šios priežasties, taip pat ir<br />

dėl didelės katalikų dvasininkijos įtakos mūsų išeivijoje<br />

J. Šliūpo švietėjiška veikla nebuvo tokia sėkminga, kokia<br />

galėjo būti. Mat ji neretai buvo vertinama iškreiptai, kaip<br />

kova prieš Bažnyčią, todėl provokavo konfliktus su tikinčiaisiais,<br />

kurių išeivijoje buvo aiški dauguma. Iškalbinga<br />

detalė: 1921 m. J. Šliūpo namą Skrantone nusipirkęs religingas<br />

tautietis „pirmiausia pasikvietė dvasininką – reikėję<br />

pašventinti visus kampus, kad Šliūpo palikti velniai<br />

išsilakstytų...“ 31<br />

Ir tėvynėje jam buvo nelengva<br />

Nors ir prieštaringai vertinamas, atidavęs tiek metų<br />

ir jėgų išeivijai, J. Šliūpas buvo joje gerai žinomas, turėjo<br />

didelį autoritetą. Tačiau vos Rusijoje nuaidėjus Vasario<br />

revoliucijai, daug metų svajojęs apie laisvą Lietuvą, jis<br />

nedelsdamas 1917 m. balandį per Ramųjį vandenyną<br />

iškeliavo į Rusiją. Čia aplankė lietuvių karo pabėgėlių<br />

kolonijas Voroneže, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Po<br />

to atsidūrė Stokholme, kuris tuo metu buvo tapęs vienu<br />

iš lietuviškos veiklos centrų, dalyvavo kaip išeivijos<br />

atstovas spalio mėnesį įvykusioje lietuvių konferencijoje.<br />

Atkakliai bandė propaguoti bendros lietuvių–latvių<br />

valstybės idėją, kuriai seniai simpatizavo, gal net nuo<br />

Mintaujos laikų, tačiau dėl skirtingos istorinės praeities,<br />

dėl nevienodo mūsų ir kaimynų ekonominio bei kultūrinio<br />

lygio ši idėja buvo utopija – jai nepritarė nei lietuviai,<br />

nei latviai.<br />

Vėliau neilgam grįžo į JAV, rūpinosi parama nepriklausomai<br />

Lietuvai: vietinė valdžia vis dar neprarado<br />

vilties, kad senoji Rusija atsigaus, todėl ilgai vilkino<br />

Lietuvos diplomatinį pripažinimą – net iki 1922 metų<br />

liepos 32 . 1919 m. vasarį J. Šliūpas galutinai paliko Naująjį<br />

pasaulį ir vos nepaskendęs Atlante atvyko į Europą,<br />

ėmėsi diplomato veiklos: iš pradžių kaip neoficialus Lietuvos<br />

atstovas Londone, po to Prancūzijoje padėjo gauti<br />

besikuriančiai valstybei reikalingų prekių iš čia esančių<br />

JAV sandėlių. 1919 m. rudenį buvo paskirtas mūsų diplomatiniu<br />

atstovu Latvijoje ir Estijoje, tačiau šis darbas<br />

jam nepatiko, todėl greitai jo atsisakė.<br />

Po daugelio užjūryje praleistų metų J. Šliūpui prisitaikyti<br />

prie sąlygų Lietuvoje buvo labai nelengva, ypač<br />

dėl demokratiškų ir laisvamaniškų pažiūrų. Jis buvo labai<br />

nepatenkintas valdžia, ne kartą ją piktai kritikavo,<br />

ypač prezidentą Antaną Smetoną, reikalaudamas atkurti<br />

demokratiją – sušaukti seimą, įvesti civilinę metrikaciją,<br />

garantuoti sąžinės laisvę: „Aš esmi bent kelis memoran-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

10<br />

dumus Smetonai rašęs ir vieną kartą atviroje kalboje aš<br />

prezidentą persergėjau, kad aš prisibijau, ar jis nebus Lietuvos<br />

paskutinis prezidentas, tačiau p. Smetona į mano<br />

persergėjimus ir pasiūlymus nekreipė dėmesio.“ 33 Deja,<br />

senojo aušrininko pranašystė išsipildė...<br />

Lietuvos valdžia į tą kritiką reagavo savotiškai: ne<br />

kartą rodė J. Šliūpui pagarbą, apdovanojo jį aukščiausiais<br />

valstybės ordinais, 1936 m. kovo 4 d. Valstybės teatre<br />

surengė gražų jo 75-mečio paminėjimą – jam labai netikėtai<br />

čia jį pasveikino ministrai, šauliai, gydytojai, žurnalistai,<br />

studentai, rašytojai ir kiti. Bet vis vien nemėgo<br />

jo ir bijojo: A. Smetona kartą pareiškė, kad „Šliūpas nori<br />

Lietuvoje revoliuciją sukelti“ 34 , todėl stengėsi nustumti<br />

jį į politinio visuomeninio gyvenimo užribį. O jis nenorėjo<br />

kapituliuoti, tvirtino: „Mes, karšinčiai, kurie bent<br />

kiek prisidėjome iškovoti nepriklausomą Lietuvą, nūdie<br />

esame nemėgiami, kaip buvome nemėgiami kai kieno ir<br />

seniau – nemo est propheta in patria sua, – bet visgi mums<br />

rūpi, kad Lietuva nežlugtų ir kad joje gyventojams būtų<br />

malonu gyventi.“ 35<br />

Todėl nepakviestas į jokias pareigas centrinėje valdžioje<br />

Kaune, J. Šliūpas energingai ėmėsi darbų periferijoje,<br />

dirbo vienu metu ir Šiauliuose, ir Biržuose, ten<br />

vadovavo verslo įmonėms. Buvo iš JAV parsivežęs nemažai<br />

santaupų, kurias investavo Lietuvoje, įkurdamas<br />

keletą pramonės įmonių – Garlaivių bendrovę Kaune,<br />

Žuvies ir gintaro bendrovę Palangoje, spaustuvę Šiauliuose<br />

ir kitas. Patyręs laikraštininkas neapleido ir šio<br />

darbo: Biržuose bendradarbiavo Biržų žiniose, Šiauliuose<br />

leido Šiaulių naujienas, pastarosios kai kuo net pralenkė<br />

centrinę spaudą 36 . Dėstė Šiaulių ir Biržų gimnazijose,<br />

skaitė viešas paskaitas. Tačiau šviesti žmones čia buvo<br />

sunkiau negu Amerikoje: dėl jo dėstomų materialistinių<br />

pažiūrų pasipylė skundai į Švietimo ministeriją, kuriai<br />

tuo metu vadovavo vienas krikdemų lyderių Leonas Bistras.<br />

Teko keisti darbą – 1925–1930 m. dėstė universitete<br />

medicinos istoriją.<br />

Nepasisekė ir versle: beveik visos J. Šliūpo įkurtos<br />

įmonės žlugo, 1927 m. bankrutavo ir jo žento Martyno<br />

Yčo vadovaujamas Prekybos ir pramonės bankas. Tiesa,<br />

vieną idėją Biržuose pavyko realizuoti – nutiesti siaurąjį<br />

geležinkelį Biržai–Šiauliai, bet kitai – įkurti gydyklą Likėnuose<br />

– pritrūko lėšų.<br />

Labai didelis smūgis J. Šliūpui buvo jo žmonos Liudvikos<br />

mirtis 1928 metais: ji buvo ne tik kantri, ištikima<br />

draugė ir pagalbininkė nepaprastai sunkiame gyvenimo<br />

kelyje, bet ir bendramintė, viena pirmųjų lietuvių moterų<br />

literačių, poetė, žurnalistė. Tačiau veteranas gyvenimo<br />

negandoms nepasidavė: 1929 m. vedė gerokai jaunesnę<br />

palangiškę Grasildą Grauslytę ir persikėlė į Palangą,<br />

kuri tuo metu sparčiai augo kaip pajūrio kurortas, čia<br />

išgyveno iki 1944 m. vasaros. Buvo gerbiamas žmogus,<br />

kelis kartus renkamas miesto burmistru – jis ir išrūpino<br />

Palangai miesto teises.<br />

Kad ir nebejaunas, ir toli nuo sostinės gyvendamas,<br />

J. Šliūpas tęsė literatūrinę ir agitacinę veiklą, ypač laisvamanybės<br />

srityje, 1933–1940 m. redagavo žurnalą Laisvoji<br />

mintis, panašų į leistą JAV, įkūrė Lietuvos etinės kultūros<br />

draugiją laisvamanybei skleisti. Žinoma, šis darbas<br />

sunkiai sekėsi, nes katalikybė tuo metu Lietuvoje laikėsi<br />

tvirtai, žmonės buvo religingi, be to, prie laisvamanių<br />

taikėsi prisišlieti komunistai. Tai labai kenkė draugijos<br />

autoritetui: dėl komunistų infiltravimosi ji net uždarė<br />

kelis savo skyrius 37 . 1940 m. dėl rusų okupacijos atsiradusi<br />

Liaudies vyriausybė bandė pasinaudoti buvusios<br />

valdžios opozicionieriaus ir socializmo idėjų skelbėjo<br />

autoritetu, pasiūlė jam aukštas pareigas, bet šis klastą<br />

suprato ir pagundoms nepasidavė. Frontui slenkant per<br />

Lietuvą, žmonos įkalbėtas, pasitraukė į Vokietiją, mirė<br />

Berlyne 1944 m. lapkričio 6 d.<br />

Įvairiapusiška J. Šliūpo veikla, literatūrinis jo palikimas<br />

iki šiol nėra tinkamai įvertinti, nes nuomonės apie<br />

tai labai prieštaringos: vieni jį vadino tautos patriarchu,<br />

gal net svarbesniu aušrininku už patį J. Basanavičių, kiti<br />

kaltino esant kenkėju, Lietuvos ir jos žmonių priešu,<br />

tampė po teismus ir užjūryje, ir tėvynėje 38 . Dėl to iš dalies<br />

kaltas ir jis pats – kad nenorėjo ar nepajėgė įvertinti<br />

realios padėties, savo meto visuomenės pažiūrų ir nuotaikų.<br />

Tačiau tokie radikalai, pramuštgalviai visada labai<br />

reikalingi, nes atlieka katalizatorių funkciją – spartina<br />

visuomenės pažangą.<br />

1<br />

Žr.: K. Korsakas. Literatūros raida. – Vilnius, 1985.<br />

2<br />

S. Yla. Dievas sutemose. – Toronto, 1964, p. 83.<br />

3<br />

Cit. iš: J. Jakštas. Dr. Jonas Šliūpas. – Šiauliai, 1996, p. 26.<br />

4<br />

J. Jablonskis. Raštai, t. I. – Kaunas, 1933, p. 71.<br />

5<br />

J. Jakštas. Op. cit., p. 34.<br />

6<br />

V. Biržiška. Aušra // Lietuviškoji enciklopedija, t. 2, 1934, p. 327.<br />

7<br />

Cit. iš: J. Jakštas. Op. cit., p. 50, 51.<br />

8<br />

V. Kudirka. Liaukime bėgę į Ameriką // Ūkininkas, 1890, Nr. 4.<br />

9<br />

K. Gineitis. Amerika ir Amerikos lietuviai. – Kaunas, 1925, p. 265,<br />

268.<br />

10<br />

J. Jakštas. Op. cit., p. 54.<br />

11<br />

A. Eidintas. Jonas Šliūpas. – Vilnius, 1989, p. 35.<br />

12<br />

Ten pat, p. 75, 292.<br />

13<br />

J. Aničas. Antanas ir Emilija Vileišiai. – Vilnius, 1999, p. 88.<br />

14<br />

K. Gineitis. Op. cit., p. 273.<br />

15<br />

J. Jakštas. Op. cit., p. 102.<br />

16<br />

Ten pat, p. 103.<br />

17<br />

Ten pat, p. 291.<br />

18<br />

K. Gineitis. Op. cit., p. 279, 280.<br />

19<br />

Pasaulio lietuviai. – Kaunas, 1935, p. 84.<br />

20<br />

J. Jakštas. Op. cit., p. 298.<br />

21<br />

E. Motieka. Didysis Vilniaus seimas. – Vilnius, 2005, p. 230, 310.<br />

22<br />

Ten pat, p. 318.<br />

23<br />

J. S. Kuoksztis. Simonas Daukantas Lietuvos rasztininkas // Auszra,<br />

Nr. 1, 2, 8–10.<br />

24<br />

Lietuvos mylėtojas. Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje nuo senovės<br />

iki jie pateko po valdžia persų. – Čikaga, 1899.<br />

25<br />

J. Šliūpas. Lietuvių tauta senovėje ir šiandien, t. I, II. – Plymutas<br />

1904–1905 m.; Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569–1795). –<br />

Čikaga, 1909.<br />

26<br />

J. Šliūpas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1977, p. 37–174.<br />

27<br />

Cit. iš: J. Jakštas. Op. cit., p. 137.<br />

28<br />

J. Jakštas. Op. cit., p. 195.<br />

29<br />

Surankiojo J. Šliūpas. Tikyba ar mokslas. – Čikaga, 1901.<br />

30<br />

Žr.: Naujoji Romuva, 2010, Nr. 4, p. 50–55.<br />

31<br />

V. Kazakevičius. Rašytojas, kuris surado gyvąjį lietuvį amerikietiškoje<br />

Pensilvanijoje // L. Dovydėnas. Sugrįžimas. – Vilnius, 1989,<br />

p. 267.<br />

32<br />

P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. II. – Vilnius, 1992,<br />

p. 708–717.<br />

33<br />

J. Jakštas. Op. cit., p. 295, 303.<br />

34<br />

Ten pat, p. 327.<br />

35<br />

J. Šliūpas. Rinktiniai raštai, p. 389, 390.<br />

36<br />

L. Gudaitis. Permainų vėjai – Vilnius, 1986, p. 218–220.<br />

37<br />

S. Yla. Op. cit., p. 48.<br />

38<br />

V. Trumpa. Jonas Šliūpas – aušrininkas // J. Būtėnas. Aušrininkas<br />

dr. Jonas Šliūpas. – Vilnius, 2004, p. 251; J. Jakštas. Op. cit., p. 158,<br />

255.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 11<br />

Aldona Ruseckaitė<br />

***<br />

Nežinau ar esi manyje visa užrašyta ar esi pasakyta<br />

esi<br />

įsičiulpus į odą kvepiniesi manais kvepalais rengiesi suknelę<br />

plaukus dažaisi raudonai skaistini skruostus<br />

šypsaisi primerki akis laikai telefono ragelį<br />

slampinėji sekmadieniais po namus vartai skaitomą knygą<br />

tyrinėji gal ruošiuosi pasprukti<br />

bet kur jau ten –<br />

naktimis meilikauji su nemiga nors abi esat moterys<br />

gnaibotės visai nukamuojat<br />

rytą užtinusios akys<br />

dar snūduriuoji<br />

viena geriu kavą pasprunku –<br />

apypiečiu pajuntu į skruostą<br />

išdavikės šleikštus bučinys<br />

taip kasdien<br />

nežinau ar esi jau visa manyje užrašyta esi – – –<br />

***<br />

Gal, ponia N, kartu išgerkim vyno<br />

žinau patiks tau<br />

kalbėsi garsiai maivysies ir siausi<br />

kvatosi išprotėsi verksi<br />

išgerkim aš statau paties geriausio<br />

jeigu jau mirti – tegul galugerklis<br />

pajunta erotišką malonę juodą aistrą<br />

tegul ištykšta viskas velniop<br />

ramybė susilaikymas švelnumas<br />

išsaugot išpažint nenoriu nieko<br />

tad, ponia N, aš siūlau pasigerti<br />

dabar tuoj pat ištraukiu krištolo taures –<br />

trenki į žemę bandysi nužudyti<br />

ir vėl grumtynės žiaurios<br />

be reikalo su tavimi aš susidėjau,<br />

ponia N – – –<br />

***<br />

vis dar matau Damasko brangenybių<br />

parduotuvėje<br />

turtingas arabas ir keturios jo žmonos –<br />

visos keturios –<br />

vynioja aukso siūlus<br />

traukia iš kamuolio išaudžia kilmingą<br />

ryškiaspalvį šilką<br />

sumazgo jį žaibuojančiom akim –<br />

turtingas arabas perka visa<br />

ko nori keturios žmonos –<br />

o jau žėri dėželės ir perlai<br />

o jau laksto suplukę pardavėjai<br />

atsisėsčiau ir būčiau penktoji<br />

kad ir nemylimiausioji bet kitokia –<br />

sugaunu ploną siūlą rišu jį prie blakstienų<br />

pabyra kelios dulkės pelenai –<br />

kodėl nebūčiau<br />

žmonos keturi šilkverpiai ir aš europietė – – –

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

***<br />

esi manoji paslaptis<br />

moterie musulmone<br />

kažin koks tavo vardas buvai su gėlėmis<br />

gal tekėjai kad būtum ketvirtoji žmona<br />

apvyniota juodomis marškomis<br />

o aš tik Pelenė su marga trumpa suknele<br />

apkabinai mane moterie musulmone<br />

tavo palieptas vyras blyksėjo fotografiją<br />

dvi keliauninkės –<br />

šypsenos prisiglaudimas likimai ir gyvenimas<br />

Libano kalnuose prie Mergelės Marijos<br />

ateina basas Kristus ir aš jau išvažiuoju<br />

moterie musulmone<br />

ir mudvi ne seserys ne draugės ne giminaitės<br />

tik įsikūnijimas tik amžina mįslė<br />

tik trumpas mirksnis<br />

moterie musulmone – – –<br />

***<br />

sniegas staiga užklotų atmintį –<br />

nei kiek man tų metų<br />

nei kad mylėjau tave ir tave<br />

palikai išprotėjai mirei<br />

ir nieko – tik sniegas ant kiekvienos šakelės<br />

ir ant mano blakstienų ant pirštų galiukų<br />

sapnavau kad prisnigo vidun<br />

lyg koks ledas aplinkui širdį –<br />

nei kiek man tų metų<br />

nei kad mylėjau tave ir tave<br />

kad nepaduosi man rankos<br />

per pusnynus atšnopuoja nėščia katė<br />

nesuprantu nesulaukus viduržiemio<br />

katinų meilė nesiliaujanti –<br />

sniegas užklotų atmintį<br />

nei kiek metų nei tave nei tave –<br />

bet pavasarį kartais išdygsta<br />

kažkas iš gumbelio<br />

jei neperšąla įsčios iš pačios gilumos – – –<br />

***<br />

plieskia akysna pašėlusi vasara siaučia<br />

susitinkam ant vieškelio esame trise<br />

motina ji Ona<br />

nenoriu aš žvakių varduvėms karklelių<br />

pamerki rausvų ir baltų svaiginančią puokštę pamerki<br />

plieskia akysna pašėlusi vasara siaučia<br />

o čia mylimasis<br />

nutolęs lyg varnas ratais nutolęs<br />

nenoriu laiškų nei skambučių<br />

man gimtadieniui žodį tik tą<br />

kuris jau nepriklauso<br />

plieskia akysna pašėlusi vasara siaučia<br />

susitinkam ant lemtingojo vieškelio bet nė labas<br />

mano širdies nesuprasit – – –<br />

12

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 13<br />

Aldonos Ruseckaitės nuotraukos<br />

***<br />

neišsiduok<br />

kad liūdesys išgraužė netgi panages<br />

ką jau ten paširdžiai<br />

kiauri delnai gal koks medetkų tepalas<br />

sušvelnintų žaizdas<br />

viską galima aprišti apmuturiuoti<br />

vilnomis ir šilkais paslėpti neparodyti –<br />

liūdesio tiek pat kai išsilieja Nemunas<br />

kai griauna užtvankas kai užverčia krantus<br />

kaip sulaikyti –<br />

neišsiduok<br />

vis tiek neišsiduok – – –<br />

***<br />

mes sutelpam sfinkso aky<br />

mažytis vyzdys ir išplitus rainelė<br />

tu ir aš – ne šitie ne dabar<br />

o prieš Kristų prieš visas eras ir ledynmečius<br />

apsikabinome ir negalėjome pabusti<br />

akis klastinga vyzdys lyg deimantas aštrus<br />

be išsigelbėjimo užmaršties<br />

prieš Kristų prieš ledynmečius<br />

užaugo obuoliai – nė vieno nesuvalgėm<br />

kada bus šito kelio pabaiga<br />

kai katinas taip žiauriai meilikauja – – –<br />

***<br />

Vis ketinu iš batų išsikratyti rutinos žvirgždą<br />

kas dieną klydinėju po skelbimus žemėlapius valstybes<br />

lėtai ištyrinėju egzotiškas šalis anapus Žemės<br />

kapstausi per vandenis kalnagūbrius uolas<br />

pasiklystu Brazilijoj per karnavalą<br />

jau kiek skubu ir įveikiu didžiulę Kinų sieną<br />

Mongolijos ristūnais šuoliuoju per stepes<br />

Jordano upėje nuplaunu veido dulkes susitinku Mariją Magdalietę<br />

Venecijoj juodų kanalų labirinte man šypsos gondoljeras<br />

jį raginu nes jau labai skubu<br />

įsikimbu senutei Europai į nudėvėtą skreitą ir užsimerkus čiūžteliu<br />

per Baltarusijos miškus lyg ledo slidėm<br />

vakarėjant vėl išsitraukiu iš kišenės kasdienį talonėlį<br />

ir jau pakniopstomis troleibusu keliauju į kitą<br />

miesto pusę – – –

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

14<br />

Smėlis<br />

Rašytoją Algimantą Lyvą kalbina rašytojas<br />

ir literatūros tyrinėtojas Algimantas Bučys<br />

Algimantai, šiemet tau sukako 60 gyvenimo ir 20 kūrybos<br />

metų, pagal profesiją esi ekonomistas. Mane jau seniai domina,<br />

kaip juos sąlygiškai vadinu, „laukiniai rašytojai“, tai yra – rašytojai,<br />

kurie ateina į literatūrą be lituanistinio pasirengimo,<br />

ateina ne iš aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros katedrų,<br />

o iš kitų profesijų, dažnai net ne humanitarinių. Vadinu<br />

juos „laukiniais“ geriausiąja šio žodžio prasme – kalbu apie<br />

žmones, kurie yra laisvi nuo klasikinės literatūros standartų, jie<br />

dar neįsikalė sau į galvas, esą reikia rašyti „taip, o ne kitaip“, jei<br />

nori parašyti „normalų eilėraštį“, „klasikinę novelę“ arba „populiarų<br />

romaną“... Įdomu dar ir kitas klausimas: kodėl jie ateina<br />

į literatūrą? Buvai ekonomistas, o dabar jau daug metų rašai,<br />

leidi knygas, puikiai žinodamas, kad faktiškai užsiimi labdara,<br />

t. y. ekonomiškai nuostolinga veikla? Kas atsitiko?<br />

Norėjau studijuoti vokiečių kalbą ir literatūrą. Į ekonomiką<br />

VVU įstojau tarsi atsitiktinai, paskatintas draugų,<br />

atseit gyvenimas žiaurus, reikia turėti rimtą specialybę,<br />

o ne skrajoti padebesiais. Baigęs visai sėkmingai dirbau<br />

ekonomistu, matematiku, dėstytoju, kol galinga Atgimimo<br />

banga, nušlavusi kasdienybę, rutiną, suteikė galimybę<br />

sugrįžti prie pašaukimo, realizuoti tikruosius siekius.<br />

Kūryba ir rimtas darbas man buvo nesuderinami dalykai,<br />

todėl nė kiek nedvejodamas mečiau visus respektabilius<br />

darbus ir įžengiau į prieblandos zoną. Helios kino<br />

teatro aparatinės prietemoje pradėjau rašyti. Nė viena<br />

mano knyga nebuvo išleista oficialiai, niekada negavau<br />

jokio honoraro, ką jau kalbėti apie premijas... Ilgą laiką<br />

buvau beknygis poetas ir rašytojas.<br />

Nejaugi nebandei nešti savo kūrybos į redakcijas ar leidyklas?<br />

Mokykloje rašiau eiles, dalyvavau poetų sąskrydžiuose.<br />

Studijų metais mėgau skaityti savo eiles aludėse, kavinėse.<br />

Apie viešą, tikrą kūrybą tik svajojau. Į literatūrą anuomet<br />

eidavo kažkokie ypatingi, pakylėti, ne gatvės žmonės.<br />

Rašytojai buvo itin uždara, privilegijuota, cenzūros<br />

griežtai kontroliuojama ir saugoma kasta. Didžiausia beprotybė<br />

buvo peržengti redakcijos ar leidyklos slenkstį.<br />

Geriausiu atveju būsi išjuoktas...<br />

Ir kiekgi metų triūsei literatūriniame pogrindyje?<br />

Ilgai gyvenau tarsi vakuume, giliame literatūros pogrindyje.<br />

Sovietiniais metais parašiau romaną, kurį, deja, sudeginau...<br />

Iš senų laikų išliko tik eilėraščių fragmentų.<br />

O kas po Atgimimo, kai dingo sovietinė tikrovė ar bent jau<br />

kultūrinė anų laikų sistema? Atsirado kažkokios naujos paskatos<br />

kurti?<br />

Skambant Atgimimo dainoms, į „tikrus“ kūrybos vandenis<br />

įbridau beveik senas – stuktelėjo 39 metai. Buvau<br />

pakankamai subrendęs verbalinei raiškai, todėl rašiau<br />

daug – negailėdamas nei savęs, nei šeimos. Norėčiau už<br />

begalinę kantrybę ir supratimą padėkoti savo žmonai<br />

Kazimierai, jei ne ji, tikrai nebūčiau realizavęs savo kūrybinių<br />

užmačių. Mano žmona dailininkė, todėl suprato<br />

mano kūrybines kančias ir siekius. Žinojau, kad mūsų<br />

karta – unikali, bet neturėjo nei savo literatūros, nei savo<br />

knygos. Amerikiečiai turėjo J. Kerouacą, J. D. Salingerį,<br />

J. Morrisoną, o mes tarsi nieko. Aišku, galiu paminėti<br />

bendraamžius J. Mačiukevičių, R. Gavelį, V. Rožuką, bet<br />

jie nebuvo mūsų kartos dainiai. Dabar gerokai platesnis<br />

lietuvių literatūros diapazonas, turime įdomių rašytojų,<br />

pavyzdžiui – E. Kalėdą.<br />

Edvinas Kalėda, jei naudosimės slapyvardžiu, savo noru, iš<br />

principo nestojo į Rašytojų sąjungą, nes nenorėjo dalyvauti,<br />

kaip sako, priėmimo ceremonijų cirke. Visą tą priėmimo komisijos<br />

procedūrą, kiek žinau, prilygino automobilio techninei<br />

apžiūrai, atseit ar tavo moraliniai stabdžiai tvirti, ar padangos<br />

atitinka jų požiūriu standartus ir t. t. O būtent jo, irgi ne<br />

filologo plunksnai, priklauso stipriausi romanai apie realiąją<br />

Lietuvą nepriklausomybės atgavimo išvakarėse ir virsme. Na,<br />

o tu, Algimantai, kodėl įstojai į Rašytojų sąjungą, išleidęs<br />

pirmąsias eilėraščių ir prozos knygas?<br />

Turėjau iliuziją, viltį, kad buvimas Rašytojų sąjungoje<br />

padės man lengviau išleisti savo knygas ir nereikės iš<br />

minimalaus atlyginimo finansuoti savo paties kūrybos<br />

leidimo. Nesvajojau nei apie honorarus, nei apie premijas,<br />

norėjau bent vienos normaliai išleistos knygos. Bet,<br />

deja, viskas liko po senovei...<br />

Sakai nesulaukei iš Rašytojų sąjungos jokios pagalbos?<br />

Rašytojų sąjunga man suteikė didelę moralinę paramą,<br />

paskatą kurti, pojūtį, kad esi sukūręs kažką svarbaus,<br />

vertingo. Tai svarbiau už pinigus. Rašytojų sąjunga yra<br />

testas rašytojui, jo pripažinimas.<br />

Be abejo, dabar visiems sunku leisti knygas... Na, o periodinė<br />

spauda – priima tave?<br />

Tikrai negaliu skųstis dėmesio stoka. Patekau į 2009 ir<br />

2010 metų Poezijos pavasario almanachus. Mane spausdino<br />

Varpai, Naujoji Romuva, Metai, Nemunas, Literatūra ir<br />

menas, Šiaurės Atėnai, beveik visa kultūrinė spauda.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 15<br />

Kęstučio Svėrio nuotrauka<br />

Tu debiutavai ne vienas, rodos, pirmoji solidi tavo knyga „Pasviręs<br />

pasaulis“ buvo parašyta kartu su Robertu Kundrotu.<br />

Ar buvote jūs ką nors prieš tai išleidę atskirai?<br />

R. Kundrotas redagavo naujosios muzikos žurnalą Tango<br />

ir rašė straipsnius į spaudą. Na, o aš nebuvau nieko<br />

išleidęs. Mano eilės dulkėjo stalčiuje ir laukė savo valandos.<br />

Galbūt todėl įkūrėte su Robertu romanų fabrikėlį, kitaip sakant<br />

– nuosavą leidyklą ir pradėjote į platų pasaulį leisti kartu<br />

parašytas knygas? Manyčiau, tai buvo įdomus ir novatoriškas<br />

sumanymas.<br />

Leisti knygas – Roberto sumanymas. Jis įsteigė R. Kundroto<br />

personalinę įmonę, o vėliau kartu su V. Akeliu leidyklą<br />

Pasviręs pasaulis. Mes buvome visiškame literatūros<br />

požemyje ir visai negalvojome apie autorystę, šlovę,<br />

bet norėjome aprašyti prarastosios kartos ieškojimus,<br />

klystkelius ir lūkesčius. Nenorėjome, kad spalvingos asmenybės<br />

nugrimztų praeitin. Lėtas, sekinantis imperijos<br />

merdėjimas paaštrino egzistencinius klausimus, paskatino<br />

gyvenimo prasmės ieškojimus. Jaunimas neturėjo<br />

šviesios ateities, socialistinės laimės lokomotyve „darbo<br />

žmogui“ neliko laisvos vietelės. Minkštasuolius užgrobė<br />

partinė nomenklatūra. Tamsiose tarpuvartėse dūzgė<br />

gitarų stygos, skambėjo laisvės dainos. Pigiose kavinėse<br />

virė keistos diskusijos, poetai deklamavo baltas eiles. Į<br />

kaitrią Atgimimo saulę iš rūsių lindo dar neregėti marginaliniai<br />

lyderiai, ieškantys draugų ir bendraminčių<br />

pripažinimo. Pogrindžio vedliai kurstė ieškojimų ugnį,<br />

kvietė siekti kažko aukštesnio, svarbesnio nei kasdienis<br />

darbas ir vargana buitis. Taip gimė epas Pasviręs pasaulis,<br />

kurio pagrindinis herojus ir architektas buvo A. Barysas-<br />

Baras. Baras nekūrė jokių idėjų, bet skatino draugus ieškoti<br />

naujų kelių. Baras buvo ne tik sugėrovų komandos<br />

siela, melomanų stabukas, jis buvo katalizatorius, dinamitas,<br />

todėl neišvengiamai atėjo palaiminga akimirka,<br />

kai pats „pasvirusio pasaulio“ ideologas tapo meno kūriniu<br />

– legendiniu Magu. Štai taip klaidžiojimų tamsoje<br />

gimė romanų fabriko idėja. Pinigų karta dar palaimingai<br />

snaudė vystykluose, smėlio dėžėse grobė žaislus, laukdama<br />

savo valandos. Todėl niekas netrukdė realizuoti<br />

šią fikciją. Rašėme ne vieni, į naujus projektus įtraukėme<br />

daug žmonių: dailininką K. Gruzincevą, kompozitorių<br />

A. Jasenką, garsininką D. Čiutą, kariljonierių R. Eimontą.<br />

Romanų fabrike darbavosi dailininkė K. Lyvienė, dizaineris<br />

A. Vaitkus ir daug kitų nuostabių žmonių. Na,<br />

o leidybai vadovavo V. Akelis. Taip gimė ne tik epas,<br />

bet ir leidykla Pasviręs pasaulis ir, be jokios abejonės, tai<br />

didžiausias R. Kundroto nuopelnas. Aš buvau tik „grynosios“<br />

kūrybos sekcijos vedėjas.<br />

Tu dažnai pabrėži, kad pogrindinė muzika anuomet tau turėjo<br />

nemaža įtakos. Ar ji veikė ir stimuliavo tavo kūrybą?<br />

Muzika man svarbi ir anuomet, ir dabar. Rinkau plokštelių<br />

kolekciją. Mokykloje bandžiau groti gitara. Pažinojau<br />

V. Kernagį, K. Antanėlį, A. Jegorovą-Džyzą, A. Barysą.<br />

Muzika gyveno ir R. Kundrotas, naujosios avangardinės<br />

muzikos žurnalo Tango redaktorius, kuris, kaip ir<br />

aš, rinko šiuolaikinės muzikos plokšteles. Kadaise senas<br />

mano draugas muzikos kritikas D. Bluvšteinas pasakė<br />

pranašiškus žodžius, kad muzika mane atves arba į religiją,<br />

arba į kūrybą. Ir jis buvo teisus. Būdamas hipių<br />

kartos atstovas, aš noriai užkibau ant orientalistinės<br />

meškerės – panirau į Krišnos sąmonę, į zen budizmą ir<br />

nė kiek nesigailiu. Esu amžinas Rytų piligrimas, ieškotojas,<br />

mokinys.<br />

Ar tavo keliai nesusikirto su orientalistine J. Ivanauskaitės<br />

veikla, ar padarė įspūdį jos knygos?<br />

Jurgos aš nepažinojau, nors apie ją daug girdėjau. Jurga<br />

turėjo galimybę keliauti, gyvai paliesti tradiciją, o<br />

man liko tik knygos – Budos sutros, keisčiausiais lemties<br />

takais iš Buriatijos pasiekusios Lietuvą, akademiko<br />

B. D. Dandarono Tibeto Tantros studijos, akademiko<br />

F. I. Ščerbatskojaus budizmo tyrinėjimo darbai. Pavyko<br />

gauti didžiulę bibliografinę retenybę – net 7 Mahabharatos<br />

tomus, išleistus 1958 m., ir ilgai ilgai juos tyrinėti.<br />

Nekeliavai į Rytus? Nebuvo pinigų?<br />

Keliavau tik knygų puslapiais. Kai panirau į kūrybą,<br />

gyvenimas apsivertė, prasidėjo bedarbystė, atsitiktiniai<br />

darbai, budėjimai, sargavimas. Pinigų užteko tik maistui,<br />

ką jau šnekėti apie egzotiškas keliones.<br />

Rinkdavaisi tokius darbus, kurie netrukdytų kūrybai?<br />

Taip. Namuose kurti negalėjau, nesugebėjau atsiriboti<br />

nuo aplinkos, deja, nesu pelėda ir negaliu rašyti nakti-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

16<br />

mis. Esu vieversys, rytinės valandos man pačios produktyviausios.<br />

Sargaudamas visiškai panirdavau į kūrybą,<br />

gyvendavau romanų veikėjų gyvenimus, pamiršdavau<br />

save, šeimą... viską.<br />

O ką tau davė tos „ilgos ilgos“ orientalistinės studijos? Ar<br />

nenusivylei skaitydamas Sutras? Ar suradai dvasinę atramą?<br />

J. Ivanauskaite daug keliavo ir parašė nuostabų knygų ciklą<br />

apie Rytus. Kokie buvo tavo siekiai? Gal tik to meto padiktuota<br />

mada?<br />

Deja, mano pastangos buvo labai kuklios, niekur nekeliavau,<br />

rimtų orientalistinių studijų neparašiau. Perskaičiau<br />

kelis metrus knygų, bet netapau kabinetiniu mąstytoju.<br />

Daug meditavau, 1992 metais talkinau Vilniaus Zen centro<br />

statybai. Mėgėjiška kamera nufilmavau darbų pradžią,<br />

kartu su R. Kundrotu šiuos įvykius aprašiau knygoje<br />

Tiesūs pokalbiai. Medituodamas ieškojau dvasinių<br />

išgyvenimų, siekiau naujų patirčių ir nors nenušvitau,<br />

bet tapau drąsus, išmokau eiti ilgu kūrybos lynu, kabančiu<br />

virš tamsios nepripažinimo bedugnės. Mano kartai<br />

„pasisekė“, nes augome itin sekuliarizuotoje, ateistinėje<br />

dirvoje. Mano sąmonė buvo tuščia, be biblinių siužetų,<br />

be bažnytinės praktikos, be jokio kulto. Per Poezijos pavasarį<br />

bendraudamas su Mongolijos poetu G. Ayurzana,<br />

supratau, kad tik laisvas žmogus gali siekti Budos<br />

išminties, krikščioniška patirtis šiuo atveju, deja, tampa<br />

tik kliūtimi. Nauja karta mažiau žvalgosi į Tolimuosius<br />

Rytus ir nieko čia keisto, nes grįžta katalikiška tradicija,<br />

kita vertus, naujai atgimsta senoji baltų pasaulėjauta.<br />

Žodžiu, manęs neslėgė jokia religinė praeitis ir nelydėjo<br />

joks tradicijų šleifas. Bet pati savaime materialistinė pasaulėžiūra<br />

nė kiek nedžiugino, bet skaudino ir žeidė, o<br />

Darwino evoliucijos teorija buvo grėsminga ir šiurpi. Todėl<br />

aš drąsiai kaip žvalgas įžengiau į dvasines Tolimųjų<br />

Rytų erdves. Ir ką aš suradau? Ko pasiekiau? Ar radau<br />

atramą gyvenime? Nieko apčiuopiamo aš negavau, tik<br />

suradau tvirtą tikėjimą, suvokiau, kad nebūties nėra, yra<br />

tik Būtis ir kad mirtis – tai ne visko pabaiga, o tik pradžia,<br />

kažko naujo, dar nepatirto.<br />

Kaip jautiesi, kai tavo rankos atrištos, kai rašai vienas? Ar<br />

lengviau buvo dirbti kartu su R. Kundrotu?<br />

Niekada nesijaučiau supančiotas, kūryboje, kaip ir gyvenime,<br />

visada siekiau laisvės. Troškau parašyti kalną<br />

beprotiškų knygų ir jas išleisti. Kartu su V. Rožuku parašiau<br />

romaną Ponia Bovari 2, su K. Gruzincezu – poezijos<br />

knygelę Ne Aš. Nebijojau 50 % autorystės deleguoti<br />

draugams ir bendraminčiams. Mane užvaldė Pasvirusio<br />

pasaulio idée fixe. Neilgai skendau šios vizijos įgyvendinimo<br />

abejonėse. Nelauktai į pagalbą atskubėjo kaimynas<br />

R. Kundrotas. Jis, ko gero, vienintelis rimtai susidomėjo<br />

mano literatūriniais „kliedesiais“. Keisdamiesi plokštelėmis,<br />

mes šnekėdavome apie melomanų, hipių, pankų,<br />

„trenktą“ – ne pinigų ieškančią – kartą. Rašyti apie<br />

įvykius, kuriuos puikiai žinojo R. Kundrotas, buvo lengviau,<br />

linksmiau, komfortiškiau. Kūryba pavirto pramoga,<br />

linksma šachmatų partija. Taigi R. Kundrotas spontaniškai<br />

įsitraukė į kūrybos procesą, net nenutuokdamas,<br />

kas jo laukia. Užbaigus absurdo pjeses, epą Pasviręs pasaulis,<br />

romaną Krakas ir novelių knygą Tūkstantis arbatos<br />

puodelių neliko ir bendros kūrybos. Mūsų siekiai buvo<br />

realizuoti, todėl ir kūrybos keliai išsiskyrė.<br />

Ką dabar veikia R. Kundrotas?<br />

Kiek žinau, dabar R. Kundrotas verčia knygas, rašo<br />

straipsnius, dalyvauja muzikiniuose projektuose ir performansuose,<br />

galbūt kažką rašo... Literatūrinius jo siekius<br />

gaubia paslaptis.<br />

Eikime prie kūrybos. Jūs dviese parašėte grandiozinį – daugiau<br />

nei 1200 puslapių – epą ir tapote beveik pamiršti... Panašus<br />

likimas ištiko ir Petro Dirgėlos istorinių romanų ciklą. Didžiulis,<br />

įdomus, novatoriškas Dirgėlos darbas, mano nuomone, iki<br />

šiolei deramai neįvertintas, kritikų tarsi nepastebėtas, nes liko<br />

nesuprastas grandiozinis rašytojo sumanymas ir visų ciklo<br />

knygų vizionieriškas bendrumas. Kodėl taip įvyko? Atskiros<br />

knygos dar parecenzuojamos, bet pražiūrimi didžiuliai literatūriniai<br />

projektai.<br />

Tikrai nedrįstu vertinti Petro Dirgėlos ciklo. Negaliu<br />

jo istorinių romanų ciklo gretinti su Pasvirusiu pasauliu.<br />

Taip pat nenoriu apibrėžti ir meninės epo Pasviręs<br />

pasaulis vertės. Tai ne mano uždavinys. Norėčiau, kad<br />

epas neturėtų jokių autorių. Prisiminkime nežinomus<br />

XVII a. flamandų tapytojus, viduramžių kompozitorius<br />

ir architektus. Jų darbai yra puikūs ir be kūrėjų, genijų<br />

ar demiurgų aureolės. Reikia auros, bet ne aureolės, reikia<br />

knygos, bet ne autoriaus. Skaitytojui nereikia kūrėjo<br />

didybės manijos. Pamirštame, koks vertingas yra skaitytojas,<br />

nes jis skaito. Arogantiškas autorius tampa atgrasiu<br />

rudimentu, retrogradiniu reliktu, sunkia našta skaitytojui.<br />

Reikia drąsiai savo autorystę deleguoti kitiems,<br />

internetinei svetainei, firmai, fabrikui, bet kam. Svarbu<br />

sukurti darbą, o ne iškelti save. Manyčiau, kritikai nenori<br />

matyti epo. Literatūros sargai atsiduria ties paradoksalia<br />

dilema: pripažinti – keblu, sumenkinti – nesolidu,<br />

negražu. Geriau nepastebėti, nematyti, kad už literatų<br />

svetainės lango vaikšto tigras. Paslampinės miestu, nusišers<br />

ir pavirs katinu. Na, o tada galima jam prie uodegos<br />

pririšti skardinę, tegu pakvaišėlis lekia ir juokina „kultūringus“<br />

žmones.<br />

Prisiminei skaitytoją, taigi – ir mane. Turiu tau pasakyti, kad<br />

tavo knygas skaityti nelengva. Kalbėsiu apie dvi prozos knygas,<br />

kurias parašei ir išleidai jau savo vardu ir pavarde. Imkim<br />

naujausią romaną „Kirnis“ (2010). Vaizdžiai tarus, naudoji<br />

kaleidoskopo principą. Skaitytojas verčia puslapį po puslapio ir<br />

kiekvieną kartą jam atsiveria nauja metaforų (gana trumpų sakinių)<br />

sąvarta, kurioje galima gėrėtis atskirais teksto fragmentais.<br />

Fragmentai dažniausiai turi absurdo iššūkį. Pavyzdžiui,<br />

atsitiktinai mano atverstas 41 puslapis: „Nyku svajoti vienam,<br />

kai liūdesį pozuoja girtas ruduo. Juodai pragydo akmeninės<br />

varnos. Su nukirstais medžiais šnekėjo baltos koplyčios kolonos.<br />

Meistriškai griežė šviežiai iškastos duobės...“ ir t. t. Verti<br />

kitą puslapį – ir vėl nauja kaleidoskopinė sąvarta. Visi žinome,<br />

kad kaleidoskopas – įdomus daiktas. Bet neilgam... Pasižiūri<br />

dešimt–dvidešimt sąvartų ir atsibosta, vaizduotė pavargsta,

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 17<br />

nuostabos efektas dėl siurrealistiško absurdo išnyksta, kyla<br />

pavojus, kad skaitytojas nebeskaitys knygos iki galo. Kitaip<br />

sakant, kaleidoskopinė poetika gera poezijoje, bet nepakankama<br />

prozai, juo labiau kad „Kirnį“ pavadinai romanu. Kuo mane,<br />

nuvargusį skaitytoją, paguostum?<br />

Kirnis – tai poetinis romanas. Ši knyga akumuliuoja,<br />

sujungia mano poetines vizijas į darnią visumą. Aš tarsi<br />

sugrįžtu į savo namus, į truputį primirštą, bet tautosakoje,<br />

mūsų kraujyje amžinai gyvą baltų pasaulį. Sugrįžti<br />

į legendų saugomą praeitį sunku, nebent keliautų naivus,<br />

įsimylėjęs gimnazistas, o ekskursijos gidas būtų pats<br />

Ait varas. Atmetęs realistinę praeities tapybą, pasirinkau<br />

poetinę akvarelę. Nors kaleidoskopinė poetika suskaldė<br />

romaną į begalę nuolat besikeičiančių freskų, aš visas<br />

Aitvaro vizijas suvėriau ant stipraus siūlo, todėl klaidus<br />

siužetas nenutrūko ir logiškai judėjo aiškios pabaigos<br />

link. Nepaklydęs Aitvaro vizijų galerijoje, Kirnis išlaikė<br />

dvasinės brandos egzaminą, surado savo mylimąją Aušrinę,<br />

įgijo išminties. Rašydamas siekiau, kad skaitytojas<br />

susitapatintų su Kirniu, atrastų save iš naujo, norėjau priminti,<br />

kad mūsų baltiška pasaulėjauta gyva ir jokios svetimos<br />

ideologijos jos neišnaikino. Uždengta storu apnašų<br />

sluoksniu mūsų tautos gyvastis laukia savo valandos.<br />

Įvardinai antrą man rūpimą tavo prozos problemą. Viena vertus,<br />

kaip minėjau, remiesi kaleidoskopine skyrelių poetika. Kita<br />

vertus, viso romano struktūrą nori paremti sapnų haliucinacijom,<br />

nors čia neįmanoma kalbėti apie kokią nors kryptingą eigą<br />

nuo romano pradžios iki pabaigos. Sapno epizodai dar sudaro<br />

šiokį tokį novelistinį siužetėlį (nors ne visada), tačiau skaitytojas,<br />

baigęs skaityti romaną, atsiduria atsibudusio žmogaus<br />

situacijoje ir nesuvokia: ką po velnių galėtų reikšti tas chaotiškas<br />

sapnas? Ar tu šito efekto ir sieki?<br />

Taip. Kaleidoskopinis įvykių vaizdavimas „išmuša“ skaitytoją<br />

iš įprastinių mąstymo stereotipų, padeda susivokti,<br />

kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Siekiau, kad<br />

skaitytojas atsibustų iš slogaus dabarties sapno, kad jo<br />

kosmopolitinės iliuzijos išgaruotų it rūkas. Norėjau, kad<br />

skaitytojo širdyje pabustų miegantis Aitvaras. Jei miršta<br />

tautos dabartis, praeitis tampa ypač gyva. Gimnazistas<br />

Kirnis dvasinę atramą atranda aisčių praeityje, o amžiną<br />

meilę Aušrinę – gimtojoje žemėje.<br />

Gerai. Imkim tavo kitą romaną „Gotika“ (2005). Jis labiau tradiciškas<br />

ta prasme, kad bandai nužymėti gana logišką įvykių<br />

eigą nuo romano užuomazgos iki atomazgos, nors ir čia skaitytojas<br />

ne visados gali suprasti, ar vaizduojami įvykiai vyksta<br />

veikėjo vaizduotėje, ar už jos ribų, tai yra vadinamojoje socialinėje<br />

erdvėje. Šiaip jau „Gotika“, sakyčiau, pratęsia minėto epo<br />

ciklą. Kartu su R. Kundrotu parašei 6 epo „Pasviręs pasaulis“<br />

knygas, argi jų nepakako?<br />

Epui akivaizdžiai trūko Gotikos. Pasvirusio pasaulio padangėje<br />

žiojėjo milžiniška ozono skylė. Liko neatskleista<br />

„aksominio požemio“ kultūros situacija, jos beviltiška<br />

kova dėl pripažinimo ir išlikimo. Aš surinkau palaidus<br />

prisiminimų siužetus į visumą, susiejau sapnus ir tikrovę,<br />

realybę ir fantastiką. Taip gimė knyga, pagaliau užbaigusi<br />

begalinį epą. Tikrai nesiekiau nugrimzti į solipsizmą.<br />

Romano įvykiai vyksta ne rašytojo Karmino vaizduotėje,<br />

o socialinėje erdvėje. Siekdamas susieti margus įvykius<br />

į darnią visumą, pasiekti siužetinį nuoseklumą, pasitelkiau<br />

reginius ir vizijas. Dėl šių meninių priemonių Gotikos<br />

laikas galėjo judėti įvairiomis kryptimis.<br />

Kalbėdamas apie tavo prozos tekstus, vengčiau vartoti tokius<br />

žodžius kaip „realybė, tikrovė“. Jos paprasčiausiai čia nėra,<br />

nors apstu įvairių žodinių „realybės ar tikrovės“ nusakymų.<br />

„Gotikoje“ ne kartą nusakomas aktualus lietuvių kūrėjų konfliktas<br />

su nauja kultūros politika nepriklausomybę atgavusioje<br />

Lietuvoje. Minimaliai sumažintas kultūros finansavimas<br />

pavertė meno žmones skurdžiais, priklausomais nuo privačių<br />

ar valstybinių pinigų skirstytojų: „Visi bejėgiai, visi nupirkti,<br />

niekas neturi sparnų ir niekas nesugeba skristi, visi paklūsta<br />

pragaro popiergaliams.“ Iš čia ir visa tavo romano intriga:<br />

Kultūros ministerijoje įsitaisęs visagalis valdininkas kuria ir<br />

bando įgyvendinti savo projektą, kurio tikslas – galutinai pražudyti<br />

nuskurdusius Lietuvos menininkus, supjudyti juos, galutinai<br />

išardyti dar šiaip taip egzistuojantį laisvųjų menininkų<br />

„aksominį požemį“. Kultūros valdininko programa šiurpi, bet<br />

atpažįstama iš visai realių simptomų: „Lietuvoje turi vyrauti<br />

juoda amerikietiška muzika, lėkštos televizijos viktorinos ir<br />

galbūt labai kukliai, klasikinė muzika, snobiškas teatras. Negalima,<br />

nereikia, nenaudinga grįžti prie stebuklingai išgelbėtos<br />

aisčių kultūros. Globalizacijos ir informacinių sistemų amžiuje<br />

stebuklai nereikalingi.“ Žodinėje diagnozėje, kaip matom,<br />

daug maž atpažįstami realybėje vykstantys šiuolaikiniai procesai.<br />

Tačiau ar užtenka vien diagnozių, ypač romanui?<br />

Sutinku, nepakanka tik diagnozuoti niūrią kultūrinę situaciją.<br />

Reikia pasiūlyti ir išeitį iš aklavietės. Neslėpsiu,<br />

rašydamas Gotiką, kūriau ne tik fikciją, bet turėjau ir<br />

aiškų, pozityvų tikslą. Rašytojas Karminas, matydamas<br />

menininkų skurdinimą ir negalėdamas pakeisti kultūros<br />

politikos, palieka sostinę. Karminas puoselėja senelio<br />

etnografinį muziejų ir gamtos ramybėje ieško įkvėpimo.<br />

Gotikoje siekiau parodyti, kad rašytojui nedera nusišalinti<br />

nuo realaus gyvenimo ir užsidaryti aukštame dramblio<br />

kaulo bokšte. Ne veltui rašytoją aplanko pats nelabasis,<br />

Juodasis laiškanešys, siūlydamas pripažinimą, šlovę ir<br />

pinigus. Visais atvejais kova neišvengiama ir rašytojas<br />

turi pasirinkti šviesią barikadų pusę, netylėti, kai skurdinama<br />

tauta.<br />

„Gotikos“ silpnumas skaitytojo (bent jau mano) akyse užprogramuotas<br />

vis toje pačioje haliucinogeninėje sapno struktūroje.<br />

Galima, be abejo, vieno ar kito personažo, tarkim, rašytojo<br />

Karmino galvoje (vaizduotėje ar sapne) apgyvendinti galios<br />

besivaikantį Kultūros ministerijos valdininką ir nusakyti slaptąsias<br />

bei viešąsias jo veiklos programas, tačiau ką su visais tais<br />

vaizdiniais ir nusakymais veikti skaitytojui? Juo labiau kad<br />

pats „Gotikos“ autorius nežino, ką su viskuo tuo veikti.<br />

Gotikoje gėrio ir blogio kova vyksta dviejuose glaudžiai<br />

susijusiuose lygmenyse: realybės ir astraliniame. Pagal<br />

gotų tradiciją pagrindinė kova dėl žmonijos likimo vyksta<br />

neregimame, mistiniame fronte, todėl rašytojo Karmino<br />

stebimi vaizdiniai yra svarbesni nei realūs įvykiai. Sie-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

18<br />

kiau sukurti niūrią, kruviną gotinę atmosferą, atskleisti<br />

nuožmią gėrio ir blogio kovą. Teko bendrauti su gotais,<br />

požemio kultūros adeptais. Gotika, nors ir netapusi šio<br />

judėjimo antologija, yra nakties ledi ir lordams artima,<br />

suprantama. Taigi, Vilnių užlieja kraujo banga. Šviesos<br />

vytis Dravenis kaunasi su Juoduoju laiškanešiu ir nugali<br />

demoną, na, o rašytojas Karminas, regėdamas šias haliucinogenines<br />

vizijas, semiasi drąsos ir įkvėpimo kovoti su<br />

realiais priešais – visagaliu kultūros valdininku Galigantu<br />

ir jam talkinančiais gangsteriais. Tamsa atsitraukia,<br />

tiesa, tik laikinai.<br />

Mane šiek tiek trikdo dabartinių Lietuvos prozininkų bandymai,<br />

vaizdžiai tarus, išsėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu.<br />

Viena vertus, jie drąsiais žodžiais formuluoja skaudžias Lietuvos<br />

žmonių nelaimes bei vargus, o kita vertus, nenori<br />

jų aprašinėti. Paradoksali situacija, kurią, beje, visai kitaip<br />

sprendė prieškario nepriklausomybės rašytojai. Nei išdidusis<br />

simbolistas V. Mykolaitis-Putinas, nei ramusis vaistininkas<br />

Antanas Vienuolis-Žukauskas, nei karštakošis Petras Cvirka,<br />

nei amžinas maištininkas Kazys Boruta, nei išminčius<br />

Juozas Grušas, nei aukščiausios prabos aristokratas Jurgis<br />

Savickis ir ne vienas kitas didaus talento rašytojas nepasibodėjo<br />

įbristi į klampiausią gyvenimo purvą ir parašyti bent po<br />

vieną knygą apie savanaudžius politinius karjeristus (Grušo<br />

„Karjeristai“), žemgrobius (Vienuolio „Prieš dieną“, Cvirkos<br />

„Žemė maitintoja“), provincijos valdininkėlių marazmą (Savickio<br />

„Šventoji Lietuva“), miesto inteligentijos išsigimimą<br />

(Mykolaičio-Putino „Krizė“), menininko tragediją (Borutos<br />

„Mediniai stebuklai“) ir t. t. Čia nieko nesakau apie pačius romanus,<br />

geresnius ar silpnesnius, tiktai noriu priminti, ką darė<br />

prieškario lietuvių rašytojai, kai norėjo parodyti žmonėms, kas<br />

dedasi jų nepriklausomoje Tėvynėje... Proza, ypač romanas,<br />

yra bjaurus žanras dėl to, kad reikalauja purvinos tikrovės atspindžio,<br />

o ne spalvotų frazių bei parafrazių fejerverko... Man<br />

sunku tapatintis su „Gotikos“ autoriumi ir jo herojais kaip tik<br />

todėl, kad socialinių konfliktų purvas ir marazmas perkeliamas<br />

į fantastinio reginio karalystę arba, dar gražiau pasakius – į<br />

„magiškąją tikrovę“, kur blogis kvailai pralaimi, o gėris nuostabiai<br />

triumfuoja... Galima būtų manyti, kad šitaip parodijuojama<br />

detektyvinė „aksominio menininkų požemio“ naikinimo<br />

intriga, bet ir šiuo atveju stebina parodijos infantilumas, kai<br />

blogiečiai paskutiniu momentu vis nesugeba nudobti geriečių<br />

menininkų. Nors turiu vilties, kad klystu...<br />

Nedrįsdamas lygintis su literatūros klasikais, aš taip pat<br />

savo kūryboje nevengiu skaudžių socialinių problemų.<br />

Gotikoje be jokio gailesčio šaržuoju kultūros biurokrato<br />

Guliganto savivalę, panieką menininkams. Kirnyje aprašiau,<br />

kaip piktavalis verslininkas Storžievis užgrobė Kirnio<br />

mylimosios Aušrinės žemę ir ten pastatė kraštovaizdį<br />

darkančią vilą. Ryžtingai atsisakęs antiherojaus apologetikos,<br />

paniekos tautos kultūrai ir paprastam žmogui,<br />

kuriu teigiamą herojų, nugalintį blogį, jei ne realiame,<br />

bent jau vizijų pasaulyje. Žinau, pavojinga sureikšminti<br />

teigiamą fantastinį herojų, nes norom ar nenorom galiu<br />

„nuskristi“ į vaikišką komikso pasaulį. Todėl Gotikoje,<br />

norėdamas išvengti detektyvinės parodijos infantilumo,<br />

sąmoningai sutirštinu spalvas, nevengiu šaržo ir grotesko<br />

nei teigiamiems, nei neigiamiems veikėjams. Noriu<br />

parodyti kultūros biurokratų ir jiems talkinančių gangsterių<br />

susireikšminimo komizmą. Trumpiau tariant, šaipausi<br />

iš blogio.<br />

Dabar į literatūrą plūstelėjo nauja moteriška banga, kuri yra<br />

gana įdomi, brandi ir turi paklausą. Kaip tu žiūri į tuos rašytojus,<br />

kurie viena koja stovi elitinėje literatūroje, o kita – populiariojoje.<br />

Ką manai apie rašytojus, kurie nori būti rimti,<br />

solidūs ir kartu populiarūs, perkami, masiškai skaitomi?<br />

Esu skaitęs Eglės Sakalauskaitės, Genovaitės Bončkutės<br />

knygas. Jos man patiko. Kitų autorių kol kas neskaičiau,<br />

bet manau – tai gaivi nauja banga. Į besaikį asmeniškumą<br />

nugrimzdusi vyriška literatūra išsikvėpė, pavargo,<br />

užduso, knygynuose dulka begalė knygų, kurių niekam<br />

nereikia. Savo kompleksuose paskendęs „kietas“ kūrėjas<br />

nori būti originalesnis, drastiškesnis, plėšresnis už kolegas.<br />

Literatūros džiunglėse pjaunasi Hermanno Hesse’s<br />

stepių vilkiukai, gatavi vieni kitiems perkasti gerkles. Bet<br />

skaitytojui, manau, neįdomi ši kova.<br />

Ar pinigų stygius trukdo kurti?<br />

Kiek riksmo dėl meno finansavimo! Menui reikia vis<br />

daugiau pinigų! Menininkas nori gyventi it klestintis<br />

verslininkas, mėgautis šlove, gyvenimo malonumais...<br />

Deja, pinigus reikia uždirbti. Ir jeigu svajonių miglose<br />

paskęsta milijoniniai tiražai, niekas nekaltas. Skaitmeninė<br />

spauda garantuoja realų tiražą – 100 egz. Įkertama net<br />

gaunant minimalų atlyginimą. Išsekinti lengvo gyvenimo<br />

troškimo menininkai nelinkę streikuoti, inteligentai<br />

vengia guminių kulkų ar kieto policininko „banano“...<br />

Vertėtų atsisakyti nepagrįstų ambicijų, burtis į kūrybines<br />

arteles, kryptis, sroves.<br />

Na, o tavo poezija, 11 poezijos knygelių, sąsiuvinių, išleistų<br />

mažais tiražais, tarsi lieka nuošalėje?<br />

Poezija – tai mano pašaukimas, visų pirma aš – poetas,<br />

tik po to – rašytojas, dramaturgas. Išleidau 11 poezijos<br />

knygelių, bet jų aš negaliu susieti į darnią visumą, surūšiuoti,<br />

išdestiliuoti, kitaip sakant, parengti poezijos<br />

rinktinės. Visi poezijos sąsiuviniai – tai ilgi poetiniai<br />

ieškojimai, klystkeliai ir kuklūs atradimai. Manau, man<br />

pavyko parašyti tik 2 poezijos knygeles: Minčių dulkės<br />

(2004) ir Kopos (2007). Dabar spaudai rengiu dar vieną<br />

poezijos knygutę – Dravenis, į kurią pateks tik spaudoje<br />

publikuotos naujausios mano eilės.<br />

Pabaigai norėčiau paklausti apie tavo pavardę, jos kilmę?<br />

Pavardė Lyva yra ugrofinų kilmės. Lietuviškai reiškia –<br />

smėlis. Taisyklingai pavardė turi būti rašoma Liiva. Tėvas<br />

pasakojo, kad mano protėviai kariavo Šiaurės kare,<br />

rusų armijos pusėje ir, kai švedai buvo sumušti, apsigyveno<br />

netoli Kyburių, Pasvalio rajone. Taip į Lietuvą pateko<br />

tolimi mano giminaičiai.<br />

Ačiū už įdomų pokalbį, sėkmės kūryboje.<br />

Dėkoju.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 19<br />

Gunaras Kakaras<br />

Neramios mintys, arba<br />

Absoliutus prioritetas<br />

Sąrašas gali būti labai ilgas: Jonaitis, Jonaitienė,<br />

Daktaras, Panevėžio mafijos gauja, išprievartavimų<br />

virtinė, mušamos ir engiamos moterys, išsityčiojimai<br />

mokyklose, dėl tos pačios priežasties besižudantys<br />

vaikai, vagiantys, plėšiantys ir jau peržengę ribą, sugebantys<br />

žudyti paaugliai. Pridėkime dar tebeskambantį<br />

Lietuvoje pedofilijos skandalą, pedofilija apkaltintus kunigus,<br />

ir ne tik Lietuvoje, bei diplomatišką popiežiaus<br />

poziciją, kuri, deja, teisėsaugą sugebėjo apeiti – tai irgi,<br />

deja, pagrindinis bet kokių pasaulyje egzistuojančių sistemų<br />

egzistencijos dėsnis – savisaugos dėsnis.<br />

Pro tokią prizmę pažvelgus, karai keliuose, korupcija,<br />

politikų amoralumas, partijų savanaudiškumas, teisėsaugos<br />

paperkamumas ir net augantys narkomanijos<br />

mastai atrodo kaip nedideli nukrypimai nuo normos.<br />

Ką nors reikia daryti<br />

Šie faktai kiekvieną mūsų veda prie neišvengiamos minties<br />

– reikia ką nors daryti. Ir darome – kiekvienas paminėtų<br />

faktų sulaukdavo ir tebesulaukia gausybės siūlymų,<br />

ką daryti. Dalis tų siūlymų, žinoma, ne racionaliausių,<br />

įgyvendinama. Žiūrėk, po metų uolūs statistikos mėgėjai<br />

konstatuoja kelių procentų neigiamybių sumažėjimą. Paguodžiame<br />

save, tarsi tikrai einame teisingu keliu. Ir taip<br />

formuojasi visa puokštė prevencinių programų, skirtų<br />

moksleiviams, kelių ereliams, kyšininkams, politikams,<br />

narkomanams, girtuokliams, chuliganams, pedofilams<br />

ir t. t. Visos šios programos dažniausiai neturi nieko<br />

bendro, nes yra sukoncentruotos į konkrečią blogybę ir,<br />

deja, ne į gilumines jos priežastis, o į lokalias priemones<br />

norint išvengti pasekmių.<br />

Visų tokių prevencinių programų įkvėpimo šaltinis<br />

yra gausybė labai gražių, protingų ir teisingų straipsnių,<br />

kalbų ir deklaracijų žiniasklaidoje.<br />

Cituoju vienoje metinių ataskaitų prezidento Valdo<br />

Adamkaus pasakytus žodžius: „Tik moralinis apsivalymas<br />

ir moralinis atgimimas gali padėti Lietuvai įveikti ir<br />

ekonominę, ir vertybinę krizę, laiduoti žmonių gerovę ir<br />

šviesesnę ateitį. Kito kelio nėra.“<br />

Absoliučiai sutinku, tikrai – kito kelio nėra. Lieka<br />

vienintelis kelias. Tačiau kur jis, koks? Kur prasideda,<br />

kuria kryptimi veda? Kuo jis dengtas, kuo apsodintas?<br />

Kiek jis patvarus? Kelintame kilometre pasirodo tikslas, į<br />

kurį šis kelias veda? Ar pasirodę tikslo kontūrai yra tikri,<br />

ar tik iliuzinis miražas?<br />

Tiesioginių, tikslių atsakymų į šiuos klausimus nėra.<br />

Dalinių, fragmentiškų, siauros profilaktinės paskirties<br />

atsakymų yra daug, sakyčiau, be galo daug. Tai teikia<br />

vilčių – sudėsime juos, apibendrinsime ir turėsime tai,<br />

ko taip trokštame, – to vienintelio V. Adamkaus kelio<br />

apibūdinimą.<br />

Deja, tų gausių fragmentiškų atsakymų suma sudaro<br />

tik spalvingą mozaiką, kurioje tiek spalvų ir atspalvių,<br />

kad viskas susilieja į monotonišką pilkumą.<br />

Dar kartą grįžkime prie prezidento V. Adamkaus<br />

minčių: „Geriausia strategija, vedanti iš sumaišties, – vertybėmis<br />

ir idealais grįsti tikslai, idėjomis ir principais paremtas<br />

praktinis veikimas. Pastaruosius metus žodis „vertybės“<br />

dažnai linksniuojamas. Tačiau tam, kad žodis taptų<br />

kūnu, reikia ne filosofinės išmonės, o politinės valios.“<br />

Absoliutus prioritetas<br />

Ir vėl gražūs žodžiai, be jokių įsipareigojimų, be jokių<br />

nuorodų į tą politinę valią. Juo liūdniau, kad tokius žodžius<br />

pasako valstybės vyras, kurio pagrindinė pareiga<br />

būtų tą politinę valią realizuoti ar bent dėti tam maksimalias<br />

pastangas.<br />

Matau tik vieną politinės valios raiškos formą, kuri<br />

galėtų duoti realių vaisių – Lietuvos Respublikos Konstituciją<br />

papildyti dviem punktais:<br />

1. Lietuvos Respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus,<br />

jo ugdymas nuo pat gimimo puoselėjant ir tvirtinant<br />

šeimą kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant<br />

mokyklas ir mokytojus kaip aukščiausią tų vertybių<br />

įtvirtinimo instituciją.<br />

2. Visi valstybės teisiniai, moraliniai ir etiniai normatyvai<br />

privalo vadovautis absoliučiu prioritetu – žmogaus ugdymu<br />

bendražmogiškų vertybių erdvėje sudarant jam sąlygas prasmingai<br />

gyventi, dirbti, tobulėti, kurti ir ilsėtis.<br />

Tekstas, žinoma, tobulintinas ir tikslintinas, gilios<br />

analizės reikalauja ir bendražmogiškų vertybių erdvės<br />

apibrėžimas, tačiau tikiuosi, kad pagrindinę mintį išsakiau<br />

suprantamai.<br />

Jauno žmogaus vertybes formuoja šeima, mokykla,<br />

gatvė, religija, žiniasklaida (ypač televizija ir internetas) bei<br />

vėliau visa apimantis turėjimo ir vartojimo sindromas.<br />

Visų čia paminėtų aštuonių įtakos erdvių reguliuojančius<br />

įstatymus, moralines ir etines normas reikėtų<br />

labai kruopščiai, atidžiai, preciziškai peržiūrėti per<br />

Konstituciją papildančio absoliutaus prioriteto prizmę ir<br />

padaryti reikiamus pakeitimus, papildymus ar, jeigu reikės,<br />

priimti naujas teisines, moralines ir etines normas.<br />

Tai ne kelerių metų darbas. Ir net ne dešimtmečių.<br />

Manau, kad šimtmetis duotų rezultatų visuomenei pa-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

20<br />

sirinkus kardinaliai naują evoliucijos kelią, kurio tikslas,<br />

pagal Erichą Frommą, būtų būti, bet ne turėti.<br />

A. de Saint-Exupéry labai taikliai pasakė, kad visi<br />

mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė<br />

už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą<br />

gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš tėtės ar mamos<br />

sekama pasaka, kur tiesos, užuojautos, gailestingumo,<br />

meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant<br />

į mokyklą, į gatvę, į knygų pasaulį, į margą, gėriu<br />

ir blogiu nuspalvintą pasaulį. Ar šiandieninė šeima gali<br />

įtvirtinti tuos stulpus, ar gali išleisti į pasaulį savo vaikus<br />

pro tuos pirmuosius gyvenimo vartus? Atsakymo toli<br />

ieškoti nereikia: asocialių šeimų gausa, po girtuoklysčių<br />

gaisruose nebepabudusių žūtys, sugyventinius ar vyrus<br />

nudūrusios moterys, savo vaikų nužudyti tėvai, šiukšlių<br />

konteineriuose rasti kūdikiai... Nesinori tęsti – darosi<br />

nejauku.<br />

Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne rytoj išsprendžiama.<br />

Nedarbas, tragiškai mažos algos, emigracija,<br />

girtuoklystė, motyvacijos išbristi iš aplaidumo, šiurkštumo,<br />

amoralumo liūno nebuvimas ir – gražiais žodžiais<br />

besisvaidantys politikai, nė vienas nežinantis, kas yra<br />

skurdas, menku procentu dėl akių susimažinantys algas,<br />

bet nieko konkrečiai nepadarantys šeimos statusui<br />

finansiškai pakelti ir – dar svarbiau – šeimos moralinėms<br />

ir etinėms vertybėms išaukštinti. Aš nekompetentingas nurodyti<br />

čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau<br />

kiekvieną šeimą turėtų pasiekti bendražmogiškų šeimos<br />

vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje turėtų<br />

būti ypač akcentuotas vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas<br />

ir – labai svarbu – emocinio intelekto ugdymas.<br />

Manau, pagrindinis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos<br />

uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus,<br />

sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, parengti<br />

ilgalaikę konkrečių veiksmų programą, kurios neatidėliotinas<br />

įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant,<br />

vestų lietuvišką šeimą į bendražmogiškų vertybių<br />

erdvę – taurios ir visavertės vaikystės erdvę, iš kurios visi<br />

turėtume būti išėję, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos<br />

žemdirbiai, mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai,<br />

valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.<br />

Į mokyklą<br />

Antra svarbi įtaką daranti erdvė – o kai kuriais atžvilgiais<br />

ir svarbiausia – būtų mokykla. Tačiau paklausykime<br />

KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio: „Mokytojų<br />

trūkumo apskritai nėra: yra didelis jų perteklius.<br />

Labai trūksta tik gerų mokytojų. Mažuose miesteliuose<br />

ir net didesniuose centruose mokytojas neturi jokio motyvo<br />

tobulėti. Jis negali būti geras mokytojas, nes kilo iš<br />

prasto moksleivio, vėliau baigė prastą universitetą. Yra<br />

išimčių, bet jų – mažai. Yra tokių mokytojų, kurių nė iš<br />

tolo negalima prileisti prie mokyklos. Jie tiesiog neraštingi.<br />

Jie siaurai specializuojasi, nesidomėdami ir net<br />

aršiai ignoruodami visa tai, kas nesusiję su jų dalyku.<br />

Štai kodėl „žaliavos“ – mokyklų abiturientų – kokybė<br />

yra tragiška.“<br />

Todėl kalbu ne apie šiandienos, o apie rytdienos<br />

mokyklą, kurioje mokytojas turėtų būti Mokytojas. Mokytojas<br />

– visam gyvenimui. Jis ir tik jis tuos tavo tiesos,<br />

užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo vartus,<br />

atsineštus iš šeimos, iš vaikystės, turi paversti gelžbetoniniais<br />

kelrodžiais, tavo gyvenimo kelrodžiais. Ir ne tik<br />

žodžiais, bet ir savo išskirtine Mokytojo asmenybe. Arit­<br />

Rokas Gelažius. Ryga, 2011

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 21<br />

metika, algebra, fizika, chemija ir kiti specializuoti dalykai<br />

mokyklos programoje turėtų būti antraeiliai. Išskirtiniai<br />

– dorinis ugdymas, istorija, literatūra ir kalba.<br />

Keli žodžiai apie kalbą. Žinoma, čia ir gramatika,<br />

ir sintaksė, ir rašyba, bet svarbiausia kas kita – tai mokėjimas<br />

kalbėti. Kurioje mokykloje šiandien mokoma<br />

kalbėti? Rezultatas akivaizdus – politikai, Seimo nariai,<br />

pagrindiniai valstybės vyrai ir moterys pauzes užpildo<br />

mykimu, karštligiškai ieškodami minties, žodžio, viso<br />

sakinio. Nemoka kalbėti ir didžiuma televizijos ir (ypač!)<br />

radijo žurnalistų. O regis, viskas taip paprasta – turėti, ką<br />

pasakyti, norėti tai pasakyti ir kalbant girdėti save klausytojų<br />

ausimis. Tai elementarus ir universalus bendravimo dėsnis,<br />

deja, mokyklose dar nesurastas.<br />

Kiekvienas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomų<br />

dalykų, privalėtų moksleivius mokyti kalbėti. Kiekvienas<br />

mokytojas visada turėtų žvelgti į moksleivį per<br />

bendražmogiškų vertybių prizmę ir koreguoti moksleivių<br />

matymą ir mąstymą taip, kad ir jie pasaulį su visomis<br />

jo blogybėmis galėtų matyti per tą pačią vertybių<br />

prizmę. Tai būtų pagrindinis Mokytojo tikslas – išleisti<br />

iš mokyklos visaverčius žmones, o ne žinių prifarširuotus<br />

būsimus beveidžius specialistus. Visavertis žmogus<br />

turi visas galimybes tapti specialistu, tačiau iš šių dienų<br />

gimnazijų ar aukštųjų mokyklų atėjęs specialistas tapti<br />

visaverčiu žmogumi turi gerokai mažiau galimybių,<br />

nes šalia tokio specialisto visada budės vartojimo-turėjimo<br />

slibinas.<br />

Džiaugiuos ir vertinu pirmus tikslingus Švietimo<br />

ir mokslo ministerijos žingsnius – planuojamą dėstomų<br />

dalykų krūvį sumažinti vienu trečdaliu, nors reikėtų sumažinti<br />

perpus. Nenukentės bendro išsilavinimo lygis,<br />

jeigu mes, Mokytojai, užuot stengęsi įtvirtinti moksleivių<br />

galvose Ohmo dėsnį, Newtono binomą ar netiesines lygtis,<br />

uždegsime prigimtinį, nenumaldomą pažinimo alkį<br />

ir džiaugsmą – ateityje jis duos vešlius plataus pažinimo<br />

ūglius, į tvirtus medžius išsikerojančius, o per prievartą<br />

į neparuoštą, nederlingą dirvą įterpti sodinukai (kad<br />

nors atsakinėdamas pamoką atsimintų, ką aš jiems vakar<br />

pasakojau...) vargsta, džiūsta ir dažniausiai negrįžtamai<br />

nunyksta.<br />

Bet kur tie Mokytojai? Deja, jų visoje Lietuvoje tik<br />

vienetai, o turėtų būti dauguma. Ne, šiandieninis algų<br />

padidinimas nieko neduos – pinigais tikrų vertybių į<br />

žmogaus sąmonę neįterpsi. Dar tebegalioja mokytojų<br />

profesijos nuvertinimo pasekmės – į pedagoginį universitetą<br />

nueina dauguma tų, kurie nepateko į norimas<br />

aukštąsias, į norimas specialybes, o ir baigę pedagoginį,<br />

gabesnieji su džiaugsmu aplenkia mokyklas. Pažvelkime<br />

į praėjusių šimtmečių mūsų tautos šviesuolių biografijas<br />

– dažnas jų atėjo iš mokyklos, nemažai metų Mokytoju<br />

padirbėjęs.<br />

Tik griežta atranka, gal net intelekto, o ypač emocinio<br />

intelekto, koeficiento nustatymas, iš šeimos atsineštų<br />

ir mokykloje subrandintų vertybių įvertinimas padėtų<br />

parengti tikrus Mokytojus. Gal vertėtų įsileisti į mokyklas<br />

ne tik standartinį pedagogo išsilavinimą turinčius,<br />

bet ir gyvenimo patirtim turtingus bei tą patirtį jaunimui<br />

perduoti norinčius žmones. Gal po metų ar dvejų reikėtų<br />

peratestuoti jaunus mokytojus, patikrinti jų motyvaciją –<br />

ar tikrai jie yra pasiryžę dalį savo širdies atiduoti mokiniams?<br />

Mokytojas, tapdamas Mokytoju, kaip vienuolis,<br />

turėtų duoti pasiaukojimo įžadus siekti brandžios asmenybės,<br />

dalinantis ja su mokiniais.<br />

Kad ir paviršutiniškai susipažinus su šiandieninėmis<br />

psichologijos problemomis, tyrimais, analizėmis, apklausomis,<br />

mokslinių darbų išvadomis, aiškėja visiškai<br />

nenormali padėtis: mūsų mokyklose rengiami būsimi<br />

specialistai, nes žinių perdavimas, jų įtvirtinimas yra<br />

esminis ir pagrindinis pedagogo darbo tikslas, o jaunas<br />

žmogus turėtų būti brandinamas žmogumi. Visavertis<br />

žmogus, be tam tikro žinių bagažo, turėtų remtis ant trijų<br />

banginių – bendražmogiškų vertybių, emocinio intelekto<br />

ir socialinio intelekto. Į tai ir turėtų būti nukreiptos pagrindinės<br />

pedagogų pastangos.<br />

Tik dvi institucijos – šeima ir mokykla – turi potencinę<br />

galią pakeisti pasaulį, išugdyti pagrindinėmis<br />

žmogiškomis vertybėmis persmelktą jauną žmogų. Šios<br />

bendražmogiškos vertybės turi būti dvasiniai jauno žmogaus<br />

griaučiai – kaip fizinio kūno griaučių analogas. Palyginimas,<br />

aišku, gana natūralistinis, bet, manau, pakankamai<br />

akivaizdus.<br />

Akcentuodamas šeimą ir mokyklą kaip pagrindines<br />

doros ugdymo institucijas, matau didžiulį jų skirtumą.<br />

Šeima, apsaugota privatumo teisėmis, yra tapusi uždara<br />

sistema, į kurios erdvę patekti galima tik gavus teisėtvarkos<br />

leidimą. Tai sistema, į kurios vidinius procesus mes<br />

neturime teisės tiesiogiai reaguoti, kol jie neperžengia<br />

teisėtvarkos, įstatymų rėmų. Mokykla yra atvira mūsų<br />

pastangoms keisti, tobulinti jos struktūrą ir veiklą. Tai<br />

ir darome – tobuliname, reformuojame. Tačiau kur link<br />

einame, ko siekiame?<br />

Šiandieninės visuomenės dievas – gamyba–reklama–pardavimas–vartojimas–turėjimas<br />

– absoliučiai suformavo<br />

švietimo, ugdymo ir mokymo sistemą. Pradinės,<br />

vidurinės mokyklos, gimnazijos, kolegijos, techninės<br />

ir aukštosios mokyklos turi tik vieną tikslą – parengti<br />

specialistus. Ir visų reformos nukreiptos tik į viena –<br />

kaip greičiau, mažesnėmis sąnaudomis, bet maksimaliai<br />

prifarširuoti tai ar kitai specialybei reikalingų žinių ir<br />

išmesti jauną žmogų į su pagreičiu besisukančią gamybos–vartojimo–turėjimo<br />

karuselę.<br />

Vertybių ugdymas<br />

Taip, doros, ugdymo, programos yra. Nuo darželinukų<br />

iki gimnazijų absolventų. Perskaičiau daug gražių ir<br />

prasmingų tekstų. Kalbėjausi su mokytojais. Mačiau jų<br />

ironiškas šypsenas ir atlaidžius paaiškinimus – „esmė<br />

juk ne čia, esmė – parengti mokinius egzaminams“. Suprantama,<br />

ugdant dorą, egzaminų nėra ir būti negali,<br />

nes dora – tai ne žinios. Deja, doros ugdymas mokyklose<br />

dažniausiai pateikiamas kaip žinios, kaip elgesio<br />

taisyklės.<br />

Dorinis ugdymas mokyklose turėtų būti pirmaeilis<br />

ir svarbiausias iš visų kitų, egzaminais vertinamų<br />

dalykų. Nes, pasikartosiu, – bendražmogiškių vertybių<br />

subrandintas jaunas žmogus neišvengiamai savo individualių<br />

gabumų ir galimybių erdvėje pasirinks būsimą<br />

specialybę. Tačiau maksimaliai žiniomis aprūpintas<br />

specialistas be dvasinio skeleto visaverčiu sąžinės

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

22<br />

balsu besivadovaujančiu žmogumi tapti negalės, nes<br />

dvasinė branda nėra žinios, kurias ir pavėluotai būtų<br />

galima įgyti. Iki dvidešimties metų (psichologai patikslins)<br />

dvasiškai nesusiformavęs žmogus ateityje gali būti<br />

reguliuojamas arba tramdomas tik įstatymų numatytomis<br />

bausmėmis, kurios dažniausiai dar labiau luošina jo<br />

„vertybių“ skalę.<br />

Vis dėlto deklaruoti dorovinio ugdymo pirmaeiliškumą<br />

mokyklose dar maža. Reikia Mokytojų, kurie tą<br />

pirmaeiliškumą įgyvendintų. Ir ne atskirų dorinio ugdymo<br />

Mokytojų, bet visų mokyklose esančių mokytojų<br />

tapsmo Mokytojais.<br />

Nuklydau į idealizmo lankas, kad akcentuočiau tą<br />

nelemtą užburtą ratą! Kol iš šeimų neišeis tikromis vertybėmis<br />

nešini vaikai, mokyklose nesant Mokytojų nebus<br />

subrandintos jaunų žmonių dvasinės vertybės, aukštosios<br />

mokyklos, paklusdamos gamybos–vartojimo–turėjimo<br />

dėsniui, rengs bedvasius specialistus, kurie kurs šeimas,<br />

eis dirbti į mokyklas mokytojais ir atsainiai dėstys<br />

mokyklų programose esančią trečiaeilę discipliną – dorinį<br />

ugdymą, – tol tikro visuomenės atgimimo nebus.<br />

Žinios ir Nežinomybė<br />

Specialistai mums reikalingi, bet tai turi būti Žmogusspecialistas,<br />

o ne Specialistas-žmogus. Ir žinios reikalingos,<br />

jau nekalbant apie specifines atskirų specialybių<br />

žinias. Žinios reikalingos absoliučiai kiekvienam augančiam<br />

jaunam protui. Tik per žiniomis suartą dirvą galima<br />

nueiti iki Nežinomybės bedugnės. Yra nežinojimas<br />

ir Nežinomybė. Nežinojimas – tai, ko aš nežinau, bet kitiems<br />

tai žinoma. Tai besimokančiojo nežinojimas. Toks<br />

nežinojimas skatina pažinimą, bet tik tada, kai naujas<br />

pažinimo šuolis tau teikia didelį vidinį pasitenkinimą,<br />

ypač kai tą nežinojimo slenkstį peržengi savo jėgomis,<br />

savo pastangomis. Ne kartą vesdamas ekskursijas Etnokosmologijos<br />

muziejuje esu siūlęs moksleiviams: „Kodėl<br />

jūs leidžiate dėti jums į burną mokytojų sukramtytą<br />

maistą – žinias? Juk vadovėliai parašyti ne genijams, o<br />

normaliems jauniems protams – jums. Todėl siūlau – rytoj,<br />

sugrįžę iš pamokų, paskutinį kartą paruoškite jums<br />

užduotas pamokas. Ir tai iš tiesų tegu būna paskutinis<br />

kartas, daugiau niekada neberuoškite mokytojų užduočių<br />

(juokas, džiaugsmas, plojimai!). Po to atsiverskite kitą<br />

vadovėlio puslapį. Stokite prie naujo puslapio tarsi alpinistas<br />

prie stataus kalno. Jam niekas nepadės, jis vienas,<br />

savo jėgomis, žingsnis po žingsnio, plikomis rankomis,<br />

tiksliau įtemptais pirštų raumenimis kabindamasis už<br />

uolų atbrailų ir tik kojų pirštais remdamasis ant tų pačių<br />

uolų atbrailų kopia į viršų. Tai sunku, tai labai sunku<br />

ir pavojinga, bet jis pats pasirinko šį maršrutą, vedantį<br />

aukštyn į viršūnę. Ir pagaliau – viršūnė! Koks tai nuostabus<br />

jausmas – savo jėgomis pasiekti viršūnę!<br />

Atsivertę kitą vadovėlio puslapį, galite vėl pajusti<br />

tą nuostabų alpinisto kopimo į pažinimo viršukalnę<br />

džiaugsmą. Štai ką jums siūlau sakydamas, kad rytoj<br />

paskutinį kartą paruoštumėt mokytojų užduotis. Būkit<br />

dviem, trimis, dešimčia puslapių pirmiau to, ko mokoma<br />

klasėje. Bus sunku? Be abejo. Gal net labai sunku, bet<br />

viršukalnės džiaugsmas atperka viską. Parašykite man,<br />

kaip sekėsi jums, išdrįsusiems eiti šiuo keliu.“<br />

Negavau nė vieno atsakymo. Nereikėtų daryti kategoriškų<br />

išvadų, bet tenka pripažinti, kad dauguma<br />

moksleivių pažinimo keliu ne eina, bet yra varomi. O<br />

nuolat varomas ir ujamas arklys savo noru ir su džiaugsmu<br />

vežimo vežti tikrai nepradės.<br />

Čia dar viena šiandieninės pedagogikos bėda – beatodairiškas<br />

žinių krovimas į moksleivių galvas ir dėl<br />

to atsirandantis moksleivių abejingumas ir konfrontacija.<br />

Žinių perdavimas turėtų būti malonus, brandinantis<br />

moksleiviui pažinimo motyvaciją, pažinimo džiaugsmą.<br />

O tokia motyvacija yra bendražmogiškų vertybių dalis.<br />

Bet sugrįžkime prie Nežinomybės – prie to, ko nėra<br />

jokiose enciklopedijose, ko niekas Žemėje nežino, nė<br />

vienas Nobelio premijos laureatas. Pajusti jos dvelksmą,<br />

patirti jos didybę – tai tarsi atsidurti prie Salingerio bedugnės<br />

rugiuose. Tikro Mokytojo tikslas būtų atvesti savo<br />

mokinius prie tos bedugnės, susikibti už rankų ir, atsargiai<br />

prie jos priartėjus, pažvelgti į gelmę – tai nuostabus<br />

nepakartojamas jausmas. Jeigu tas jausmas tave aplankė,<br />

jeigu Nežinomybės nuostaba sukrėtė tave, tai – visam<br />

gyvenimui: žinios, žinojimas, pažinimas tampa neatskiriama<br />

tavo asmenybės dalimi, nes tik eidamas per žiniomis<br />

suvešėjusį lauką gali pasiekti Nežinomybę. Maža<br />

to – tu gali bendrauti su Nežinomybe. Tas bendravimas –<br />

tai klausimai Nežinomybei. Klausimai be atsakymų, bet<br />

ne tyla, o įspūdingas tavo klausimų aidas, atsklidęs iš<br />

begalinių Nežinomybės erdvių. Tas aidas – taip pat visam<br />

gyvenimui.<br />

Deja, realybė kita. Klausimus užduoda mokytojai,<br />

o mokiniai dvylika metų yra kalami prie atsakymų kryžiaus<br />

– iš jų reikalaujama tik atsakymų, jie turi žinoti,<br />

mokėti, atsiminti. Taip per tuos dvylika metų užmušamas<br />

gyvas vaikystės smalsumas – klausimų lavina tėvams.<br />

Ar kada nors kurioje nors mokykloje po užduotos<br />

pamokos kitą dieną mokiniai bus vertinami ne pagal atsakymus,<br />

– ką išmoko, ką atsimena, – o pagal klausimus,<br />

kuriuos pagimdė išmokta pamoka, kurie veda į kitą vadovėlio<br />

puslapį, į geidžiamą, tikrą pažinimą?<br />

Drįstu teigti, kad tau kylantys klausimai yra daug<br />

kartų svarbesni už atsakymus. Atsakymus galima rasti<br />

vadovėliuose, enciklopedijose, o klausimai, vedantys į<br />

pažinimą, gali gimti tik tavo širdyje ar galvoje. Žmogus,<br />

gyvenantis nesibaigiančių, nuolatinių klausimų erdvėje,<br />

yra gyva, siekianti ir kurianti asmenybė. Žmogus be<br />

klausimų, net ir labai daug žinantis, yra – geriausiu atveju<br />

– tik geras specialistas.<br />

Kalbu apie aukštąjį Mokytojo pilotažą, bet nesiekiantis<br />

aukštojo pilotažo mokytojas niekada netaps Mokytoju.<br />

Aš neturiu recepto, kaip mokytojus pakeisti Mokytojais.<br />

Ir neturiu vilčių, kad dauguma dabartinių tėvų<br />

ir mamų galėtų tapti Tėčiu ir Mama. Bet esu giliai įsitikinęs,<br />

kad tą užburtą ratą – šeima–darželis–mokykla–<br />

gatvė–internetas ir televizija–retkarčiais bažnyčia ir vėl<br />

šeima–darželis... – reikia iš esmės renovuoti, gydyti. O<br />

vaistas tik vienas – bendražmogiškos vertybės, išaugintos<br />

sąžinės dirvoje.<br />

Bet kokia šio vaisto vartojimo forma yra sveikintina,<br />

tačiau tikrų pokyčių galima tikėtis tik tada, kai ši gydymo<br />

procedūra taps pirmaeiliu Konstitucijoje įtvirtintu<br />

valstybės uždaviniu.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 23<br />

Gatvė ir donkichotai<br />

Po mokyklos ir lygiagrečiai su mokykla yra ir bus gatvė,<br />

televizorius, internetas, brutalių, pelno siekiančių<br />

kino filmų tvanas. Niekas man neįrodys, kad galimybė<br />

bręstančiam jaunimui kiekvieną akimirką internete matyti<br />

pornografijos gyvuliškumą ar filmuose aukštinamą<br />

jėgos, prievartos ir žudymo „vyriškumą“ yra žmonijos<br />

ir demokratijos pasiektos žmogaus teisių ir laisvių viršukalnės.<br />

Kur Lietuvoje tie žurnalistai, tie donkichotai, su dvasiniu<br />

užsidegimu šioje, norisi sakyti – ašarų pakalnėje,<br />

šioje susitaikėliškoje su blogiu visuomenėje, aukštinantys<br />

bendražmogiškų vertybių šeimos židinius, o ne be<br />

darbo šlitinėjančių Lietuvos milijonierių žmonų prabangius<br />

ir neskoningus namus; tuos, kurie per atkaklų darbą<br />

sukūrė fizines, kultūrines ar dvasines vertybes ir jas dalina<br />

žmonėms, o ne sugebėjusius pavogti tų žmonių milijonus<br />

– kur jie? Yra skambiais pavadinimais papuoštų<br />

televizijos laidų, bet kai žinai jų užkulisius ir pagrindinį<br />

tikslą, kai kriterijus yra ne tiesa ir teisingumas, o intrigos<br />

ir sensacijos efektas – nerandu Lietuvoje žurnalistų-donkichotų,<br />

o nedidelė dalis tų, kurie galėtų jais būti, kaltai<br />

šypsosi ir sako – gyventi juk reikia...<br />

Gal iš tiesų esu idealistas, bet kartu suprantu, kad<br />

idealams tapti realybe reikia tvirto pagrindo po kojomis.<br />

O tas pagrindas, žinoma, ne atskirų donkichotų su ištiestomis<br />

ietimis šokinėjimai prieš besisukančius malūnus...<br />

Reikia nuosekliai, neatidėliojant, pagrindiniu Konstitucijos<br />

principu tarsi rentgeno spinduliu peršviesti visą įstatymų,<br />

įsakymų, potvarkių, normų sistemą ir atsisakyti<br />

to, kas galėtų sudaryti nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės<br />

ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas<br />

tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi.<br />

Didžiulę paramą šiame darbe galėtų suteikti tradicinės<br />

Lietuvos religinės konfesijos, jeigu sugebėtų pakeisti<br />

savo veiklos prioritetus: nuo nekintamų tikėjimo dogmų<br />

pereiti prie daug kilnesnio tikslo – žmogaus ugdymo,<br />

žmogaus dvasios pakėlimo virš dominuojančio vartojimo,<br />

turėjimo ir pasitenkinimo sindromo. Kita vertus,<br />

kol su kultūros ministrais žaisime ambicingus politinius<br />

žaidimus, kol Seime tvirtinant biudžetą kultūrai byrės<br />

tik tampomos ir plyštančios antklodės skutai, kol bendru<br />

partijų sutarimu kultūros ministru nebus skiriamas tikrai<br />

to vertas asmuo, ir ne porai metų, o kaip aukštas valstybės<br />

pareigūnas – mažiausiai 6–8 metams, kol ministras<br />

su savo ekspertų komanda nesuformuos kultūrai atsiveriančios<br />

valstybės strategijos – vargu ar plikas popierinis<br />

prioritetas sugebės pakeisti visuomenę.<br />

Puikiai suprantu, kad ne šventieji puodus lipdo –<br />

priėmus naujas įstatymų pataisas, tų įstatymų vykdytojai<br />

netaps kitokie. Tačiau vienintelis kelias – tai ilgų<br />

dešimtmečių nuoseklus ir atkaklus darbas vedant visuomenę<br />

į tikrą ir vienintelę žmogaus laisvę – bendražmogiškas<br />

vertybes kaip vienintelį egzistencijos pagrindą.<br />

Tada A. de Saint-Exupéry žodžiai, kad didžiausia pasaulyje<br />

vertybė yra žmonių ryšiai, taps artimi ir suprantami<br />

kiekvienam.<br />

Bet lieka viena, sudėtingiausia problema: kas inspiruos,<br />

kas nenuginčijamai pagrįs to vienintelio kelio<br />

pradžią – absoliutų Konstituciją papildančių punktų<br />

būtinumą? Nežinau, kieno tai galėtų būti iniciatyva –<br />

Prezidentės, Vyriausybės, Seimo, politinės partijos, visuomeninių<br />

organizacijų ar Lietuvos kultūros kongreso?<br />

O gal yra dar mums nežinomų donkichotų, kurie rytoj<br />

pradės rinkti tautos parašus konstituciniam referendumui<br />

Lietuvoje?<br />

Rokas Gelažius. Ryga II, 2011

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

24<br />

Vladas Žukas<br />

Leonardo Kazoko pasakojimai<br />

Su kauniečiu dailininku Leonardu Kazoku susipažinau<br />

1972 metų pavasarį. Jau daugiau kaip dešimt<br />

metų sirgo – dešinė ranka ir koja buvo paralyžiuotos.<br />

Nepaisant ligos, susiaurėjusių kontaktų, dailininkas<br />

neatrodė atsilikęs – sekė meno ir kultūros gyvenimą iš<br />

spaudos, aplankydavo parodas, bičiulis Jonas Vaitys<br />

nuveždavo į gamtą patapyti. Gyveno nedideliame bute<br />

Donelaičio gatvėje. Tame pačiame kambaryje buvo ir<br />

miegamasis, ir gana jaukus salonėlis. Stovėjo nedidelė<br />

knygų lentyna, ant sienų kabėjo keliolika paveikslų,<br />

daugiausia ankstesnių metų, vienas kitas parvežtas iš<br />

kelionių į Prancūziją. Visa tai kūrė malonią, šventišką<br />

atmosferą. Greta buvo nedidukas kambarys – studija. Čia<br />

dirbo, čia laikė tapomas ir užbaigtas drobes. Paveikslų<br />

buvo prikrauta ir pailgame siaurame prieškambaryje.<br />

Pirmasis apsilankymas užsitęsė – gurkšnojom vyną su<br />

ledais ir aptarinėjom atrinktus paveikslus, pasakojo apie<br />

jų nutapymo laiką, aplinkybes. Vėliau dar keletą kartų<br />

lankiausi. Pasakodavo atvirai, su humoro ar net sarkazmo<br />

intonacija, kokį reiškinį ar asmenį apibūdindavo be<br />

užuolankų. Turėjo savo požiūrį, kartais kontroversinį, į<br />

žmones, meno kūrinius.<br />

Dailininkas buvo valingas, tvirtos dvasios, nepalūžo<br />

užklupus sunkiems išbandymams. Susirgęs kurį<br />

laiką nedirbo, kokius metus gulėjo ir daug skaitė. Buvę<br />

nyku. Pabandė tapyti kairiąja ranka. Pirmasis po ligos<br />

nutapytas paveikslas Bijūnai (1962), vėliau nutapė peizažus<br />

Aguonų laukas, Daugų ežeras. Valio Drazdausko<br />

portretas tapytas kairiąja ranka, Laimono Noreikos taip<br />

pat. 1975 m. vėl ligoninėje – reikėjo daryti operaciją. Ji<br />

buvo rizikinga, bet, pasak dailininko, ir vieną procentą<br />

vilties turėdamas, būtų ryžęsis – kitaip „visiškas elgeta“.<br />

Ir netekęs kojos šiek tiek vaikščiojo, tikėjosi galėsiąs<br />

dirbti, nors judėti būsią sunku – negalės nuo paveikslo<br />

atsitraukti daugiau kaip per rankos atstumą. Po mėnesio<br />

ar dviejų aplankęs radau gerokai pavargusį, bet giedros<br />

nuotaikos. Ant molberto – nedidelis peizažas. Grįžęs iš<br />

ligoninės rado gražiai suremontuotą butą, pamargintas<br />

sienas, bet ankstesnių paveikslų ant jų nebuvo – tuo nelabai<br />

džiaugėsi. Buvo išdidus, tik kartą užsiminė, kad<br />

valdžios buvo ignoruojamas – laiku negavęs mašinos<br />

pirkti, kai būtų galėjęs dar į gamtą išvykti, neišleidę reprodukcijų<br />

aplanko. Tik sulaukęs 70 metų buvo pripažintas<br />

„nusipelniusiu dailininku“.<br />

Dailininkas pasakojo gimęs Kaune darbininko Kazokevičiaus<br />

šeimoje. Nuo ankstyvos vaikystės mėgęs piešti,<br />

iš popieriaus klijuoti pilis. 1914 m. šeima persikėlė į Petrapilį<br />

pas motinos seserį. Tėvas dirbo Putilovo gamykloje,<br />

o jis mokėsi Petro Didžiojo gimnazijoje-internate, ten<br />

baigė šešias klases. Piešimo mokytojas Levinas pastebėjo<br />

mokinio polinkį piešti ir patarė mokytis tapybos. Daly-<br />

vavo miesto mokyklų mokinių piešinių parodoje, kartu<br />

su mokytoju ją apipavidalino.<br />

1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. 1922 m., išlaikęs konkursinius<br />

egzaminus, įstojo į Kauno Meno mokyklos Justino<br />

Vienožinskio vadovaujamą tapybos studiją. 1929 m.<br />

baigęs mokyklą, Kazokas dar metus dirbo toje dirbtuvėje<br />

– studijavo natūrą. Profesorius buvo žadėjęs jam ir<br />

Samuoliui išrūpinti pusei metų stipendiją į Paryžių, bet<br />

Meno mokykloje kilo „triukšmas“ ir Vienožinskis turėjo<br />

išeiti – perspektyvos žlugo. Meno mokykloje pasižymėjo<br />

energinga veikla, tad draugų buvo pramintas „kazoku“.<br />

Ši pravardė prigijo, tapo antrąja pavarde ir buvo rašoma<br />

parodų kataloguose, spaudoje. Oficialiai pavardę pakeitė<br />

tarybiniais metais.<br />

Palikęs Meno mokyklą, kurį laiką rinko liaudies<br />

meno darbus M. K. Čiurlionio dailės muziejui, dirbo<br />

pedagoginį darbą – dėstė piešimą Kauno III gimnazijoje.<br />

Ten dirbo ir Salomėja Nėris – atvažiuodavo iš Palemono.<br />

Poetė atrodė vieniša, atėjusi į mokytojų kambarį su niekuo<br />

nebendraudavo, atsisėsdavo kur nuošaliai kamputyje<br />

ir skaitydavo knygą. Kai išeidavo iš klasės, ją apstodavo<br />

mergaitės, gal apie poeziją kalbėdavo. Tada poetė<br />

būdavo linksma. Po karo, poetei mirus, Kazokui buvo<br />

pavesta apipavidalinti jos laidotuves – iš teatro gavo juodo<br />

audeklo katafalkui apdegti, padarė palmės šaką.<br />

1930 m. Vienožinskio ir Galdiko auklėtiniai surengė<br />

parodą, įkūrė Nepriklausomų dailininkų draugiją. Kazokas<br />

buvo jos vicepirmininkas, vėliau – pirmininkas.<br />

1934 m. buvo ruošiama didelė lietuvių dailės paroda<br />

Maskvoje. Kazokas priklausė parodos organizaciniam<br />

komitetui, buvo sudaryti dalyvaujančių autorių ir darbų<br />

sąrašai. Kodėl ji neįvyko, neprisiminė.<br />

1934 m. gegužę lankėsi Karaliaučiuje – norėjo susipažinti<br />

su muziejais. Čia nutapė senamiesčio peizažą<br />

(yra du variantai), paveikslą Prėglio upė prie Karaliaučiaus.<br />

Buvo pasiekęs ir Berlyną. Nuo 1935 m. vasaros atostogų<br />

beveik kasmet vykdavo į Prancūziją – ten konsulu dirbo<br />

draugas. Įvairiose privačiose Paryžiaus studijose gilino<br />

tapybos žinias, dažnai lankydavo Luvrą. Minėdavo Derainą,<br />

kuris pirmasis ėmė tapyti kubistiškai. Pamatęs jo<br />

paveikslus, Picasso sukūrė bene 12 tokio stiliaus darbų<br />

ir paveržė iniciatyvą. Dėl to tarp jų buvo kilęs kivirčas.<br />

Picasso rožiniuose ir mėlynuose darbuose yra žydams<br />

būdingo liūdesio („тоска“). Prisimindavo Monet paveikslus<br />

– jie traukė nuoširdumu, nelabai vertino Utrillo<br />

darbus – tapyti iš nuotraukų. Studijos Paryžiuje turėjusios<br />

teigiamą poveikį kūrybai – ji darėsi spalvingesnė.<br />

Tai pastebėjo ir to meto kritika. Turėjo Paryžiaus vaizdų:<br />

Monmartre Paryžiuje (kabėjo dailininko kambaryje), Paryžiaus<br />

gatvelė ir kt. Buvo nuvykęs į Prancūzijos pietus,<br />

iš ten parsivežė vangogišką peizažą su mūriniu tiltu. Šių

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 25<br />

Leonardas Kazokas. Autoportretas, 1937<br />

paveikslų nenorėjo išleisti. Su minėtu draugu ir jo žmona<br />

1936 m. keliavo į šiaurę – į Norvegiją ir Švediją. Kurį laiką<br />

kartu keliavo ir Lietuvos pasiuntinys Skandinavijoje<br />

Jurgis Savickis, tačiau vėliau nuo grupės atsiskyrė. Rašytojas<br />

vienerius metus studijavo Krokuvos dailės akademijoje,<br />

turėjo visai neblogą savo tapybos natiurmortą.<br />

Ten tapybos mokėsi ir kitas lietuvis – Adalbertas Staneika,<br />

kuris vėliau taip pat „metėsi“ į diplomatiją. Kazokas<br />

nutapė Savickio portretą, bet jis dingęs. Rašytojas visai<br />

negerdavęs, sakydavęs, kad jaunystėj „atgėręs“. Net per<br />

priėmimą Švedijos karaliui pasiūlius tostą už Lietuvą,<br />

išgerdavęs mineralinio vandens.<br />

Apie Norvegijos šiaurę: „Buvome pasiekę juostą,<br />

kur saulė jau nebenusileidžia – pasiekia jūrą, ja kiek „paplaukia“<br />

ir vėl ima kilti. Antrą valandą nakties skaitydavau,<br />

rašydavau laiškus. Ten baisiausiai kankina uodai,<br />

net dirbti, tapyti sunku – jie apspinta visą, ypač puola<br />

sprandą, kaip elniams. Laplandiečiai vaikščioja su tinkliukais<br />

ant veido. Taip pat labai daug žuvėdrų, jos klykia,<br />

ypač plaukiant laivui su žuvimis. Jei neuždengta,<br />

tai puola ir grobia iš valčių. Ten padariau kelis peizažo<br />

etiudus, iš jų vėliau dariau didesnius.“<br />

1938 m. iš Rygos gavo latvių dailininkų draugijos<br />

Žalia varna kvietimą dalyvauti jų parodoje – kvietė Samuolį,<br />

Gudaitį ir Kazoką. Parodė parodos katalogą. Latviai<br />

asmeniškai šių dailininkų nepažino, bet tikriausiai<br />

matė jų paveikslus Rygoj 1937 m. surengtoje lietuvių<br />

parodoje. Kauno burmistras Merkys buvo Lietuvių–latvių<br />

draugijos pirmininkas, tad Kazokas nuėjo prašyti<br />

pinigų kelionei į Latviją. Paskyrė 100 litų. (Iš kelionės<br />

į Rygą turėjo nuotraukų, bet jas paėmė Stasys Budrys.)<br />

Nedidelį paveikslą Vakaras už 200 latų panoro nusipirkti<br />

muziejaus darbuotojas. Paprašė išsimokėtinai. Po kelių<br />

mėnesių atsiuntė pinigus.<br />

1943 m. gegužės 22 d. Kaune surengtoje parodoje<br />

Kazokas eksponavo du Kauno peizažus ir poeto Fausto<br />

Kiršos portretą. Profesorius Vienožinskis palankiai atsiliepė<br />

apie buvusio studento kūrinius: „Kazokas sidabro<br />

pilkoje gamoje duoda jautrių vaizdų. Kuklus, be pretenzijų,<br />

be riksmo, pirmu žvilgsniu gal per daug monotoniškas,<br />

tačiau niuansuose turtingas ir gyvas. Ir F. Kiršos portrete<br />

Kazokas stipriau pasireiškė tapybiškai suprastoje<br />

portretinėje tapyboje.“ (Ateitis, 1943, birželio 8, Nr. 131).<br />

Kai 1944 m. Kazokas ryžosi eksternu užbaigti Vilniaus<br />

dailės akademiją, diplominiam darbui pateikė du minėtoje<br />

parodoje eksponuotus paveikslus – peizažą Kaunas<br />

žiemą ir Fausto Kiršos portretą.<br />

Po karo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės<br />

institute dėstė piešimą, važiavo į Leningrade surengtą<br />

konferenciją piešimo klausimais. Aplankė ta proga surengtą<br />

Dailės akademijos studentų piešinių parodą: „Pirmas<br />

kursas įdomus, originalūs darbai, antrame dar yra<br />

šis tas savito, o jau vėliau visi suvienodėjo – tokia buvo<br />

individualumą niveliuojanti sistema.“<br />

Apie savo kūrybą, ypač ankstesniąją, buvo geros<br />

nuomonės – save skyrė prie ryškesnių Vienožinskio<br />

mokinių (greta Samuolio, Vizgirdos). Geriausiu savo paveikslu<br />

laikė peizažą Ruduo Karkazų kaime. Rudens peizažą,<br />

kurį turi Čiurlionio muziejus, tapė tik tris valandas.<br />

Muziejuje esantis interjero paveikslas su mėlyna kokline<br />

krosnim – autoriaus kambarys Šančiuose. Muziejus<br />

jį įsigijo prieš karą bene už 300 litų. Apie vieną portretą<br />

papasakojo plačiau. Kažkoks agentas, dirbęs padidintus<br />

fotografinius portretus, perdavė Pienocentro prašymą nutapyti<br />

žemės ūkio ministro Jono Aleksos portretą. Kazokas<br />

sutiko. Davė 150 litų rankpinigių. Kitas užsakymas<br />

buvo skirtas Samuoliui. Kažkuris dailininkas užsakovams<br />

paabejojo, ar Samuolis nutapysiąs. Tas sužinojęs<br />

įsižeidė ir užsakymo nepriėmė. Kazokas pradėjo tapyti<br />

iš nuotraukos. Įpusėjęs paprašė papozuoti. Pakako kelių<br />

seansų. Šeima buvo patenkinta, sakė, kad panašus. Nuėjęs<br />

į Pienocentrą pinigų, sužinojo, kad paskirta 200 litų, o<br />

dalį jau paėmęs. Užsakovai ėmė priekaištauti, kad nepanašus.<br />

(Pienocentro pirmininkas buvo Glemža.) Kazokas<br />

įsižeidęs pasakė: „Jeigu jau įstaigos dailininkus apgaudinėja,<br />

tai ko tada norėti“, ir, trenkęs durimis, išėjo. Netrukus<br />

Metropolio restorane labdarybės tikslais Pieno lašo<br />

draugija surengė balių, šeimininkė buvo Smetonienė. Kazokas<br />

taip pat dalyvavo, reikėjo ateiti su fraku. Pamačiusi<br />

dailininką, Salomėja Aleksienė užkalbino, dailininkas<br />

pakvietė šokti, pašokęs palydėjo į vietą. Priėjęs Glemža<br />

sako: „Ateikit, atlyginsime skolą.“<br />

Dailininkas pasakojo: „Mėgstu tapyti žiemos peizažus<br />

– baltame sniege daug spalvų niuansų, kupsteliai<br />

turi kitokį atspalvį. Ypač mėgstu tapyti ankstyvą pavasarį,<br />

tirpstantį sniegą. Mėgau vasaromis važiuoti į gamtą,<br />

tapyti, gaila, kad melioracija sudarkė peizažus, sunaikino<br />

daug paukščių.<br />

Prieš karą vyresnieji dailininkai mane laikė modernistu,<br />

o tarybiniais metais juo labiau – buvo laikas, kai<br />

Vilniaus dailės institute neminėdavo mano pavardės.<br />

Tai demoralizavo, ėmiau save laužti – dirbti natūralis-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

26<br />

tiškai, buvo laikotarpis, kai atrodė, kad išeinu iš meno.<br />

Nesu patenkintas kai kuriais pokario metais nutapytais<br />

paveikslais, pavyzdžiui, daktaro Šurkaus portretu – valdiškas<br />

(„казёнщина“). O mane gydžiusio gydytojo portreto<br />

nenutapiau – nesutarėm dėl pozos. Tai nebuvo tik<br />

mano užsispyrimas – iš pozos galima spręsti apie žmogų.<br />

Bėgantis laikas, epocha veikia kūrybos stilių, išraiškos<br />

formą. Ir Žmuidzinavičius, ir Didžiokas per daug<br />

kruopščiai tapė, bet ir Levo Tolstojaus Ana Karenina,<br />

nors meistriškai, bet per daug smulkmeniškai parašyta.<br />

Romainą Rolland’ą taip pat sunku skaityti dėl smulkaus<br />

aprašinėjimo. André Maurois knygose viskas sukaupta –<br />

kiti laikai, kitas gyvenimo tempas. Lietuvių dailės situacija<br />

praeityje ir mūsų laikais gerokai skiriasi – anksčiau<br />

talentai iškildavo iš masės, bet ji pati buvo mažo išsilavinimo,<br />

o dabar visuomenė inteligentiška, tad, norint kažką<br />

reikšmingo pasakyti, reikia peraugti, viršyti.“<br />

Dailininkas buvo įsitikinęs, kad Čiurlionis iš Vilniaus<br />

į Peterburgą „pabėgo“ ne dėl materialinių motyvų, bet<br />

nuo provincialios aplinkos, lietuvių inteligentų kultūrinio<br />

seklumo, kai kurių Lietuvių dailės draugijos veikėjų<br />

savanaudiškumo. Už Dailės draugijos lėšas į Miuncheną<br />

studijuoti važiavo ne Čiurlionis, o Žmuidzinavičius.<br />

Kazokas labai vertino Petro Kalpoko tapybą, laikė<br />

geriausiu tarpukario dailininku. Apgailestavo, kad buvo<br />

silpnas pedagogas – neturėjo gabesnių mokinių. Sūnus<br />

Rimtas taip pat nuėjo į Vienožinskio studiją. Svarbiausią<br />

žodį tapyboj tarė Vienožinskis, net Galdikas, palyginti<br />

su juo, yra pigokas. Vienožinskis buvo geras pedagogas,<br />

neprimesdavo savo stiliaus, parengė puikių tapytojų –<br />

Samuolį, Gudaitį, Vizgirdą, Valešką. Tačiau profesorius<br />

turėjo ir trūkumų – buvo kategoriškas, atėjęs į studiją,<br />

diktatoriškai skelbdavo: tą perkelti į aukštesnį kursą, tą<br />

palikti. Dėl to kai kurie jo nemėgo. Kazokas nebuvo didelis<br />

modernizmo mūsų tapyboje šalininkas, bet juokėsi iš<br />

aklo gamtos mėgdžiojimo. Su ironija pasakojo, kad dailininkas<br />

Jonas Šileika mažą peizažą tapydavęs 2–3 mėnesius.<br />

Pasakojo kuriozinę istoriją – neva viena dailininkė<br />

sutikusi Šileiką Kauno klinikų rajone – buvo išėjęs patapyti<br />

gamtoje. Maestro buvo susikrimtęs – nutapęs medį<br />

su aštuoniomis šakomis, o pasirodė jų esama devynių.<br />

Dailininkas teigė, kad Žmuidzinavičiaus geresnė<br />

ankstyvojo periodo kūryba, silpnesnė vėlesnių metų – jis<br />

stokojo geros mokyklos, gamtą kopijavo ir net idealizavo,<br />

gražino. Tapytojas nesupratęs kritikos – Savicko ir kitų<br />

jam daromų priekaištų dėl gamtos gražinimo. Stebėjosi:<br />

„Bet juk gamta dar gražesnė – aš nesugebu jos grožio iki<br />

galo atspindėti.“ Vienožinskis Žmuidzinavičiaus tapybą<br />

vadino natūralistine, o ne realistine. Kai iš Maskvos atvažiavęs<br />

rusų dailininkas Gerasimovas, kalbėdamas apie<br />

lietuvių dailę, pasakė, kad turite žymų realistą Žmuidzinavičių,<br />

Vienožinskis replikavo: „Nenusimanote apie realizmą,<br />

jeigu jums Žmuidzinavičius realistas.“<br />

Buvo gerai susipažinęs su Jono Buračo kūryba, teigė,<br />

kad dailininkas dirba stropiai, net per daug, kaip savamokslis.<br />

Buvo įsitikinęs, kad juo preciziškiau, juo tiksliau,<br />

tuo geriau. Spalvos drumzlinos, gal taupo dažus – viską<br />

suvartoja. Peizažai nuvarginti. Buračas mokėsi grafikos,<br />

o dirba tapyboje. Turi dėžę, moterišką dviratį ir keliauja<br />

į gamtą, aplanko gražiausias vietas. Turi sveiką, praktišką,<br />

valstietišką požiūrį. Buračas į akis sako tiesą, tai, ką<br />

galvoja. Pastebėdavęs nelogiškumų Galdiko peizažuose,<br />

sakydavo: „Šešėlis ne taip krenta, reikia padaryti tiksliai.“<br />

Galdikas dėl kompozicinės spalvų pusiausvyros<br />

kartais darydavo atvirkščiai. Buračo gamtos vaizdai turi<br />

etnografinį pobūdį. Kai dėstė tapybą Kauno taikomosios<br />

dailės institute, duodavo studentams ir praktiškų patarimų<br />

– kokį teptuką, kokių dažų reikia turėti.<br />

Geriausi Buračo darbai – akvarelės, bet jis to nesuprato.<br />

Dirbdavo ne prasčiau už Sklėrių, bet ir jų yra užkankintų.<br />

Tada jau išeina guašas, o ne akvarelė. Yra bendrų<br />

jo ir Kontrimo akvarelių bruožų, yra sklėrinių, bet yra<br />

savų. Kulautuva – tikras, buračiškas lietuviškas peizažas.<br />

Augustinavičiaus portretas – ne prastesnis už Sklėriaus.<br />

Potvynis meistriškas, Sena sodyba – gerai charakterizuotas<br />

pastatas. Neblogas tapybos darbas Rytas Kauno uoste (pagal<br />

Monet). Tapybos darbai purvinoki, mažai tonų, „perbaltinti“,<br />

nepalyginsi su akvarele. Darbai nuoširdūs – tai<br />

imponuoja, sąžiningai padaryti, bet oficialūs, kaip spalvota<br />

fotonuotrauka. Neblogas Pajiesio medžiai. Buračas<br />

mažiau idealizuoja peizažą, arčiau tikrovės negu Žmuidzinavičius,<br />

jo apibendrinimai inteligentiškesni.<br />

„Šimonio kūryba nesižaviu – tai nelabai vykęs Čiurlionio<br />

sekimas. Čiurlionis neturėjo lėšų gausiau dažų ar<br />

kitos medžiagos nusipirkti, dėl to jo darbai atrodo labai<br />

kukliai, neužbaigti, „neišsakyti“. Bet čia jo žavumas. Šimonis<br />

ima ryškias spalvas, deda vieną prie kitos, kuria<br />

fantastinius naivokus paveikslus. Kartais su skriestuvu<br />

padarydavo ratilus ir juos nuspalvindavo. Šimonis, nors<br />

nesimokė meno, vis dėlto buvo profesionalas, traktuojamas<br />

kaip lygiateisis, originalus – skyrėsi koloritu ir forma,<br />

vienintelis toks, savotiškas unikumas. Kai ruošėsi į<br />

Paryžių (ten surengė parodą), Petras Kalpokas jam patarė:<br />

„Pažiūrėk, bet iš jų nesimokyk.“ Išliko toks savitas<br />

iki galo – matyt, iš vidaus turėjo tokį „pajautimą“. Prieš<br />

karą buvo neblogų darbų nutapęs. Tarybiniais metais iš<br />

pradžių neturėjo didelės paklausos – pardavinėjo darbus<br />

po 20–25, o dabar [1972] ima po 50–60 rublių. Šimonis<br />

kurį laiką Dailės muziejui rinko liaudies meno eksponatus,<br />

fotografavo kryžius. Jo nuotraukų yra Adomo Varno<br />

kryžių albume, bet tai nutylėta.<br />

Galdikui patiko Braque’as, Vlaminckas. Daug dirbdavo<br />

gamtoje – piešė, tapė etiudus, liejo akvareles. Nepakęsdavo,<br />

kai kas žiūri – mesdavo dirbęs. Studijoj tapydavo<br />

iš piešinių. Guašas jam geriau tiko – gražūs darbai,<br />

aliejinė tapyba silpnesnė. Padarydavo daug akvarelių, bet<br />

iš kokio šimto tik 3–5 šedevrai. Tai ne kūryba, o pripuolamumas.<br />

[Truikio posakis apie studentą: „Kaip jis valdo<br />

pripuolamumą.“] Darbai turi trūkumų – peizažas vienoj<br />

plotmėj, be šešėlių. Literatūros kūriniui reikia kontrastų,<br />

reikia ir tapybai, o Galdiko tapyboje jų nėra. Buračas<br />

pastebėjo, kad paveiksle Pajūrio gyventojai vėjas vienos<br />

krypties, o lietus kitos. Šio dailininko darbams trūksta sielos<br />

– su mastiku ima įvairių spalvų, patraukia ir atsiranda<br />

atsitiktiniai efektai. Buvo pinigingas. Čiurlionio muziejaus<br />

direktorius Galaunė pirkdavo nemažai jo paveikslų.<br />

Eidukevičius tapydavo pažįstamų portretus. Nedaug<br />

reikėdavo mokėti, bet dirbdavo ilgai. Pas tuos žmones<br />

gyvendavo, maitindavosi. Vienas rėmėjas jį „perduodavo“<br />

kitam. Nelabai būdavo nuovokus: pietums<br />

reikalaudavo prancūziško vyno Soterne – pusiau sausas,<br />

rūgštus, butelis kainavo 25 litus, arba valgydamas galėjo

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 27<br />

pasakyti: „Ponia, tarnaitės rankos gražesnės negu jūsų.“<br />

Toji užsigaudavo, atsisakydavo pozuoti. Eidukevičius<br />

gyveno su Motuza Linksmakalnyje. Gyveno skurdžiai,<br />

drabužiai padėvėti, neturėjo lėšų vesti. Nešdavo savo<br />

darbus parduoti. Buvo ir tokių, kurie duodavo kiek pinigų,<br />

o paimtą paveikslą išmesdavo. Vailokaičio namuose<br />

ant aukšto buvo rastas Eidukevičiaus paveikslas Gėlės.<br />

Turėjau jo paveikslą, kažkas pavogė, bet atsidūrė Kauno<br />

muziejuje. Eidukevičius neturėjo pinigų aliejiniams<br />

dažams įsigyti. Turėjo pakosto dėžutę ir įvairių miltelių.<br />

Padažo teptuką į pakostą, į miltelius ir dėlioja – taip atsiranda<br />

ir stilius, ir iš dalies faktūra. Tokių darbų techninė<br />

kokybė nekokia. Parodoj buvo peizažas, tapytas Korsikoj<br />

gerais dažais, – visai kitas vaizdas.<br />

Samuolis savaip tapydavo, savaip spręsdavo iškylančias<br />

problemas, nepasiduodavo įtakai. Deja, jis kai<br />

kuriuos darbus tapė ant tos pačios drobės. Liga neleido<br />

daug dirbti, dėl to liko mažai kūrinių. Paveiksle Moteris<br />

su geltona bliuze pavaizduota brolio žmona. Visas portretas<br />

„minkštas“, bet geltona palaidinukė lyg iškirpta –<br />

juk galėjo niuansuoti. Samuolio ir Vizgirdos peizažai<br />

turi panašumo – kartu dirbo Višakio Rūdoje. Kūrybinį<br />

darbą sunkino lėšų stoka – per dieną nutapė puikų<br />

aktą, tačiau vėliau supjaustė etiudams. Samuolis buvo<br />

labai ambicingas. Nors ligą turėjo seniai, bet kompanijoj<br />

buvo linksmas. Iš jaunųjų Samuoliu seka Ričardas Vaitiekūnas.“<br />

Kazokas priekaištavo Žmuidzinavičiui, kad<br />

jis atsiminimų knygoje Paletė ir gyvenimas nepalankiai<br />

atsiliepė apie Samuolį.<br />

„Gudaitis koloristas, lietuviškas dailininkas, tik nesuprantu,<br />

kodėl jis perėjo prie tokios deformacijos. Jeigu<br />

deformacijoj yra tikslas, prasmė, tai suprantama, bet<br />

jeigu tik maniera ir jam nebūdinga, ji nereikalinga. Juk<br />

meno istorijoj jis liks savo gerais ankstesniais darbais.“<br />

Beje, ir dėl šio laikotarpio Kazokas turėjo pastabų: „Galvutėse<br />

jaučiama Braque’o įtaka, o peizažuose yra panašumo<br />

į Maxą Bandą. Gudaitis padarė sintezę iš Samuolio<br />

ir Vizgirdos.<br />

Viktoras Vizgirda, dar būdamas Lietuvoj, manęs<br />

klausė: „Ar dar iš gamtos dirbi?“ Matyt, jis jau gamtoje<br />

netapė, nors jo darbų koloritui priekaištų negalima padaryti<br />

– grojo jautriai kaip geras pianistas. Amerikoj meno<br />

reikalai žydų rankose. Nuvykęs ten norėjo surengti parodą,<br />

bet neturėjo pinigų galerijai nusamdyti. Iš pradžių<br />

atsirado norinčių paremti, bet kai paaiškėjo dailininko<br />

kilmė, nustojo juo domėtis. Vėlesnei Vizgirdos tapybai<br />

turėjo reikšmės jo apsilankymas Lietuvoje. Grįžęs viename<br />

laiške rašė: „Reikia stebėtis, kiek gaivališkumo tų jaunųjų<br />

dailininkų tapyboje.“ Pamatęs mūsų modernistus<br />

(Vincą Kisarauską), pradėjo intensyviau, drąsiau tapyti,<br />

atsirado naujos tematikos darbų. Tokias išvadas galima<br />

daryti iš atsiunčiamų spalvotų paveikslų nuotraukų. Kitoks<br />

yra ir iš Lietuvos sugrįžus sukurtas autoportretas –<br />

net sunku patikėti, kad tai Vizgirdos.<br />

Adolfas Valeška dirbo kietai, racionaliai, turėjo gabumų,<br />

nestigo jam ir drąsos, ryžto, net įžūlumo. Iš pradžių<br />

metėsi į bažnytinį meną – kunigų seminarijai darė<br />

freskas, pradėjo imti užsakymus bažnyčioms. Buvo Vilniaus<br />

muziejaus direktorius. Atsidūręs Amerikoje, taip<br />

pat reiškėsi monumentalioj tapyboj – darė vitražus. Šį<br />

reikalą išmanė.<br />

Rimtas Kalpokas, studijuodamas Italijoj, Moncos<br />

akademijoj, sugebėdavo per 5 minutes nupiešti figūros<br />

eskizą ir jį nuspalvinti – tai savotiški šedevriukai. Sugebėjo<br />

piešti draugų karikatūras – daug jų padarė. Kai<br />

meno mokykloj įvyko konfliktas, jis nupiešė Sklėriaus ir<br />

jo šalininkų karikatūras. Janulį pavaizdavo direktoriui<br />

tarp kojų. Nepaisant karikatūrų, Rimtas atsidūrė „senių“<br />

pusėj – dalyvavo jų parodose. Jis tapydavo freskiniu<br />

būdu, kaip ant sienos. Senutė gerai nutapyta, jo portretuose<br />

yra panašumo, pagautas charakteris, bet trūksta<br />

gilumos, paviršutiniškai atlikti. Turėjo gerą balsą. Meno<br />

mokyklos studijoj arijas traukdavo, visus linksmindavo.<br />

Dailininkai prašė valdžios 2 tūkstančių litų subsidijos<br />

dviem parodoms surengti ir sekretorei apmokėti.<br />

Sutiko paremti, bet pareikalavo, kad sąjungai vadovautų<br />

tautininkas. Susirinko Vizgirda, Gudaitis ir kiti pasitarti.<br />

Svarstyta Žmuidzinavičiaus kandidatūra, sustota prie<br />

Adomo Smetonos. Jis buvo karininkas, husaras, bet turėjo<br />

gabumų dailei. Gavo stipendiją studijoms Paryžiuje.<br />

Jo darbai buvo savito kolorito – kiti taip netapė. Mėgo<br />

grynas spalvas. Turėjau su juo konfliktą, bet nekeršijo,<br />

nebuvo intrigantas, nors valdžią parodydavo. Darbų paliko<br />

nedaug, vieną turi mano brolis.<br />

Geras tapytojas Povilas Puzinas, bet jo tapyti Rygos<br />

vaizdai primena Kalninio paveikslus.<br />

Prieš karą, bene 1939 m., teko būti Palangoje kartu su<br />

dailininku Česlovu Jonušu. Jis mokėjo bangas tapyti. Pasistato<br />

vandenyje etiudininką, žiūri į bangas ir tapo. Visur<br />

jo bangos vienodos. Aš padarau perpus mažiau, bet mano<br />

bangos skirtingos ir smėlis kitoks. Kam tada lįsti į vandenį,<br />

jeigu tik tokie rezultatai – reumatizmą gausi. Žmogus<br />

buvo geras. Vokiečių okupacijos metais buvo sunku – kur<br />

gauti druskos, miltų. Buvo priverstas greitai tapyti – dangus,<br />

jūra... Parduodavo nebrangiai. Teatre jo vienas paveikslas<br />

kabo – buvo Kubertavičiaus nuosavybė.<br />

Kitas realistas buvo Antanas Rūkštelė. Iš nuotraukos<br />

ar atminties kruopščiai nutapė didelį miško peizažą.<br />

Girdėjau, kad tarp emigrantų inžinierių (jie pinigingi)<br />

šie dailininkai – Jonušas, Rūkštelė – turi pasisekimą.<br />

Sprendžiant iš katalogų, dauguma dailininkų, atsidūrę<br />

emigracijoj, dirba silpniau. Tik Puzino Karo dienos nutapytos<br />

meistriškai.<br />

Kažkas iš kauniečių turi Vytauto Kasiulio paveikslą<br />

Muzikantai (vyras su šarmanka). Krenta į akis disproporcija<br />

– maža galva. Anksčiau Kasiulis tapydavo tamsiais<br />

dažais. Jam sakiau, kad taip tapyti nereikėtų, nes laikui<br />

bėgant paveikslai tamsėja, tad kaip atrodys po 200 metų,<br />

jeigu jau dabar atrodo seni. Kasiulio geri darbai Motinos<br />

portretas, Avį kerpa. Kauno paveikslų galerijoj eksponuotam<br />

pokario darbui Arklių lenktynės trūksta gilumo.<br />

Į Panevėžį vykti mokytojauti buvo pasiūlyta man,<br />

bet nenorėjau palikti Kauno, ten išvažiavo Jonas Vaitys.<br />

Mano nuomone, Vaitys sekė Puzinu. Vėliau kartu su Vaičiu<br />

važinėdavom į gamtą tapyti.“ Gal dėl to jų peizažai<br />

panašūs. Apie šių dviejų dailininkų draugystę yra pasakojusi<br />

Vaičio žmona – turbūt ir jų sūnaus vardas Leonardas<br />

susijęs su šia draugyste.<br />

„Patiko Švažas – „simpatiškas vyras“. Per vienos<br />

parodos atidarymą jis pasiteiravo, kaip patinka šių dienų<br />

tapyba. Pasakiau, kad kai kurių dailininkų paveikslai<br />

nėra lietuviški, sakysim, Čeponio. Šis dailininkas tapo

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

28<br />

plokščiai, dekoratyviai (tai gali būti), jo darbai geri, viskas<br />

– koloritas, spalvos – suderinta, bet paveikslai nelietuviški,<br />

mums neįprastas spalvų derinys – raudona, geltona...<br />

Čeponio tapyta gamta gali būti Čilėj, Indonezijoj.<br />

Švažas suabejojo, ar būti lietuviškam būtina. Štai Adomas<br />

Galdikas yra lietuviškas – kur ir ką jis vaizduotų, visuomet<br />

likdavo lietuvišku dailininku. Net išvykęs į užsienį,<br />

tapydamas abstrakčius darbus, liko toks.“ Paklausiau, ką<br />

reiškia pasakymas „lietuviškas dailininkas“, „lietuviškas<br />

paveikslas“. Kazokas: „Tai paveikslo charakteristika, tapybos<br />

koloritas. Galdiko paveiksluose lietuviška gamta.<br />

Net Maxo Bando peizažai turi Lietuvos gamtos dvasios.<br />

Vlaminckas kitoks negu Bandas. Van Dongeno tapyto<br />

pajūrio, jo žmonių nepalaikysi lietuviškais. Surgailis<br />

lietuviškas (jo kaukės), Džiaukštas, Karatajus lietuviški.<br />

Švažo paskutiniai darbai – industrija – mums neįprasti,<br />

bet gal jis žiūrėjo į priekį. Mūsų kraštas gal toks ir bus –<br />

daugiau industrijos negu gamtos. Švažas geras koloristas,<br />

darbų spalvos suderintos, nėra disonansų, yra kiek<br />

dirbtinumo vaizduojant industrinius objektus. Jis čia rasdavo<br />

grožio. Aš nesakau, kad nėra gražu, bet jo spalvos<br />

labiau medžiagiškos, natūralios. Jį galima gerbti dėl to,<br />

kad savitas, kaip ir Čeponis. Ankstyvesnis Švažo peizažas<br />

(su arkliais) lietuviškas, realistiškas.“<br />

Kazokas nepritarė paplitusiai tendencijai tapyti didelius<br />

darbus: „Augustinas Savickas, net Algirdas Petrulis<br />

tapo didelio formato. Bet Petruliui tokie darbai<br />

sunkiau pavyksta – neužtenka paveikslui sumanytos tapybinės<br />

idėjos. Marija Cvirkienė labai subtili dailininkė,<br />

bet ji sąmoningai gražiai užbaigia, išdailina. Jos taip pat<br />

gražesni maži darbai. Tačiau yra šios dailininkės šaltų,<br />

ypač miesto, vaizdų. Geriausia portretistė – Bronė Mingilaitė.<br />

Ji portretą tapo laisvai, drąsiai. Bronius Uogintas<br />

tam tikra prasme primityvistas – jis pirma nupiešia portretą,<br />

o paskui, lyg bijodamas sugadinti, jį nuspalvina.<br />

Prie gerų jo darbų priskirtinas Žvejo portretas. Jo tapytas<br />

Miltinio portretas kiek infantiliškas. Povilaitis iš pradžių<br />

dirbo sekdamas prancūzu Marquet (turėjo darbų reprodukcijų<br />

knygą). Gražiausias jo periodas – Kauno peizažai,<br />

tai savotiški šedevrai. Jis geras koloristas. Povilaičio<br />

abstrakcijos švelnesnės – parodoje eksponuoti to pobūdžio<br />

darbai tartum projektai audiniams. Survila portretus<br />

tapo plakatiškai, mažai psichologinės išraiškos.<br />

Iš jaunųjų parodoje [1974] matytų darbų geriausi buvo<br />

Antano Martinaičio natiurmortas ir Algimanto Kuro paveikslas<br />

su elektrine virykle – kiti jam nebūdingi.“ Kita<br />

proga sakė, kad Martinaitis sekąs Eidukevičium.<br />

Šiek tiek apie skulptorius. „Petras Rimša unikalus savo<br />

medaliais – niekas kitas taip nedirbdavo. Jis padarydavo<br />

modelį iš gipso, o paskui kaldavo iš vario. Sumažintus<br />

medalių variantus (Vytauto ir kitų) pagamindavo Berlyne<br />

mechaniniu būdu – spaudimu. Berlyne buvo likę medalių,<br />

po karo norėjo važiuoti ieškoti, bet taip ir neišsirengė.<br />

Žemaitės medalis buvo kritikuotas – pasigesta panašumo,<br />

bet vėliau pripažino tinkamu. Buvo konfliktinio<br />

charakterio, turėjo polinkį bylinėtis. Vokiečių okupacijos<br />

metais kurį laiką buvau Dailės kooperatyvo direktorius.<br />

Žemaitijos dievdirbys (rodos, Kalenda iš Varnių) atvežė<br />

parduoti Vargo mokyklą, panašią į Rimšos, tik šuo kitoj pusėj.<br />

Pamatęs parduotuvėj, Rimša, pasitaręs su advokatu,<br />

nutarė iškelti bylą dėl plagiato. Nepadėjo atkalbinėjimai –<br />

juk tai tik populiarina skulptūrą, neimsi rinkti pinigus iš<br />

tų, kurie uždainavo Stasio Šimkaus dainą. Panaši istorija<br />

buvo su iliustracijomis Prano Mašioto knygelei vaikams –<br />

praėjus kiek laiko paprašė grąžinti originalus, bet rašytojas<br />

nebeturėjo. Vėl byla. Sakydavo: „Ne pinigai man<br />

svarbu, bet principas – neturi pražudyti.“<br />

Pundzius, mokydamasis Viešintuose, jau darė skulptūras,<br />

sakysim, Kudirkos. Lankydamas Meno mokyklą,<br />

atliko užsakymą Kybartų bažnyčiai ir už gautas lėšas<br />

galėjo išvažiuoti į Paryžių studijuoti. Vėliau gavo Švietimo<br />

ministerijos stipendiją. Paryžiuje užsieniečiai, laimėję<br />

konkursus, pinigų negaudavo. Jis savo darbus atiduodavo<br />

prancūzams, o premiją dalinosi pusiau. Bet buvo<br />

išlaidus – kortomis žaisdavo, mėgdavo paūžti. Mažai<br />

dirbdavo neužsakyminių darbų, dėl to nedaug kas išliko.<br />

Kai Pundzius su Mikėnu gavo užsakymą Kaliningrado<br />

pergalės paminklui, Mikėnas ilgai dirbo padedamas Kėdainio.<br />

Pundzius nedirbo – neturėjo kur. Gavęs patalpą,<br />

greitai padarė. Gyvenimo pabaigoje daug kentėjo – mirė<br />

nuo kepenų cirozės.“<br />

Pirmasis dailininko Kazoko kūrinys, patekęs į mūsų<br />

namus, buvo visai nedidelis pavasario peizažas plačiuose<br />

dekoratyviuose rėmuose. Vos baigę studijas, su žmona<br />

Eleonora Kaune ieškojom kelių į kolekcininko E. Medonio<br />

namus – žinojau, kad turi retų knygų. Čia pamatėme<br />

nedidelę gražią paveikslų kolekciją (Galdiko, niekur<br />

vėliau nematytas Samuolio žalias peizažas su medžiais,<br />

rodos, keli Staneikos, kažkieno kubistinis paveikslas urbanistine<br />

tema ir kt.). Šeimininkas panoro ką nors padovanoti<br />

žmonai – primygtinai siūlė pasirinkti. Kukliausiai<br />

atrodė minėtas peizažas. Pas šio etiudo autorių patekau<br />

po 20 metų, jau kaip suinteresuotas žmogus – paveikslų<br />

rinkėjas. Pats dailininkas nebuvo linkęs kolekcionuoti –<br />

neprisimenu jo kambaryje ant sienos kitų autorių paveikslų.<br />

Nedidelė buvo asmeninė biblioteka, tiesa, joje<br />

nestigo vertingų meno knygų, albumų, parodų katalogų.<br />

Knygas brangino – jautėsi užgautas, kai studentas skulptorius<br />

pasiskolino anatomijos knygą ir negrąžino. Meno<br />

mėgėjams dailininkas buvo palankus. Yra minėjęs „labai<br />

dorą žmogų“ kolekcininką Zigmą Naujalį, šiltu žodžiu<br />

prisimindavo dailės mėgėją aktorių Laimoną Noreiką,<br />

turintį keletą ankstesnių metų Kazoko paveikslų. Susižavėjęs<br />

pasakojo apie paveikslų pirkti atėjusį kaimietį<br />

nuo Kazlų Rūdos – išsirinko du peizažus ir sumokėjo<br />

neblogai, rodos, po 150 rublių. Atskaičiavo smulkiais pinigais<br />

– po rublį, po tris. Aišku, tai buvo pinigai už parduotus<br />

produktus – kiaušinius, daržoves ar obuolius.<br />

Kai pirmą kartą apsilankęs išsirinkau 1934 m. tapytą<br />

Karaliaučiaus gatvelės vaizdą, leido sumokėti neskubant.<br />

Tą kartą padovanojo tempera ant kartono tapytą didoko<br />

formato natiurmortą su šv. Jurgio skulptūrėle. Darbas<br />

blyškaus kolorito, buvo nukentėjęs – teko restauruoti. Autorius<br />

pasakojo, kad 1932 ar 1933 metais panašius nutapė<br />

tik du. 1973 m. pavasarį, užėjęs pas dailininką, radau keliolika<br />

nematytų paveikslų – buvo parvežti iš Romainių<br />

tuberkuliozinėje sanatorijoje surengtos parodos. Ilgai jie<br />

ten kabėjo. Įsigijau prieš karą, 1941 m. žiemą, tapytą Vilniaus<br />

gatvelę. Kitą kartą išgirdęs, kad apsigyniau daktaro<br />

disertaciją, nukabino nuo sienos nedidelį nuotaikingą žiemos<br />

peizažą – bene 1948 m. tapytą priemiesčio gatvelės<br />

etiudą. Paskutinis paveikslas atkeliavo po autoriaus mirties<br />

– dailininko žmona pasiūlė ką nors paimti atminimui.<br />

Pasirinkau nedidelį minorišką peizažą Sutemos.

---

Leonardas Kazokas. Paryžius, Monmartras, 1937

---

Leonardas Kazokas. Neringos žvejų kaimelis Purvynė, 1936 (?)<br />

Leonardas Kazokas. Ruduo (Karkazų kaime), 1937

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 31<br />

Juozas Mureika<br />

Estetikos enciklopediją<br />

išleidus<br />

Pirmą kartą Lietuvoje išleista originali Estetikos enciklopediją<br />

– knyga, kurioje vadovaujantis teminiu<br />

principu bei tarpdisciplininiu požiūriu ir kitomis<br />

dabarties diskursui būdingomis nuostatomis šakinės enciklopedijos<br />

forma mėginta išdėstyti iš pirmo žvilgsnio<br />

labai chaotišką, bet iš tiesų susistemintą informaciją.<br />

Nepaisant teorinių ir praktinių estetikos problemų tyrinėjimo<br />

bei supratimo sudėtingumų ir estetinės veiklos<br />

interpretacijų įvairovės, pavyko įžvelgti ir užfiksuoti žavią<br />

akimirką – svarbiausią estetinės minties raidos tašką,<br />

sinergetikos terminu tariant – bifurkaciją (atsidalinimą,<br />

lot. bifurcus – dvišakas), dialektinį jos tapsmą nauja kokybe<br />

– estetologija. Dialektinį ta prasme, kad tradicinė<br />

estetika nepaneigiama, neatmetama, o išlaiko būdingą<br />

tematiką ir problemų ratą bei patikslintą savo vietą estetologijos<br />

struktūroje kaip sudėtinė jos dalis. Ši aplinkybė<br />

reikalavo stipriai pakoreguoti ir tradiciniais tapusių<br />

estetikos vardynų sandarą, ir enciklopedijos koncepciją.<br />

Kaip reikšmingą veiksnį reikėtų nurodyti mūsų epochoje<br />

prasidėjusį estetikos sąvokų perinterpretavimą. Jis ne<br />

tik gundė, kvietė, bet įsakmiai reikalavo peržiūrėti temų<br />

bei personalijų atrankos kriterijus, netgi leidinio rengimo<br />

vadybos principus, aprašymų stilių ir autorių atranką.<br />

Visa tai lėmė leidinio teminę apimtį, išskirtinį naujumą<br />

ir originaliuosius bruožus, lyginant jį su iki šiol pasaulyje<br />

išleistais panašios paskirties leidiniais. Enciklopedija<br />

iš viso apima per 700 antraštinių pavadinimų; 445 skirti<br />

sampratoms, sąvokoms ir terminams, o 265 – personalijoms:<br />

200 – pasaulio, 65 – Lietuvos.<br />

Motyvų, dingsčių, socialinių ir kultūros reikmių bei<br />

dvasinių paskatų rengti Estetikos enciklopediją susikaupė<br />

gana daug. Pirmiausia aptarkime tuos, kurie susiję<br />

su tauta, jos kultūra, švietimo ir ugdymo sistema. Po to,<br />

žvelgdami plačiau, mėginsime nubrėžti dar kai kuriuos<br />

kitus svarbesnius išorinės ir vidinės motyvacijos kontūrus,<br />

kurie susiję ne tik su dabartine Lietuvos dvasinio<br />

gyvenimo ir estetikos mokslo padėtimi ir jos įasmeninta<br />

samprata, bet ir su tais pokyčiais, kurie vyksta reflektuojant<br />

svarbiausias estetikos teorijas ir estetines praktikas<br />

pasaulyje.<br />

Tautinis matmuo<br />

Iki šiol Lietuvoje nebuvo parengta nei estetikos enciklopedija,<br />

nei joks kitoks estetikos terminų žodynas. Tai –<br />

rimta spraga lituanistikoje ir dvasinio tautos paveldo<br />

baruose. Dvasinės kultūros paveldu remiasi tautos švietimo,<br />

mokslo ir kultūros raidos tradicija. Toks paveldas<br />

daro didžiulę įtaką kultūrinėms dabartinės visuomenės<br />

narių reikmėms ir dvasinei patirčiai, tautiniam identitetui,<br />

meno poreikiui ir mentalitetui, pilietiškumui bei<br />

kitoms vertybinėms nuostatoms, o drauge ir valstybės<br />

raidos bei išlikimo perspektyvoms. Kita vertus, apmąstydami<br />

vis didesnį nerimą keliančius dvasinio dabartinės<br />

bendruomenės pasiligojimo reiškinius, dažnai nukreipiame<br />

žvilgsnį į savo kultūrinį paveldą ir klausiame: ar<br />

viską padarėme, kad meninė ir estetinė kultūra taptų<br />

kasdienine kiekvieno žmogaus reikme? Kodėl iki šiol<br />

į aktualiąją Lietuvos estetinę kultūrą nemažai vertingo<br />

dvasinio paveldo dar nesugrąžinome? Kodėl mokyklų<br />

bendrojo mokymo ir lavinimo programose vyrauja<br />

siauro utilitaraus pragmatizmo nuostatos ir vienašališką<br />

racionalizmą bei loginį mąstymą, o ne visas dvasines<br />

galias ugdanti dvasia. Kodėl brandos atestatą gaunantis<br />

moksleivis privalo mokėti fizikos dėsnius, matematikos<br />

veiksmus, informatikos, verslo bei kai kurių technologijų<br />

pradmenis, žinoti chemijos elementus, o žmogaus<br />

dvasinį pasaulį ir jo dėmenis, dvasinių galių specifiką<br />

bei struktūrą išmanyti tarsi būtų neprivalu? Todėl ne<br />

tik lituanistikai, bet ir šių dienų kultūriniam gyvenimui<br />

svarbų Estetikos enciklopedijos išleidimo reikalingumą<br />

ir būtinumą galima įrodyti ir pagrįsti labai akivaizdžiais<br />

argumentais.<br />

Pirma. Turėdami Lietuvių literatūros enciklopediją,<br />

Muzikos enciklopediją, Dailės žodyną, iš vokiečių kalbos<br />

verstą Universalų meno žodyną, Enciklopedinį edukologijos<br />

žodyną, Etikos žodyną bei kitus žinynus, labai

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

32<br />

Hubert Robert. Didžioji Luvro galerija,<br />

1796<br />

stokojome sistemingo, estetinę ir meninę veiklą integruojančio,<br />

konceptualių žinių sąvado. Estetikos enciklopedijos<br />

klausimas tampa akivaizdžiai aktualus humanitarinės<br />

kultūros kontekste bei realių dvasingumo kolizijų<br />

erdvėje. Estetikos istorija ir teorija atveria tarpdalykinio<br />

problemų matymo ir svarstymų perspektyvas. Jų įžvalgos<br />

labai svarbios kultūros politikai, mokslinei, ypač<br />

edukacinei, vadybinei-organizacinei veiklai estetinės ir<br />

meninės kultūros srityse. Visa tai neturėtų niekam kelti<br />

abejonių. Pabrėžtina, jog Estetikos enciklopedija reikalinga<br />

ne tik menininkams ir atitinkamos srities dėstytojams,<br />

mokslininkams, vadybininkams bei administratoriams,<br />

bet ir tėvams, mokytojams, moksleiviams, daugelio specialybių<br />

studentams ir visiems, kuriems rūpi ne vien finansinis,<br />

bet ir dvasinis bei kultūrinis Lietuvos piliečio<br />

kapitalas.<br />

Antra. Pasaulyje ir Lietuvoje vyksta didžiuliai pokyčiai<br />

dvasingumo sampratos struktūroje. Juos atskleidžia<br />

ne tik vadinamosios ezoterinės literatūros antplūdis, bet<br />

ir smarkiai padidėjęs filosofų ir mokslininkų dėmesys<br />

emociniam gyvenimo matmeniui, Rytų kultūrai, sėkmės<br />

siekiančiai vadybai, mokymuisi lyderiavimo išminties ir<br />

kitiems dvasingumo dėmenims. Sudedamųjų dvasingumo<br />

sampratos dalių interpretacijoms nevienareikšmišką<br />

įtaką daro ir prieštaringa kultūros ir meno raida, ir šią<br />

raidą aiškinančios skirtingos vertybinės bei metodologinės<br />

orientacijos. Visa tai pamažu apmąstoma visų<br />

humanitarinių mokslų srityse, tačiau šiuos apmąstymus<br />

apsunkina vis labiau sudėtingėjanti ir meninė, ir<br />

estetinė veikla, taip pat humanitarinės kultūros padėtis<br />

visoje, ypač Vakarų, civilizacijoje. Todėl neišvengiamai<br />

reikalingas kintantis ir atsinaujinantis konceptualus aparatas<br />

ir tarpdisciplininė šių reiškinių interpretacija,<br />

mokslinio žinojimo sandara, suvokimas, aprobavimas<br />

ir panaudojimo bei įžvalgų būdai. Pradedama realizuoti<br />

mokymosi visą gyvenimą idėja, kuri taip pat įpareigoja<br />

kurti ne tik lietuvių tautos, bet ir žmonijos estetinės ir<br />

meninės veik los paveldo lituanistinį teorinės informacijos<br />

modelį.<br />

Trečia. Pradėjo esmingai keistis terminų ir kasdieninių<br />

sąvokų santykiai, kurie dažnai lemia jų virsmą naujomis<br />

teorinėmis interpretacijomis. Tradicines menotyros<br />

bei meno filosofijos sąvokas nuolat papildo nauji, tai<br />

iš senų kalbų, tai iš rašančiojo tautos kalbinių tradicijų<br />

kilę žodžiai, pavyzdžiui, aisthetika, pajauta ir kt. Su jais<br />

dažnai ateina ne tik tarpdalykinės, bet ir tautos dvasią<br />

implikuojančios prasmės bei reikšmės. Jos padeda išryškinti<br />

įasmenintą analitinio mąstymo pavidalą, meno<br />

interpretacijų subtilumą bei etnokultūrinį autentiškumą.<br />

Dvasinio paveldo perėmimas ir turtinimas – ne tik<br />

tautų meninės ir estetinės kultūros unikalumo pagavos<br />

dalykas. Tai bendrųjų žmonijos vertybių svarbumą pagrindžiantis<br />

pamatas. Jis atskleidžia, kokia svarbi sąmoninga<br />

kultūros mainų ir tarpusavio turtėjimo nuostata<br />

bei tokios nuostatos vertės pajauta. Kad būtų įmanu šią<br />

nuolat gausėjančią informaciją įtraukti į lituanistinį kultūros<br />

procesą, reikia ją deramai tyrinėti, pateikti, tvarkyti,<br />

saugoti, pristatyti bei transliuoti. Šią paskirtį iš dalies<br />

ir atliks parengtoji Estetikos enciklopedija.<br />

Ketvirta. Daugelio Lietuvos estetikų ir meno filosofų<br />

koncepcijos bei teorinės idėjos, kilusios Lietuvoje ir už<br />

jos ribų, plačiajam Lietuvos skaitytojų ratui pateikiamos<br />

pirmą kartą. Tai yra itin reikšminga ir lituanistikos, ir<br />

meno filosofijos, meno sociologijos, meno psichologijos<br />

ir estetikos bei estetologijos mokslo žinių sklaidos prasme.<br />

Nepriklausomai netgi nuo to, kiek dabar parengtas<br />

leidinys yra tobulas, turėsime sutikti, jog ši Estetikos enciklopedija<br />

ne be pagrindo laikytina šiam metui būdinga<br />

svarbiausių žinių apie estetinę ir meninę kultūrą visuma.<br />

Visiškai natūralu, kad visada gali atsirasti ir tikriausiai<br />

atsiras žmonių, kurie klaus, kodėl tos ar kitos personalijos<br />

arba sąvokos enciklopedijoje nėra, o būtinai turėjo<br />

būti. Kitiems ko nors yra per daug, įtraukta be reikalo.<br />

Mūsų poziciją pateisina epochos dvasios pagimdytas au-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 33<br />

torystės, profesionalumo, kitoniškumo ir atsakomybės<br />

reikšmingumas bei įžvalga, kad visuomet išlieka tobulumo<br />

ieškojimų erdvė.<br />

Taigi pagrindinis šio leidinio adresatas yra Lietuva,<br />

jos kultūra ir švietimo bei kitų institucijų tinklo darbuotojai<br />

ir pasaulio erdvėse lietuviais išlikę Lietuvos vaikai.<br />

Tai – lituanistinės paskirties leidinys. Dėl įvairių istorinių<br />

aplinkybių Lietuva iki šiol neturėjo, iš dalies net negalėjo<br />

turėti estetikai skirtų enciklopedinio pobūdžio leidinių,<br />

kurie atspindėtų ir paaiškintų šiai žinojimo sričiai būtiną<br />

terminiją ir svarbius humanistikos tyrimų pokyčius.<br />

(Sovietmečiu Lietuvos filosofų parengtas net originalaus<br />

estetikos vadovėlio lietuviškas projektas buvo Maskvos<br />

ideologų atmestas.) Ne mažiau svarbus ne tik užsienio,<br />

bet ir Lietuvoje dirbusių ir dirbančių estetikos tyrinėtojų<br />

personalijų pristatymas, siekis atskleisti individualių<br />

tyrinėjimų arba jų metodologinių pagrindų naujumą,<br />

originalumą bei reikšmingumą estetikos raidai. Estetiką<br />

tyrinėjančių mokslininkų savimonėje pradėjo klostytis<br />

objektyvus poreikis peržengti europocentristines tendencijas.<br />

Lietuvos filosofų ir estetologų, ypač A. Andrijausko<br />

ir jo mokinių, pastangos plėtoti komparatyvistinių tyrimų<br />

patirtį lėmė būtinybę bent minimaliai supažindinti<br />

su pagrindinėmis Rytų estetikos sąvokomis, teorijomis,<br />

tautinėmis mokyklomis ir garsiausiais jų skelbėjais.<br />

Enciklopedijos sudarytojas ir autoriai nuoširdžiai<br />

linki skaitytojams pažinimo džiaugsmo ir kūrybiško<br />

skaitymo malonumo. Mes nesiekėme išmokyti naudotis<br />

dvasinėmis galiomis, nepretendavome net visas jas<br />

apibūdinti, o turėjome tikslą supažindinti su labai patrauklia<br />

ir kiekvienai asmenybei neišvengiamai aktualia<br />

daugybę dvasinių pajautų aprėpiančia žinojimo sritimi.<br />

Sritimi, kuri turėjo nepaprastai ilgą ir sudėtingą bandymų<br />

būti filosofijos dalimi arba tapti mokslu istoriją, vešliai<br />

apaugusią kontraversiškais diskursais su daugybe<br />

„už“ ir „prieš“ dėl mokslinio statuso bei savitumų. Aprašydami<br />

temas ir aiškindami sąvokas, anaiptol nepretendavome<br />

išsakyti vienintelę tiesą – stengėmės, kad jos<br />

būtų suprastos, įgytų asmeninę prasmę. Turėjome vilties,<br />

kad padėsime savarankiškai užčiuopti pozityvių ir viltingų<br />

interpretacijų perspektyvą. Kartais paaiškindami<br />

tik patį terminą, o dažniausiai įžvelgdami konceptualią<br />

svarbą ir sistemingumo logiką, pateikėme glaustą sampratos<br />

istoriją, nužymėdami jos pokyčių kontūrus arba<br />

alternatyvas bei rekomenduodami gretimas temas ir literatūrą<br />

susipažinti su ja dar išsamiau. Orientuodamiesi į<br />

mąslų ir smalsų, valingą ir dvasinėms vertybėms jautrų<br />

skaitytoją, atjausdami jį, savo kailiu patyrusį švietimo<br />

sistemos spragas, o dažnai išvis dvasingumui nepalankią<br />

atmosferą, siekėme tokių tikslų: 1) pagelbėti mokymo ir<br />

studijų procesams; 2) ateiti į pagalbą trokštantiems kurti<br />

save, pasak vokiečių filosofo K. Jasperso, būti (dvasiniame)<br />

kelyje, o tai reikštų, pajaučiant ir apmąstant dvasiškai<br />

sutrikusią epochą, ieškoti ir surasti nekvestionuojamų<br />

vertybių orientyrus. Paskatinti būti kelyje į dvasinį<br />

atsparumą ir stiprybę, atverti savo dvasinio pasaulio<br />

savižinos, savivokos, savikūros galimybes siekiant prasmingo<br />

vertybių įasmeninimo; 3) padėti iš pradžių tiems,<br />

kurie norės išbandyti save estetikos arba estetologijos tyrinėtojo<br />

vaidmenyje.<br />

Dvasingumo orientyrų<br />

beieškant<br />

XX amžius, ypač antroji jo pusė, pasižymėjo idėjų, teorijų,<br />

tekstų, artefaktų ir socialinių konfliktų bei dvasinių<br />

kolizijų ir jas aiškinančių metodologijų margumynu,<br />

persmelkusiu beveik visus humanitarinius ir socialinius<br />

mokslus ir ypač estetiką. Ne veltui ši epocha kartais vadinama<br />

kraštutinumų amžiumi, darančiu revoliucinius<br />

arba evoliucinius, socialinius arba politinius, lingvistinius<br />

arba estetinius ar dar kitokius, kartais beatodairiškai<br />

ryžtingus posūkius. Vietoj Apšvietos epochoje idealizuoto<br />

mąstančio žmogaus modelio iškilo kitokie vaizdiniai.<br />

Tai veikiančio, iniciatyvaus, verslaus, žaidžiančio, filosofuojančio,<br />

nuolat keliaujančio ir skubančio žmogaus<br />

tipas, kuriam neretai užeina depresijos, nenusakomo<br />

pykčio, neapykantos, nevilties arba visiškos apatijos protrūkiai.<br />

Politinių subjektų, kaip viešų asmenų ir partijų,<br />

veikloje itin ryškiai matyti be galo daug atvejų, kai jie<br />

paskęsta rietenose, demagogijoje, veidmainiauja, elgiasi<br />

pagal dvigubus standartus, demonstruoja elementarios<br />

kultūros stygių, t. y. akivaizdi santūraus dvasingumo,<br />

orumo, jautrumo, pagarbos piliečiams ir dėmesio jų<br />

problemoms stoka. Stebime dvasinės santarvės su pačiu<br />

savimi nesurandančio individo sutrikimą, akivaizdžią<br />

tikrovės ir troškimų nedermės esatį, nuolat asmens gyvenimą<br />

lydintį emocinį diskomfortą, dažnus konfliktus<br />

su savimi ir su aplinka. Jie kenksmingi ne tik dvasinei,<br />

bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Daugelį kankina dvasinis<br />

nepasitenkinimas, tikrumo stygius, meilės bei kitų<br />

dvasinių vertybių ir prasmingo gyvenimo ilgesys, kurio<br />

nepajėgia nuslopinti nei susitaikymas su skurdžia padėtimi,<br />

nei jokie turto kiekiai arba karjeros spindesys.<br />

Visų pirma kyla klausimas, iš kur ir kodėl pasaulį<br />

užplūdo viską naikinanti įvairaus destruktyvumo banga,<br />

nešanti patyčias, pagiežą, agresiją, kerštą, pavydą ir<br />

neapykantą arba išsiliejanti nei „savų“, nei „svetimų“<br />

negailinčių savižudžių teroristų veiksmais. Juk kai kalbama<br />

apie žmogaus gyvybę ir jos vertę, negali būti nei<br />

savų, nei svetimų, nes yra tik skirtingi, dėl to spalvingai<br />

įdomūs, vieninteliai ir vertingi. Kas ir kaip galėtų padėti<br />

ne tik pasaulio bendrijai, bet, reikalui esant, ir paskiram<br />

individui susiprasti ir susitvarkyti? Kas galėtų būti tas<br />

dvasios vedlys, kuris Indijoje vadinamas guru? Kas ir<br />

kaip privalėtų juos rengti ir kaip nustatyti tą santykį –<br />

kiek žmogaus išgyvenimų pasaulis turėtų priklausyti<br />

arba priklauso nuo sektinų pavyzdžių, nuo aplinkos<br />

ir tvyrančios dvasinės atmosferos, o kiek nuo individualios<br />

ugdymosi kultūros ir išlavintų ar neišlavintų<br />

tam reikalui gebėjimų arba būtinų žinių bei įgūdžių?<br />

Iš tiesų, kokia ta dvasinio asmens augimo ir brendimo<br />

technologija, technizuotos epochos kalba tariant? Kaip<br />

padėti nuo vienpusio racionalizmo, paviršutiniškumo ir<br />

ekonominio pragmatizmo pavargusiam žmogui – sprendimų<br />

ieškojo jau ne viena karta intelektualų. Sutikime,<br />

kad visiškai teisus jaunas ir talentingas lietuvių filosofas<br />

Naglis Kardelis, pastebėjęs, jog šiuolaikinis žmogus ilgisi<br />

ne tiek žinių, kiek supratimo ir prasmės. Teisus ir tada,<br />

kai tvirtina, jog, nesuvokdami pasaulio kaip vieningos<br />

ir prasmingos visumos, prarandame ir būties prasmės<br />

pojūtį. Netrūksta tiesos ir iškalbingai jo diagnozei, kad

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

34<br />

įvairaus pobūdžio grėsmės humanistikai Lietuvoje vis<br />

didėja (Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai.<br />

– Vilnius, 2008). Simptomiška, gali atrodyti net<br />

keista ir nesuprantama, bet verčia susimąstyti, kodėl,<br />

savaip interpretuodamas kai kuriuos dvasingumo problemos<br />

klausimus, aštriai ir nuolat juos kelia verslininkas,<br />

Senukų asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas<br />

(Laidų ciklas Verslumo dvasia; Žinių radijas) ir kiti,<br />

kuriems dvasingumo klausimai nėra grynai profesinės<br />

veiklos srities dalykas.<br />

F. Nietzsche’i paskelbus stabų saulėlydį, prasidėjo<br />

įnirtingos iki šiol nesibaigiančios diskusijos ne tik apie<br />

žmogaus prigimtį ir paskirtį, bet ir apie vertybių perkainojimo<br />

bangos prasmę ir reikšmę. Negana to, vėl atgijo<br />

intencijos nesitenkinti nei fragmentuota mąstysena<br />

ir jausena, nei žmogaus, visuomenės, kultūros ir dvasinių<br />

reiškinių bendrųjų dėsningumų įvairovės atskleidimu.<br />

Pasak vokiečių filosofo Wolfgango Welscho, derėtų<br />

neapsiriboti daugybingumo demonstracija, o stengtis<br />

surasti prasmingą transversalaus proto išaiškinimą bei<br />

pateisinimą. Taigi vis dažniau susimąstoma dėl to, kodėl<br />

egzistuoja ta dvasingumo raiškos įvairovė, kokia<br />

jos prigimtis, paskirtis ir prasmė, kas lemia supratimą,<br />

prasmės kilmę ir koks jos santykis su reikšme, vertybėmis<br />

ir apskritai su transcendencija. Svarstoma, kodėl<br />

svarbiausia filosofinio mąstymo paradigma tapo subjektyvumas<br />

ir metodologinė jo reikšmė, ką gali ir ko negali<br />

E. Husserlio fenomenologija ir M. Heideggerio ontologija,<br />

kokias dvasinės veiklos erdves atveria struktūralizmo,<br />

hermeneutikos ir postmodernaus mąstymo principai.<br />

Šiais ir panašiais klausimais kas kiek laiko paskleisdavo<br />

neeilinių įžvalgų Platonas ir Aristotelis, Rytų išminčiai<br />

ir Sokratas, Konfucijus ir šv. Augustinas, B. Pascalis ir<br />

R. Descartes’as, J. J. Rousseau ir W. Dilthey’us, A. Gehlenas<br />

ir M. Scheleris, E. Cassireris ir B. Croce, E. Husserlis<br />

ir H. Plessneris, M. Heideggeris ir L. Wittgensteinas,<br />

K. Nishida ir H. G. Gadameris, G. Deleuze’as ir W. Welschas,<br />

Vydūnas, S. Šalkauskis, A. Maceina, A. J. Greimas ir<br />

A. Šliogeris bei kiti Rytų ir Vakarų filosofai, menininkai<br />

ir mokslininkai.<br />

Prielaidos, privertusios<br />

estetiką peržengti savo ribas<br />

Dėmesys dvasingumui, supratimui ir filosofinei subjektyvumo<br />

prasmei, su kuriais neatskiriamai susijusi estetinė<br />

veikla ir jos semantinis branduolys – pajauta, nebuvo<br />

atsitiktinis dalykas. Jis išaugo ir ypač intensyvėjo<br />

istorinėje XX a. aplinkoje, kurią lėmė ekonominiai ir socialiniai<br />

kataklizmai, kultūriniai ir dvasiniai veiksniai;<br />

su ekonominėmis utopijomis ir knygų laužais, su nacionalsocialistine<br />

ir bolševikine ideologija, su mažaraščių<br />

„visažinių“ švonderių siautėjimu ir prievartos taikymu,<br />

įsitikinus, kad tik kai kurie partijų bosai arba tautos vadai<br />

geriausiai žino, kaip žmonija, tautos ir kiekvienas individas<br />

turi gyventi. Iš tiesų: kada subjektyvumas iš gėrio ir<br />

humanizmą deklaruojančio reiškinio virsta deformuota<br />

laisvės be atsakomybės samprata, pateisinančia savivalę,<br />

– klausimas ne iš lengvųjų. Tolesni klausimai irgi ne<br />

lengvesni: kodėl apie laisvę, atsakomybę, gerumą, teisingumą,<br />

meilę, mokslo ar meno vertę nepakanka žinoti,<br />

kad jie taptų gyvenimo, veiklos ir elgesio nuostatomis;<br />

ko reikia, kad žinios virstų įprasmintu ir įasmenintu žinojimu<br />

ir t. t.<br />

Pasekmės, kurias sukėlė apsišaukėliai pasaulio pertvarkytojai,<br />

gerai žinomos, deja, anaiptol ne visada deramai<br />

įvertintos, o tikrosios jų priežastys vargu ar suprastos.<br />

Kodėl žmonių sąmonėje, mąstyme, pajautose įvyksta<br />

tokie sveiku protu nesuvokiami lūžiai, slinktys ir transformacijos,<br />

kai kažkieno valia gali primesti neapykantą<br />

kitiems ir kitokiems, kitoniškumui apskritai. Jau pradeda<br />

prasiskleisti priežastis slėpusi uždanga – kaip ir kodėl<br />

įmanu, apeliuojant į pajautas, taip lengva manipuliuoti<br />

piliečių sąmone, kad jie pradėtų fanatiškai šlovinti kai<br />

kurias asmenybes, koncepcijas, mąstymo linkmes, kalbos<br />

bendrybes arba kalbinius žaidimus iki lingvisterijos.<br />

Paaiškėjo, kad ne tik demokratijos stygius ir demagogija,<br />

bet kartu ir mokslas, kaip racionalus žinojimas, drauge<br />

su piliečių abejingumu bei apatija padeda pažeidinėti<br />

žmogaus teises, pateisinti fizinę ir dvasinę prievartą. Kai<br />

įžūliai ir ciniškai savavaliaujant žalojamas ištisų tautų,<br />

socialinių sluoksnių ir asmenybių mentalitetas, kodėl<br />

netampa priešnuodžiu kurstomai kitoniškumo neapykantai<br />

išliaupsinta proto racionalumo visagalybė? Gal<br />

norint atsakyti į tokio pobūdžio klausimus, perfrazuojant<br />

W. Welschą, reikia transversalaus proto sampratos<br />

analizės? Šiuos procesus, o kai kada tik aspektus, jų tapsmo<br />

ištakas ir pasekmes įvairiose kultūros srityse tyrinėjo<br />

ir aptarinėjo socialiniai kritikai (Frankfurto mokykla),<br />

neoracionalizmo teoretikai (P. Feyerabend, J. Habermas),<br />

filosofinės antropologijos šalininkai (W. Scheler, H. Plessner,<br />

A. Gehlen), gyvenimo filosofijo atstovai (W. Dilthey)<br />

egzistencinės būties interpretuotojai (M. Heidegger,<br />

K. Jaspers, J. P. Sartre, G. Marcel), postmodernaus<br />

mąstymo gynėjai (J. Derrida, G. Deleuze), humanitarinių<br />

mokslų savitumo puoselėtojai (A. Maceina, H. G. Gadamer,<br />

P. Ricoeur), estetikos transformacijos į naują<br />

būvį ir tapsmą aisthetika autoriai bei kūrėjai (M. Bense,<br />

G. Böhme, W. Welsch) ir kiti fenomenologijos, sociologijos,<br />

semiologijos, struktūralizmo, kultūrologijos, aksiologijos,<br />

politologijos, medijų teorijos, filosofijos ir nefilosofinių<br />

teorijų bei metodologinių srovių, linkmių, mokyklų<br />

pagrindėjai. Iš tiesų susikaupė milžiniška informacijos<br />

aibė, kurioje juo toliau, tuo labiau ryškėja išgyvenimus<br />

ir kitokias pajautas aprėpiantis ir racionalumo kriterijus<br />

trikdantis dėmuo.<br />

Iškalbinga teorinių ieškojimų<br />

ir estetinių praktikų sankirta,<br />

arba homo aestheticus<br />

problema<br />

Tokioje mentalinėje atmosferoje, kurioje labai ryškus<br />

kritiškas mąstymas, atsirado reikmė ne tik kritikuoti,<br />

bet ir siūlyti pozityvias idėjas arba naujas senų dalykų<br />

interpretacijas, kurti naujas mentalines galimybes, kurios,<br />

pasak H. Bergsono, leistų protui peržengti save, t. y.<br />

įžvelgti to, kas nėra racionalu, tyrinėjimų ir interpretacijų<br />

galimybę. Įžvelgti tai, kas trukdė suvokti tolygaus visų<br />

žmogaus dvasinių galių ugdymo ir ugdymosi būtinumą,<br />

pakartotinai sugrįžti prie klausimo, kas vis dėlto yra ugdymas<br />

subjektyvumo paradigmos šviesoje.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 35<br />

Pradėjome suvokti, jog intelektas ir tik juo grindžiamas<br />

pasaulio suvokimo ir interpretavimo modelis<br />

yra baisus savo pasekmėmis. Jis įtvirtina galią valdyti ir,<br />

paskatindamas totalitarizmą (H. Arendt), neišvengiamai<br />

susigiminiuoja su pragmatizmu, siekimu tik utilitarios<br />

naudos, o kasdienybėje – su paprasčiausiu gobšumu bei<br />

godumu, saiko praradimu, paviršutiniškumu, nežabotu<br />

malonumų vaikymusi. Mokslo srityje tas Apšvietos<br />

epochoje išgirtasis homo sapiens dabar paradoksaliai susibroliauja<br />

su nuostatomis, virstančiomis dogmatizmu –<br />

išminties priešybe (P. Feyerabendas). Nė nepastebėjome,<br />

kad patys kultūros ir švietimo procesai žmogų ir<br />

visuomenę susargdina kultūriniu daltonizmu, emocine<br />

mažakraujyste ir kitais specifiškais dvasinio pasiligojimo<br />

modeliais. Jų reiškimosi erdvė tiesiog beribė: nesiskaitoma<br />

su žmogaus laisve, vieninteliškumu, orumu,<br />

individualaus savitumo verte; deformuojama atsakomybės<br />

samprata; įsigali nejautrumas net artimam žmogui;<br />

neįtikėtinais mastais plinta susvetimėjimas, pavydas, neapykanta<br />

ir nuobodulys; didžiulį nerimą neprognozuojamomis<br />

pasekmėmis kelia nesąmoningai plintantis paviršutiniškumo<br />

nuostatos įsigalėjimas, ypač kai suauga<br />

su mąstymo kultūros stygiumi, užsisklendimu profesijos<br />

rėmuose ir emociniu bei dvasiniu skurdumu.<br />

Sunkiai sekasi perprasti ydinguosius formalaus ugdymo<br />

bruožus, kūrybiško mąstymo, įasmeninto, pajausto<br />

žinojimo ugdymo savitumus, sąlygas ir prielaidas. Neretai<br />

moksleiviui arba studentui paliekamas tik objekto<br />

statusas, tarsi indo, kurį reikia pripildyti informacijos.<br />

Ar ne per daug atvejų, kai akivaizdus iškreiptas teisės ir<br />

teisingumo sąsajų supratimas arba kai demokratija tampa<br />

demagoginių paistalų priedanga, o politika – verslu,<br />

kuris pradeda atvirai manipuliuoti žmonių sąmone, tiesa,<br />

vertybėmis, o melas, amoralumas kai kuriems asmenims<br />

pavirsta normaliu, priimtinu ir visai nesmerkiamu<br />

reiškiniu?<br />

Tai gal jau atėjo metas susirūpinti net tik tuo, kad<br />

linksniuotume tuos nedžiuginančius reiškinius, bet mėgintume<br />

praskleisti jų ištakas ir ieškotume ne tik simptomų,<br />

bet ir tikrųjų priežasčių, kurios neguli paviršiuje?<br />

Drįstume abejoti, kad viskas gerai apmąstyta ir pasverta<br />

visų žmogaus dvasinių galių sampratoje, organizuotame<br />

jų ugdyme ir žmogaus, kaip veiklos subjekto, interpretacijose.<br />

Dėl to pateikdami informaciją apie teorines estetinės<br />

veiklos refleksijas sykiu matome galimybę ir būtinybę<br />

aktualizuoti žmogaus dvasiniam brendimui reikiamą<br />

estetologijos problematiką, kuri mūsų epochoje nė kiek<br />

ne mažiau, o tikriausiai dar labiau svarbi nei logikos disciplinos<br />

ar kiti socialiniai, gamtos ar technikos mokslai,<br />

ypač tuomet, kai kalbama apie bendrojo lavinimo programas,<br />

apie kvalifikacinius reikalavimus gauti brandos<br />

atestatą arba kitaip įvardinamą išsilavinimo liudijimą.<br />

Kur esame ir kuria linkme<br />

einame peržengę klasikinės<br />

estetikos ribas<br />

Dvasingumas, kaip esminė filosofinė subjektyvumo<br />

raiška ir humanizmo sklaida, yra ta pagrindinė mūsų<br />

epochos egzistencialija, kurią labiausiai žeidė ir žalojo<br />

nuostatos turėti, o ne būti. Bet kartais elementariausias<br />

François Alfred Delobbe. Jaunoji muzikė, 1876<br />

pavydas, godulys ir gobšumas, visuomenės interesų<br />

nepaisymas, paplitęs viešojoje erdvėje, gal atneša dar<br />

didesnę žalą, nes diskredituoja skelbiamas elgesio normas,<br />

vertybes ir idealus. Taigi visai nepagrįstai nukentėjęs<br />

dvasingumas, regis, aiškiausiai rodo, kuria linkme<br />

turi eiti mokslinius tyrimus ir interpretacijas grindžiantis<br />

teorinis mąstymas, teminis kryptingumas, vertybinė<br />

orientacija, teisės normų priėmimo ir vykdymo kontrolės,<br />

švietimo ir ugdymo sistemų ir jų programų peržiūra<br />

ir korekcija, siekiant daryti įtaką ir pagrįsti praktinius<br />

sprendimus ir veiksmus.<br />

Ši dvasingumo egzistencialija, deramai ją apmąsčius,<br />

sprogdina senąją estetikos sampratą iš vidaus. Tik<br />

paviršutiniškai žvelgiant atrodo, jog valdymas bankų,<br />

verslo, politikos, kultūros, meno, mokslo, komunikacijų,<br />

medijų srityse nieko bendra neturi su esminiais dvasiniais<br />

dalykais, dvasinių asmenybės galių struktūra bei<br />

prasmių steigtimi. Ar iš tiesų čia niekuo dėtas emocinis<br />

skurdas, nejautrumas ir mažaraštingumas, ypač emocinio<br />

gyvenimo ir jausmų kultūros srityse? Nėra paprasta<br />

suprasti ir nelengva vien loginiais argumentais pagrįsti,<br />

kodėl atsirado naujo jutimiškumo sampratos paieškos,<br />

kodėl neatidėliotina būtinybė išsiaiškinti, kokie šios sąvokos<br />

ryšiai su giminingais reiškiniais ir dvasinių galių<br />

visuma. Dar daugiau dėmesio nusipelno intencijos aktualizuoti<br />

visuomenės dvasiniam gyvenimui labai reikšmingą<br />

mentaliteto estetinį posūkį (vok. ästhetische Wende,<br />

angl. aesthetic turn). Rimtiems tokio posūkio apmąstymams<br />

buvo skirtas Hanoveryje (Vokietija) 1992 m. vykęs<br />

kongresas Estetiškumo aktualumas (Die Aktualität des Äst-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

36<br />

SalvatoR Rosa. Lukrecija kaip Poezijos personifikacija, 1640<br />

hetischen). Estetinis posūkis žmonijos mentalitete turėjo<br />

reikšti itin svarbius dalykus, kuriuos populiaria forma<br />

mėgino paaiškinti D. Golemanas knygoje Emocinis intelektas<br />

(1995; liet. – Vilnius, 2001). Beje, susimąstymą<br />

dėl naujo jutimiškumo sampratos ir prasmių kilmės ir<br />

reikšmės žmogaus gyvenime itin skatino Rytų kultūros<br />

atgarsiai ezoterinėje literatūroje, kuri vakariečiams vietoj<br />

vėsaus racionalizmo neretai pasiūlo adaptuotus rytietiškos<br />

pasaulėjautos dvasinio subtilumo scenarijus.<br />

Atidus dėmesys Rytų kultūrai, menui ir gyvensenai<br />

jau buvo rodomas A. Schopenhauerio ir kitų mąstytojų<br />

bei menininkų. Mokslinėje literatūroje labai įvairuojančias<br />

estetinio posūkio interpretacijas savo veikloje pritaiko<br />

ir skelbia A. Berleantas, G. Böhme, V. Daujotytė,<br />

H. G. Gadameris, K. Nishida, R. Shustermanas, W. Welschas<br />

ir kiti mokslininkai, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja<br />

kuriant naują mokslą – estetologiją. Visai tikėtina, jog<br />

Aisthetikos projektas yra ne kas kita kaip dar ne visai<br />

suvoktas mėginimas lygiagrečiai realizuoti iš dalies panašų<br />

į estetologijos scenarijų. Iš tiesų estetinio posūkio<br />

samprata turėjo ištakas daugybėje nevienareikšmiškai<br />

traktuojamų estetikos sąvokų, konceptų ir teorijų. Dauguma<br />

jų siejosi su labai neapibrėžta ir pamatuotai įvairuojančia<br />

filosofine subjektyvumo, dvasingumo ir estetiškumo<br />

interpretacija.<br />

Estetologijos idėjai subręsti padėjo ir labai akivaizdi<br />

teorinio estetikos sistemingumo nedermė ir logiškai neskaidrus<br />

konceptualumas aiškinant prasmių kilmę, negebėjimas<br />

sistemos sampratą interpretuoti dialektiškai, niekaip<br />

tiesiog šimtmečiais nenusistovinti pažiūra į estetikos<br />

objektą, painiava nušviečiant estetikos ir meno filosofijos,<br />

meno ir gamtos grožio, meninės kūrybos ir dizaino, naujų<br />

estetinės veiklos šakų ir meno funkcijas bei paskirtis,<br />

neįtikinanti kitų svarbių klausimų interpretacija.<br />

Pradėję gilintis į estetinio posūkio problematiką,<br />

mokslininkai pastebėjo, kad iškilo esminių estetikos konceptų<br />

ir kai kurių teorijų bei metodologijų perinterpretavimo<br />

klausimas. Todėl subrendo įsitikinimas, kad drauge<br />

su moksliniais tyrimais, o veikiau dėl jų dvasingumo<br />

tema stygiaus, reikia paakinti visuomenę nuodugnesniems<br />

apmąstymams apie vis didėjantį dvasinio skurdumo,<br />

paviršutiniškumo, socialinio neteisingumo, nejautrumo<br />

ir emocinio neraštingumo mastą ir priežastis.<br />

Tokį įsitikinimą kreiptis į visuomenę ir žmonių savimonę<br />

dar labiau sustiprina teiginiai, jog Lietuvoje per daug<br />

išsilavinusių žmonių. Šis teiginys tikriausiai pasako kitką<br />

– per daug netinkamai išsilavinusių žmonių, kurie, taip<br />

kalbėdami, tokio teiginio absurdiškumą tik patvirtina.<br />

Be to, norisi suabejoti, kad šį dvasinės nejautros, pasak<br />

W. Welscho – anestetizuojantį, procesą galima būtų sustabdyti<br />

nieko esmingai nekeičiant socialinio teisingumo,<br />

laisvos rinkos funkcionavimo, teisėtvarkos ir teisėsaugos<br />

srityse, politinių santykių praktikoje ir visų švietimo sistemos<br />

grandžių programose. Visapusiškai palaikytinos<br />

išties gražios ir taurios iniciatyvos organizuojant labdarą,<br />

paskiras gerumo akcijas. Juk gerumas – tai atjautos ir<br />

meilės Kitam išraiška. Tačiau pabūti kartą kitą per metus<br />

geram, paaukoti didesnę ar mažesnę pinigų sumą – to<br />

anaiptol neužtenka. Perfrazuojant medicinišką lektūrą,<br />

reiktų sakyti, jog tokios akcijos tėra dėmesio nukreipimas<br />

į simptomus, o ne į priežastis ir jų šalinimą.<br />

Dvasinio žmogaus tobulėjimo ir nuskurdimo procesai<br />

taip susipynę su socialine struktūra, kultūrine sankloda<br />

ir mentaline visos visuomenės atmosferos raida,<br />

kad be galo sudėtinga užčiuopti tą priežasčių ir veiksmų<br />

kompleksą, kurio sąmoningas suvaldymas padėtų dvasinės<br />

krizės apraiškas įveikti. Problema ta, kad jos sprendimas<br />

atsiremia į dvasines žmogaus galias ir jų puoselėjimą<br />

paties žmogaus iniciatyva. Šios iniciatyvos paskatinimas<br />

neatsiejamas nuo dvasinių asmens galių. Jų ugdymo<br />

klausimai siejasi su visuminiu tėvų išprusimu, bet ypač<br />

su bendrojo lavinimo programų ir metodų bei metodikų<br />

struktūra ir turiniu. Ne mažiau svarbūs klausimai ir dėl<br />

specialiojo vidurinio ir aukštojo mokslo programų, kurios<br />

numato vis kintančias privalomų ir pasirenkamų disciplinų<br />

turinio proporcijas. Jeigu sugebėsime įžvelgti dvasingumo<br />

egzistencialo apskritai ir kitų dvasinių vertybių<br />

reikšmę individo tapsmui laisva ir atsakinga už savo<br />

laisvę asmenybe, nesunkiai suprasime šio reiškinio priežastis<br />

ir rasime būdus joms šalinti. Taigi akivaizdi dvasingumo<br />

krizė turi savo ištakas paskirų žmonių galvose<br />

ir neišugdytose arba deformuotose dvasinių žmogaus<br />

galių sampratose, sykiu ir dvasinėje epochos atmosferoje,<br />

sukėlusioje sumaištį vertybinėse orientacijose ir vertybių<br />

transformacijose. Ir postmodernistinis mąstymas čia<br />

anaiptol nėra panacėja, jeigu dekonstrukcija suprantama<br />

atsietai nuo rekonstrukcijos, jeigu pasiduodama reliatyvumo<br />

ir vertybių perkainojimo manijai.<br />

Kad galėtume pozityviai realizuoti kritišką mąstymą,<br />

autentišką pajautą ir sėkmingai įgyvendinti pagrįstus<br />

apsisprendimus, visų pirma reikalinga valia, savižina,<br />

savivoka ir patikima mokslinė informacija. Ji turi<br />

padėti suprasti dvasines savo ir kitų galias. Tarp jų ir<br />

pajautą, kuriai iki šiol labai nesisekė. Ji klaidžiojo, lyg po-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 37<br />

dukra, tarp kitų mokslų, kurie nė vienas neįžvelgė jos visumos,<br />

nekėlė pajautos būdų klausimo, nepastebėjo pajautos<br />

kaip dvasinės galios ir prasmių steigties šaltinio ir<br />

domėjosi tik fragmentais. Tradicinė estetika daugiausia<br />

domėjosi grožio teorija ir grožio bei bjaurumo, iš dalies<br />

dar tragiškumo, ir keleto giminingų reiškinių pajauta;<br />

meno filosofija – meninės veiklos specifika, paskirtimi<br />

ir meno teorijų pagrįstumo analize, atiduodama kai kuriuos<br />

su pajauta susijusius klausimus meno psichologijos<br />

kompetencijai; aksiologija – vertybių prigimties ir kilmės<br />

aiškinimais, kuriuose dėmesys pajautai sustodavo ties<br />

abstrakčiu vertybės išgyvenimo aiškinimu; politologija,<br />

kiek siejasi su pajauta, – politikos estetizavimu; psichologija<br />

– emocijų ir emocinių būsenų bei jausmų aiškinimu;<br />

etika – doro ir nedoro elgesio išgyvenimais ir t. t.<br />

Neatsitiktinai XX a. estetikoje itin domėtasi estetinio<br />

suvokimo fenomenu (viena garsiausių estetinio suvokimo<br />

koncepcijų sukurta V. Sezemano). Besikuriančiai<br />

aisthetikai pradėta kelti uždavinius – aiškintis, kuo ypatingas<br />

estetinis suvokimas, kokia jo struktūra, kuo jis<br />

skiriasi nuo kitokių suvokimo būdų, pagaliau – kas yra<br />

bendra visuose suvokimo aktuose, nepriklausomai nuo<br />

to, kas suvokiama ir kokia yra vienokių ar kitokių išgyvenamų<br />

pajautų kilmė. Apskritai, kas vyksta žmogaus<br />

galvoje, kai jis jaučia ir išgyvena savo būsenas ir kaip jos<br />

susijusios su vienokia ar kitokia tikrove, koks vaidmuo<br />

čia tenka subjektyvumui filosofiškai jį interpretuojant ir<br />

skiriant nuo subjektyvizmo. Šie ir panašūs klausimai yra<br />

ir, be abejo, bus ateityje diskutuojami, ieškoma įtikinamų<br />

interpretacijų. Tokie klausimai domina ne tik įvairių pasaulio<br />

šalių, bet ir Lietuvos mokslininkus.<br />

Todėl, be grynai lietuviškų aspiracijų bei reikmių,<br />

sudarant Estetikos enciklopediją turėta ir kitų motyvų,<br />

kuriuos aktualizavo jau su estetikos ir estetologijos teorija<br />

bei praktika susiję dalykai, paskatinę griežčiau suvokti<br />

mokslininko pareigą ir atsakomybę. Sakytume, tik pajautus<br />

mokslo sąsajų su gyvenimu reikšmingumą, buvo<br />

galima imtis Enciklopedijos parengimo. Turėta intencija<br />

aprėpti ypatingą XX a. estetikoje susidariusią situaciją<br />

ir pateikti įžvalgų, kurios turėtų plėtros perspektyvą.<br />

Drauge išaiškinti, kad žinios dar nereiškia žinojimo ir<br />

supratimo, jeigu joms nesuteikiama prasmė, o prasmės<br />

ištakos slypi pajautoje. Taigi informacinę Estetikos enciklopedijos<br />

misiją visuomenėje norėjome papildyti atverdami<br />

naujus estetinės veiklos ypatumus, kurie apima<br />

ir tokį pajautos būdą kaip filosofinė, teorinė, kultūrinė<br />

įžvalga, galiojanti teorinių intuicijų, interpretacijų bei<br />

refleksijos srityje.<br />

Asmeniniai motyvai laimingai<br />

sutapo su galimybėmis<br />

Be konteksto, kurio kontūrai čia glaustai nubrėžti, tenka<br />

atskleisti, jog buvo nemažai grynai asmeninių motyvų.<br />

Pati idėja iš pradžių žodyno pavidalu gimė dar 1973 metais<br />

susipažinus su Vengrijoje išleistu estetikos žodynu ir<br />

patyrus daugybę nepatogumų ir keblumų, kai reikėdavo<br />

surasti reikiamą informaciją arba ką nors patikslinti rašant<br />

disertaciją. Bet iš karto buvo aišku, kad išleisti tokį<br />

informacinį leidinį, apie kokį svajoju, Lietuvai esant SSRS<br />

sudėtyje tikrai nepavyks.<br />

Idėja buvo atidėta laukiant palankaus meto, bet nepamirštant<br />

jos įgyvendinimui ruoštis: rinkti kuo išsamesnę<br />

informaciją, tęsti konceptualius ieškojimus, apgalvojant<br />

būtent estetikos interpretaciją ir šiai žinojimo sričiai<br />

adekvatų, savitą, kūrybišką ir originalų enciklopedijos<br />

modelį. Matant išleistus kai kuriuos informacinius meno<br />

leidinius, teko griežčiau logiškai artikuliuoti estetinės<br />

veiklos sąsajas su meno reiškinius aiškinančia terminologija,<br />

aiškiai suvokti jos paskirtį, įsivaizduojamą vietą<br />

tautos estetinėje kultūroje, kurioje menas, panašiai kaip<br />

meno filosofija arba grožio teorija estetikoje, tėra sudėtinė<br />

jos dalis. Ir, be abejo, numatyti ir prikalbėti autorius,<br />

kad jie, sakykim tiesiai, grynai iš dvasinių aspiracijų,<br />

atsakingai rengdami autorinius straipsnius pasišvęstų<br />

dirbti už visiškai menką atlygį, beveik už dyką. Straipsnių<br />

rengimas šakinei enciklopedijai reikalauja aukštos<br />

mokslinės kvalifikacijos, dažniausiai didelių laiko sąnaudų<br />

ir atsidavimo tokiam imliam mokslinio pobūdžio darbui,<br />

kurio publikacijų, beje, iki šiol nenorima pripažinti<br />

kaip mokslinų.<br />

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, sumanymas<br />

įgijo Estetikos enciklopedijos pavidalą. Tokiam,<br />

pasak W. Welscho, ambicingam projektui įgyvendinti<br />

jau turėjome gerai pasirengusių profesionalių<br />

filosofų bei estetologų grupę, kurią papildė jauni ir talentingi<br />

mokslo daktarai. Taigi susiklostė aplinkybės,<br />

kai buvo galima suburti tokiam darbui reikalingą aukštos<br />

kvalifikacijos profesionalų kolektyvą. Tai sustiprino<br />

leidinio parengimo motyvaciją ne mažiau nei kebli ir<br />

man asmeniškai nepriimtina tradicinės estetikos padėtis<br />

humanitarinių mokslų sistemoje. Kvalifikuoti autoriai<br />

leido realizuoti autorinių straipsnių rengimo principą ir<br />

išvengti anonimiškų nekvestionuojamų samprotavimų<br />

paskutinės instancijos ir vienintelės tiesos vardu.<br />

Konceptualieji Estetikos<br />

enciklopedijos sandaros<br />

bruožai ir sudarymo<br />

nuostatos bei principai<br />

Enciklopedijos apimtį ir turiningąją jos pusę, sąvokų ir<br />

terminų pasirinkimą, įvardintą antraštiniais žodžiais,<br />

lėmė ir tradicinei estetikai, ir naujai estetologijai adaptuota<br />

vardyno sandara ir lituanistinė patirtis. Buvo atsižvelgta<br />

ne tik į tai, kad aprėptume istorišką, teminę, geografinę<br />

ir metodologinę estetikai priskiriamų svarbiausių<br />

teorinių žinių visumą, bet ir įtrauktume į šią žinojimo erdvę<br />

pagrindines estetinės veiklos bei estetinio suvokimo<br />

sritis, turint omenyje šių sričių sąsajas su dvasingumu,<br />

t. y. su išgyvenimų pajauta ir prasmių steigtimi bei pajautos<br />

būdų įvairove. Tokia tikslinga Estetikos enciklopedijos<br />

struktūrinimo nuostata pasirinkta tam, kad atvertume<br />

apmąstymams kiek įmanoma platesnę šių estetikos<br />

sąsajų ir sankirtų su kitais mokslais panoramą, taip pat<br />

atvirumą estetinėms praktikoms, kurios yra naujos, netikėtos<br />

ir sunkiai leidžiasi interpretuojamos esamų teorijų<br />

struktūroje. Mėginome suorientuoti estetiką į kultūrologiją,<br />

etiką, sociologiją, politologiją, edukologiją, psichologiją,<br />

meno filosofiją, menotyrą, dizaino ir medijų teoriją ir<br />

praktiką, atskirų meno šakų teorijas ir gyvenimo meną,<br />

o aplinkos estetiką – į estetologines gamtos, logikos ir

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

38<br />

technikos mokslų interpretacijas. Buvo stengtasi apimti,<br />

kiek tik įmanoma vieno tomo leidinyje, visą svarbiausių<br />

terminų, sąvokų, idėjų, tyrinėjimo metodologijų, estetikos<br />

linkmių, teorijų bei praktikų ir estetologinių reiškinių<br />

spektrą. Ši nuostata galiojo ir atrenkant personalijas,<br />

atsižvelgiant į jų asmeninį indėlį estetinės minties raidoje,<br />

o Lietuvoje dar ir į indėlį į įvairiašakę tautos estetinę<br />

kultūrą ir dvasinį gyvenimą.<br />

Vadovaujantis tarpdiscipliniškumo, sinergetikos,<br />

transdiscipliniškumo, dialektikos, sistemiškumo ir istoriškumo<br />

paradigmomis bei analitinių ir interpretacinių<br />

tyrinėjimų pagrindinėmis nuostatomis, buvo siekiama<br />

atskleisti dabartinės estetikos tyrinėjimuose išryškėjusias<br />

tradicinės estetikos, aisthetikos ir estetologijos sampratas<br />

ir jų teritorijų tarpusavio santykius.<br />

1. Aprėpti ir panaudoti tautos egzistencijai, kultūrai<br />

ir tapatumui svarbią lietuvišką tyrinėjimų medžiagą,<br />

bibliografiją ir personalijas, atskleidžiant jų reikšmę<br />

ir prasmę dvasingumo sklaidos kontekste, dvasingumą<br />

traktuojant sąsajoje su pajauta ir prasmingo gyvenimo<br />

įžvalga kaip svarbiausią žmogaus, tautos ir žmonijos<br />

humaniškos būties egzistencialą.<br />

2. Paaiškinti ne tik pagrindines estetikos sampratos<br />

transformacijas, estetologijos kūrimo ištakas (straipsniai<br />

estetika, aisthetika, estetologija), bet ir tokias sąvokas kaip<br />

dvasingumas, estetiškumas, subjektyvumas, estetinė veikla,<br />

estetikos teorijos, estetinė kalba, pajauta, supratimas, estetinis<br />

suvokimas, prasmė, prasmė ir reikšmė bei kitas, būtinas<br />

teorinei estetinės veiklos refleksijai. Atskleisti kaip interpretuotina:<br />

ekstrasensorinė ir sensorinė pajauta, afektas,<br />

emocija, asociacija, intuicija, įžvalga, išgyvenimas ir kiti pajautos<br />

būdai.<br />

3. Atskleisti ne tik tarpdiscipliniškai ir filosofiškai<br />

interpretuotą pajautos temą (konceptą), bet ir tokias dvasines<br />

galias kaip protas, mentalitetas, vaizduotė, tikėjimas,<br />

atmintis ir kt.<br />

4. Aprašyti ne tik estetinės veiklos struktūrą, bet ir<br />

svarbiausias estetinės veiklos šakas: meno kūrybą, dizainą,<br />

retoriką, ritualus, žaidimą, pramogą, apeigas ir kt.<br />

5. Atskleisti, kad estetologija analizuoja ir interpretuoja<br />

pajautas kaip prasmių steigties (kilmės) būdą ir<br />

siekia paaiškinti, ką reiškia egzistencialai kaip specifiška<br />

verbalinė ir loginė išgyventos dvasinės patirties forma.<br />

Dėl to aprašyta per 30 temiškai svarbiausių, konkrečią išgyvenimų<br />

patirtį aprėpiančių jų pavidalų (abejonė, nuostaba,<br />

viltis, grožis, tragiškumas, laimė, kančia, meilė, ilgesys,<br />

atlaidumas, teisingumas, laisvė, cinizmas, nuobodulys, šventybė<br />

(sacrum), atsakomybė, tolerancija, kvailumas ir kt.).<br />

6. Supažindinti su paskirų tautų estetinės minties<br />

raida, jos savitumais ir svarbiausiais atstovais (straipsniai<br />

apie anglų, amerikiečių, prancūzų, italų, vokiečių, rusų,<br />

indų, japonų, kinų, latvių, persų, arabų-musulmonų estetiką<br />

bei estetiką Lietuvoje).<br />

7. Pristatyti įvairių estetikos linkmių, mokyklų ir<br />

teorijų panoramą (straipsniai apie struktūralistinę, informacinę,<br />

fenomenologinę, semiotinę, intuityvistinę, filosofinę,<br />

hermeneutinę, marksistinę/neomarksistinę, objektyvistinę,<br />

postmodernizmo, pragmatizmo, neoplatonizmo, fašizmo estetiką<br />

ir dar nuo kitokių teorinių, metodologinių bei ideologinių<br />

pamatų priklausomas estetikos linkmes).<br />

8. Supažindinti su epochoms arba kultūros tarpsniams<br />

būdingomis estetikos teorijomis (antikine, helenizmo,<br />

viduramžių, romantizmo, baroko, klasicizmo ir kt.). Taip<br />

pat aprašyti estetikos teorijas, kurios aiškina paskiras tikrovės<br />

dalis arba veiklos sritis (gamtos, aplinkos, mąstymo,<br />

kasdienybės, sporto, medicinos, techninė estetika ir kt.).<br />

9. Meno kūrybos ir meno suvokimo estetines interpretacijas<br />

siekta aprašyti straipsniuose architektūros, muzikos,<br />

literatūros, teatro estetika bei nušviečiant kitas meninei<br />

ir estetinei veiklai priskiriamas praktikas arba jų<br />

estetinių interpretacijų galimybę bei savitumus (straipsniai<br />

gyvenimo menas, kičas, absurdo menas, ready-made, šou,<br />

kinetinis menas, reklama, videomenas, kūno menas, reginys,<br />

koliažas, performansas ir kt.).<br />

10. Atskleisti dažniausiai vartojamus estetinės ir<br />

meno kalbos elementus arba jų vartojimo būdus ir aprašyti<br />

svarbesniuosius (simetrija, gestas, ritmas, simbolis,<br />

simuliakras, fluxus, kanonas, montažas, forma, spalvų simbolika,<br />

kompozicija, metafora, proporcija, improvizacija, perversija<br />

estetikoje, parodija, brikoliažas, rekonstrukcija, stilius,<br />

pastišas, sukeistinimas, saikas, mada, vaizdavimas, fantastiškumas,<br />

perspektyva ir kt.).<br />

11. Pateikti daugiau, nei Vakaruose tokio pobūdžio<br />

leidiniuose įprasta, svarbiausių Rytų šalių estetikos linkmių,<br />

teorijų, sąvokų, meno praktikų ir reikšmingiausių<br />

personalijų aprašymus (bonsai, rasa, bi, daoizmas, dzen<br />

estetika, haiga, ikebana, fengliu, japonų estetinės kategorijos<br />

ir kt.).<br />

12. Pateikiama keletas teminiu požiūriu interpretuojamų<br />

kultūrologinio, antropologinio ir filosofinio pobūdžio<br />

sąvokų, kurios padeda geriau suprasti loginius<br />

estetinių žinių ryšius, teminį jų sistemingumą, kuris reikalingas<br />

studijuojant arba moksliniam, švietimo ir vadybos<br />

darbui estetikos srityje (filosofinė antropologija, kultūros<br />

industrija, argumentacija, estetikos antologija, konceptas,<br />

ambivalencija, įvykis, sinergetinė paradigma, pasaulėžiūra,<br />

subjektyvumas, estetinė sąmonė, savimonė, pasaulėjauta, artefaktas,<br />

estetinis subjektas, aura, autorius, depersonalizacija,<br />

kūrybinės industrijos, deideologizacija ir kt.).<br />

13. Manyta, jog būtinai reikia pateikti tokią sąvokų<br />

visumą, kuri atskleistų daugiamatę ir daugiabriaunę<br />

istorinę estetikos raidą ir sampratos struktūrą (estetikos<br />

istorija, estetiškumas, estetinė veikla, estetikos objektas, estetikos<br />

teorijos, estetikos metodai, anestetika, aisthetika, estetikos<br />

kategorijos, estetinė kultūra, estetinis patyrimas, intuityvistinė<br />

estetika, estetiniai poreikiai, estetinis skonis, estetiniai<br />

jausmai, estetinė distancija, estetinė kontempliacija, estetinis<br />

suvokimas ir kt.). Aktualizuoti ir parodyti estetikos santykių<br />

su kitais mokslais svarbą (psichologinė estetika, sociologinė<br />

estetika, estetika ir sociologija, menotyra, semiotika<br />

ir kt.) bei tarpdisciplininių ir komparatyvistinių tyrinėjimų<br />

vertingumą.<br />

14. Meno ir įvairių jo šakų, krypčių ir praktikų santykiai<br />

su estetika beveik visose kultūrose ir epochose<br />

buvo labai nevienareikšmiškai traktuojami, nes iš tiesų<br />

yra gana problemiški. Bet įvedus estetologinį požiūrį, informacinis<br />

triukšmas šiek tiek sumažėja. Suprasti esmines<br />

ir konkrečias meno ir estetikos bei meno filosofijos ir<br />

estetologijos sąsajų gijas turėtų padėti daugybės kitų sąvokų<br />

meninės veiklos temomis išsiaiškinimas ir suprati-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 39<br />

mas. Svarbiausiomis, be jau minėtų (dvasingumas, pajauta,<br />

prasmė, estetika, estetologija, meno filosofija), laikytume dar<br />

ir kitas (meno teorijos, meno funkcijos, menotyrinė estetika,<br />

meno morfologija, terapinė meno funkcija ir kt.).<br />

15. Estetikos enciklopedijoje aprašytas reprezentatyvus<br />

kiekis žymiausių pasaulio bei Lietuvos estetikai<br />

reikšmingų personalijų.<br />

16. Nesiekta griežtai formaliai reglamentuoti straipsnių<br />

struktūros ir formos, kad būtų išvengta nuobodžių<br />

stereotipų. Reikalauta tik tikslaus ir pozityviai kritiško<br />

mokslinės informacijos pateikimo, kad būtų atskleista<br />

opozicijų esatis, pokyčiai ir naujos tendencijos sąvokų<br />

sampratose, ir, jeigu įmanoma, parodytos kitokių interpretacijų<br />

alternatyvos, o svarbiausia – atsakomybė laikantis<br />

autoriniams straipsniams deramo profesionalumo<br />

ir argumentavimo reikalavimų.<br />

Autorės ir autoriai<br />

Estetikos enciklopediją rengė per 30 kvalifikuočiausių<br />

Lietuvos mokslininkų – filosofijos, estetikos, estetologijos,<br />

kultūrologijos, meno filosofijos ir literatūrologijos,<br />

dailėtyros, muzikologijos ir kitų menotyros sričių specialistų,<br />

priklausančių ir vyresnei, ir jaunajai talentingų<br />

tyrinėtojų kartai. Didžiuma jų yra mokslų daktarai, nemažai<br />

su habilituoto daktaro laipsniu, profesoriai ir docentai,<br />

turintys solidų pedagoginio ir mokslinio darbo<br />

stažą, sėmęsi patirties užsienio universitetuose ir mokslo<br />

centruose, paskelbę įspūdingų mokslinių veikalų ir metodinių<br />

bei mokymo priemonių. Jų publikacijų tematika<br />

sutampa arba yra artima enciklopedijoje aprašytoms sąvokoms<br />

(žr. autorių sąrašą.).<br />

Jeigu pastebėtume atvejų, kad kurios nors sąvokos,<br />

termino ar temos interpretacija yra šiek tiek kitokia nei<br />

reikalautų sudarytojo plėtojama estetologijos koncepcija,<br />

nederėtų to laikyti šios enciklopedijos trūkumu. Tai<br />

veikiau tikro ir gyvo mentalinio bei dvasinio proceso,<br />

būdingo ne tik estetikos ir estetologijos, bet kiekvieno –<br />

humanitarinio, techninio ar gamtos – mokslo raidai, atspindys<br />

ir raiška. Mąstymo ir pajautų istorijoje perskyros<br />

ir sutapimai patys savaime nebūna nei geri, nei blogi.<br />

Jie gali atsiskleisti tik esant tam tikroms aplinkybėms<br />

ir sąlygoms – diskurso kontekstui, asmens saviraiškos,<br />

mąstymo ir mentaliteto autonomijai. Kūrybiškam protui<br />

iš tiesų ne tik negalima (moraline prasme), bet ir neįmanoma<br />

nieko iš šalies primesti ar įpiršti. Tiesa, kad individas<br />

per visą gyvenimą apie 90 procentų žinių priima iš<br />

kitų, bet tik tada, kai Kito mintys, idėjos, teorijos tampa<br />

prasmingai įasmenintomis, t. y. savomis.<br />

Bibliografija<br />

Jau ne tik moksliniuose sluoksniuose pradedama suvokti,<br />

kad bendrąją estetikos sampratą sudaro nemažai paskirų,<br />

santykinai autonomiškų teorijų, o išoriniai estetikos<br />

ryšiai atskleidžia neatsiejamumą nuo estetinių praktikų<br />

Pierre Auguste Renoir. Teatre (Pirmoji išvyka), 1877<br />

ir gana prieštaringų sąsajų su kitais mokslais arba filosofinėmis<br />

koncepcijomis. Taigi tik tarpdiscipliniškumą<br />

pripažįstantis ir vartojantis diskursas bei temiškai orientuotas<br />

mąstymas atveria pozityvią estetikos tyrinėjimų ir<br />

interpretacijų perspektyvą bei svarbiausą nūdienos estetikos<br />

sampratai dalyką – ji negali remtis tik tiriamuoju<br />

arba tik interpretaciniu diskursu ir tenkintis interpretuojamos<br />

disciplinos statusu. Tinkamiausia ir būtina jai yra<br />

tiriamųjų analitinių, lyginamųjų ir interpretacinių veiksmų<br />

vienybė, kuri gali būti „pažeidžiama“ pakreipiant ją<br />

viena ar kita linkme, priklausomai nuo to, kokius uždavinius<br />

tenka spręsti. Tarpdiscipliniškas požiūris įpareigojo<br />

aprėpti ir vidinius estetikos sandaros elementus, ir<br />

išorinius santykius su kitais mokslais, transdiscipliniška<br />

nuostata atvėrė teminės orientacijos perspektyvumą.<br />

Šiomis nuostatomis remiantis buvo sudaromas vardynas<br />

ir trijų dalių bibliografija. Bendrosios literatūros sąrašas<br />

pateiktas enciklopedijos pabaigoje, specialiosios – prie<br />

straipsnio estetikos istorija, o kita sudaro autorių nuožiūra<br />

atrinkta literatūra prie aprašomų temų. Kadangi pasaulyje<br />

kone kasdien pasirodo naujų publikacijų, o apie jų<br />

svarbą greitai nuspręsti nėra lengva, literatūros sąrašuose<br />

gali pasitaikyti trūkumų, neįtrauktų gal net reikšmingų<br />

publikacijų, nes leidybos technologija reikalauja iki<br />

tam tikro laiko užbaigti papildymus.<br />

Naujosios Romuvos redakcija nuoširdžiausiai sveikina Estetikos enciklopedijos sudarytoją profesorių<br />

Juozą Mureiką ir visą kūrybinį kolektyvą atlikus įspūdingą mokslinį ir leidybinį darbą ir<br />

kviečia skaitytojus jį įvertinti atsiliepimais, komentarais, recenzijomis.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

40<br />

Viktoras Gulbinas<br />

Neatpažintas<br />

– – – nukibirkščiuoja<br />

į kalną<br />

tingus<br />

troleibusas<br />

vis artėdama<br />

šniokščia naktis<br />

o po vakaro<br />

medžiais<br />

vėjyje<br />

virpa<br />

neatpažintas<br />

ruduo – – –<br />

Kliedesys<br />

Tu sakai:<br />

kliedesys visa tai! –<br />

niekada<br />

mes nebuvom laimingi –<br />

netikėki,<br />

kad meilė pradingo –<br />

jos nebuvo!<br />

Tu sakai:<br />

tai nėra praeitis, –<br />

tai tiktai<br />

užsitęsęs košmaras,<br />

kliedesys,<br />

nesibaigiantis karas! –<br />

– – – – – – – – – –<br />

– – – ir aš patikiu – – –<br />

Vidurnakčio telefonas<br />

– – – – – – – – –<br />

naktis<br />

elegantišku judesiu<br />

siūlo ilgėjančias<br />

nemigo valandas –<br />

vienas jų pažodžiui<br />

neišversiu<br />

į meilės kalbą –<br />

gal todėl<br />

taip viltingai<br />

tau skambinu<br />

Bramso preliudą<br />

vidurnakčio telefonu – – –<br />

– – – – – – – – – –<br />

Vienatvė<br />

– – – tai dangus<br />

išspjauna rudenį –<br />

ir vėlei:<br />

iš nakties – į naktį...<br />

nesuspėję<br />

pasikeisti grimo,<br />

trys paniurėliai<br />

siūlo<br />

įkyrėjusią komediją,<br />

kol raukšlėta<br />

septyniolikmetė<br />

abejingai<br />

nubraukia peruką<br />

ir iš kolektyvinės<br />

vienatvės<br />

nuskuba<br />

į savąją vienutę – – –

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 41<br />

Ji neskuba<br />

Mes laukiam ateities,<br />

o ji vis neskuba,<br />

lyg įnoringa<br />

restorano padavėja...<br />

Prarasdamas galybę,<br />

dūsta vėjas,<br />

ir leidžiasi ant mūsų<br />

negyvybės tvaikas –<br />

reanimuoti sąžinę<br />

nėra vilties...<br />

Tačiau žaliuoja samanos<br />

pro sniegą,<br />

kai, grimzdami<br />

į amžinąjį miegą,<br />

mes laukiame mirties...<br />

O ji vis neskuba – – –<br />

Neradę drąsos<br />

...tartum šventraštį<br />

skaitome prieblandą,<br />

kurią tylintis vakaras<br />

lieja...<br />

Mes laimėjome<br />

šitą akimirką,<br />

paaukoję daugiau,<br />

nei turėjome.<br />

Mano žodžiuose<br />

daug netiesos,<br />

nors sakiau juos<br />

iš lūpų į lūpas...<br />

– – – – – – – – –<br />

...mes prie nuolaužų<br />

vakaro klūpome,<br />

jo apginti<br />

neradę drąsos – – –<br />

Leisk<br />

... o dabar –<br />

pabūk atlaidi:<br />

leisk patylėti<br />

ir leisk pralaimėti<br />

šią dvikovą<br />

man, nugalėtojui...<br />

Nerežisuotas filmas<br />

Sakai: tai blefas, fikcija,<br />

apgaulė –<br />

nėra ribos<br />

tarp nuodėmės ir meilės –<br />

netikras spindesys,<br />

netikras gedulas,<br />

netikros skriaudos,<br />

pergalės, vardai...<br />

...už kadro juokiasi<br />

neišsiblaivantis statistas,<br />

triumfuodamas:<br />

išsikvėpė teisuoliai! –<br />

o pasmerktieji<br />

pliekia kortom akį,<br />

užgerdami<br />

užnuodytu vynu!<br />

Sirgaliai drąsiai<br />

stato už lygiąsias,<br />

tačiau gyvenimas<br />

smūgiuoja žemiau juostos,<br />

ir tu renkiesi<br />

gedulingą muziką,<br />

pažeidęs<br />

atsiskyrėlio tabu – – –<br />

Vyrai pagal Zodiaką. Ožiaragis<br />

Niekada jam neteko gailėtis<br />

dėl to,<br />

kad ką nors nutylėjo,<br />

bet savigrauža ėdė kas kartą,<br />

pasakius per daug;<br />

tad į skęstančius savo<br />

žodžių jūrose<br />

žiūri dabar abejingai:<br />

– – – savižudžiai! – – –<br />

juos beviltiška gelbėti –<br />

patys kalti,<br />

jeigu dar nesuprato,<br />

kad tylėjimas –<br />

auksas,<br />

kuris negramzdina<br />

į dugną.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

42<br />

Virginijus Gustas<br />

Bandymas aptarti kelionę,<br />

kuri galbūt neprasidėjo<br />

Tas nelemtas pradžios klausimas. Sunkumas, apimantis<br />

sėdint priešais tuščią kompiuterio ekraną,<br />

minčių raizgalynė ir chaotiškas virpėjimas niekaip<br />

neleidžia sugriebti siūlo galo, kuris, kaip išganingaisiais<br />

Ariadnės laikais, pažadėtų, kad viskas prasidės. Tesėjui<br />

buvo pažadėta, kad tikslas pasiekiamas. O jei tikslo<br />

nėra ar neįmanoma jo suvokti? Jei nuolatinė būsena yra<br />

tokia kaip garsiajame Leibnizo posakyje „maniau, jog<br />

pasiekiau uostą, bet, pasirodo, išplaukiau į atvirą jūrą“<br />

ir ją nuolat lydi bei palaiko jausena, jog vienintelė galimybė<br />

yra štai tokia – kažkas atsiranda tik vykstant. Kaip<br />

rasti šio vyksmo pradžią, jei net pradžios pažadas žlugo?<br />

Taip pradėjus, nejučia atliekamas šuolis: ką tik keltas<br />

klausimas prarado dalį svorio – štai jau šimtas dvyliktas<br />

žodis... Tačiau paprasčiau ir aiškiau netapo. Dėl kelių<br />

priežasčių: a) vyksmas eliminuoja pradžios klausimą<br />

aplinkiniu keliu – jo išvengdamas; b) aplinkiniai keliai<br />

dabartinės minties plėtojimosi laukuose tapo sunkiai<br />

atskiriami nuo pagrindinių magistralių; c) eliminavus<br />

pradžią, prarandama pabaiga, mažiausiai – jos svarba; d)<br />

nuolat judant be pradžios ir pabaigos aplinkiniais keliais,<br />

kurie nebesiskiria nuo magistralinių, iškyla banalus paradoksas<br />

– vyrauja absoliuti kasdienybė ir neišsemiama<br />

galimybių jūra, reikalaujanti pasirinkimo pradžios.<br />

Kokį pasirinkimą atlikti filosofinėje refleksijoje svarstant<br />

kelionės motyvą? Kelionės be pradžios praradus pabaigą<br />

ir nuolat judant, kai šis motyvas jau ipso facto slypi<br />

pačiame svarstymo fakte, minties kelionėje? Kelionės motyvas<br />

toks dažnas ir toks įvairialypis, kad vieną akimirką<br />

refleksyvi minties geba signalizuoja apie absoliučią banalybės<br />

galimybę ar beprasmybės gūsį. Tačiau tai nesustabdo<br />

nuo galimų svarstymo konceptų potvynio: išėjimo<br />

arba amžino sugrįžimo motyvas, 9000 mylių po vandenių<br />

arba Margaritos skrydis į Meistro puotą; dvylika stotelių<br />

iki kalno arba trumpas kelias iki „dvynių“; pastanga grįžti<br />

į civilizuotą aplinką atsisveikinus su Penktadieniu arba<br />

išsivaduoti nuo vidinių demonų žvelgiant pro iliuminatorių<br />

į nesuvokiamo dydžio salą; pasiekti pasaulio kraštą<br />

ar centrą, kuriame paukštis atrodo esąs transcendentinio<br />

pasaulio pasiuntinys arba prasibrovus pro užtvaras sekti<br />

paskui skrendančią veržlę iki nematomos sienos; iškelti<br />

nykštį į viršų liudijant tėkmės galią arba pakelti akis proskynos<br />

link. Ką tik išskleistas tinklas tik menka nuoroda į<br />

visa apglėbiantį, judėjimą atveriantį (o gal tai trokštama<br />

pradžių pradžia) panta rhei. Tačiau galingoji abejonė neleidžia<br />

taip paprastai atsipūsti ir ties trys šimtai keturiasdešimt<br />

antru žodžiu siūlo mintį, kad galbūt esmė visai<br />

kitur – degtukų dėžutėje bei dvigubame espresso atskiruose<br />

puodeliuose. Netgi Jacques’as Derrida (masiškai suvokiamas)<br />

šioje teksto vietoje siūlytų jį pasukti kita linkme,<br />

norint ką nors pasakyti kitiems, o ne tik sau. Šią vienišo<br />

klajūno minties kelionę pamirštais takais, sekant tik jam<br />

vienam žinomais ženklais, perkelti į atpažįstamų nuorodų<br />

ir pažįstamų plotų voratinklį.<br />

Herakleitas, kismo stebėtojas ir filosofas, kismą pavertęs<br />

teoriniu principu, įtvirtinęs jį visoje mąstymo tradicijoje,<br />

galėtų būti šių dienų turisto guru. Kodėl? Atsakymas<br />

paprastas: šių dienų žmogus teorinę Herakleito<br />

ištarmę „į tą pačią upę du kartus neįbrisi“, suprantamą<br />

kaip nuolatinio kismo formuluotė, paverčia esminiu<br />

praktinio gyvenimo siekiniu: turi nuolat judėti – jei ne<br />

kūniškai iš pasaulio taško A į pasaulio tašką B, o gal net<br />

į Visatos tašką C, tai bent virtualiai – į naują savo tapatybę<br />

Facebooke ar antrus namus Second Life’e. Kasdienybės<br />

gausme pradedama nuo deklaracijos, jog gyvenimas yra<br />

judėjimas, sietinas su nenumaldomu tobulėjimu, baigiama<br />

tuo, kad juda visi žmogaus „atributai“ – lytis, siela,<br />

protingumas, žmogiškumas. Herakleitas būtų priblokštas<br />

tokio pasaulio statiškumo ir kartu patenkintas, jog nesuklydo<br />

teigdamas panta rhei. Tačiau čia jau kita istorija,<br />

o mums verta grįžti prie kelionės fenomeno, kurio esmė,<br />

kaip paaiškėjo, yra kismas. Tad, palikus esmę, Herakleitą,<br />

pradžią ir kitus neišsprendžiamus sunkumus, lieka<br />

pasikliauti reikšmių virtinės horizonte atsiveriančiais<br />

kelių teiginiais.<br />

Epochos turi maištininkų. Yra epochos gydytojų.<br />

Genijų. Stebėtojų. Apaštalų. Sargų. Niekšų. Didvyrių.<br />

Apologetų. Tarnų. Atstumtųjų. Bet mąstymo kelionėje<br />

svarbiausi yra epochos minties pulsą užčiuopę ir sugebantys<br />

jį skaičiuoti garsiai jos nariai. Jacques’as Derrida –<br />

filosofas, kuris sklandžiai ir aiškiai demonstruoja, kokią<br />

kelionę atlieka mintis. Knygoje Atvirukas: nuo Sokrato iki<br />

Freudo ir ne tik galima fiksuoti minties kelionės trajektoriją:<br />

Derrida aprašo, kaip Platono mąstymo imperatyvas<br />

veikia interpretuojant Sokratą, tuomet tas pats imperatyvas<br />

perimamas Freudo interpretuojant patį Platoną, o<br />

žvelgiant iš dabartinės situacijos galima teigti, kad tas<br />

pats imperatyvas inspiruoja Derrida Sokrato, Platono ir<br />

Freudo mąstymų santykio interpretaciją 1 . Šioje trumpoje<br />

Derrida teksto atkarpoje vyksta minties kelionė, kurioje<br />

autorius analizuoja, kaip selektyvusis mąstymo imperatyvas<br />

tampa ir yra neištrinama bei nepanaikinama filosofo<br />

stigma. Jei keliauji, gali rinktis kelius, priemones,<br />

kryptį, kompaniją, bet negali panaikinti kelionės esmės.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 43<br />

Mąstymo kelionė negali ištrinti ją lydinčio selektyvumo<br />

imperatyvo – savo gyvybės, esmės ir pradžios, tai yra<br />

koncentruotos kismo išraiškos. Michelis Foucault, išsamiai<br />

tyrinėdamas beprotybę, pastebi, kad moderniaisiais<br />

laikais bepročiai buvo sodinami į laivą ir paleidžiami į<br />

atvirą jūrą be galimybės įplaukti į bet kokį uostą ir išsilaipinti.<br />

Taip įtvirtinamas amžino keliautojo par excellence<br />

vaizdinys. Derrida, atidus Foucault mokinys (pats<br />

ne kartą tai pabrėžė), būdamas dar jautresnis epochos<br />

bruožams, parodo ir atskleidžia iš modernybės atėjusio<br />

amžino keliautojo figūros transformaciją ir išplitimą<br />

– valkata, žmogus, esantis socialinės terpės paribyje,<br />

o dabarties sanklodoje – kiekvienos asmenybės centre.<br />

Lygiai taip pat, kaip Jacko Nicholsono personažas Frankas<br />

Chambersas, beje, valkata, iš filmo Paštininkas visada<br />

skambina du kartus, Derrida atlieka situacijos katalizatoriaus<br />

ir skatintojo vaidmenį. Ar filosofas patvirtina šią<br />

savo įžvalgą dekonstruodamas mąstymo kelionę? Be<br />

abejo. Jis fiksuoja „marginalinį“ Freudo judesį knygoje<br />

Už malonumo principo, kai šis sustoja 2 fiksuodamas „marginalinę“<br />

Platono mintį (Puota, 188e), ir parodo, kaip<br />

šios „marginalinės mintys“ tampa esminėmis paskatomis,<br />

nurodančiomis ir nulemiančiomis tolesnę minties<br />

kelionės kryptį.<br />

Ar galima taip drąsiai teigti, kad kelionės pamatas<br />

esti valkatavimo sindromas? Vienas įtakingiausių dabarties<br />

sociologų Zygmuntas Baumanas nedvejodamas<br />

tai patvirtina. Jokio moralinio pamokslavimo, jokio negatyvaus<br />

etinio nusiteikimo, jokio apokaliptinio tono<br />

ar verkšlenimo. Viskas juda nuolatinėje transgresijos<br />

steigties ir atnaujinimo būsenoje vejant šūkiui „ženk už<br />

ribos“. Gyvename vartotojų visuomenėje, kurioje vartojimas<br />

tampa esmine socialinės santvarkos grandimi,<br />

ir nors, kaip pastebi Baumanas, „pačiai „ribos“ sąvokai<br />

būtini laiko/erdvės matmenys“ 3 , tačiau jie nuolat peržengiami<br />

be aiškios pabaigos, nes vartojimas sutelktu<br />

pavidalu „pirmiausia ir kaupia pojūčius“ 4 , o visą procesą<br />

gena geismas, kuris geidžia tik paties geismo. Ar<br />

ši socialinė santvarka, Baumano įvardinta kaip vartotojų<br />

visuomenė ir globalizacija, o Vytauto Rubavičiaus<br />

analizuojama kaip postmodernaus kapitalizmo sandara,<br />

neprimena Herakleito populiariai suprasto panta rhei<br />

principo, be jokios atsvaros įsitvirtinusio visuomeniniame<br />

žmonių būvyje? Žmogus iš stebėtojo tapo vergu.<br />

Priklausomu. Akluoju. Neatsispiriančiuoju. Nupuolusiu.<br />

Skriejančiu. Apsvaigusiu. Benamiu. Svetimu. Išteklių telkiniu.<br />

Tai kaina, kuri sumokama be galimybės nemokėti<br />

už atsidavimą geismui. Centre – geismo mašinos, o tapatybė<br />

– periferijoje. Ribos nebegalioja. Erdvė ir laikas<br />

kantiškąja prasme kaip apriorinės sąlygos išnyko – mes<br />

laisvi. Tad be jokio paaiškinimo, kodėl, keltinas klausimas:<br />

„Ar toks žmogus dar turi savybių?“<br />

Pagrindinis Roberto Musilio romano Žmogus be savybių<br />

herojus, trisdešimt dvejų metų vyras Ulrichas,<br />

kalbėdamas apie kelionę su seserimi Agata, vienintele<br />

būtybe, kurios akivaizdoje jis jaučia šiokį tokį buvimą<br />

ir rūpestį tuo, kas vyksta, teigia: „Yra klausimų ratas su<br />

labai dideliu perimetru, tačiau be centro: ir visi klausimai<br />

yra tokio pobūdžio – kaip man gyventi?“ 5 Kaip man<br />

gyventi, jei gyvenimas susilieja į vieną neprasidedantį ir<br />

nesibaigiantį, niekur nesustojantį ir neužkliūnantį, kupiną<br />

įvykių, kurių gausa atveria nuobodybės puotą, srautą?<br />

Ulrichas gyvena apstų reikšmingų socialinių įvykių<br />

gyvenimą. Jis dalyvauja priimant esminius valstybės<br />

raidą lemiančius sprendimus, tačiau visas šis, atrodytų,<br />

prasmingas ir reikšmingas turinys atsiduria periferijoje.<br />

Intensyviausias vyksmas – Ulricho „vienišame vidiniame<br />

monologe“. Ulrichas romano centre, pasaulis ir jo<br />

raiškos – periferijoje. Vyksta žmogaus pastanga vidinį<br />

gyvenimą kaip nors suderinti su išoriniu pasauliu. Ši<br />

pastanga sukelia įtampą, kuri tampa absoliučiai tuščios<br />

vidinės individo kelionės palydove ir palaikytoja, nes<br />

svarbu bet kaip išlaikyti priešiškumą pasauliui, kad būtų<br />

galima tęsti „vienišą vidinio monologo gyvenimą“. Ulrichui<br />

nepasiekiamas generolo Štumo „įsipasaulinimas“,<br />

randantis atitikmenį jo vidiniame gyvenime, ar sesers<br />

Agatos, kuri „su anksčiau niekada nepatirta jėga jautė<br />

keistą visaesybės ir visagalybės žavesį, susijusį su pasaulio,<br />

kurį jautė viduje, perėjimu į pasaulį, kurį matai“ 6 ,<br />

atvirkštinis judesys, leidžiantis minėtiems personažams<br />

nors akimirką pajausti kelionės išsipildymo viltį. Generolo<br />

atveju šis išsipildymas iškyla kaip viltis, kad rasta<br />

paralelinės akcijos idėja, o Agata ryžtasi savižudybei,<br />

kurios neįvykdo. Ulrichas niekada nepasiektų nė vienos<br />

šių dviejų būsenų, nes jo vidinio gyvenimo centre nieko<br />

nėra: „Jis, be abejo, buvo tikintis žmogus, kuris tiesiog<br />

niekuo netiki“ 7 ; „ir tikiu, ir netikiu“ 8 , – sako Ulrichas.<br />

Niekio pripildytoje asmens teritorijoje „vienišas monologinis<br />

gyvenimas“ tampa vidine individo kelione par excellence<br />

– jokio tikslo, vilties išsprūsti, galimybės sustoti,<br />

amžina banalaus kismo apostazė. Friedrichas Nietzsche,<br />

kurio vardu metus paskelbti kaip vieną iš paralelinės akcijos<br />

turinio išpildymo galimybių grafui Leinsdorfui siūlo<br />

Klarisa, svarstydamas nihilizmo klausimą, suformulavo<br />

amžinojo sugrįžimo konceptą. Ką slepia ši Nietzsche’s<br />

mintis, svarstė daugelis filosofų, o unikalus rašytojas<br />

Jorge Luisas Borgesas teigė, jog sugrįžimas yra viena iš<br />

keturių istorijų, kurias žmonija nuolatos kartoja (kitos<br />

trys – apgultas miestas, ieškojimas, dievo savižudybė).<br />

Borgesui sugrįžimo temą atspindi pasakojimas apie Ulisą.<br />

Graikų pasakojimas. Kitas genialus XIX ir XX amžių<br />

sandūroje gyvenęs rašytojas Jamesas Joyce‘as, bandydamas<br />

sekti Homero minties klajonių takais ir siekdamas<br />

pakartoti šio graikų poeto žygdarbį (pasak Herodoto,<br />

Homeras kartu su Hesiodu davė graikams dievus), nesikuklindamas<br />

teigia, kad savo romanu Ulisas užminęs<br />

profesoriams tiek mįslių, jog šie galėsią per šimtmečius<br />

ginčytis dėl to, ką jis norėjęs pasakyti. Joyce‘as mano, jog<br />

šis ginčas yra vienintelė galimybė pasiekti nemirtingumą.<br />

Kas pasiekia nemirtingumą? Joyce’as, Ulisas, tekstas,<br />

mįslės, profesoriai ar tas nuolatinis niekada nesibaigiantis<br />

ginčas, maitinamas iš tamsiosios kalbos terpės – lauko<br />

ir kalbos esmėje slypinčio nuolatinio kismo galimybių<br />

šaltinio, iškylančio matomame horizonte tolydaus reikšmių<br />

kontinuumo pavidalu? Į šį klausimą Joyce’as neatsako,<br />

palikdamas paslapties detalę. Stivenas Dedalas ir<br />

Leopoldas Bliumas, du pagrindiniai Joyce’o romano herojai,<br />

tarsi pakartodami Telemacho ir Odisėjo porą, simbolizuoja<br />

kelionę dviem aspektais: Stivenas/Telemachas<br />

liudija sąmonės srauto kelių raizgalynę, o Bliumas/Odi-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

44<br />

sėjas leidžia suglumti priešais atveriamą metafizinės kelionės<br />

branduolį. Joyce’o kelionė įsitempia tarp teiginio<br />

Ecce Homo bei klausimo Qui est homo ir tuomet žmogaus<br />

be savybių corpus velka šią Taip naštą Taip link.<br />

Štai koks kelias nueitas – tūkstantis šeši šimtai dvidešimt<br />

devintas žodis, kismas, žmogus be savybių, savęs<br />

pametimas, niekas ir dvigubas taip leidžia pasijusti tarsi<br />

Route 66 magistralėje, sustojus priešais Soulsby Service<br />

Station. Sustojus? Argi nebuvo palaidota ši stovio vilties<br />

galimybė? Derrida, skaitydamas pranešimą Uliso gramofonas.<br />

Du žodžiai Joyce’ui, visiškai atsiduoda kelionės<br />

srautui, teigdamas, kad dvigubo Taip ištarimas Joyce’o<br />

Ulise leidžia fiksuoti kelionės svaigulyje svarbią detalę –<br />

kaip vyksta kelionė. Jos esmė – kismas, kaip ir ji pati nepanaikinami,<br />

nesustabdomi, nukreipti į begalinumą, bet<br />

būdas, kaip ši kelionė vyksta, leidžia įžvelgti tai, kas nekinta,<br />

tai, kas buvo pradžioje, tai, kas kelionę, kaip tokią,<br />

paverčia kelione. Derrida pastebi, kad visada yra būdas.<br />

Būdas, kuriuo pranešama žinia, o šį fenomeną jis pavadina<br />

telefonu be susivaržymų, teigdamas, kad žydai pradžių<br />

pradžioje turėjo telefoną pokalbiui su Dievu, kad<br />

netgi Big Bang iškyla kaip balsas kitame telefono laido<br />

gale. Šis būdas/tarpininkas/priemonė, kuris tekant laikui<br />

tampa nepastebimu, atlieka vieną svarbiausių judesių –<br />

įsteigia tapatybę 9 . Tapatybę, kuri leidžia klajūnui užvertus<br />

galvą atsiduoti judėjimo srautui. Tačiau ar šiandien<br />

žinia pranešama vis dar telefono bangomis? Derrida, atiduodamas<br />

pagarbą Joyce’ui, kukliai taria, kad šis genijus<br />

įsteigia naują perdavimo liniją – gramofoną. Šis balso ir<br />

rašto susitelkimas gramofone, tarsi dviejų kuro papildymo<br />

pastočių, įgijusių naujas reikšmes (muziejines) susitikimas<br />

Soulsby Service Station, jas apglėbiančiame varde<br />

įgijęs kitą funkciją turizmo amžiaus svaigulyje. Bet kuriuo,<br />

išlikimo arba transformacijos, atveju šis susiliejimo<br />

metu atsiradęs tapatumas gundo, siūlydamas iliuziją,<br />

jog stotelė amžina, kad nors už jos gyvenimas ir vyksta,<br />

tačiau ne taip tikrai kaip čia. Derrida su šypsena palieka<br />

savo žinią: šis visa apimantis pasitenkinimo jausmas turi<br />

trūkių, kurių nepajėgus užlopyti joks nugludintas techne,<br />

todėl bet kurioje stotelėje, praradus vidinę netikėtumo<br />

galimybę, atsiduodant statiškajam kismui, suvokiama,<br />

kad „kažkas nenumatyta gali pasirodyti tik iš išorės. Taigi<br />

mes pradedame laukti svečių“ 10 . O štai ir paštininkas.<br />

Vis dėlto, kodėl jis nebeskambina, o pasilenkia prie dėžutės<br />

tyloje eliminuodamas garso galimybę ir dingsta?<br />

1<br />

Ж. Деррида. О почтовой открытке от Сократа до Фрейда и не<br />

только. – Современный литератор, Минск, 1999, c. 578–606.<br />

2<br />

Ten pat, p. 583.<br />

3<br />

Z. Bauman. Globalizacija: pasekmės žmogui. – Apostrofa, Vilnius, 2007,<br />

p. 121.<br />

4<br />

Ten pat, p. 127.<br />

5<br />

R. Muzilis. Žmogus be savybių, t. II. – Vada, Kaunas, 2005, p. 271.<br />

6<br />

Ten pat, p. 227.<br />

7<br />

Ten pat, p. 188.<br />

8<br />

Ten pat, p. 120.<br />

9<br />

J. Derrida. Ulysse gramophone. – Galilée, 1987. Prieiga internetu –<br />

http://derrida.sitecity.ru/ltext_0509020756.phtml?p_ident=ltext_050<br />

9020756.p_0102061257<br />

10<br />

Ten pat.<br />

Giedrė Putnikaitė. Kitu keliu, 2010

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 45<br />

Julius Šalkauskas<br />

Liberalizmas<br />

ir krikščionybė<br />

Liberalizmo terminas vartojamas įvairiomis prasmėmis.<br />

Juo žymimų politinių partijų ir visuomeninių<br />

judėjimų ar organizacijų ideologijos anaiptol<br />

nesutampa. Čia liberalizmą aptarsime kaip praktinę<br />

pasaulėžiūrą, kuri pasaulyje ir Lietuvoje yra vyraujanti.<br />

Šiuo terminu pabrėžta laisvės sąvoka (lot. libertas). Su<br />

šiuo sandu sudaromi ir kiti, giminingi liberalizmui terminai,<br />

tokie kaip libertalizmas (kraštutinė liberalizmo<br />

forma, reikalaujanti nė kiek neriboti asmens veikimo<br />

laisvės 1 ), libertinizmas (laisvamanybė, ateizmas). Tačiau<br />

laisvė įvairių pasaulėžiūrų suprantama labai skirtingai.<br />

Pirmiausia reikia skirti dvi laisvės sampratas – laisvę kam<br />

(pozityvi laisvė) ir laisvė nuo ko (negatyvi laisvė). Nors abi<br />

laisvės sampratos šiek tiek susipina, tačiau krikščionybėje<br />

vyrauja pozityvioji sąžinės ir pasirinkimo laisvė, be<br />

kurios nebūtų įmanoma nei moralinė, nei net ir teisinė<br />

atsakomybė. Liberalizme, kuris pabrėžia ir maksimaliai<br />

praplečia asmens laisvę, ribojamą tik reikalavimo nepažeisti<br />

kitų žmonių teisių ir laisvės, vyrauja negatyvi laisvė.<br />

Todėl liberalas vengia bet kokių įsipareigojimų, nes<br />

jie apriboja asmeninę laisvę. Nuoseklus liberalas negali<br />

būti nei patriotas, nes tai įsipareigojimas Tėvynei, nei<br />

krikščionis, nes tai įsipareigojimas Dievui ir Jo priesakams.<br />

Jis negali būti net sąžiningas pilietis, nes tai įsipareigojimas<br />

savo valstybei ir jos įstatymams.<br />

Vartotojiškoje visuomenėje, kuriamoje šių dienų pasaulį<br />

valdančio monopolistinio kapitalo, pagrindinės<br />

vertybės yra turtas, daiktų kultas, jusliniai malonumai<br />

ir patogus pasiturintis gyvenimas. Šia kryptimi esame<br />

stumiami miliardus eikvojančios reklamos, peršamos<br />

mums per visas žiniasklaidos priemones. Nemaža dalis<br />

visuomenės tam pasiduoda ir, nors save laiko krikščionimis<br />

(Lietuvoje apie 80 %), gyvenime vadovaujasi vartotojiškomis<br />

vertybėmis, artimesnėmis liberaliai pasaulėžiūrai.<br />

Neliesime liberalizmo politikoje, nes partijos,<br />

pasivadinusios liberalų vardu, bent jau Lietuvoje, mažai<br />

skiriasi nuo kitų partijų, kurių dauguma, nepriklausomai<br />

nuo pavadinimo, laikosi liberalizmo vertybių, nors<br />

paprastai jų nedeklaruoja. Pažiūrėkime, kaip tas vertybes<br />

deklaruoja liberalizmą atvirai išpažįstantys atskiri liberalių<br />

pažiūrų asmenys ir liberalistinės krypties visuomeninės<br />

organizacijos.<br />

Vincas Kudirka visa savo veikla buvo idealistas ir<br />

patriotas. Jis deklaravo tokį principą: „Tikėjimas tai ne<br />

prievartos dalykas, o sąžinės. Kad norite (religiškai) tikėti<br />

– tikėkite! ...tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!<br />

Kad nenorite tikėti – netikėkite!.. Tik žiūrėkite, kad jūsų<br />

darbai būtų geri!“ Būdamas religijos nepraktikuojantis<br />

antiklerikalas, skelbęs laisvės reikalavimus, galėtų būti<br />

laikomas pirmuoju liberalizmo pradininku Lietuvoje.<br />

Tačiau veiklus įsipareigojimas Tėvynei prieštarautų šiuolaikinei<br />

liberalizmo sampratai. Juo labiau kad, V. Kavolio<br />

liudijimu 2 , mūsų himno autorius visą gyvenimą buvo<br />

tikintis, nors nepraktikuojantis katalikas. Visa jo veikla<br />

rėmėsi krikščioniškomis, o ne dabartinėmis liberaliomis<br />

vertybėmis. Pažiūrėkime, kaip šios vertybės yra skelbiamos<br />

šiais laikais. Liberalių pažiūrų A. Greimas net teigia,<br />

kad apskritai „kriterijų atskirti gera nuo blogo nėra“ 3 , o<br />

K. Almenas nurodo, kad „pačioje šerdyje atsakingumas<br />

kertasi su asmenine laisve“.<br />

Pirmoji lietuviškoji liberalistinės pakraipos organizacija<br />

yra emigracijoje susiformavusi Santara–Šviesa.<br />

Būdinga yra santariečių deklaracija, paskelbta JAV 1954<br />

metais:<br />

„1. Mes tikime žmogumi... žmogaus pajėgumu pačiam<br />

sau kurti savo gyvenimo prasmę... Reikalaujame:<br />

pagerbti kiekvieno žmogaus tikėjimą – koksai jis bebūtų...<br />

2. Mes tikime žmogaus laisve... kuri remiasi jo pasiryžimu<br />

plačiai atsiverti ir stengtis ir kitus atverti visiems<br />

dvasiniams pasauliams, iš anksto neatmetant nė<br />

vieno...<br />

3. Mes tikime lietuvybės prasme. Tikime, kad lietuvybėje<br />

mes galime būti pilnais žmonėmis...“ 4<br />

Net ir dabar Santaros–Šviesos diskusijose dažnai dalyvauja<br />

visai ne liberalių pažiūrų asmenys.<br />

Liberalių vertybių apibrėžimas grindžiamas naiviu<br />

tikėjimu gera žmogaus prigimtimi, kuri kas dieną mus<br />

apvilia, kaip ir atvirumas „dvasiniams pasauliams“, kai<br />

dabar siekiama vien materialių gėrybių ir viskas, net<br />

kultūra, vertinama tik komerciniais kriterijais. Tikėjimą<br />

„lietuvybės prasme“ šių dienų Lietuvos liberalai, jausdamiesi<br />

globalizuojamo pasaulio piliečiais-kosmopolitais,<br />

jau yra visai praradę. Santaros–Šviesos veiklos pradžioje,<br />

o ir vėliau liberalizmas buvo švelnesnis, tolerantiškesnis<br />

kitoms, net krikščioniškoms, pažiūroms. V. Kavolio<br />

redaguotame rinkinyje Lietuviškasis liberalizmas, pagal<br />

M. Drungos šio leidinio recenziją pateikiamas toks teiginys:<br />

„Pagrindinė žymė, be kurios liberalas negali būti<br />

net įsivaizduojamas, yra budri, pareiginga ir kiek pajėgdama<br />

pareigingumo siekianti sąžinė. Tik sąžiningieji<br />

gali su laisve gyventi, jos nenužudydami.“ 5 Stebėtinai<br />

pranašingi žodžiai, parodantys kaip Santara–Šviesa suprato<br />

„lietuviškajį liberalizmą“. Dabar radikalūs mūsų<br />

liberalai laikosi jau iš esmės skirtingų pažiūrų, atmesdami<br />

sąžinę ir bet kokį įsipareigojimą.<br />

Lietuvos liberalus jaunimas (LLJ) liberalias vertybes<br />

formuluoja jau kitaip, akcentuodamas šiuolaikinio klasi-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

46<br />

kinio liberalizmo, greičiau net libertalizmo, libertinizmo<br />

ir postmodernizmo principus, kurie veikia ir sukelia neigiamas<br />

pasekmes Lietuvos gyvenime:<br />

„1. Įvairovės tolerancija. Liberalus vienija bendras<br />

principas – tolerancija skirtingoms vertybėms, jei jos neperšamos<br />

per prievartą. Tik tai gali užtikrinti santarvę<br />

ir taiką.“ 6 Tuo neigiamos bendros universalios vertybės,<br />

vienintelės galinčios laiduoti moralinę pažangą, be kurios<br />

nei santarvė, nei taika nėra įmanomos.<br />

„2. Asmens laisvė ir atsakomybė. Žmogus yra visų<br />

vertybių matas. Niekas, išskyrus konkretų žmogų, negali<br />

spręsti, kas jam svarbu ir kas vertinga. Žmogus pats<br />

priima sprendimus ir atsako už jų pasekmes.“ Tuo deklaruojamas<br />

kraštutinis individualizmas. Vėl neigiami<br />

universalūs moralės principai.<br />

„3. Privati nuosavybė. Bet koks kėsinimasis į privačią<br />

nuosavybę yra neteisėtas ir žalingas. Laisvė ir nuosavybė<br />

– neatskiriami.“ Draudžiama kėsintis net ir į neteisėtais<br />

būdais įgytą (pavyzdžiui, pavogtą) nuosavybę, kuri turėtų<br />

būti konfiskuota ir grąžinta nukentėjusiems, o jos įgijimo<br />

būdai nagrinėjami teismuose. To Lietuvoje dažniausiai<br />

nėra, nes teismai nėra nepriklausomi nuo turčių valdžios.<br />

„4. Laisva rinka. Žmogus yra laisvas savo nuožiūra<br />

elgtis su savo nuosavybe. Laisvų mainų sistema yra būtina<br />

žmogaus laisvės ir gerovės sąlyga.“ Mūsų realybėje<br />

tai nepasitvirtina ir be valstybės tikslingo ir teisingo reguliavimo<br />

veda į krizę, kurią dabar ir išgyvename. Daugumai<br />

nepasiturinčių piliečių šiomis sąlygomis nėra nei<br />

laisvės, nei gerovės.<br />

„5. Teisės viešpatavimas. Pareigos kyla ne iš prievartos,<br />

o iš teisės, glūdinčios žmonių, kaip laisvų individų,<br />

prigimtyje ir jų laisvuose susitarimuose. Žmogus turi<br />

paklusti teisei.“ Deja, teisėsauga iš tiesų valdoma oligarchinės<br />

mažumos ir dažniausiai priima tik jai naudingus<br />

sprendimus.<br />

„6. Minimali valstybė. Valstybė turi būti minimali ir<br />

nesikišti į savanoriškus žmonių santykius bei nesiimti<br />

perskirstytojo vaidmens.“ Deja, valstybei nesikišant ji<br />

pati tampa įrankiu monopolinio, vyraujančio kapitalo<br />

savininkų rankose. (Apie 0,1 % Lietuvos piliečių valdo<br />

50 % valstybės turto!)<br />

Šis „liberalių vertybių“ sąrašas jau savaime kelia<br />

klausimą, kaip jas tarpusavy įmanoma suderinti? „Įvairovės<br />

tolerancija“ verčia toleruoti tokius į šeimos ir visuomenės<br />

išsigimimą vedančius reiškinius kaip homoseksualizmas,<br />

neįpareigojanti „partnerystė“ vietoj tvirtos<br />

šeimos, seksualinis jaunimo palaidumas, propaguojant<br />

„saugų seksą“, masinis smurtinių filmų demonstravimas<br />

per TV ir t. t. Tolerancija seksualinėms mažumoms yra<br />

tapusi vos ne tolerancijos kriterijumi. Nesunku suprasti,<br />

kas nutiktų žmonijai pritaikius praktiškai šį kriterijų kaip<br />

Kanto kategorinį imperatyvą, t. y. jei tokia praktika taptų<br />

visuotine. Taip pat neaišku, kaip suderinama liberali negatyvi<br />

laisvė su atsakomybe, jei valstybė įpareigota nesikišti,<br />

o sau palankius įstatymus leidžia interesų grupės,<br />

kontroliuojančios ir teismus, ir vyriausybę. Tai plati dirva<br />

nuosavybės grobstymui teisėtomis (pagal esamus įstatymus)<br />

ir neteisėtomis priemonėmis. Laisva rinka tam<br />

tik padeda, nes didelį kapitalą sukaupę stambūs monopolistiniai<br />

verslininkai turi nepalyginti daugiau teisių ir<br />

jas užsitikrina ir korupcija, ir tiesiogine įtaka valstybės<br />

institucijoms bei teismams. Apie socialinį teisingumą<br />

šiomis aplinkybėmis iš viso sunku kalbėti. Maksimalių<br />

ir minimalių pajamų santykis Lietuvoje yra vienas didžiausių<br />

Europoje, taip pat ir skurstančioji visuomenės<br />

dalis. Galimybė naudotis savo laisve ir demokratija tiesiogiai<br />

priklauso nuo asmens turimo turto. Taigi didelei<br />

visuomenės daliai nelieka nei laisvės, nei demokratijos,<br />

nei deklaruojamų žmogaus teisių. Apsiribojama vien<br />

tolerancija viskam, net akivaizdžiai vykdomam ir reklamuojamam<br />

blogiui. Ekonominis ir komercinis mažumos<br />

interesas pateisina viską. Nors 80 % Lietuvos gyventojų<br />

save įvardija kaip krikščionis, didelės visuomenės dalies<br />

moralė yra gerokai pakrikusi. Visa tai tiesiogiai prieštarauja<br />

krikščionybės principams.<br />

Prieš daugiau nei septyniasdešimt metų Stasys Šalkauskis<br />

savo darbe Ideologiniai dabarties krizių pagrindai ir<br />

katalikiškoji pasaulėžiūra 7 rašė, kad „liberalizmas yra krizės<br />

pagrindas“. Šiame darbe buvo numatytos visos dabartinės<br />

krizės Lietuvoje atmainos: „1. Kultūrinė dvasinė<br />

krizė; 2. Visuomeninė politinė krizė; 3. Socialinė ekonominė<br />

krizė; 4. Intelektualinė ir moralinė anarchija kaipo<br />

moderniojo žmogaus drama.“ Išvardintos Lietuvos gyvenimo<br />

blogybės visiškai atitinka šią sudedamųjų krizės<br />

dalių klasifikacijai. Viskas – net mokslas, menas ir apskritai<br />

kultūra vertinama tik pagal grynai komercinius kriterijus,<br />

o tai prieštarauja esminei kultūros reiškinių prigimčiai.<br />

Vertindamas savo gyvenamąjį metą S. Šalkauskis<br />

rašė: „Nutrūkus dvasiniams bendruomenės ryšiams, kurie<br />

turi savo šaknis dieviškajame pasaulyje, modernioji<br />

visuomenė pasijuto be organiško pagrindo. Visuomenė<br />

pasidarė moderniajam žmogui izoliuotų individų daugybė,<br />

organiškai nesuveržta gilesnėmis dvasinėmis sijomis.<br />

Dvasiškai izoliuotas žmogus, atpalaiduotas nuo<br />

tiesos, kuri išlaisvina, pasijuto pajungtas materialinei<br />

prigimčiai su tokiu būtinumu, kurio nežinojo kitos gadynės.<br />

Žmogaus vergavimas pinigui ir mašinai yra<br />

viena iš skaudžiausių vergovės rūšių.“ 8<br />

Išeitį iš šios pavojingos lietuvių tautos ir Lietuvos<br />

valstybės tęstinumui krizės S. Šalkauskis mato katalikiškoje<br />

pasaulėžiūroje, jei tik visuomenė sugebėtų ja savo<br />

veikloje vadovautis. Mąstytojas formuluoja „Prideramą<br />

katalikų nusistatymą dabarties krizių atžvilgiu:<br />

– Pareiga pažinti visą tiesą ir ją visur nelygstamai palaikyti.<br />

Objektyvumas yra tikrai katalikiška dorybė, kad ir<br />

toli gražu ne visų katalikų praktikuojama.<br />

– Pareiga atsipalaiduoti nuo ekskliuzyvinių savo vietos ir<br />

laiko prietarų. Organiškajame jų susisiejime su aplinkiniu<br />

pasauliu dažnai glūdi katalikų ir stiprybės ir silpnybės<br />

priežastis. Per savo sąryšį su gyvenimu jie turėtų šitą<br />

gyvenimą veikti.<br />

– Reikalas daryti skirtumą tarp amžinųjų tiesų ir laikinų<br />

jų pasireiškimo lyčių žmogiškoje visuomenėje.<br />

– Reikalas integruoti vienašališkas moderniąsias idėjas<br />

katalikiškoje sintezėje ir apsaugoti tuo būdu laimėtas ir<br />

apvalytas dvasines vertybes nuo išsigimimo kriziniame<br />

išsivystyme.“ 9<br />

Įdomu, kad visa tai buvo rašyta prieš daugelį metų,<br />

kai krizė Lietuvoje dar buvo beveik nejuntama. Ji nebuvo<br />

nuėjusi taip toli kaip dabar, kai palyginti švelnus<br />

liberalizmas po truputį virsta libertalizmu, o einant dar<br />

toliau – postmodernistine pasaulėžiūra, iš viso neigiančią<br />

visiems bendrą objektyvią tiesą. Esą egzistuoja tik<br />

atskiros nuomonės, kurias visas reikia vienodai gerbti.<br />

Mokslas, kultūra ir bet kokios į universalumą pretenduojančios<br />

vertybės esančios tik tikrovės simuliacijos,

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 47<br />

GITA MĖLINSKIENĖ. Anykščių bažnyčia<br />

rūke, 2010<br />

vadinamieji „simuliakrai“. Iš čia jau ir visuotinis nihilizmas,<br />

reliatyvizmas ir, pagal V. Franklį, – „egzistencinis<br />

vakuumas“ 10 , sukeliantis depresiją ir asmenybę žlugdančias<br />

priklausomybes. Matome, kad šiuolaikinio liberalizmo,<br />

vedančio į libertalizmą, ir krikščionybės pasaulėžiūros<br />

yra visiškai nesuderinamos.<br />

Visapusiška krizė Lietuvoje nėra atskiras reiškinys.<br />

Krizė užgriuvo visas pasaulio tautas. Matematiniai pasaulio<br />

ekonominės, ekologinės ir socialinės raidos tyrimai<br />

išryškino alternatyvą, kad jei daugumos valstybių<br />

vyriausybes valdantis monopolinis kapitalas nepakeis<br />

savo besaikio gobšumo pelnui nuostatų ir iš to išplaukiančios<br />

politikos, dar šio amžiaus viduryje bent Vakarų<br />

civilizacijos laukia tokia lemtinga krizė, kuri gali grėsti<br />

pačiai jos egzistencijai. Paplitęs moralinis nuosmukis šią<br />

krizę tik artina. Vartotojiška visuomenė, veikiama vulgarios<br />

reklamos, krizei yra visiškai neatspari.<br />

Lietuvoje esama šiokių tokių vilčių krizei nors artimiausioje<br />

ateityje atsispirti. Atrodo, kad visuomenė,<br />

ypač inteligentija, matydama krizės pasekmes ir pradėjusi<br />

galvoti apie jos priežastis, prieina prie labiau atitinkančių<br />

esamą krizę ir pastangas iš jos išeiti išvadų.<br />

Tarptautinės gėjų eitynės vis dėlto įvyko. Prokuratūros<br />

uždraustos, vėliau buvo išsireikalautos per teismą remiant<br />

ES ir užsienio užtarėjams. Eitynės vyko metalinėm<br />

tvorom aptvertoje siauroje vietoje, apsuptoje policijos.<br />

Protestuojančiųjų su kryžiumi ir plakatais buvo gerokai<br />

daugiau. Tarp jų – net keletas Seimo narių, kurie,<br />

kilus riaušėms, buvo policijos sulaikyti. Prieš tai buvo<br />

padaryta internetinė tautos apklausa, kuri parodė, kad<br />

daugiau nei 70 % atsakiusiųjų buvo kategoriškai prieš<br />

homoseksualizmą ir gėjų eitynes, keliasdešimt procentų<br />

buvo abejingi („tegul sau demonstruoja, bet mes jų<br />

nepalaikom“; panaši pozicija buvo išsakyta ir vyskupų<br />

konferencijos rašte) ir tik keletas procentų eitynes aiškiai<br />

palaikė. Nors visa „nepriklausoma“ žiniasklaida, kaip ir<br />

patys gėjai, šia proga įnirtingai propagavo „laisvę“, „lygybę“<br />

ir „toleranciją“. Būrys katalikų prie Arkikatedros,<br />

vadovaujami kunigo A. Svarinsko, meldėsi už Lietuvos<br />

moralinį atgimimą ir giedojo religines giesmes. Nors<br />

riaušės nėra tinkamas metodas protestuoti, bet šie įvykiai<br />

aiškiai parodė vieningą tautos nusiteikimą šiuolaikinių<br />

„postmodernistinių vertybių“ atžvilgiu.<br />

Tuo pat metu vyko kelių patriotinių organizacijų<br />

susirinkimai, kur ir man teko dalyvauti. Ten buvo priimami<br />

sprendimai visomis priemonėmis ginti tautos ir<br />

valstybės nepriklausomybę ir tapatybę. Ta pačia kryptim<br />

veikia daugelis patriotinių ir katalikiškų organizacijų,<br />

kuriose dalyvauja ir jaunoji karta. Deja, jos atstovų dar<br />

mažuma. ES ir kai kurių labiau liberalizuotų valstybių<br />

spaudimas Lietuvai rodo, kad moralinė ir socialinė krizė<br />

yra globalus reiškinys. Matematiniai pasaulio raidos tyrimai,<br />

prognozuojantys šio šimtmečio viduryje globalinę<br />

krizę radikaliai nepasikeitus vartojimo ir pelno varomai<br />

politikai, vykdomi ir Lietuvoje 11 , gaunami analogiški<br />

rezultatai. Deja, dauguma valdžios atstovų kol kas į tai<br />

kreipia mažai dėmesio. Nors naujoji Lietuvos prezidentė<br />

ir dalis Seimo narių yra kitokios nuomonės. Lietuvių<br />

tauta, visuomenė ir valstybė, nors ir esamomis sunkiomis<br />

aplinkybėmis, nuo šių ir visų kitų pavojų savo tęstinumui<br />

privalo energingai gintis visomis turimomis pajėgomis.<br />

1<br />

Tarptautinių žodžių žodynas. – Alma Littera, Vilnius, 2008, p. 434.<br />

2<br />

V. Kavolis. Žmogaus genezė. – Vyturys, Vilnius, 1997, p. 66 ir toliau.<br />

3<br />

A. Greimas. Mitai ir ideologijos // Metmenys, 1966, Nr. 12,<br />

p. 9–27.<br />

4<br />

Santara Šviesa: Siekiai ir veiklos principai // Akiračiai, 2006, Nr. 6;<br />

www.akiraciai.lt/santarasviesa.<br />

5<br />

Oikos. Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2009, Nr. 1(7),<br />

p. 141.<br />

6<br />

Čia ir toliau žr.: http://laisvė.lt.<br />

7<br />

S. Šalkauskis. Ideologiniai dabarties krizių pagrindai ir katalikiškoji<br />

pasaulėžiūra // Raštai, t. V, p. 274–318.<br />

8<br />

Ten pat.<br />

9<br />

Ten pat.<br />

10<br />

V. E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. – Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius,<br />

2008, p. 115. Sutrikęs šių laikų žmogus „egzistemcinį vakuumą“<br />

užpildo bet kokia priklausomybe – alkoholiu, narkotikais, palaidu<br />

seksu ir t. t.<br />

11<br />

Žr.: http://www.mif.vu.lt/~sukys; docentas A. Šukys – retų gabumų,<br />

talento ir iniciatyvos žmogus, sukūręs ištisą mokslinę mokyklą<br />

Rusijoje ir Lietuvoje, užsiimančią tokiais tyrimais. Šiame jo tinklalapyje<br />

galima apie jį sužinoti išsamiau.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

48<br />

Vytautas Girdzijauskas<br />

Mūsų per daug<br />

Atsiliepiant į „Respublikos“ 2010 11 13 publikaciją<br />

„Kaip atsikratyti nereikalingų žmonių“<br />

Kasdien pasigirsta vis daugiau perspėjančių balsų<br />

dėl augančios grėsmės žmonijai ir jos civilizacijai<br />

– vis sparčiau artėjama prie lemtingojo finalo.<br />

Prognozes pateikia, įspėjimus išsako ne kokie nors mėgėjai<br />

ar mokslo diletantai, o laipsnius turintys, aukštus<br />

postus užimantys ekspertai – garsūs mokslininkai, politikai,<br />

žurnalistai, žymūs visuomenės veikėjai. Respublika<br />

parinko keliolikos pasaulio garsenybių kalbų ir straipsnių<br />

citatų, kuriose prieinama prie bendros išvados, jog<br />

didžiausią grėsmę žmonijos egzistencijai kelia Žemės<br />

planetos gyventojų gausa. Nedviprasmiškai teigiama,<br />

jog mūsų per daug. Girdi, jei pavyktų šios populiacijos<br />

skaičių sumažinti iki 5 %, tada planeta atsikvėptų, pasijustų<br />

saugi ir jokių grėsmių niekam nekiltų. Vadinas,<br />

tektų likviduoti net 95 % dabartinių gyventojų. Bet juk<br />

tai ne tik nerealu, bet ir nemoralu, nehumaniška, kur kas<br />

baisiau už visokias fašizmo ir komunizmo atmainas. Bet<br />

kai perskaitai pavardes ir pamatai parašus, nusvyra rankos.<br />

Tai ne tik kokia nors Nina Fedoroff, Hillary Clinton<br />

patarėja, bet ir pati JAV užsienio reikalų ministrė panašiai<br />

galvoja. Tai ne tik aplinkosaugininkas Dave’as Foremanas,<br />

bet ir Michailas Gorbačiovas sako tuos pačius<br />

žodžius, nurodo panašius skaičius. Kai kurie nueina dar<br />

toliau, kerta iš peties: „Kiekvienas gimęs žmogus išderina<br />

aplinką ir pažeidžia mūsų planetos gyvybę palaikančius<br />

mechanizmus“, – tvirtina Paulas Erlichas, George’o<br />

Busho patarėjas mokslo klausimais. Juk tai nuosprendis<br />

dabarties žmogui ir jo veiklai – homo sapiens rūšis tik ra<br />

parazitė, jos nariai – silpnapročiai gyvūnai, pjaunantys<br />

šaką, ant kurios sėdi. Jokie jie kūrėjai ar išradėjai, o<br />

griovėjai ir naikintojai, stačia galva neriantys į prarają,<br />

atsiversiančią po Didžiosios Griūties, kelis kartus pranoksiančios<br />

Didžiąją depresiją, siautėjusią trečią ketvirtą<br />

praėjusio amžiaus dešimtmetį.<br />

Kol nebuvo naujų globalinės krizės šėliojimų, o išsivadavusi<br />

iš vergijos ir apkvaitusi nuo demokratijos laisvių<br />

tauta metus kitus maudėsi euforijos putose, galima<br />

buvo į tuos perspėjimus moti ranka, tarus, kad tai tik išsigandusių,<br />

nusivylusių gyvenimu individų kliedesiai. Juk<br />

ir anksčiau atsirasdavo įvairiausių blogų pranašų, skelbusių<br />

pasaulio pabaigas, apokaliptines katastrofas, nurodinėjusių<br />

globalių katastrofų datas. Mat visais laikais<br />

būta ir pakilimų, ir nuosmukių, ir sočių, ir bado metų, o<br />

žmonija ne tik nesunyko, bet augo, plėtojosi, ir netgi buvo<br />

skatinama tai daryti – daugintis ir didėti. Kol nesuskambo<br />

perspėjantis varpas, ir ne vienas: gana, toliau nebėra<br />

kur – resursai baigėsi, erdvė užpildyta. Planetos erdvė.<br />

Bet ar iš tikrųjų taip katastrofiškai blogai yra mūsų<br />

planetoje, ar nepaneigiamai artėjame prie finalo, ar nėra<br />

kokių realių išeičių, kurios katastrofą galėtų atitolinti ar<br />

visai ją anuliuoti? Matyt, šiokių tokių šansų dar yra, gal<br />

ir anksčiau jų būta, tik kažkodėl nesugebėta jais pasinaudoti.<br />

Nenorėta ar neįstengta? Ar įmanoma iš tos praeities<br />

ko nors pasimokyti? Žmonijos vaikystėje planeta atrodė<br />

labai didelė, beveik beribė, turtinga, pavydi ir net žiauri,<br />

tad su tomis žmogui priešiškomis jėgomis amžių amžius<br />

buvo skatinama grumtis, jas įveikti bei pavergti. Vyresnioji<br />

mūsų šalies piliečių karta dar prisimena šūkius: nugalėsime<br />

gamtą, įdirbsime dykumas, pakeisime didžiųjų<br />

upių kryptį. Apie jos silpnumus ir tikras negalias negalėjo<br />

būti nė kalbos – magėte magėjo tik semti ir vartoti,<br />

netgi lengvabūdiškai eikvoti. Ta vartojimo ir eikvojimo,<br />

ir netgi piktybiško naikinimo puota nesiliauja iki šių<br />

dienų – bukaprotiškai išsikerojusi liberalaus kapitalizmo<br />

programa ne tik vykdoma, bet nuolat plėtojama, ieškant<br />

naujų resursų, intensyvesnio jų išgavimo ir panaudojimo<br />

būdų, nekreipiant dėmesio nei į populiacijos perteklių,<br />

nei į aplinkos nuskurdinimą, nei į kitas realias grėsmes.<br />

Kodėl taip neracionaliai elgiamasi? Kokios priežastys<br />

lemia didėjantį mūsų planetos disbalansą? Žinoma, tai<br />

labai plati, beveik neaprėpiama tema, reikalaujanti ne<br />

tik apmąstymų ir numatymų, bet ir kompetencijos bei<br />

tyrimų, kurie galimi tik moderniose laboratorijose dirbančių<br />

specialistų. Tačiau ir eiliniam piliečiui, akis į akį<br />

susidūrusiam su akivaizdžiu absurdu, užsičiaupus tūnoti<br />

irgi neįmanoma. Ir jis mėgina šį bei tą suvokti ar bent<br />

mažumėlę nuveikti.<br />

Apmąstant žmonijos istoriją ir įdėmiau įsižiūrint į<br />

dabarties realybę, nesunkiai galima aptikti jai būdingą<br />

visuminės darnos stoką, kylančią dėl natūros ir kultūros<br />

(tiksliau išsigimstančios kultūros) priešpriešų. Kadangi<br />

kultūra yra išskirtinis žmogaus darinys, vadinas,<br />

problemų mazgo reikia ieškoti joje. Tik išnarplioję šį<br />

rezginį, galėsime padaryti vienokias ar kitokias išvadas.<br />

Siūlo galą apčiuopsime, atkreipę dėmesį į evoliucijos<br />

esmę ir jos veikimo būdus. Pasikliaudami stebėjimais<br />

bei tyrimais, turėsime pripažinti, kad evoliucija (kaip ir<br />

pati Gamta) yra akla, todėl priversta veikti apgraibomis<br />

ir pasikliauti atsitiktinumais. Juk ir tas pirmasis, lemtingasis<br />

ląstelės susidvejinimas, davęs pradžią primato<br />

smegenų raidai, buvo grynas atsitiktinumas. Gal situacija<br />

nebūtų pajudėjusi iš mirties taško, jei toks veiksmas<br />

būtų likęs vienintelis, unikalus, bet Gamtai ramybės<br />

būsena nėra būdinga, vienokių ar kitokių judesių yra

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 49<br />

begalės, tad primato smegenų ląstelės toliau dvejinosi,<br />

jungėsi, dauginosi ir pamažu tobulėjo pagal vienintelį<br />

principą – jungti tai, kas lengviausiai jungiasi, neturint<br />

jokio tikslo ar programos. Todėl, laikui bėgant, iš<br />

amžių glūdumos išniro būtybė, gerokai išsiskirianti iš<br />

kitų Gamtos padarų. Naujoji rūšis, atsidūrusi atšiaurioje<br />

aplinkoje, siekdama išlikti, daugiausia dėmesio privalėjo<br />

skirti savigynai ir maistui, tai yra saugiam būviui ir<br />

vartojimui, todėl ir jos struktūrinės savybės formavosi<br />

taip, kad būtų patenkinami šie primityviausi poreikiai.<br />

Tokiems minimalistiniams (vartojimo) tikslams pasiekti<br />

nebuvo reikalinga labai sudėtinga, nežinia kam skirta<br />

homo erectus smegenyno struktūra. Susirasti maisto, susiręsti<br />

primityvų būstą, apsiginti nuo netikėto užpuolimo<br />

pakako nedidelės, vos du procentus siekiančios, pradinės<br />

jų galios – visas kitas potencialas liko iki šios dienos<br />

neveiksnus. Pasinaudodama išskirtine padėtimi ir vis<br />

sėkmingiau įveikdama priešiškas Gamtos jėgas, rūšis<br />

daugiausia dėmesio skyrė buities poreikiams. Įvaldydama<br />

aplinką ir tobulindama gamybos įnagius, neturėjo<br />

nei laiko, nei noro domėtis didėjančiu vidiniu ir išoriniu<br />

disbalansu. Pastebėjusi didžiuosius gamtinius kataklizmus<br />

ir iš jų kylančias egzistencines problemas, patikėjo<br />

jas Anapusybės kompetencijai, nes suvokė, kad pati čia<br />

nuveikti beveik nieko nepajėgs. Drauge ji nusikratė ir<br />

atsakomybės už savąją gana įtartiną veiklą – aplinkos<br />

naikinimą ir savo būvio įprasminimą. Negalėtume tarti,<br />

kad ši rūšis, amžių priešaušryje pasivadinusi homo sapiens,<br />

nemąstė ir nekūrė jokios žemiškos ateities vizijos,<br />

nesistengė suvokti savosios egzistencinės prasmės – visų<br />

religijų visi dievai yra tobulo žmogaus ateities projekcija.<br />

Nelaimė ta, kad ši projekcija yra nejudri ir negyvybinga,<br />

o apeigos su maldomis ir himnais nėra paveikios – jos<br />

tik padeda išlaikyti esamą būvį, bet neskatina žengti į<br />

priekį, o idėjos, virstančios bažnytiniais kanonais, netgi<br />

stabdo žmogiškosios minties plėtotę – atsidavus Aukščiausiojo<br />

valiai, ilgiems tūkstantmečiams buvo įšaldyta<br />

intelekto raida. Populiacijai nevaldomai didėjant, ėmė<br />

ryškėti vis didesni ir skausmingesni prieštaravimai –<br />

rasiniai, religiniai, socialiniai, tautiniai – Žemės rutulį<br />

apkėtusios ir iškerojusios tautos ir tautelės nesugebėjo<br />

ir iki šiol nepajėgia racionaliai susitarti nei dėl požiūrių,<br />

nei dėl teritorijų, nei dėl gelmėse slypinčių turtų, neišmoksta<br />

protingai dalintis pačių sukurtomis gėrybėmis.<br />

Iškilusiems nesklandumams ir konfliktams neutralizuoti,<br />

greta maldų ir burtų, nuolat griebiamasi ištobulintų<br />

ginklų. Prievarta ir gobšus niokojimas tampa viena svarbiausių<br />

bendravimo formų. „Visi šiandieninio pasaulio<br />

lyderiai – tai girtos šimpanzės“, – daro išvadą JAV rašytojas<br />

Kurtas Vonnegutas. Ir jis nedaug klysta – dabartinio<br />

homo sapiens Protas ne tik nepagelbsti ieškant išeičių, bet<br />

netgi trukdo, juk nė viena kita Žemės gyvūnų rūšis taip<br />

nuožmiai ir bukaprotiškai nesielgia kaip ši. Galima būtų<br />

tarti, kad tokia būsena yra gamtiška, vadinas, natūrali,<br />

bet tada iškyla dar viena problema: kokia Proto nauda<br />

ir kokį vaidmenį jis atlieka žmonijos tapsmo istorijoje.<br />

Protas ar Beprotybė lemia jos raidos pakopas, jei šiandien<br />

bado dietos priverstas laikytis visas milijardas, arba vienas<br />

šeštadalis, Planetos gyventojų: kasmet iš bado miršta<br />

net 50 milijonų žmonių – kasdien 139000, iš jų 36000<br />

vaikų, kas dvi sekundės dėl bado gentis netenka vaiko.<br />

Kodėl taip neracionaliai eikvojama žmogiškoji energija –<br />

gimdoma ir tuoj pat sunaikinama. Kita vertus, dalis tos<br />

pačios populiacijos narių skendi prabangoje, ir ta disproporcija,<br />

laikui bėgant, ne tik nemažėja, bet auga. Taikant<br />

protingumo kriterijus, galima padaryti dar radikalesnes<br />

išvadas – didžioji sukurtos technikos ir technologijų dalis<br />

nėra būtina svarbiausiems homo sapiens poreikiams<br />

tenkinti. Tai pertekliniai dalykai, arba brangus balastas,<br />

kuris ne tik nepalengvina, o apsunkina žmogaus egzistenciją<br />

(Sokratas: „Kiek daug čia daiktų, kurių man nereikia.“).<br />

Apie karinę techniką ir kalbėti neverta – protingoje<br />

visuomenėje jos apskritai neturėtų būti. Jau ir dabartinis<br />

racionalusis mąstymas suvokia, kad nebūtina naudoti<br />

nei tiek naftos, nei akmens anglies, nei dujų, nei kitų išteklių<br />

– jų atsargos nenumaldomai senka, artėdamos prie<br />

kritinės ribos – žmonija galėtų verstis su kur kas kuklesniais<br />

ištekliais ir net sėkmingiau tarpti. Bet tai tik šauksmas<br />

tyruose – to balso niekas nenori girdėti, mat jis slopinamas<br />

kitų natūrinės Evoliucijos ištobulintų veiksnių:<br />

imti, grobti, naudoti. Šiuolaikinėje žmonių visuomenėje<br />

galioja tas pats džiunglių dėsnis – laimi stipresnis arba<br />

stipriausias. Skirtumas čia tik toks, kad visų kitų gyvūnijos<br />

rūšių kova už būvį vyksta tik tada, kai kitos išeities<br />

nėra, o homo sapiens grobia ir žudo net tada, kai jokia būtinybė<br />

to daryti neverčia. Taip elgiamasi iš nuobodulio,<br />

dėl pramogos ar apskritai be jokio racionalaus tikslo.<br />

Apmaudžiausia yra tai, kad Evoliucija (jos sinonimas<br />

– Pažanga), niekada neturėjusi nei lokalios, nei globalios<br />

koncepcijos ir nekūrusi jokios ateities vizijos, neturi<br />

tų dalykų ir šiandien. Kaip ir amžių pradžioje, taip ir<br />

mūsų dienomis, ji veikia aklai, o grabaliodama tamsoje,<br />

daro klaidą po klaidos, visai nesirūpindama jų taisyti.<br />

Civilizacijos priešaušriu lengvabūdiškai tarusi, eikite ir<br />

dauginkitės, vėliau nesusimąstė, ką su tomis visuotinai<br />

išplitusiomis ordomis daryti. Kadaise intuityviai viltasi,<br />

kad suveiks savireguliacijos instinktai, kurie puikiai<br />

tinka kitoms gyvųjų organizmų rūšims, paaiškėjus klaidai,<br />

derėjo imtis kokių nors efektyvių veiksmų, bet jų,<br />

deja, nebuvo ir nėra. Jei andai nešovė į galvą mintis, kad<br />

homo sapiens raidoje susidarys disbalansas, išryškės aibė<br />

vidinių prieštaravimų, kurie kliudys sėkmingai veiklai<br />

ar net egzistencijai, derėjo imtis kokių nors reguliavimo<br />

veiksmų – keisti netinkamas detales ar net koreguoti<br />

pačią koncepciją, tačiau elgiamasi priešingai – atkakliai<br />

laikomasi nuostatos, kad homo sapiens yra tobulas baigtinis<br />

produktas, o brautis į jo sandarą nėra nei reikalo,<br />

nei galimybės (remiamasi garsiuoju „Dievo planu“). Tiesą<br />

sakant, jis ne Evoliucijos, o jos produkto – žmogaus<br />

sampratos padarinys, pati ji nepaiso tų sapaliojimų ir<br />

toliau dirba savo darbą. Iš mokslininkų laboratorijų, iš<br />

universitetų (ypač iš JAV) ateina žinių, kad per artimiausius<br />

dešimtmečius žmogaus organų pakaitalai bus taip<br />

ištobulinti, kad be didelio vargo bus įmanoma pakeisti<br />

ne tik jo galūnes, bet ir širdį, plaučius, nekalbant apie<br />

kepenis, kasą ar inkstus – nebus tada jam pavojingas<br />

nei infarktas, nei insultas, nei vėžys. Žodžiu, artėja evoliucinio<br />

triumfo diena – homo sapiens tampa nemirtingu.<br />

Tik va, apie kūrinio koncepciją, svarbiausio jo organo –<br />

smegenų – struktūrą, intelekto pakaitalus, kažkodėl nu-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

50<br />

tylima. Gal todėl, kad į tą labirintą pakliūti įmanoma tik<br />

per genus, per jų korekcijas, o prie jų prisibrauti ir juos<br />

„pačiupinėti“ iki šiol beveik niekam nepavyko – genų<br />

inžinerija tebėra gemalo stadijoje. Be to, ilgus amžius<br />

jie buvo įslaptinti, jų prieigose prismaigstyta įvairiausių<br />

tabu – šiukštu, neliesti. Todėl buvo kuriamos ir plėtojamos<br />

kitos technologijos – tele-, nano-, bio- ir t. t. Vadinas,<br />

vėl nueita senuoju keliu – tobulinta tai, kas lengviausiai<br />

pasiduoda, nekreipiant dėmesio į visumą, pažeidžiant<br />

ir taip labai trapų žmoniškosios darnos balansą. Net per<br />

daug neanalizuojant proceso ir jo pasekmių, darosi aišku,<br />

kad tas vadinamasis nemirtingumas bus iliuzinis,<br />

mažai kam prieinamas, todėl susidarys puikios sąlygos<br />

atsirasti tikriems monstrams – nemirtingiems banditams,<br />

diktatoriams, tironams, oligarchams, kitaip tarus, bus<br />

prigaminta tuntai amžinai girtų šimpanzių ir paleista<br />

ganytis į homo sapiens pievas, kokią pjūtį jos ten surengs,<br />

niekas pasakyti kol kas negali. Tad prieinama prie tos<br />

pačios išvados – dabartinė mokslo pažanga jokios globalios<br />

ateities vizijos neturi, aklai artinasi prie lemtingosios<br />

prarajos. O mūsų minėti primityviojo žmogaus fantazijos<br />

kūriniai (intelekto tobulėjimo ir tobulinimo bandymai)<br />

seniai virtę stabais, užkeltais ant altorių. Jie išplito<br />

po visus planetos kampelius ir tebėra garbinami minių.<br />

Mokslas jų savintis nė neketina – ignoruoja, laiko nevertais<br />

dėmesio. O jie kaip tik ir sufleruoja tos kardinalios<br />

egzistencinės reformos receptus, kuriais nepasinaudoję,<br />

sulauksime dar didesnių nelaimių, neišskiriant ir globalios<br />

katastrofos.<br />

Neturėdami galimybės detaliau gvildenti čia nei<br />

mistikos, nei religijos, nei istorijos, pagaliau nei mokslo<br />

apskritai ar ekonomikos bei filosofijos ypač, galime vis<br />

dėlto prieiti prie išvados, kad artėja riba, kurią peržengus,<br />

įvyks lūžis. Norime to ar nenorime, laukiame ar bijome,<br />

jis neišvengiamas – Žmonijai grėsmę kelia ne tik<br />

nevaldomas populiacijos didėjimas, bet ir kiti Evoliucijos<br />

stimuliuojami kultūriniai procesai, sakysim, mokslo<br />

ir technikos atradimai, didinantys ekonominį ir socialinį<br />

disbalansą. Kapitalistinė sistema (tos pačios evoliucinės<br />

raidos padarinys), nenorėdama pasiduoti reformoms,<br />

griauna planetos egzistencijai būtiną pusiausvyrą – globalinės<br />

krizės ir jas lydinčios (kartais pranašaujančios)<br />

depresijos darosi vis grėsmingesnės, jose susikaupusi negatyvi<br />

potencija grasina prasiveržti bet kuriuo momentu<br />

– pakaktų nedidelio postūmio (sakysim, socialinių<br />

neramumų ar kokio stambaus objekto – banko, valstybės<br />

– bankroto), kad įvyktų globali katastrofa. Sunku įsivaizduoti,<br />

kas nutiktų žmonijai, kilus visuotiniam sąmyšiui.<br />

Nežinia, ar sugebėtų išgyventi ir tie penki procentai<br />

populiacijos. Tvyrant tokiai grėsmingai įtampai, neįmanoma<br />

sėdėti rankas sudėjus, ypač didelė atsakomybė<br />

tenka didžiųjų valstybių vadovams ir politikams. Negalima<br />

tarti, kad visai nieko nedaroma – G20 suėjimai jau<br />

šį bei tą reiškia, grėsmės bent laikinai neutralizuojamos ir<br />

nutolinamos, deja, nepašalinamos, nes grumiamasi tik su<br />

pasekmėmis, o iki tikrųjų būsimos katastrofos priežasčių<br />

neprisikasama. Gamta yra kantri, o Evoliucija neskubri,<br />

jos gali kokį šimtelį metų palaukti, bet ir jų kantrybė ne<br />

amžina. Be to, nedera pamiršti, kokį vaidmenį vaidina atsitiktinumas,<br />

tad, norint išvengti globalių nemalonumų<br />

(visuotinų netekčių), derėtų paskubėti. Visiems mums –<br />

ir mažiesiems, ir didiesiems. Vilties teikia tai, kad iki šiol<br />

Evoliucija visiškai beprotiškai lyg ir nesielgė, to negalėtume<br />

pasakyti apie jos vaisių – Žmogų.<br />

Sakyčiau netiesą, tardamas, kad šie ar panašūs svarstymai<br />

yra labai nauji ar negirdėti. Santarvės ir dermės<br />

per amžius siekė iškiliausieji žmonijos protai. Juos visada<br />

šiurpino ir gamtinis, ir buitinis disbalansas. Nesant galimybės<br />

išsamiau apžvelgti ir istoriškai įvertinti mokslinės<br />

(gal tiksliau filosofinės) minties raidos, apžvelgti bent<br />

reikšmingiausias utopijas, paminėsime tik vieną kitą<br />

mums artimesnį faktą. Antai Immanuelis Kantas daugiau<br />

nei prieš du šimtus metų patarė laikytis „abipusio<br />

svetingumo“ (Gamtos ir visuomenės), gerai žinomos<br />

Friedricho Nietzsche’s mintys apie visuomenės sandaros<br />

disbalansą, dvidešimto amžiaus viduryje Claude’as Lévi-<br />

Straussas perspėjo, kad dvidešimt pirmojo amžiaus apskritai<br />

gali nebūti, jeigu jis netaps humanitarinių mokslų<br />

amžiumi. Nederėtų numoti ranka ir į Oswaldo Spenglerio<br />

tyrinėjimus, kuriuose yra įrašyta Vakarų civilizacijos<br />

pabaigos data – 2200 metai. Šių dienų žymieji filosofai,<br />

ekonomistai, sociologai ir politologai taip pat yra susirūpinę<br />

grėsminga dabarties situacija. Nobelio premijos<br />

laureatas Paulas Krugmanas ironiškai pastebi, girdi, jei<br />

nebus atrasta planeta, į kurią galėtume eksportuoti perteklinės<br />

savo produkcijos, dabartinė krizė niekada nesibaigs.<br />

Negalėtume tarti, kad nėra sunerimę ir platesnieji<br />

intelektualinio pasaulio sluoksniai, – menininkai, mokslininkai,<br />

net darbininkai, – vis dėlto jų žodžiai ir veiksmai<br />

nėra tokie veiksmingi ir tikslingi, kad būtų paskatintos<br />

kardinalios politikos, mokslo, apskritai kultūros, reformos<br />

– tebegrabaliojama aklai arba pusiau aklai. Svarbiems<br />

pokyčiams itin priešinasi didžiųjų religijų patriarchai<br />

ir galingieji pasaulio magnatai, kuriems vartotojų<br />

visuomenė ir jos ydos – didžioji aukso gysla. Bet laikas<br />

slenka, deja (o gal laimė), ne jų (aiman, ir ne mūsų) naudai,<br />

jis nenumaldomai senka. Tad, jei nenorime atsidurti<br />

„amžių pradžioje“ (Regimantas Tamošaitis. Civilizacijos<br />

ratas užsidaro // Metai, 2010, Nr. 11, p. 90), privalome<br />

padėti įsivyrauti Proto diktatūrai, kuri, pasinaudojusi<br />

Evoliucijos instrumentais – genų inžinerija, nano-, bio- ir<br />

kitomis moderniausiomis technologijomis – sugrąžintų<br />

planetai Gamtos ir žmogiškojo individo darną. Didžiausią<br />

dėmesį, žinoma, derėtų skirti asmenybės (individo)<br />

koncepcijai ir žmonijos ateities vizijai, nes lemtingosios<br />

grėsmės kyla ne tik iš išorės, bet ir iš homo sapiens vidaus,<br />

iš jo struktūrinio netobulumo – darnos stokos. Suprantama,<br />

nieko gero iš tų samprotavimų nebus, jei iš jų neišsirutulios<br />

konkretūs ir detalūs projektai, evoliucine intuicija<br />

pagrįsti mokslo atradimai ir kiti darbai. Šiandieniniam<br />

Protui duotas šansas (ko gero, vienintelis) Atsitiktinumo<br />

vietoje įtvirtinti Dėsningumą, kitaip tarus, atsiranda galimybė<br />

ne tik stimuliuoti, bet ir koreguoti evoliucijos<br />

procesą. Tai būtų ir mūsų visų užduotis – padėti Gamtai<br />

įprasminti (suvokti) pačią save. Žmonijos istorijoje Protas<br />

(Evoliucijos produktas) ne visada vaidino jam tinkantį<br />

vaidmenį, šiandien, žengiant į antrą dvidešimt pirmo<br />

šimtmečio dešimtmetį, jo poveikis gali būti lemiamas.<br />

Tad sudarykime sąlygas atlikti jam savą misiją.<br />

Vilnius, 2011, vasario 24

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 51<br />

Juozas Algimantas Krikštopaitis<br />

Dvi Otelo hipostazės<br />

pagal Eimuntą Nekrošių<br />

Trečioji Giuseppe’s Verdi operos „Otello“ premjeros diena Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre,<br />

2011 m. kovo 20 d. Režisierius Eimuntas Nekrošius, dailininkai Marius Nekrošius ir Nadiežda Gultiajeva,<br />

dirigentas Gintaras Rinkevičius. Pagrindines partijas atliko Vaidas Vyšniauskas, Sigutė Stonytė ir kiti.<br />

Eimuntui Nekrošiui jau įprasta literatūrinį naratyvą<br />

„doroti“ savaip. Siužetas jam – tik paskata, gal teisingiau,<br />

iššūkis, įžiebiantis kūrybinį polėkį. Dramaturgo<br />

tekstas režisieriaus rankose tampa tik būsimo jo<br />

sceninio veikalo apmatais, kurių ribas įveikę kūrybiniai<br />

polėkiai skrieja nenuspėjamomis kryptimis. Nekrošiui<br />

svarbu esminės teksto idėjos gvildenimas, jos reikšmių<br />

plėtojimas. Tokiame nežabotų užmojų ir vizijų kvaitulyje<br />

tekstas transformuojasi. Jis tampa kitu – tik režisieriui<br />

priklausančiu scenos universumu.<br />

Įvadiniai pamąstymai<br />

Regint taip apibūdintą kūrybinę Nekrošiaus panoramą,<br />

darosi labai smalsu nuspėti, kaip tvarkysis režisierius,<br />

atsidūręs operoje – šio sintetinio meno šurmulyje gimusiame<br />

žanre. Smalsu pamatyti sumanymo faktą, viliojantį<br />

intriguojančiais galimų posūkių spėjimais. Juo labiau,<br />

kad muzikinis operos tekstas ir personažus charakterizuojančios<br />

vokalinės jo formos apriboja režisūros išmones,<br />

pasiteisinančias dramos teatre. Muzikinis kūrinys,<br />

ypač skirtas scenai, diktuoja griežtus reikalavimus. Mat<br />

peržengus operos ribas, pažeidžiama žanro esmė. Vertėtų<br />

pamąstyti apie žodinės kalbos galias ir negales, pastebimas<br />

rašto ir kalbos išraiškos formų diskurse.<br />

Žodžiai, žymintys tikrovės elementus bei jų darinius,<br />

nepajėgūs išsamiai išreikšti minčių ar įspūdžių.<br />

Giliau slypintys esminiai dalykai lieka už sąvokų ribos.<br />

Kyla subtilus reikalas įveikti ištarto žodžio, kaip kalbančiojo<br />

ir jį supančio pasaulio tarpininko ribotumą. Čia galimi<br />

įvairūs keliai. Rašytojai, pasitelkę žodžių virtines,<br />

geba žongliruoti jų deriniais. Taip prabyla lingvistiniai<br />

resursai, taip formuojasi tekstų stilistika, žanrų ypatybės.<br />

Scenos meistrai naudoja judesio, vokalo, garsų išraiškos<br />

būdus. Kompozitoriai savąjį minčių ir jausmų pasaulį išsako<br />

muzikos formomis, dailininkai – tapybos, grafikos<br />

ir kitais vizualiais būdais.<br />

Ir vis dėlto suminėtas raiškos arsenalas neatskleidžia<br />

viso minčių turinio. Kiekvienam pasakotojui tenka artėti<br />

prie tariamai idealaus tikslo savaip, atrandant galimybes<br />

išsakyti pasaulio reikšmes, jų kryptis prasmės takų link.<br />

Eimuntas Nekrošius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka<br />

Mąstant apie tai kyla abejonė: gal tikrovę sukuria vizijų<br />

išraiškos būdai – kalbos formos, apraizgančios regimus,<br />

jaučiamus, numanomus dalykus? Dalykus, kurie kinta<br />

formų ir pagavų maišatyje. Tikrovė iškyla tarsi mirgantis,<br />

pulsuojantis, vienareikšmiškai nenusakomas miražas.<br />

Opera<br />

Vizualus muzikos kūrinio pasaulis, sukurtas demiurgo,<br />

įsikūnijusio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus figūroje,<br />

išsiskleidžia prieš operinės muzikos gerbėjus neįprastu<br />

jiems būdu. Nelauktai pateikta Giuseppe’s Verdi kūrinio<br />

struktūrų dinamika išjudina žiūrovų sąmonėje glūdintį<br />

sceninės erdvės įvaizdį, prieš tai jau kaip tikrovės imi-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

52<br />

Martyno Aleksos nuotraukos<br />

taciją, sukonstruotą pagal klasikinės operinės tradicijos<br />

kanonus. Kyla pasipriešinimas sukeltam netikėtam įspūdžiui<br />

išvydus naujovę. Mat ištikimas įpročiams žiūrovas<br />

geidžia to klasikinio reginio, kurį ir tikėjosi išvysti.<br />

Apviltas tradicinės nuotaikos žiūrovas patiria nustebimą<br />

nuo pat pradinių operos Otelas veiksmo žingsnių, kai<br />

pro mažą langelį uždangoje, juodoje tarsi klastos kupina<br />

naktis, veržiasi akinanti šviesa. Pasirodo dar neatpažinta<br />

Jago figūra. Ji atlieka mįslingus judesius: iškerpa kiaurai<br />

peršviečiamą lango dangą. Tokio veiksmo prasmę – kaip<br />

sugestyviai apreikštą pareigą – privalės nuspėti žiūrovai.<br />

Manau, šį režisieriaus suveltą paslapčių kuodelį ne visiems<br />

pasiseks iškedenti.<br />

Keistas ir kitas tuoj pat pasiūlytas reginys – scenovaizdis,<br />

atvertas tik pusiau. Paslėptoje nuo žiūrovų scenos<br />

dalyje siaučia jūra, girdisi neviltyje besiblaškančiųjų<br />

balsai. Režisierius, pašalinęs uosto atributiką matomoje<br />

scenos pusėje, ištrina vizualios tikrovės regimybes, skirtas<br />

imituoti konkrečius daiktus. Čia lieka tik esminiai<br />

veiksmo elementai – scenografinė išmonė, siūlanti pakrantės<br />

pilies silueto užuominą ir neaiškios tapatybės<br />

minią, įpintą muzikiniame kūrinio audinyje, kurio subtilybes<br />

valdo dirigentas Gintaras Rinkevičius. Orkestro<br />

duobėje prasmegęs šis jautrus muzikos stichijos tramdytojas,<br />

pasižymintis „strikinėjančio“ virtuozo maniera,<br />

netrukdo režisieriaus vizualioms scenos išmonėms, išsiskleidžiančioms<br />

aukščiau žiūrovo akių horizonto.<br />

Scenoje, jau galutinai išlaisvintoje nuo uždangos,<br />

regime būsimų įvykių arenos konstrukciją. Kairėje –<br />

apskrita pakyla, kryptelėjusi salės link. Jos paskirtis –<br />

sukurti savarankišką plokštumą, sureikšminančią sumanytas<br />

mizanscenas. Pakylos veikėjai šioje aikštelėje įgyja<br />

individualizuotos bendrijos bruožų; tai tarsi režisieriaus<br />

pasiūlyta apibendrinto, visuminio vaidmens užuomina.<br />

Scenoje kuriamas pasaulis išsigrynina. Jame lieka tik<br />

muzika ir vaidmenys. Pastarieji, kaip sceninės kalbos<br />

instrumentai, virsta Nekrošiaus vizualiomis išraiškomis,<br />

nukreiptomis į žiūrovų salę; išsakomo teksto semantika<br />

fiksuojama muzikiniame audinyje ir perkurto scenarijaus<br />

(libreto) žodžiuose.<br />

Venecijos uosto minia – choro artistų būrys, operos<br />

statytojo rankų valdomas, juda, banguoja, paklusdamas<br />

muzikinei ir dramaturginei kūrinio architektonikai.<br />

Akivaizdu, kad režisierius mėgino vaidmenų atlikėjams<br />

įkvėpti jo sumanymui tinkamų bruožų. Suprantama,<br />

sunkus darbas „perlaužti“ įsigalėjusius vokalistų įpročius,<br />

šalinti jų statiškas, dainavimui patogias manieras.<br />

Reikia pripažinti, premjeros dieną pastangos iš dalies<br />

pasiteisino. Muzikos ir judesio plastikos žiūros kampu<br />

žaviai atrodė Dezdemonos ir Otelo meilės duetas pirmosios<br />

dalies pradžioje. Dar nesudrumstų jausmų būsena,<br />

išgryninanti visuotinę Meilės metaforą, persmelkia<br />

pagrindinius herojus, likusius emocijų erdvėje, kurioje<br />

kasdienybės rūpesčiai nyksta įstabiame muzikiniame<br />

audinyje. Įsimylėjusiųjų figūrų siluetuose neįmanoma<br />

paslėpti lietuvių etninėje kultūroje subrandintų elementų,<br />

kurių vaizdiniai, jau tapę universalijomis, aptinkami<br />

akmens, medžio skulptūrose bei raižiniuose.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 53<br />

Vaidas Vyšniauskas, įveikdamas savo somatines ribas,<br />

nuoširdžiai stengėsi pildyti režisieriaus užduotis.<br />

Kaip aktorius, jis darbavosi atkakliai liedamas prakaitą<br />

ir emocines ekspresijas. Vokalinius gebėjimus atskleidė<br />

įtikinamai, parodydamas aukštą profesionalumą. Ir<br />

vis dėlto premjeros dieną Vyšniausko Otelui nesisekė<br />

įsiterpti į charizmatinių figūrų plejadą, kurią Lietuvos<br />

scenoje pradėjo mūsų iškilusis Kipras, meistriškai ir visapusiškai<br />

įkūnijęs karvedžio mauro vaidmenį. Vėliau<br />

šią tradiciją pakiliai pratęsė Valentinas Adamkevičius,<br />

Virgilijus Noreika.<br />

Sigutės Stonytės Dezdemona – įsidėmėtinas šio pastatymo<br />

įvykis. Be priekaištų perteikta muzikos ir vaidmens<br />

jausena sukūrė dominuojančią operos figūrą, be<br />

žodžių – tik vokalo ir plastikos būdais – išreiškusią grėsmingų<br />

kolizijų esmę. Jos finalinės arijos Giesmė apie gluosnį<br />

ir Ave Marija – tarsi galutiniai menininko (režisieriaus)<br />

potėpiai, atskleidžiantys netikėtus Dezdemonos bruožus<br />

solistės sukurtame vaidmens portrete. Visi kiti veikėjai<br />

nublanko Stonytės prigimtyje glūdinčių raiškos galių<br />

lauke. Galbūt todėl, tylant finalinėms muzikos frazėms,<br />

šio rašinio autoriaus galvoje atgijo praeities šešėliai, slėpę<br />

prisiminimus apie talentingus klastūno Jago vaidmens<br />

atlikėjus – Juozą Mažeiką, Antaną Sodeiką, gebėjusius<br />

spektaklyje įžiebti dramatinių sankirtų kibirkštis, persmelkusias<br />

žiūrovų sąmonę. Tokie palyginamieji prisiminimai,<br />

provokuojantys premjeriniame spektaklyje<br />

nepasitenkinimą veikėjų vaidmenimis, natūraliai kyla iš<br />

W. Shakespeare’o dramaturgijos, kurios gelmėse gimsta<br />

alternatyvias metaforas įkūnijantys Jago ir Otelo personažai,<br />

alsuojantys galingų vulkanų proveržiais.<br />

Jautriai, dėmesingai „tvarkydamas“ operos epizodus<br />

ir pagarbiai įsiskverbdamas į muzikinio audinio<br />

dermes, režisierius scenos erdvę pripildo simbolių. Matyt,<br />

ši tiršta, simboliais alsuojanti atmosfera, pritemdyta<br />

pamėgtos rudos bei pilkos spalvos daiktų deriniais,<br />

buvo reikalinga veikalo statytojui kaip kompensacija už<br />

paklusnumą operinio žanro reikalavimams. Tačiau čia<br />

iškyla pavojus režisieriaus sumanymui – jis gali būti nesuprastas.<br />

Mat tokioje situacijoje atsidūręs intelektualiai<br />

nepasirengęs žiūrovas nepakelia simbolių, slepiančių<br />

abstrakčias universalijas, krūvio. Jis sutrinka ir išsigąsta<br />

aptikęs savo negalę. Tikriausiai šis faktas menkai jaudina<br />

Eimuntą Nekrošių. Jis supranta, kad jo misija yra ne<br />

tenkinti visuomenės užgaidas, bet ją „patempti“, lavinti,<br />

ugdyti pagarbą kultūrai.<br />

Drama<br />

Prieš vienuolika metų Shakespeare’o Otelas dramos teatre<br />

atsivėrė kaip premjerinis netikėtų Eimunto Nekrošiaus<br />

režisūrinių išmonių įvykis. Tuomet žiūrovai išvydo<br />

scenos meistro fantazijos akibrokštus, nevaržomai „išdykaujančius“<br />

dramaturginio teksto lankose. Paveiktas<br />

reginio įspūdžių, šių eilučių autorius savo svarstymų<br />

temą pavadino Pasaulis, kuriame nėra nei išsigelbėjimo,<br />

nei paguodos 1 . Manau, šis pavadinimas tinkamai nusakė<br />

regėtą galingai alsuojančią dramaturgijos stichiją, pasiglemžiančią<br />

įvykių dalyvius ir žiūrovus, kurių sąmonėje<br />

Otelas (Vladas Bagdonas), Dezdemona (Eglė Špokaitė).<br />

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka<br />

maišėsi vizijų epizodai, nesurikiuojami pagal kanoninę<br />

sceninės kalbos sintaksę. Nenuspėjama Lemtis, gniuždanti<br />

žmogaus viltis, įsiviešpatavo laikinai suręstoje teatro<br />

tikrovėje, kurioje kurtinančiu spengimu nuaidėjo<br />

vienišumo stigmų pasijos.<br />

Įvykių centre išniro nebyli, tarsi išskaptuota iš uolos<br />

pavargusio Otelo (Vladas Bagdonas) figūra. Aktoriaus<br />

talentas, amato meistrystė ir subtili intuicija sukūrė nepakartojamą<br />

individualumo fenomeną, kuris, manau,<br />

pralenkė režisieriaus laukiamo rezultato ribas. Balerinos<br />

Eglės Špokaitės Dezdemona – ypatingas autentiškos<br />

plastikos būdų ir asmeninės raiškos talento derinys,<br />

drįsčiau teigti, – ir atradimas, jau tapęs nuostabiu nesuskaičiuojamų<br />

režisieriaus kūrybinių sėkmių įvykiu. Balerinos<br />

sukurtas vaidmuo, nušvitęs ekspresijų puokšte,<br />

suteikė sceninio veikalo epizodams nepakeliamo tragizmo<br />

skambesį.<br />

Savaip interpretuotame dramos kūrinyje dominuoja<br />

centrinės Otelo ir Dezdemonos figūros, grūdintos kolizijų<br />

įtampos išlydžiuose. Vlado Bagdono emocijos, tarsi<br />

galingi stichijos proveržiai, ir hipnotizuojantis Eglės<br />

Špokaitės šokis bei artistinės fantazijos kuria unikalų<br />

plastinių išraiškų dermės fenomeną. Visi kiti vaidmenų<br />

atlikėjai – tik antraeiliai dramos atributai, paryškinantys<br />

režisieriaus sumanymo bruožus.<br />

Shakespeare’o tekste Jago vaidmuo ypatingas. Jis –<br />

niekšybės įsikūnijimas ir tragiškų dramos įvykių lėmėjas.<br />

Reikšmių akcentus Nekrošius čia pasuko savos<br />

sampratos pusėn. Dramos veikalo statytojas pasiūlė<br />

Jago vaidmens atlikėjui Rolandui Kazlui savotiškų ir<br />

pakankamai spalvingų bruožų puokštę, kurioje lengvas<br />

klastos ir patiklaus naivumo, niekšybės ir atgailos

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

54<br />

prieštarų dvelksmas glostė intrigų meistro figūrą. Jau<br />

minėtame ankstesniame tekste pastebėjau, kad Jagui<br />

toli iki karvedžio Otelo lygmens; Vilniaus scenoje – jis<br />

ne vulkanas, o tik spingsulė, finale žybtelėjusi tarsi atgailos<br />

kibirkštėlė.<br />

Palyginamosios įžvalgos<br />

G. Verdi Otelas nėra pirmasis Nekrošiaus kūrybinis šuolis<br />

į kitą žanrą. Jis jau turi ieškojimų krypties kaitos patirties.<br />

Šiame galimybių išbandymų posūkyje išryškėjo<br />

viena, sakyčiau, fundamentali, itin retai pasitaikanti<br />

režisierių savybė: Nekrošius turi absoliučią „kultūros<br />

reiškinių“ dermės klausą. Jo prigimtyje slypintis muzikalumas,<br />

unisonu prabylantis kartu su gilia harmonijos<br />

pajauta, čia išryškėja kaip kūrybinio asmens individualumo<br />

manifestacija, galingai veikianti kuriamo veiksmo<br />

dalyvius, esančius ir scenoje, ir salėje. Tai sceninio veikalo<br />

statytojo charizmos priežastis ir realios jos išraiškos<br />

substancija. Režisierius su pagarba prisiliečia prie<br />

kompozitoriaus kūrinio. Jis puikiai jaučia tas ribas, kurias<br />

brėžia kompozitoriaus kompetencijos laukas. Todėl<br />

abipusė muzikos autoriaus ir kūrinį scenoje statančiojo<br />

sąveika tampa sugestyviu kultūros įvykiu. Nekrošius įtikinamai<br />

parodė, kad galima savąjį Aš parodyti nelaužant<br />

esminių kūrinio bruožų, bet juos išryškinant nauja ir savita<br />

forma. Jam nereikia, kaip tai regime Vilniaus Rigolete,<br />

į sceną atitempti dabartinių metalinių konstrukcijų,<br />

naikinančių siužeto epochos „dvasią“. Jam niekada nerūpėjo<br />

savo gabumų trūkumus pridengti krypuojančių<br />

„pingvinų“ (choristų – minėtoje operoje) eisena ar kitais<br />

nepateisinamais antikultūriniais, sąvartynuose užgimusiais<br />

fluksiniais akibrokštais.<br />

Kiekviename Nekrošiaus pastatyme regime konkrečią<br />

vyraujančios idėjos – metaforos – išraišką. Hamlete<br />

grėsmingai kybojo dantytas Lemties diskas, metantis<br />

akinančius atšvaitus į scenos erdvę ir žiūrovų salės<br />

link; Makbete vyravo medžio idėja, siūlanti Pasaulio Medžio,<br />

Žmogaus Medžio metaforų reikšmes; Otelo, pastatyto<br />

dramos teatre, įvykių centre kyšojo stulpas, panašus<br />

į nivelyrą – žemės plotų matuoklį. Reikalui esant jis pavirsdavo<br />

gėdos stulpu ar atraminiu strypu – tai tarsi režisieriaus<br />

konstruojamo dramos pasaulio stebulė, virpanti<br />

ir linkstanti emocijų sumaišties audrose.<br />

Operoje Otelas neaptinkame vieno vienintelio idėjos<br />

ženklo. Čia išskaidytos metaforos funkciją atlieka<br />

kintančios dominantės, prisitaikančios prie muzikinių<br />

frazių logikos. Dvi iš jų yra akivaizdžios dėl savo daiktiškumo.<br />

Pirmoji – apskrita pakyla, epizodiškai įgyjanti<br />

ritualizuotam veiksmui skirtos vietos reikšmę. Ji – tarsi<br />

archetipinis pirmykštės genties ritualinės paskirties reliktas,<br />

išlikęs etnoso pasąmonės labirintuose. Antroji ryški<br />

dominantė išnyra iš padangės ir pakimba tarsi gairelė<br />

ar šluota, teikianti užuovėją klastūnams; ji taip pat ir raganiškos<br />

prigimties lemties apraiška, galinti šalinti, keisti<br />

ar apgaulingai rodyti reikšmių posūkio kryptis. Sceninio<br />

veiksmo raidoje pasirodo ir kiti apibendrinančių idėjų<br />

ženklai: žmonių sambūriai, tampantys individualizuotos<br />

visumos vienetais; vienu atveju jie veikia kaip uosto<br />

minia ar karių būrys, kitame epizode – kaip plasnojančių<br />

paukštelių tuntas.<br />

Teatrinio pasaulio erdvėje Eimuntas Nekrošius – tarsi<br />

Ąžuolas, įsišaknijęs gimtinės piliakalnyje. Jis – Žemės<br />

ir Dangaus karalijų tarpininkas. Kintančių bei abstrakčių<br />

formų ąžuolo kamieno siluetas teatrinių įvykių tėkmėje<br />

išlyla kaip režisieriaus identifikacijos simbolis. Vertikalūs,<br />

iš žemės ertmių kylantys arba iš sakralių dausų nusileidžiantys<br />

metaforų ženklai bei archainiai kuriamos<br />

tikrovės atributai iki graudulio sujaudina gimtojo krašto<br />

žiūrovus.<br />

Skeldėjančios geldos, išblukusios sermėgos, žemdirbio<br />

eisena, treptelėjimai koja, mergelių spygavimai,<br />

jų sod rių kaselių, drovių veidelių ir kuklių rankelių bylojimai,<br />

atpažįstami scenoje kaip lietuvių etnokultūros<br />

elementų pėdsakai, Nekrošiaus valia gimusioje teatrinėje<br />

tikrovėje virsta universalia ženklų kalba, suprantama<br />

skirtingų kultūrų atstovams. Manau, jie suvoks, kad tik<br />

Lietuvos padangėje galėjo atsirasti egzotiškai atrodantis<br />

admirolas mauras, tempiantis paskui save geldų – karo<br />

laivų armadą; jiems atrodys natūralu, kad tik šiame krašte<br />

karžygys gula į medyje išskaptuotą karstą su jį perveriančiu<br />

kalaviju (drama Otelas).<br />

Operoje Otelas visa tai neryšku; tik švelnių, tarsi<br />

akvarelinių potėpių pėdsakai pasirodo artistų judesių<br />

plastikoje; joje atidus žiūrovas aptiks etninio priklausomumo<br />

užuominų. Suprantama, mūsų gimtinei būdingi<br />

sąskambiai Giuseppe’i Verdi nebuvo žinomi. Scenos<br />

erdvėje tvyro neliečiama šio kompozitoriaus muzikos<br />

viešpatija, kurios unikalią sandarą išsaugojo Eimuntas<br />

Nekrošius. Pagal jo sumanymą Dezdemona ir Otelas<br />

miršta, atgulę į išskaptuotą dvipusį guolį, užsiveriantį<br />

amžiams, kad pavirstų žuvusios paukštės figūra. Muzikinis<br />

turinys, jautriai tvarkomas Gintaro Rinkevičiaus,<br />

kyla iš orkestro duobės ir skleidžiasi kaip erdvinė Lemties<br />

dramatinių virpesių forma. Finaliniai operos taktai<br />

suglaudžia stingstančios paukštės sparnus, paslepiančius<br />

du klastos ir aistrų pražudytus kūnus. Visai žmonijai<br />

priklausančios universalijos, nuaidėjusios obertonais,<br />

laikinai slepiasi atminties gelmėse; joms bus lemta vėl<br />

atgimti, kad jau kitoje siužetų raidoje nuolat atkartotų<br />

savo pragaištingus kolizijų ciklus.<br />

Palyginę skirtingų žanrų Eimunto Nekrošiaus pastatymus<br />

pagal W. Shakespeare’o papasakotą Otelo ir Dezdemonos<br />

istoriją ir nenukrypę nuo režisieriaus sumanymų<br />

esmės, turėtume gana rimtą pagrindą dramos teatro<br />

scenoje regėtą interpretaciją pavadinti drama Otelas, o<br />

premjerinį 2011 m. kovo 12 d. spektaklį, išryškinusį Sigutės<br />

Stonytės sukurtą vaidmenį, – opera Dezdemona.<br />

Ir dar, stebėdami Eimunto Nekrošiaus kūrybą, pateiktą<br />

skirtingų žanrų kalbomis, įsitikiname, kad individualus<br />

jo pasaulio suvokimas, vertybinė orientacija,<br />

estetikos bei idealų principai gaivališkai išsiveržia sceninės<br />

kalbos įvairovės tėkmėje; režisierius čia atsiskleidžia<br />

kaip kūrybinių potencijų kupina asmenybė.<br />

1<br />

Literatūra ir menas, 2001, sausio 5, p. 8.<br />

2011, kovo 27

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 55<br />

Vaidilutė Brazauskaitė<br />

Didįjį Mokytoją prisimenant<br />

Petras Liukpetris (1928–2007) – dailininkas monumentalistas,<br />

visą savo gyvenimą paskyręs pedagoginei<br />

veiklai. Baigęs vitražo studijas, nuslopino<br />

menininko ambicijas, atsisakė rengti parodas ir ilgus metus<br />

kantriai mokė Telšių dailės technikumo (dabar VDA<br />

Telšių fakultetas) studentus piešimo bei tapybos pagrindų.<br />

Daug dabar žinomų dailininkų, juvelyrų, kurie toliau<br />

mokėsi Taline, prisimena mokytoją, turėjusį didelę įtaką<br />

jų estetinių nuostatų formavimuisi, stiprino siekį eiti<br />

nonkonformistiniu keliu. Vienas Petro Liukpetrio mokinių<br />

buvo tapytojas Vincas Kisarauskas.<br />

Būdamas išties asketiško būdo, Petras Liukpetris<br />

buvo susirūpinęs tik į jaunųjų menininkų lavinimu dailės,<br />

literatūros, muzikos srityje. Savo išmintimi pedagogas<br />

dalinosi ne tik per paskaitas, siekė, kad mokiniai<br />

plėstų savo akiratį ir savarankiškai, švietė jaunuosius<br />

menininkus, dalindamasis su jais savo bibliotekos albumais,<br />

kuriuos aistringai rinko, net prašydamas buvusių<br />

mokinių nupirkti ir parvežti jam iš Talino, kitų miestų.<br />

Nesusikrovęs „žemiškų turtų“, menininkas gyveno<br />

kaip tikras asketas bute, kur buvo tik stalas, lova, senas<br />

pianinas ir aibė knygų lentynų. Išeidamas paliko nemenką<br />

pluoštą piešinių bei akvarelių, kurių nematė reikalo<br />

nei datuoti, nei pasirašyti ar sugalvoti pavadinimus. Petras<br />

Liukpetris, kasdien valandų valandas piešęs bei tapęs,<br />

niekada nesiekė rengti parodų, net pykteldavo, kai<br />

kas nors iš kolegų, esamų ar buvusių mokinių apie tai<br />

užsimindavo. Visa menininko kūryba persmelkta modernistinio<br />

meno tradicijų studijomis. Jo darbuose, net<br />

sukurtuose sovietiniu laikotarpiu, ryškėja siekis kurti<br />

neideologizuotą, „grynąjį meną“, ieškoti įkvėpimo kubistinėse,<br />

konstruktyvistinėse, futuristinėse, siurrealistinėse<br />

formos transformacijose. Didelę menininko kūrybos<br />

dalį sudaro moters kūno studijos, begalinės transformacijos,<br />

interpretacijos, kurių diapazonas toks platus, kad<br />

nuo idealizavimo buvo einama net iki demonizavimo...<br />

Petro Liukpetrio kūrybos bruožus stilistiškai būtų galima<br />

sieti su pirmos XX a. pusės Vytauto Kairiūkščio, Vlado<br />

Drėmos darbais.<br />

Didžiausias Petro Liukpetrio tikslas ir džiaugsmas<br />

buvo mokyti pajusti ir pažinti meną, pasidalinti savo<br />

žiniomis su jaunuoliais. Tik per laimingą atsitiktinumą,<br />

menininkui mirus, prie kaimynystėje stovinčių kontei-<br />

Dėstytojas Petras Liukpetris su studentais<br />

nerių ir juose buvo rasti jo kūriniai, dokumentai bei<br />

užrašai. Taip tarsi pasikartojo Niujorke mirusio A. Veščiūno<br />

kūrinių likimas, po jo mirties atsidūrusių viešbučio<br />

šiukšlių konteineriuose, bet neišgelbėtų, nes niekam<br />

nerūpėjo mirusio vienišo žmogaus meninis palikimas,<br />

niekas nesuprato jo vertės. Nesuprato Petro Liukpetrio<br />

kūrybos vertės ir žmonės, išmetę jo kūrinius Telšiuose,<br />

bet viskas baigėsi ne taip tragiškai. Darbai buvo išgelbėti,<br />

išdžiovinti ir palikti „tolesniam gyvenimui“.<br />

Po Petro Liukpetrio mirties, pelenus išbarsčius prie<br />

Baltijos jūros, jo buvę mokiniai jautė pareigą pristatyti<br />

stebuklingai išlikusią menininko kūrybą visuomenei.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

56<br />

Menininko mokinių atsiminimai<br />

REMIGIJA VAITKUTĖ<br />

Ambicinga „beretuota“ Telšių dailės technikumo publika<br />

– dėstytojai, iš kurių vienas išskirtiniausių ir įsimintiniausių<br />

buvo piešimo ir tapybos dėstytojas Petras<br />

Liukpetris.<br />

Savo išvaizda, elgesiu, kalba jaunam, meną studijuoti<br />

pasirinkusiam žmogui jis visiškai atitiko menininko<br />

įvaizdį. Arogantiškas, kandus, paslaptingas... Tokius<br />

įsivaizdavau buvus Dega, Rafaelį...<br />

Jo duoti piešimo ir tapybos pagrindai, neformalus<br />

požiūris į Meną ir Pasaulį tapo stiprybės ir pasitikėjimo<br />

šaltiniu tiems, kurie ryžosi nerti į šitą užburiantį gaivalą.<br />

Taupus žodžių, bet taiklus rinkdamasis frazes. Jei<br />

kas bandydavo sugriauti jo paskaitos rimtį – sulaukdavo<br />

geliančios pastabos, tokios, kad „nebūdavo kur akis<br />

dėti“. Manau, bausdavo jis ne už tai, kad ardai paskaitos<br />

rimtį, o už tai, kad drįsti būti nesąžiningas su Menu.<br />

Paprastame pokalbyje būdavo dvi temos: knygos ir<br />

Menas, bet koks bandymas pakreipti pokalbį žemiška<br />

tema baigdavosi ilga pauze – laukimu, kada vėl grįšime<br />

prie Meno...<br />

Jis išugdė keletą kartų piešėjų, įskiepijo atsakomybę<br />

ir aistrą Menui. Manau, jog jį tikrai galima vadinti Mokytoju<br />

iš didžiosios raidės... Ačiū jam.<br />

ILONA KAVALIAUSKIENĖ<br />

Kelerius metus buvau Menininko kaimynė. Jo buto langai<br />

– priešais mano būstą, tad dažnai žvilgčiodavau į tą<br />

pusę. Smalsaudavau gal dėl to, kad Petras Liukpetris<br />

buvo mano dėstytojas, labai įdomi ir paslaptinga asmenybė.<br />

Svajodavau pamatyti jo darbus.<br />

Langai buvo be užuolaidų, ant palangių – daugybė<br />

įvairiausių buteliukų, pieštukų, teptukų ir visokių dailininkui<br />

reikalingų priemonių. Menininkas prie lango<br />

stovėdavo labai ilgai – gal kažką kurdavo, gal medituodavo...<br />

Įpratau jį ten matyti kasdien.<br />

Silueto lange pasigedau prieš porą metų, rudenį. O<br />

vieną labai darganotą dieną pamačiau jo kūrinius prie<br />

šiukšlių konteinerio, purvyne. Ten gulėjo net jo užrašų<br />

knygutė, asmens dokumentai...<br />

Menininkas išėjo... Ir tie langai labai pasikeitė: nebeliko<br />

tų mielų buteliukų, popieriaus ritinėlių... Nebėra<br />

tame lange inteligentiško, prakaulaus, barzdoto su berete<br />

žmogaus silueto... Tik stebint įrėmintą piešinį ant<br />

sienos – atrodo, kad Menininkas vėl žvelgia pro savo<br />

langą.<br />

A. GEDVILAS<br />

Liukpetris pildė žurnalą ir rašė pažymius visada tik šratinuko<br />

šerdele, kuri visada būdavo uždžiūvusi ir ilgai reikėdavo<br />

ją maigyti, kol pradės rašyti. Vis galvodavom –<br />

ar čia iš „skūpumo“, ar jis tyčia nori pabrėžti, kad šiuo<br />

momentu tai – tik įžanginis mūsų meno studijų etapas,<br />

viskas, kas rimta – dar priešaky...

---

Petro Liukpetrio paveikslai

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 59<br />

Alfredas Guščius<br />

Mistika pagaliau išsisklaidė<br />

Laudatio įteikiant pirmąją Jurgio Buitkaus literatūrinę premiją<br />

Doloresa Kazragytė iki šios literatūrinės<br />

premijos man buvo pusiau mistinė asmenybė<br />

– matęs ją vos keliuose spektakliuose,<br />

neskaitęs nė vienos jos parašytos knygos,<br />

tariausi ją neblogai pažįstąs. Iš kur tasai pažįstamumo,<br />

artimumo jausmas? Nelabai suprastumėte,<br />

jei pradėčiau kalbėti apie Žemaitiją, Telšius,<br />

Plungę, Mosėdį, Salantus, apie Kazragius...<br />

Tik man vienam kai ką sako po šiais pavadinimais<br />

ir po ta pavarde slypinčios potekstės – mat<br />

esu žemaitis nuo Plungės... Atskleisiu tiktai vieną<br />

tų poteksčių – jaunystėje buvau susidomėjęs<br />

telšiškiu literatu Algiu Kazragiu, nenutuokdamas,<br />

kad jisai turi seserį ispanišku vardu... Doloresa<br />

– tai sielvartingoji, skausmingoji? Tą vardą<br />

turėjo garsioji ispanų revoliucionierė Ibárruri, ir<br />

labai įdomu, kad krikštatėvis Kazimieras buvo<br />

apsiskaitęs žemaitis ir ilgai negalvojęs suteikė šį<br />

vardą savo naujajai krikšto dukrai.<br />

Kai 1987 metais leidykla Vaga išleido pirmąją<br />

D. Kazragytės knygą Tiltas be turėklų, aš,<br />

kaip man įprasta elgtis naujų knygų atžvilgiu,<br />

neskubėjau jos įsigyti ar perskaityti, tačiau kažkodėl<br />

mane sudomino autorės vardas ir pavardė<br />

ir tarsi netyčia, rodos, Kultūros baruose aptikau<br />

įdomių atsiliepimų apie ją. Skaičiau, svarsčiau<br />

tą knygą jos nematęs... Taigi, traukė mistinė autorės<br />

figūra...<br />

Sykį, rodos, 1998 metais, mistika pradėjo<br />

tikroviškėti ir Doloresą Kazragytę išvydau per<br />

nedidelį atstumą – tai atsitiko Marijampolėje per<br />

poetės ir dainininkės Aniutos Vitkauskaitės –<br />

Laukų žolės kūrybos aptarimą, kai Doloresa scenoje<br />

skaitė šios literatės poeziją.<br />

Ir štai šiandien, 2011-ųjų balandžio 19-ąją,<br />

Rašytojų sąjungos rūmuose pirmą kartą mistika<br />

pasitraukia į šoną ir aš, atrodo, tikrai regiu, girdžiu<br />

realią Doloresą Kazragytę ir, jei įsidrąsinčiau,<br />

galėčiau paliesti net jos drabužio kraštą.<br />

Todėl galiu pakreipti kalbos nuosaką ir pereiti į<br />

tiesiogiškesnį kalbėjimo santykį.<br />

Nežinau, kiek ir kokių apdovanojimų Jūs,<br />

gerbiama Doloresa, esate gavusi už savo teatrinę<br />

veiklą, o mes šiandien esam liudininkai Jūsų<br />

literatūrinio apdovanojimo – nežinau, ar pirmojo.<br />

Gaunate premiją ir esate pagerbiama kaip<br />

prozininkė. Kai sužinojau, jog Jūs dalyvaujate<br />

šiame konkurse, be atsiųstosios knygos Ramybės nerimas, pradėjau<br />

ieškoti ir kitų, kurių išleidote šešias. Pirmiausia perskaičiau<br />

iš Inezos Janonės (šios premijos steigėjos ir mecenatės) pasiskolintą<br />

Kasdienybės rožinį (1999), po to mano Lazdynų bibliotekoje<br />

rastą pirmąją Jūsų knygą Tiltas be turėklų (1987) ir tiktai paskui<br />

Ramybės nerimą, išleistą pernai leidyklos Tyto alba.<br />

Kai perskaičiau Tiltą be turėklų, iš eseistinių dienoraštinių<br />

etiudų daugmaž suvokiau, kokio talento, kokio charakterio,<br />

temperamento, kokių pažiūrų ir idealų aktorė dirbo Vilniaus,<br />

Kauno dramos teatruose. Nesu teatro meno žinovas ir nedaug<br />

spektaklių, kuriuose Jūs vaidinote, mačiau, bet juk knyga skirta<br />

visiems, ir ne paskutinėje vietoje literatūros kritikams. Knyga<br />

parašyta 1987 metais, o skaičiau ją šiemet, bet knygos tekstas<br />

sugebėjo dar įkaitinti mane, įtraukti į aktualių minčių, apmąstymų<br />

sūkurį, įsukti į sudėtingos meninės-teatrinės problematikos<br />

orbitą. O tokie puslapiai, kaip sakykim, polemika, tiksliau – at-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

60<br />

Eglės Radzevičiūtės nuotraukos<br />

kirtis kritikėms, supeikusioms daug širdies, nervų ir<br />

intelekto pareikalavusį Klerės vaidmenį T. Williamso<br />

pjesėje Šauksmas, reiktų laikyti klasika amžiname kritikų,<br />

aktorių ir autorių ginče. Pasipiktinę tuo spektakliu<br />

gydytojai parašė protesto laišką. 1984 metų pabaigoje,<br />

apibendrindama šią polemiką, Jūs rašėte: „O juk, jeigu<br />

atvirai, su Šauksmo recenzijomis aš nesutinku po šiai dienai.<br />

Ir esu įsitikinusi, kad po dešimties metų šis spektaklis<br />

atrodys visai nekaltas...“ Ir Jūs, gerbiama Doloresa,<br />

buvote pranašingai įžvalgi taip mąstydama, kadangi<br />

šiandien gydytojai, prisižiūrėję „šopingų ir fakingų“ ar<br />

prisiklausę „vaginos monologų“, tyli kaip vandens į<br />

burnas prisisėmę.<br />

Na, o Jums prisipažinus perskaičius Boriso Bursovo<br />

studiją-romaną apie F. Dostojevskį ir kitus šio mokslininko<br />

veikalus ir vertinant šį kritiką kaip menininką,<br />

buvau visai nuginkluotas: šia tikrai nuostabia rusų kūrybine<br />

asmenybe ir aš žavėjausi, klausiausi šio mokslininko<br />

paskaitų 1972 metų pabaigoje Maskvos M. Gorkio<br />

literatūros institute surengtuose dviejų mėnesių kritikų<br />

kursuose.<br />

Nustebino ir Jūsų sugebėjimas valdyti knygos kompoziciją<br />

išryškinant įdomias dabarties ir savo vaikystės,<br />

jaunystės, studijų metų paraleles... Prasmingas sumanymas<br />

į savo dienoraščius įtraukti ir brolio Algio, kuriuose,<br />

pavyzdžiui, įspūdingai nuteikia apsilankymas pas Vincą<br />

Mykolaitį-Putiną... Toks dvimatis gyvenimo pjūvis visada<br />

yra įdomus, nes dabartinio savęs mes niekada iki galo<br />

nesuvoksime be ankstesniojo ir ankstyviausiojo... O štai<br />

šios premijos steigėja Ineza Janonė savo autobiografinėje<br />

knygoje Galudaržės krunė pabandė pateikti skaitytojams<br />

ir trimatį pjūvį, savo meninės atminties pradmenų ieškodama<br />

senelių bei protėvių mentaliteto šaknyse.<br />

Norisi tarti keletą žodžių apie Kasdienybės rožinį ir<br />

Ramybės nerimą...<br />

Rožinių dažno kataliko namuose esama visokių,<br />

vienas už kitą gražesnių. Taip palygindamas, noriu pasakyti,<br />

kad Jūsų knygoje tie „kadienybės rožiniai“ irgi<br />

vienas už kitą gražesni. Pabrėždamas jų grožį, įvertinu<br />

ir apibendrinu literatūrinę aprašytosios kasdienybės formą,<br />

nes mene „kas“ ir „kaip“ yra dialektiškai susiję, sudarydami<br />

turinio ir formos vienovę. Jūsų „rožinį“ pirmą<br />

kartą skaičiau praėjus vienuolikai metų po išleidimo, bet<br />

novelės Aš vis dėlto myliu save, Liudvika buvo graži, Izoldos<br />

giesmė, Kodėl mes jos nestatom ir dar daug kitų tebėra aktualios,<br />

paveikios, vadinasi, nepasenusios.<br />

Ramybės nerimas žanriškai, temiškai bei stilistiškai –<br />

gana marga knyga. Tai šiek tiek blaško skaitytojo dėmesį,<br />

tad ateityje leidžiant naujas knygas reikėtų labiau<br />

pagalvoti apie jų žanrinį-stilistinį vieningumą. Bet štai<br />

kas įdomu: žvelgiant į Ramybės nerimą visame triptiko<br />

kontekste, rinkinio žanriniai ar teminiai nelygumai iš<br />

dalies išnyksta. Kodėl? Jūs savo knygas rašote laikydamasi<br />

ryškaus asmeniško ir autobiografiško pagrindo, jis<br />

beveik visuose kūriniuose tas pat; Jūsų charakterio, temperamento,<br />

apskritai Jūsų sielos autentika labai ryški ir<br />

todėl nepakliūnate ar bent jau retai pakliūnate į literatūriškumo<br />

duobes, nes turite ką pasakyti ir mokate tai<br />

padaryti talentingai.<br />

Jūsų geram draugui aktoriui Pranui Piaulokui (jau<br />

amžiną atilsį) atrodė, kad Jūs pernelyg plačiai ir atvirai<br />

atsilapojate skaitytojams – jo manymu, taip daryti nereikėtų...<br />

Tačiau atvirumas visada palaikytinas, kai yra<br />

prasmingas ir turiningas. Tokį prasmingą atvirumą regiu<br />

Jūsų knygose, manau, tokia buvo ir Jūsų aktorinė kūryba...<br />

Tarkim, tai, ką Jūs eseistiškai parašėte apie aktorių,<br />

buvusį savo vyrą Viktorą Šinkariuką, verta psichologinio<br />

dramatinio romano... Kad Jūs turite rašytojos, o tikriau<br />

pasakius – menininkės pastabumą, jautrumą, liudija<br />

vaizduojamų charakterių, tipų, likimų pasirinkimas. Kokia<br />

žavi Jūsų moteris, pavadinta Žavingąja, kokia elegiškai<br />

tyra Izolda, tragiškai liūdna buvusi gražuolė Liudvika<br />

arba Stanislava, gyvenimo prasmę matanti savo<br />

vyro su svetima moterimi susilaukusio vaiko auginime,<br />

kita moteris Marija, šią prasmę atrandanti Penelopės likime<br />

– laukime, pagaliau autorę nuo nerimo filosofiškai<br />

gydanti kaimietė Morta! O novelėje Nežinomi šventieji<br />

Jums būdingą subjektyvumą taip suderinote su objektyviu<br />

žvilgsniu, kad pavaizduotą Viliaus ir Lionės meilės<br />

istoriją galima drąsiai statyti šalia garsiosios J. Baltušio<br />

novelės Valiusei reikia Alekso kaip meilės grožį ir ištikimybę<br />

iškeliančio kūrinio... Tačiau ne vien teigiami, gražūs<br />

žmonės domina jus – o koks baisus tasai vyriškis Fricas,<br />

pavėžinęs Jus automobiliu!<br />

Jūsų kūriniuose daug gamtos, daug vilties, daug<br />

tikėjimo, daug džiugaus linksmumo; jie labai dvasingi,<br />

todėl ir kai kur išlendančios didaktinės gaidelės jų nesugadina...<br />

Iš tiesų, be gilaus tikėjimo, be vilties žmonėms<br />

daug sunkiau nešti žemiškosios egzistencijos kryžių, gal<br />

todėl tiek daug po juo palūžtančių... Palaikau Jūsų retorinį<br />

atkirtį Arvydui Šliogeriui ir Jūsų nebylią prieštarą<br />

Monikai Mironaitei – taip, net saulėlydyje yra prasmė,<br />

net ir A. Šliogerio rašiniuose apie Niekį yra prasmė, ir<br />

ne Jūs kvailė, tikinti Dievu, kaip leptelėjo M. Mironaitė,<br />

o ji pati buvo dvasiniu požiūriu ribota, kaip ir dauguma<br />

tų žmonių, kurie ar dėl ateistinio auklėjimo, ar dėl mados,<br />

ar dėl fatališko sielos kurtumo neįstengia atsiverti<br />

transcendencijai bei dieviškajai paslapčiai.<br />

Sveikinu Jus su pirmąja literatūrine premija, tegul ji<br />

būna sėkmingo kelio į kitas pradžia!

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 61<br />

Viktor Žilinskij<br />

diagnozė<br />

pradžia lengva, nelyg mieguistas brizas,<br />

vangus, dar pats nežinantis krypties.<br />

tarsi akimirkoj dvejonių pjautųs tiek,<br />

kad pagaliau „tikėt ar netikėt“ –<br />

tik antraeilis klausimas, iškilęs<br />

virš nendrių plyštančių galvų,<br />

stiebai –<br />

beįbrendą į vandenį suklūsta<br />

jie mano baimės užkrato pilni,<br />

viduj – tušti, nenulaužti – palūžę,<br />

matyt, savaip save suprasdami,<br />

išmoko būti visuma, kuri<br />

nei kurt, nei griaut nėra skirta,<br />

bet skiria –<br />

nepastovumą vėjo pastovaus,<br />

diagnozuodami jam žmogiškąją ligą.<br />

Elegija<br />

Nebežinau mieloji ar pavyks<br />

Dar vieną tokį rudenį ištverti<br />

Dar vieną tokį ir ne tokį netgi<br />

Nebežinau mieloji ar pavyks<br />

Trečia akis kaktoj kai dvi nemato<br />

Tik pilnatis geltono keisto švino<br />

Tik pilnatim geltono geismo švyti<br />

Trečia akis už dvi kurios nemato<br />

Girdžiu medžius šakas drugys jų krečia<br />

Liga kuri kartojasi kasmet<br />

Liga kurios jau man nebeištvert<br />

Girdžiu aiškiau nei drugį jaučia medžiai<br />

Nebežinau mieloji ar pavyks<br />

Dar vieną tokį rudenį ištverti<br />

Dar vieną tokį o galbūt net šį<br />

Nebemanau mieloji kad pavyks<br />

tariama<br />

o kas jeigu tavęs nėra<br />

yra tik tariama vaizduotė<br />

spalva išblukusi spalva<br />

mirtis bei laikas išeikvotas<br />

sakytum veltui<br />

netgi jį<br />

pragėręs<br />

dar gėries pasauliu<br />

kuris tuoj pat užlies akis<br />

kaštonais rudeniui pageltus<br />

ir tas vaizduotės atspindys<br />

išliks<br />

kaip tariamas paveikslas<br />

klasta<br />

tebuvo žodis vertęs prasižiot<br />

tik lapais purčiaus rudenio ir paukščių<br />

iš suokalbių supratęs kad išduos<br />

ir tėvas močią ir paletę spalvos<br />

vanduo negyvas ir gaivint nereik<br />

brasta negelbsti einančio į mirtį<br />

į dangų dūmais kylanti žolė<br />

kaip rytmetinis rūkas virš ganyklų<br />

vielų tankmes ir žvejo mestą tinklą<br />

sudrasko sraigtas debesies o ją<br />

sudrasko rankos vaikiškai pavydžios<br />

nevaikiška užnuodytos klasta<br />

kiekvieno krūmo krentantį šešėlį<br />

įtartinai pamėkliškai bet taip<br />

kaip pranašauta pradžioje prieš auštant<br />

padegs nukritęs ne deguto šaukštas<br />

bet žodis tapęs atvira liepsna

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

62<br />

Vytautas Girdzijauskas<br />

Žmonės be istorijos<br />

Sklaidant naująsias jaunųjų lietuvių rašytojų knygas<br />

Lėtai grimztant į praeitį didžiajam Vilniaus knygų<br />

mugės šurmuliui, nuo veido braukiant gedulo<br />

atšvaitus, išėjus Anapilin vienam didžiausių<br />

praėjusio amžiaus mūsų poetų, pradedame atsitokėti<br />

panirdami į nuobodoką ir banalią dabartį. Pasveikinę<br />

Mugės laureatus, pasidžiaugę jų produkcijos išskirtinumu,<br />

bent akies krašteliu mėginkime žvilgtelėti į ateitį ir<br />

įvardinti būsimuosius konkursų laimėtojus bei tautos<br />

numylėtinius. Kitaip tarus, pavartykime jauniausiųjų<br />

„pateptųjų“, jau ir šiemet dalyvavusių svarbiajame intelekto<br />

turguje, veikalus, pasistenkime aptikti juose tautos<br />

ir valstybės išlikimo (o gal pražūties) simptomų. Vienas<br />

pirmųjų atradimų būtų toks: dauguma jaunimo parašytų<br />

veikalų yra atsiradę už Lietuvos valstybės ribų, tai<br />

yra jų autoriams gyvenant svetur. Nepuldami į paniką<br />

dėl tautinio intelekto persikėlimo į užribį ir madingo<br />

virkavimo apie „protų nutekėjimą“, pamėginkim racionaliai<br />

įvertinti padėtį: ar taip labai aktualu šiandien, kur<br />

autorius gyvena, – modernios komunikacijos priemonės<br />

leidžia laisvai bendrauti nepaisant atstumų, – kur<br />

kas svarbiau naujųjų veikalų meninė vertė ir įžvalgos<br />

(jei apskritai tokių esama), padėsiančios visiems kitiems<br />

susiorientuoti vietoje ir laike. Gal tas vagebundiškumas<br />

nėra tokia baisi dabarties yda ir apskritai ar jis išvengiamas,<br />

kai globalizacija ryja tautas ir valstybes niekuo kitu<br />

neužsikąsdama.<br />

Daugiausia lietuvaičių rašytojų šiuo metu gyvena<br />

Londone. Yra jų nuklydusių į Australiją, Ameriką ir dar<br />

kitur. Tai nereiškia, kad jos ten įsikūrė amžiams. Šiandien<br />

Paryžius ar Londonas, o rytoj Bostonas ar Adelaidė. Bet<br />

pradėkim nuo tų londoniškių. Tai Kristina Sabaliauskaitė,<br />

Gabija Grušaitė, Aleksandra Fomina. Visos trys neseniai<br />

yra išleidusios knygas – Gabija pirmąją, Kristina ir<br />

Aleksandra po antrąją. Jauniausia (g. 1987) iš šio trejeto<br />

yra Grušaitė, parašiusi romaną Neišsipildymas. Spauda<br />

jau suskubo pamatyti šį kūrinį ir apibūdinti kaip „lesbietiškos<br />

meilės istoriją“. Ir tai nėra melas – siužeto ašis<br />

dviejų moterų – Rugilės ir Ugnės – santykių istorija. Jei<br />

mums rūpėtų tik romano meniniai pranašumai, galėtume<br />

nurodyti jų ne vieną: sumaniai pinama intriga, metaforų<br />

prisodrinta stilistika, ryškiomis spalvomis tapomi<br />

svarbiausiųjų veikėjų – Ugnės, Rugilės, Gabrielio, Luko,<br />

Mirandos ir kitų – paveikslai, žodžiu, talentingai sumodeliuota<br />

Europos didmiesčių dabarties realybė. Žinoma,<br />

tik tam tikra jos terpė – menininkų bohema. Į ploną romaną<br />

daugiau medžiagos ir nesutalpinsi. Nenorėdami<br />

plėtotis, detalizuoti ir įrodinėti šių teiginių pagrįstumo,<br />

padarysime tik vieną išvadą: pagaliau turime beveik<br />

tobulai parašytą lietuvišką euroromaną. Jį galima be<br />

baimės versti į bet kurią užsienio kalbą (tikėkimės, kad<br />

nereikės ilgai laukti), o pasisekimas bus garantuotas.<br />

Bet tuo tarpu mes siekiame šiek tiek kitokių tikslų: kokias<br />

prasmes slepia kūrinio audinys ir kokias mįsles šie<br />

tekstai gali padėti įminti. Beje, reikia prisipažinti, kad<br />

šio rašinio pavadinimą tiesiog pasisavinome iš romano<br />

teksto – žmonės be istorijos ten šmėžuoja nuolat, kitaip<br />

tarus, modeliuojama „antiistoriška“ dabarties tikrovė. Ir<br />

ne tik todėl, kad autorė pasirinko savo kūrinio herojais<br />

emigrantus iš Lietuvos – Europos Sąjungoje knibždėte<br />

knibžda persikėlėlių iš Afrikos, Azijos ir net Okeanijos<br />

šalių. Pagaliau ir pati autorė į šių metų Vilniaus knygų<br />

mugės renginius atvyko net iš Malaizijos. Vadinas, vagebundiškumas<br />

tampa ne išimtimi ar kokia anomalija,<br />

o didelės dalies visuomenės gyvenimo būdu – yra išklibintas<br />

istoriškas genčių pastovumas, nukirstos šaknys,<br />

prarastas identitetas. Jiems visai nesvarbu, kas ir kaip jų<br />

tėvynėje yra atsitikę, ir tik laiko klausimas, kada jie pakils<br />

skrydžiui ir pasuks ten, kur mano esant skalsesnės duonos.<br />

Lietuva ir lietuviškumas, valstybė ir valstybingumas<br />

jiems taip pat mažai arba visai nieko nereiškiantys žodžiai.<br />

Ir tai patvirtina net knygos viršelyje išrašytas romano<br />

fragmentas: „Tiek mano, tiek Ugnės istorijos buvo<br />

tokios nenacionalinės, nelietuviškos, kad turėjo likti nepapasakotos.<br />

Žinojau, kad mano šalis mėgsta aiškumą<br />

ir šaltą šiaurietišką melancholiją, o mes buvome gyvos,<br />

stiprios ir pasmerktos ištverti savo likimą.“ Galima būtų<br />

tarti, kad tie, kurie yra apsisprendę likti tėvynėje, nėra<br />

nei labai gyvi, nei stiprūs ir pasmerkti nykiam būviui.<br />

Dar svarbesnis, manau, yra kitas prisipažinimas: „Prisiminiau,<br />

kad bjaurėjausi idiotišku nacionalizmu ir pseudoistorija.<br />

Dabar tiksliai žinojau, kad valstybių sienos<br />

yra tik fikcija, ir nebuvo jokios ribos tarp lietuvio, lenko<br />

ar vokiečio.“ (Neišsipildymas, p. 44) Tai iš koto verčianti<br />

dabarties diagnozė, tinkanti ne tik mūsų šaliai. Jaunimą<br />

iš savųjų šalių (o ypač iš Lietuvos) veja ne tik socialinis<br />

ir moralinis, bet ir apskritai intelektinis skurdas, dažnai<br />

dar pavadinamas dvasine nyka. Jaunam žmogui per gerklę<br />

lenda ne tik oficialiai deklaruojamas ura-patriotizmas<br />

bei per jėgą brukami „didžiavyriškos istorijos“ faktai,<br />

ignoruojant ar tyčia pamirštant pasakyti, kad net iš to<br />

garsiojo Žalgirio sugrįžo tik kas trečias vyras. Vadinas,<br />

jau tada netekome dviejų trečdalių geriausio savo genofondo,<br />

kad didysis (profesoriaus Edvardo Gudavičiaus<br />

žodžiais, šunsnukis, bet savas) Vytautas po Melno taikos<br />

mažą Baltijos jūros ruoželį, likusį Lietuvai, buvo iškeitęs<br />

į kažkokį malūną Palenkėje. Ir tik karalius Jogaila, paste-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 63<br />

bėjęs tokį savo pavaldinio ir Kryžiuočių ordino „biznį“,<br />

1426 metais sutartį anuliavo ir išsaugojo mums Palangą.<br />

Tokių ir panašių faktų būtų galima pririnkti šūsnis,<br />

bet jų nė su žiburiu nerasi mokykliniuose vadovėliuose.<br />

Ten viskas sterilu, jauku, didvyriška, o niekšybes amžinai<br />

krėtė lenkai, rusai, vokiečiai ir visi kiti svetimieji.<br />

Čia ne vieta detaliai išaiškinti priežastis, dėl kurių esame<br />

atsidūrę tokioje antiistorinėje būsenoje, norime tik<br />

priminti, kad autorė neužsisklendžia vien tautiškumo<br />

ar nacionalumo darželyje, ji drąsiai sako, kad apskritai<br />

„gyvename pasaulyje be istorijos“ (ten pat, p. 23). Ir dar:<br />

„Ugnė manė, kad oro uostų atsiradimas buvo viena didžiausių<br />

žmonijos netekčių.“ (ten pat, p. 22) Eidami tuo<br />

keliu, greit panirtume į žmonijos raidos bei evoliucijos<br />

klystkelius, tad verčiau grįžkime prie literatūros ir kitų<br />

jaunųjų autorių kūrinių, kurie patvirtintų ar paneigtų<br />

mūsų minimas diagnostikas.<br />

Kita numatytų aptarti kūrinių autorių būtų Sandra<br />

Bernotaitė (g. 1975). Nors geru tuzinu metų vyresnė, bet<br />

biografiškai ir dvasiškai labai artima Gabijai Grušaitei.<br />

Praėjusias metais ji išleido pirmąją savo novelių knygą<br />

Gaisras. Ir viena, ir kita literatė po gerą dešimtmetį yra<br />

skyrusi kitiems menams – muzikai ir dailei, ir viena ir<br />

kita yra pasirinkusi emigrantės dalią (Bernotaitė pastaruoju<br />

metu gyvena Australijoje). Ir vienai, ir kitai nesvetima<br />

ironija ar bent kritiškas žvilgsnis į save. „Netalentinga<br />

aktorė, nesėkminga režisierė. Neatidi ir nekalbi<br />

sekretorė, neraštinga ir nesukalbama dėstytoja, už pinigus<br />

parsidavusi reklamai artistė. Laisvų pažiūrų, palaido<br />

liežuvio. Nereliginga, materialistė, pragmatikė, emigrantė,<br />

bevaikė, išlaikytinė, vienišė, grafomanė“, – tokį glaustą<br />

CV knygos viršelyje pateikia Bernotaitė. Gal šiek tiek<br />

kitais žodžiais, bet panašiais štrichais savąjį portretą tapo<br />

Grušaitės romano herojė Rugilė, kuriame, be jokios abejonės,<br />

yra ir autobiografinių elementų. „Pati nepajutau,<br />

kaip tapau išlaikoma kekše. Visi jie mane šiek tiek mylėjo,<br />

padėdavau galvą ant peties ir jie įtikėdavo iliuzija, kad<br />

viskas bus gerai ir niekam nereikės mirti vienam.“ (Neišsipildymas,<br />

p. 33) Bet stabtelkim šiek tiek ilgėliau prie<br />

Bernotaitės Gaisro. Šis kūrinys ir temų, ir stiliaus požiūriu<br />

daug artimesnis lietuviškajai tradicijai – modeliuojama<br />

ne Europos didmiesčių, o savosios sostinės realybė. Ir herojų<br />

tarpusavio santykiai, ir meilės peripetijos čia kur kas<br />

tradiciškesnės, bet tai nereiškia, kad juose mažiau dramatizmo<br />

ar gelmės. Darydami virtualius tekstų pjūvius<br />

galėtume išskirti net tris sluoksnius – darbininkiškąjį<br />

(novelės Siūlės, Žuvis), intelektualųjį, tarp jų ir menininkų<br />

terpę (novelės Gaisras, Pavasario Goda) ir daiktiškąjį<br />

(novelės Artimieji iškeliauja, Daiktai linkę gyventi). Žinoma,<br />

tai sąlygiškas ir gal šiek tiek dirbtinokas klasifikavimas.<br />

Autorei daiktai be žmonių mažai ką reiškia, ji ne Borisas<br />

Vianas, kurio romanuose daiktai ne tik kenčia, bet ir<br />

auga, plečiasi, mažėja, traukiasi, kitaip įprasmina savąjį<br />

būvį. Šiose novelėse daiktai nepraranda savojo identiteto,<br />

nors ir įgyja šiokių tokių žmogiškų savybių: „Daiktai<br />

nepasiduoda: akiplėšiškai drybso ant pievelės, mirksi<br />

praeiviams, neprarasdami vilties, kad pastebės, įvaikins,<br />

kad iškeliaus ir apsigyvens naujuose namuose, ir istorija<br />

prasidės nuo ten, kur ji baigėsi, o jeigu ne...“ (Gaisras,<br />

p. 6) Iš darbininkų ryškesnės moterys, tai – audėjos, žuvų<br />

darinėtojos, stovinčios prie konvejerio, bet netoliese esama<br />

ir vyrų – meistrų, praeivių, valkatų. Žinoma, tai labai<br />

lietuviška ir netgi šiuolaikiška ir apie jokius skrydžius į<br />

svetimus kraštus, į jokias malaizijas ar londonus net neužsimenama.<br />

Jiems labai toli iki tų Neišsipildymo herojų<br />

svajonių apie būsimo kūrinio geografines platutmas ir<br />

veikėjų tipus: „Lietuviai. Jie bus trise ir gyvens skirtinguose<br />

pasaulio kraštuose: jaunas modelis – Niujorke,<br />

verslininkas – Paryžiuje, menininkas – Tokijuje. Viskas<br />

bus truputį pilka, svetima, nežmogiška. Jie atrodys vis<br />

keistesni, labiau nutolę. Tada visi trys gaus pakvietimą į<br />

laidotuves Kupiškyje ir svarstydami, važiuoti ar ne, po<br />

truputį atskleis savo praeitį, košmarus ir keistas baimes.<br />

Visi galiausiai nuspręs važiuoti ir susitiks pilkoje lapkričio<br />

saulėje, tada stovės tylėdami priešais plikus medžius,<br />

fermų griuvėsius tolumoje ir nedidelę parduotuvę, prie<br />

kurios vis dar geria jų klasiokai.“ (Neišsipildymas, p. 163)<br />

Gaisro herojai, ir darbininkai, ir intelektualai, – gydytojai,<br />

inžinieriai, verslininkai, dailininkai ir net banditai, – tebėra<br />

pririšti prie savosios žemės. Jei ir išvažiuoja kur ar<br />

įsteigia kokią firmą, tai čia pat, sostinės pašonėje (Pavasario<br />

Goda). Ir jų intrigos taip pat tradicinės – grumtynės<br />

dėl žemės sklypo ar pelningesnio užsakymo. Autorė<br />

gana meistriškai rezga intrigas, sodriais potėpiais tapo<br />

portretus, nevengdama, žinoma, ironijos ar netikėto ir<br />

mįslingo finalinio išsipildymo. Vis dėlto, nepaisant jų<br />

įvietinimo, apie tikrą istoriškumą kalbėti būtų rizikinga,<br />

nes nežinia, kokie rankraščiai ateityje atskris iš Australijos.<br />

Jei apskritai jų bus.<br />

Dar vienas storas rankraštis, praėjusiais metais atklydęs<br />

iš Londono į Kitų knygų leidyklą ir virtęs knyga,<br />

– Mes vakar buvom saloje. Aleksandra Fomina (g. 1980,<br />

2004 m. išleidusi pirmąją knygą Nepaprastoji padėtis) šiame<br />

romane vaizduoja žmones, ne tik praradusius savąją<br />

istoriją, bet ir identitetą – tai prarastosios kartos epas.<br />

Kūrinio herojė Ūla, patekusi į Vakarų Europos didmiesčio<br />

subkultūrų katilą, susiduria su nežmoniškomis buities<br />

ir darbo sąlygomis, vergvaldišku skvotų siautėjimu,<br />

bukinančia kasdienybe. Šių tekstų autorė papildo, praplečia<br />

ir pratęsia trejetą metų anksčiau pasirodžiusios<br />

Manto Areimos dokumentinės knygos Nostalgija temas.<br />

Pastarojo kūrinio herojai, patyrę tautiečių „broliškumą“<br />

sausakimšuose emigrantų bendrabučiuose, pašliaužioję<br />

keturpėsčiomis po pažliugusius bulvių ir burokų laukus,<br />

žemdirbiškam sezonui pasibaigus, vis dėlto nusprendžia

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

64<br />

grįžti į tėvynę, o čia sugeba rasti ne tik darbo, bet ir realizuoti<br />

savo idėjas – Mantas tampa žinomu teatro režisieriumi.<br />

Ūlai tokiam žingsniui jėgų nepakanka. Ji gali<br />

tik pasvajoti apie palaimingą tuštumą mažame namelyje<br />

su trimis medeliais už lango ir su beviltišku liūdesiu<br />

ištarti: „Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems<br />

į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?“ Žinoma,<br />

tą pačią tuštumą.<br />

Jauniausia iš patekusių į šio aptarimo akiratį yra<br />

Ieva Toleikytė (g. 1989), 2009 m. ji išleido apsakymų rinkinį<br />

Garstyčių namas. Šios autorės kūrinių herojai nebėga<br />

į užsienius, o ji pati tenkinasi (bent kol kas) danų kalbos<br />

studijomis Vilniaus universitete, vis dėlto mūsiškės antiistorinės<br />

dabarties jie neišvengia – Garstyčių namas ypatinga<br />

anapusinio gyvenimo metafora. Mėgindama prisijaukinti<br />

mirtį, autorė tam naujam gyvenimui suteikia<br />

pažįstamas formas – čia geriama kava, pasakojamos istorijos,<br />

dainuojama ir šokama. „Tėtis išvyko į Didįjį miestą.<br />

Ten yra Garstyčių namas, jame gyvena daugybė žmonių.<br />

Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias,<br />

gamina jų padažą ir iš to gyvena. Visur kvepia baseinu<br />

ir garstyčiomis. Vakarais visi susėda balkonuose, geria<br />

kvapnią kavą ir pasakoja vieni kitiems istorijas. Žmonės<br />

juokiasi, šoka, dainuoja, klausosi muzikos.“ (p. 9) Visa<br />

tai ir labai realu, ir kartu yra už laiko ir erdvės. „Pojūčių<br />

pasaulis, kuriame gyvena veikėjai, tarsi kabo virš tikrojo<br />

pasaulio, pojūčiai veikiau yra „išsvajojami“, o ne išgyvenami,<br />

„išsapnuojami“, ne kūniškai patiriami.“ (Erika<br />

Malžinskaitė. Leidimas į Garstyčių namą // Metai, 2010, Nr.<br />

11, p. 145) Tas bėgimas nuo dabarties nėra nei smerktinas,<br />

nei labai girtinas, svarbu kas kita – nauja tikrovė,<br />

jos kokybė ir autentiškumas. Juk gali atsitikti taip, kad<br />

ne stambiuose moksliniuose traktatuose, o plonose menininkų<br />

knygelėse bus ieškoma tikrųjų mūsų epochos<br />

atspindžių. Taip jau yra buvę – Žemaitė kur kas įtaigiau<br />

paliudija apie užpraėjusio šimtmečio pabaigos ir praėjusio<br />

pradžios gyvenimą nei mokykliniai istorijos vadovėliai.<br />

Beje, ir jų kokybe negalėtume labai džiaugtis. Tad<br />

ir Garstyčių namas galėtų būti laikomas savitu vidinės<br />

emigracijos atspindžiu.<br />

Vyriausioji amžiumi ir storiausius tomus per pastaruosius<br />

metus išleidusi yra Kristina Sabaliauskaitė<br />

(g. 1974), o tie jos kūriniai Silva rerum (2008) ir Silva rerum<br />

II (2010) – tai istoriniai romanai. Kol kas tik dilogija,<br />

bet niekas negali garantuoti, kad iš jų neišsirutulios<br />

trilogija ir dar kas nors daugiau. Jau šio rašinio antrašte<br />

deklaravę, kad ieškosime žmonių be istorijos, čia lyg tyčia<br />

randame visai priešingą dalyką – autorę, vis giliau ir<br />

giliau panyrančią į istoriją ir mus viliojančią paskui save.<br />

Dėsninga tai ar absurdiška? Gal tas istorijos skylių lopymas<br />

yra tik iliuzija, – juk ir mirtinas ligonis prieš pabaigą<br />

dažnai pajunta pagerėjimą, – staigus pagijimas ar atgaiva,<br />

o paskui dar staigesnė ir jau amžina prapultis. O gal<br />

yra priešingai – savotiškas antausis skeptikams – matykit<br />

ir stebėkitės: emigrantė daro ir padaro tai, ko nepadarė<br />

ir greitai nepadarys tie sėslieji bambekliai. Kad ir kaip<br />

ten būtų, romanai liudija autorės intelektą, aukštą profesionalumą,<br />

gerą skonį, išsilavinimą ir talentą. Kyla tik<br />

vienas klausimas: ar įmanomas toks žygis neišvykstant<br />

iš Lietuvos? Ar tėvynėje esama tokių kūrybai palankių<br />

sąlygų? Vargu bau. Kita vertus, „sąlygas“ paprastai susidaro<br />

patys autoriai, parašantys šedevrus užsisklendę<br />

virtuvėje, vonioje, atsisėdę ant kelmo paupyje. Suprantama,<br />

Fortūnai slapčiomis šypsantis. Apmaudu, kad tokių<br />

šypsnių tik vienetai, nes valdžios vyrai paprastai elgėsi<br />

ir tebesielgia priešingai – juos gesina. Džiugu konstatuoti,<br />

kad atsitiktinumams sutapus (o gal dėsningumams<br />

įsigalint) turime visą galeriją modernių herojų, iš kurių<br />

ne paskutinę vietą užima ir Norvaišų giminės istorija,<br />

papasakota mūsų minimuose romanuose. Ir ne tik vienos<br />

giminės – Vilniaus universiteto, Vilniaus miesto,<br />

net visos vis dar gyvos kunigaikštystės būvio kontūrai<br />

užfiksuoti. Iki šiol žiojėjusi XVII–XVIII amžių skylė užlopoma<br />

prikrečiant į ją gryno tautinio molio. Ir daroma<br />

tai su išmanymu, kuris liudija ne tik talentą, bet ir amato<br />

meistrystę. Kvapą užima sekant ne tik gražuolės Cecilijos<br />

ir varpų liejiko Jono Delamarso, vienuolystei ketinusios<br />

pasišvęsti Uršulės Norvaišaitės ir „talentingai niekšingo“<br />

studento Jono Kirdėjaus Bironto meilės istorijas,<br />

bet ir daugelį kitų – akis sunku atplėšti nuo pirmojo iki<br />

paskutiniojo puslapio. Nors modeliuojami laikotarpiai<br />

faktiškai nėra ilgi, užima vos po dešimtmetį, bet įspūdis<br />

toks, jog perskaitėme keletą dokumentinių foliantų. Faktologinis<br />

tikrumas ir išmonė čia taip supinta su psichologiniu<br />

autentiškumu, kad sudaro neišardomą vienumą.<br />

Jo prabą galime nustatyti tikrindami veikalą dabartimi.<br />

„O dabar artinosi Kalėdos ir jis pakęst negalėjo to meto,<br />

ir visai ne todėl, kad tai buvo jo mirtino priešo, atėmusio<br />

iš jo Uršulę, užgimimo diena, o tiesiog negalėjo pakęsti,<br />

ir viskas: tos visos nereikalingos pompos šaltyje<br />

ir pažliugusiame sniege, to apsimestinio pusprotiško<br />

džiaugsmo, tų visų cukruotų obuolių, pyragų, keptų<br />

kaplūnų ir perdžiūvusių neįkandamų žąsų, vaškinių<br />

prakartėlių su samanom, šiaudais ir popierinėm gėlėm,<br />

to visa ko šventinimo Kalėdų rytą, jau dabar žmonės ne<br />

tik namus, javus ir gyvulius, bet ir savo karietas ir šiaip<br />

brangius daiktus šventino...“ (Silva rerum, p. 233) Tą Jono<br />

Kirdėjaus Bironto nekenčiamą šventinamų daiktų sąrašą<br />

šiandien galėtume pratęsti įrašydami į jį automobilius,<br />

autobusus, kompiuterius ir net mobiliuosius telefonus.<br />

Vadinas, per tuos tris šimtmečius tautos sąmonėje esminių<br />

lūžių neįvyko – ji liko tokia pat viduramžiškai užsikonservavusi<br />

stabmeldystėje, o oficiali davatkiška šventeiviško<br />

moralumo atmosfera ją ir toliau palaiko. Ar tai<br />

nebus dar viena priežasčių, skatinančių išvykti užsienin

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 65<br />

mūsų jaunimą. Ten juk oras nebus užterštas tokio jėzuitiškai<br />

apsimestinio dorumo.<br />

Jei projektuotume naują lietuvių egzodo literatūros<br />

tomą, privalėtume aptarti ir vyresniųjų emigrantų – Paryžiuje<br />

gyvenančio ir tos šalies tikrovę modeliuojančio<br />

Valdo Papievio romanus, po JAV besiblaškančio Sauliaus<br />

Tomo Kondroto, Vašingtone gyvenančios ir dirbančios<br />

Gabijos Klimaitės noveles, nekalbant jau apie žurnalistų,<br />

dailininkų, fotografų emigrantišką veiklą. Bet tuo tarpu<br />

mūsų užduotis yra kuklesnė – mestelti akį į jaunųjų<br />

emigrantų kūrybą ir pasitikrinti mūsiškes spėliones ir<br />

nuojautas – išnyks ar suklestės Lietuvos valstybė, mirs<br />

ar bus numarinta lietuvių kalba – juk kasmet išnyksta<br />

ne dešimtys, o šimtai mažųjų genčių ir grupių kalbos ir<br />

tarmės. Ar iš tikrųjų mes daromės tokie maži, kad kyla<br />

realios grėsmės tautos egzistencijai. Ar tas išsivaikščiojimas,<br />

patekus į „laisvės ir demokratijos“ katilą, toks nekvestionuojamas?<br />

Ar įmanoma pabudinti tuos miegančiuosius,<br />

tuos neturinčiuosius savo nuomonės apie save<br />

ir tautą? Ar tos pasirodančios emigrantų knygelės budina<br />

ar dar labiau migdo mus? O gal, išanalizavę padėtį ir<br />

nustatę tikrąsias, o ne menamas grėsmes, galėtume šį bei<br />

tą nuveikti? Pasitikėdami menu, vis dėlto papildykime<br />

jį mokslo (sociologijos) tyrimais. Žurnalas Veidas (2011<br />

02 14, Nr. 7) savo respondentams pateikė du klausimus:<br />

„Ar esate patenkinti savo valstybe ir Lietuvos raida apskritai“<br />

ir „Ar laikote save Lietuvos patriotu?“ Atsakymai<br />

į pirmąjį tokie: patenkinti – 14,6 %, nepatenkinti arba<br />

neturi nuomonės – 48,6 %; į antrąjį – patriotų – 31 %, antipariotų<br />

– 28,4 %, neturinčių nuomonės – 40,6 %. Jei prisimintume<br />

Atgimimo laikų panašias apklausas, patriotų<br />

rastume jei ir ne šimtą, tai 98 % garantuotai. Kas nutiko<br />

tautai ir valstybei per tą demokratijos ir laisvės siautėjimo<br />

laikotarpį, jei net du trečdaliai tautos nebetiki jos<br />

ateitimi? Kas juos išstūmė iš aktyvaus gyvenimo, kad jie<br />

tapo žmonėmis be istorijos ir gavo, pasak Giorgio Agambeno,<br />

homini sacer statusą? Ar juos derėtų lyginti su tais<br />

Prancūzijos priemiesčių jaunuoliais, kurie 2005 metų rudenį<br />

kėlė riaušes – padeginėjo automobilius, plėšė krautuves,<br />

naikino kitą turtą vyriausybei nepateikdami jokių<br />

politinių reikalavimų? Jie norėjo tik vieno – būti pripažinti<br />

tikrais prancūzais, tai yra įsipilietinti ne formaliai,<br />

o esmiškai. Ar neatsitiko tas pat su tais dviem trečdaliais<br />

lietuvių, kurie ne kartą išvadinti šunauja ir kirmėlynu<br />

iš tikrųjų pasijuto šioje „nepriklausomoje“ valstybėje ne<br />

tik nebereikalingi, bet niekinami ir žeminami – nemaža<br />

dalis jų buvo paversti apskritai bedarbiais, o didžiuma –<br />

minimalių atlyginimų ar elgetiškų pensijų gavėjais, kai<br />

kam primesta net elgetos dalia palaikant gyvybę iš vadinamosios<br />

labdaros. Jie neina plėšti krautuvių, nedegina<br />

automobilių, bet paprasčiausiai „balsuoja kojomis“, tai<br />

yra masiškai išvyksta iš šalies. Valdžia tuo tarpu tik trukdo<br />

mitinguoti, viešai ir laisvai reikšti nuomonę, net teisia<br />

tuos, kurie aktyviau pasirodė ankstesniuose sambūriuose.<br />

Ką jie randa tuose užsieniuose, iš dalies paliudija ir<br />

mūsų aptartos emigracijoje parašytos tautiečių knygos.<br />

Suprantama, visko jie ten randa – vieniems pasiseka geriau,<br />

kitiems prasčiau, treti patenka į dar didesnę vergiją,<br />

bet grįžti retas pasiryžta. O jei ir pavyksta kokiam<br />

repatriantui padoriau įsikurti sostinėje ar provincijoje,<br />

visuomenė apie tai beveik nesužino.<br />

Vienoje trumputėje apžvalgoje žmonių be istorijos<br />

(kitaip homo sacer) problemos išnagrinėti, žinoma, neįmanoma.<br />

Vienaip ar kitaip ją užgriebia daugelis žymiųjų<br />

dabarties mąstytojų. Vienas jų – Slavojus Žižekas,<br />

mūsų skaitytojams pažįstamas ir iš ankstesnių lietuviškų<br />

jo publikacijų, neseniai pasirodžiusiame naujame<br />

veikale Smurtas taip pat kliudo mums artimą imigrantų<br />

(adek vačią emigrantams) temą. Aptaręs, kokių apsaugos<br />

priemonių imasi Europos Sąjungos valstybės (siūloma<br />

apsitverti sienomis) nuo iš Azijos ir Afrikos šalių<br />

plūstančių imigrantų, jis daro gana radikalią, mus gerokai<br />

stebinančią išvadą: „Vienintelis tikras sprendimas –<br />

nugriauti tikrąją sieną, ne Imigracijos departamento, o<br />

socioekonominę: pakeisti visuomenę taip, kad žmonės<br />

daugiau nebemėgintų desperatiškai bėgti iš savo pačių<br />

pasaulio.“ (Smurtas, p. 105). Tų mėginimų „pakeisti visuomenę“<br />

jau būta ne vieno, jų ir šiandien apstu, nereikia<br />

toli ieškoti – įsijungę radiją ar atsivertę laikraščio puslapį,<br />

rasime daugybę faktų apie revoliucijas arabų pasaulyje,<br />

tik vargu bau tie perversmai iš esmės pakeis žmonių gyvenimus.<br />

Tikrąsias nomadiškumo šaknis jau senokai yra<br />

užčiuopę dabarties tyrinėtojai ir rašantieji apie jų darbus<br />

(kad ir apie tą patį Žižeką). „...šiuolaikinis postmodernus<br />

subjektas yra tuščias, pasyvus ir apatiškas, dengiamas<br />

atsitiktinių ir laikinų tapatybių sluoksnio, kintantis<br />

ir nomadiškas.“ (Audronė Žukauskaitė knygoje Viskas, ką<br />

norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano,<br />

p. 20) Matyt, kaip tik toks subjektas daugiausia ir vaizduojamas<br />

mūsų aptariamuose kūriniuose. Norim mes to<br />

ar ne, bet iš postmodernios erdvės pasprukti vargu bau<br />

kam nors ar pavyks. Geriausias liudijimas – mūsų aptariamų<br />

kūrinių autorių biografijos. O tos dabartinės revoliucijos<br />

ir kiti neramumai Artimuosiuose Rytuose liudija<br />

tik tai, kad tų šalių visuomenėms iki postmodernumo<br />

dar toloka. Jos tebespurda feodalizmo ir kapitalizmo<br />

sankirtų taške. Pasiekusios Vakarų kultūros aukštumas,<br />

jos taip pat neišvengs mus kamuojančių absurdų naštos.<br />

Šią įdomią temą būtų galima plėtoti ir toliau, bet tai ne<br />

šio, o kitų rašinių ir kitų autorių rūpestis.<br />

Vilnius, 2011, kovo 1

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

66<br />

Lyg įžanga į Requiem<br />

Dar kartą papildome 2008 metais išleistą poezijos antologiją „Lyg įžanga į Requiem“, kurią<br />

sudaro keturiasdešimties metų nesulaukusių lietuvių poetų kūryba. Kiek ilgesnės paieškos leido<br />

knygos sudarytojui Kęstučiui Subačiui aptikti dar tris liūdno likimo poetus.<br />

Petras Bartkus-Žadgaila<br />

(1925–1949)<br />

Gimė gegužės 30 d. Raseinių apskrities Pakapurnio kaime. Studijavo Aukštesniojoje technikos<br />

mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo<br />

Kęstučio apygardos štabe Organizacinio skyriaus viršininku. 1947 m. lapkritį apygardos vado<br />

Jono Žemaičio pavedimu organizavo naują – Prisikėlimo – apygardą. Žuvo 1949 m. rugpjūčio<br />

13 d. Užpelkių miške Radviliškio apskrityje.<br />

Jai<br />

Dar tuomet, kai pro beržą skarotą<br />

Mums atrodė gėlėtas dangus,<br />

Supratau, kad širdis valdo protą,<br />

Kad kažkas taip suartino mus.<br />

Bėgo dienos lyg bitėms gėlėse...<br />

Tuščia būtų gyventi be jų!<br />

Vakarai, tylumoje išblėsę,<br />

Neužmerkdavo mūsų akių...<br />

Bet mylėt vien tave negalėjau, –<br />

Sau paskyriau Tėvynės vargus.<br />

Neblaškiausi kaip pūkas ant vėjo,<br />

Nors likimas atrodė baisus.<br />

Nepalaužė vargai ir pavojai, –<br />

Už Tėvynę ir mirt nebaisu!<br />

Tik skaudu, kad tu net nepamojai,<br />

Kai skubėjau nuo miško takų.<br />

Sesei<br />

Nekart mačiau žibuoklių jūroj<br />

Išnyrant garbanas gelsvas,<br />

Bet kas iš to dabar, kad žiūriu, –<br />

Tavęs jau nieks čia neatves...<br />

Tu negirdi, kaip medžiai šnara,<br />

Kaip vėjas drasko jų lapus,<br />

O mums tarp jų ir šiandien gera,<br />

Nes tu išsaugojai takus!<br />

Linguos čia eglės apšarmotos,<br />

Sustaugs vidurnakčiais vilkai...<br />

Tave atskyrė šaltos grotos,<br />

Už jų tu karžyge likai...<br />

1948, ruduo<br />

Tave apnešė dulkės parado,<br />

Atitolo vargai svetimi.<br />

Kažkas naujo tavy atsirado,<br />

Tai, kas buvo, pamiršti imi...<br />

Neramu, kartais širdį taip gelia.<br />

Laimę tik atminimuos randu...<br />

Bet vis tiek kantriai seksiu tą kelią,<br />

Nors jūs esat man brangūs abu!<br />

1946, spalis

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 67<br />

Bronius Liesys-Naktis<br />

(1922–1949)<br />

Gimė balandžio 16 d. Ramygaloje progimnazijos direktoriaus šeimoje. 1941 metais tėvai išvežti<br />

į Sibirą. VDU studijavo žurnalistiką. 1944 m. su broliu Antanu išvyko į žvalgybos mokyklą Vokietijoje,<br />

ten mokėsi partizaninio karo taktikos. 1945 m. grįžo į Lietuvą, partizanavo Kęstučio<br />

apygardoje. Nuo 1949 m. vasario – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo narys.<br />

Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miške Radviliškio apskrityje.<br />

***<br />

Praeities rūkuose<br />

Atminimų gėlės,<br />

Praeities rūkuose –<br />

Mylimi šešėliai.<br />

Dar akyse stovi<br />

Atvaizdas motulės,<br />

Dar ausyse skamba<br />

Mielas čiū-čia liū-lia.<br />

– Ak, už ką, Dievuli,<br />

Atėmei motulę,<br />

Mamą mėlynakę?<br />

Ką jos meilė reiškia,<br />

Mes suprantam aiškiai,<br />

Tiktai jos netekę!<br />

1949, balandžio 27<br />

Daina<br />

Plevena miglos tartum vėlės,<br />

Ir dienos juosta kaip naktis.<br />

Pagelto lapai, vysta gėlės –<br />

Keliauja per laukus mirtis.<br />

Žygiuojame mes jos šešėly<br />

Dėl tėviškės, dėl Lietuvos.<br />

Ir nieks nežinom, nieks nespėjam,<br />

Kuriam šalta ranka pamos.<br />

O gal ir man lemtis ta lemta,<br />

O gal ir man ši nedalia?<br />

Tik ar supras kas, laisvei švintant,<br />

Kokia brangi šita auka?<br />

Tik ar atmins gi kas karžygį,<br />

Galvą paguldžiusį kovoj,<br />

Tik ar atjaus jo laisvės žygį,<br />

Viesulams siaučiant ar audroms?<br />

Ir mirtinoms kovoms praūžus,<br />

Ar aplankyti kas ateis?<br />

O kapą ar papuoš meilužė<br />

Tyliais gegužio vakarais?<br />

Gal tik gegutė kur atlėkus<br />

Man graudžiai graudžiai užkukuos,<br />

Gal tik pietų vėjelis tykus<br />

Raudančias smilgas pasiūbuos.<br />

1947, gegužė

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

68<br />

Petras P. Gintalas<br />

(1983–2002)<br />

Gimė Telšiuose. 2002 m. baigė Telšių Žemaitės gimnaziją, buvo aktyvus gimnazijos laikraščio<br />

6 žaros bendradarbis – ten spausdino savo eilėraščius, eseistiką. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus<br />

universiteto Komunikacijų fakultetą. 2002 m. rugpjūčio 16 d. nuskendo jūroje.<br />

Per plačiai išskėstos rankos<br />

žiūriu į tirpstančius kontūrus lange.<br />

jisai šoka su paukščiais iš penkto aukšto.<br />

slysta... tuoj nepagausim!<br />

paskambink man, Viešpatie, nuramink mane,<br />

mano širdį, ji daužosi į keturias sienas –<br />

baisu, kad užsimuš ir pasibaigs lietus,<br />

taip ilgai savo švelnumu kankinęs,<br />

lūžinėdamas, sustodamas, kaukdamas,<br />

aplijęs daug tokių didelių namų kaip mūsų,<br />

kuriuose visuomet dedasi baisūs dalykai,<br />

kur aukštuose kambariuose, palubėj<br />

kabančiuose,<br />

vandentiekio vamzdžiuose bėgioja lūžę balsai,<br />

man išties labai neramu:<br />

tas angelas smaluotom kojom lange...<br />

baisiausia, kad jam nupjauti sparnai,<br />

o jį taip siūbuoja skersvėjis. – – –<br />

mano veide įstrigusi didžiulė skeveldra.<br />

* * *<br />

vėjas nutraukė sausgysles.<br />

ačiū, vėjau, kad nutraukei sausgysles,<br />

dabar negalėsiu nei rankom pamosikuoti,<br />

nei kojom pamosikuoti, nei galva pamosikuoti,<br />

nei ausim pamosikuoti, nei skrandžiu<br />

pamosikuoti, nei<br />

plaučiais pamosikuoti, nei dvylikapiršte žarna<br />

pamosikuoti, nei inkstais pamosikuoti ir tuo<br />

daiktu irgi<br />

pamosikuoti negalėsiu, ir liežuviu pamosikuoti, ir<br />

šonkauliais pamosikuoti, nei sinusitu<br />

pamosikuoti, nei<br />

išvis... nu niekuo negalėsiu dabar pamosikuoti,<br />

ačiū tau<br />

vėjau, tai va koks tu draugas.<br />

Giedrės Putnikaitės nuotrauka

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 69<br />

K n y g o s<br />

Vainius Bakas<br />

Lopšinės liejasi, o karavanas eina<br />

Ilzė Butkutė. Karavanų<br />

lopšinės. – Tyto alba,<br />

Vilnius, 2011.<br />

Visada tam tikras pranašumas ir kartu, deja, savotiškas<br />

trūkumas yra kalbėti apie autorių, kurio kūrybinį kelią<br />

stebi gana ilgą laiką – nuo pirmųjų publikacijų periodinėje<br />

spaudoje, viešojoje internetinėje bendruomenėje iki<br />

pirmojo eilėraščių rinkinio atsiradimo. O viskas prasidėjo<br />

šitaip... Seniai seniai, gūdžią 2005-ųjų žiemą, išėjau<br />

į snieguotą mišką ieškoti žemuogių. Na, gerai, gal ne į<br />

mišką, gal ne žemuogių, bet vis dėlto ieškojau kažko, turinčio<br />

savitą skonį ir kvapą. Taigi, vieną kartą užklydau<br />

į elektroninę svetainę rasyk.lt. Žvilgsniu apkeliavęs šią<br />

(tuomet itin gausiai lankomą, skaitomą ir komentuojamą)<br />

internetinę pradedančiųjų literatų karalystę, aptikau<br />

mane sudominusią autorę – Ilzę Butkutę, slapyvardžiu<br />

Bathos. Prisipažinsiu, jau tuomet šios autorės kūryba<br />

mano dėmesį patraukė melodingais rimais, laisvai srūvančia<br />

formos ir turinio vienove, estetika ir vaizdinių<br />

grožiu.<br />

Atradęs Ilzės poeziją, šešerius metus neturėjau ramybės,<br />

skaitydamas vis pagalvodavau – jau tikrai laikas<br />

šiuos tekstus apgyvendinti knygoje...<br />

Laikydamas rankose šį eilėraščių rinkinį, palaimingai<br />

atsidūstu: pagaliau... Iš tiesų šios knygelės pasirodymo<br />

teko laukti gana ilgai. Autorė ne kartą ir ne du<br />

yra dalyvavusi Lietuvos rašytojų sąjundos skelbiamame<br />

Pirmosios knygos konkurse, tačiau iki pirmosios vietos<br />

vis „kažko pritrūkdavo“. Mažų mažiausiai paradoksalu,<br />

kad Pirmosios knygos konkurso komisija „pražiūrėjo“<br />

šią puikią poetę. Tačiau šiuo atveju tikrai džiugu, kad atsiranda<br />

įvairiausių kitų alternatyvių būdų gerai poezijai<br />

atsidurti knygynų lentynose ir galop laukiančių skaitytojų<br />

rankose. Štai po ilgo laukimo leidykla Tyto alba savo<br />

knygų serijoje Nauji vardai išleido į dienos šviesą Ilzės<br />

Butkutės Karavanų lopšines. Jau pats knygelės pavadini-<br />

mas nusako savitą eilėraščių prieskonį. Iš tiesų autorės<br />

žvilgsnis nuolat krypsta į egzotiškus Tolimųjų Rytų gyvačių<br />

kerėtojų miestus, kupinus šurmulio ir mugių, karavanų<br />

eisenas, cirkus, kabančius sodus, sapnų žirgynus, karalystes,<br />

o poetinis žodis yra skambus, melodingas. Knygelės skyriai<br />

nurodo tekstų temas, vaizdinius, motyvus: Moterys,<br />

Ginklai, Ekspedicijos, Miestai, ir Cirkai.<br />

Ilzės poezijoje gausu egzotikos... Tik prašyčiau išgirdus<br />

šį teiginį neišsigąsti ir nenusivilti – autorės perteikiama<br />

egzotika yra visai kas kita negu įprastoji jaunųjų<br />

poezija su „egzotiškomis priemaišomis“ à la cinamoninės<br />

krautuvėlės, sakuros, geišos ir visokiais kičiniais daikčiukais,<br />

kurie eilėraščiuose atsiranda dėl pernelyg imlios egzotiškų<br />

daiktavardžių eklektikos, atliekančios žaisliukų,<br />

blizgesio, puošmenėlės funkciją. Šios autorės poezijoje<br />

egzotika atsiveria daugiasluoksniškai, polisemiškai – kai<br />

kuriais atvejais tai galimybė ir būdas kalbėti apie savo<br />

kasdienybę, gyvenimo iššūkius iš tam tikros distancijos,<br />

atsitolinus nuo įprastinės buities. Gana geras šios įžvalgos<br />

pavyzdys yra tekstas Ilgėtis – tai vaikščioti rankomis<br />

(p. 52), kurį galima būtų laikyti savotišku Ilzės poetiniu<br />

CV: „Atleisk, nepasakiau – užaugau cirke. / Mane paliko<br />

mokytis pas magą, / Kaip iš nakties ištraukti saują<br />

triušių. / Ten bilieto kažkas nenusipirkęs / Mane išmokė,<br />

sutemas prasegęs: / Išdrįsk įskilti – niekad nesuduši.“ ir<br />

„mane paliko taikiniu, ir liestis / tada nebuvo galima prie<br />

nieko – / prie sienų, svetimų balsų ir baimės, – / kol mokė<br />

išstovėti skriejant peiliams: / kas ašmenis prisijaukina –<br />

lieka.“ Pripažinkime, iš pažiūros toks kalbėjimas atveria<br />

duris į teatrinę, egzotišką, nuo buities ir šiuolaikiško gyvenimo<br />

nutolusią erdvę, tačiau kiek daug kasdienybės<br />

iššūkių, gyvenimiško paprastumo ir patirčių slypi už<br />

šios kultūrinės kaukės... Tik taip poetės išsakoma tai, kas<br />

kasdien šalia, apie ką dažniausiai nutylima.<br />

Žinoma, autorės poezijoje visi daiktavardžiai, įvaizdžiai<br />

taip pat atlieka ir estetinę funkciją, leidžia skaitytojui<br />

mėgautis formos ir turinio grakštumu. Kartais<br />

atrodo, jog autorė savitai tęsia H. Radausko estetinę<br />

programą, atsitolinimą nuo kasdienių realijų savo eilėse<br />

atkartodama manifesto „Pasauliu netikiu, o pasaka<br />

tikiu“ aidą. Egzotiškose Ilzės poezijos karalystėse gausu<br />

pasakiškų motyvų: žirgų ir žirgynų, blyksinčių kalavijų,<br />

fleitų, šventinių drabužių, poetė susitapatina su užkalbėtoja,<br />

kerėtoja, mokančia naudotis žodžio maginėmis<br />

galiomis: „Galėjau ištarus / grifus užkerėti, kad giesmės<br />

išlytų / ir giriose tiltų žiedais orchidėjų, / kur pėdsakus<br />

debesis sekančios lapės / liepsnotų it peiliai.“ (Miegančio<br />

kardo periodas, p. 53)

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

70<br />

Kitas mane žavintis Ilzės poetikos bruožas – grakštumas,<br />

grakštus gervės šokis. Daiktavardinė, tikrai gana<br />

daug įvaizdžių turinti poezija skaitant neatrodo apkrauta,<br />

turtingam turiniui suteikiama grakšti forma, puiki<br />

ritmika. Dėl tekstų melodingumo, muzikalumo leidžiu<br />

sau juos perskaityti kaip užkalbėjimus, mantras ir ypač<br />

lopšines: „Miegok, mano mielas, te niekas negirdi, / kaip<br />

sėlina liepžiedžių sielos turėklais / nuo lapkričio šnara<br />

atgal į birželį.“; „Ilsėkis, aš noriu tave apkamšyti. / Miegoki,<br />

nes niekas tavęs neišgano, / tik jūrligės vartoma<br />

sapno valtelė.“ (Supimas, p. 41)<br />

Stebint Ilzę jaunųjų poetų kontekste, atsiranda tam<br />

tikros skirtybės su jaunosios kartos maištu: autorės tekstuose<br />

beveik nerasime madingojo verlibro, gana gerai<br />

įvaldyta rimų ir ritmikos meistrystė – čia rasime ir silabotoninės<br />

eilėdaros, gretutinių rimų, gaubiamųjų rimų,<br />

užsūpuojančių kaip lopšinės, ir skambių trieilių pynių<br />

(a, b, c – a, b, c), autorės įvaldytų rimų, kurie atliepia,<br />

atsikartoja skirtingose strofose (a, b, c, d – a, b, c, d). Taip<br />

pat Ilzės tekstai nėra madingai provokatyvūs, vulgarūs,<br />

įžūlūs – ten, kur yra erotikos, ji dvelkteli subtiliai ir švelniai<br />

arba su tokiu vidiniu tikrumu, kad to nedrįsčiau pavadinti<br />

vien lengvu flirtu su skaitytoju.<br />

Temiškai juntami ir tam tikri sąlyčio taškai su kitomis<br />

jaunomis poetėmis. Trumpai grįžtant prie opiosios<br />

Pirmosios knygos rinkimų temos, galima būtų paminėti,<br />

jog dar 2006 metais kita jaunoji poetė – Indrė Valantinaitė<br />

– atsidūrė vienu laipteliu aukščiau už Ilzę ir jos knygai<br />

buvo lemta išeiti į žmones su LRS palaiminimu. Įdomu<br />

tai, kad Indrės knygelėje, kaip ir Ilzės Karavanų lopšinėse,<br />

randame daug bendrybių. Čia pastebėsime migruojančių<br />

cirko, gyvenimo karnavalo, žvėrių plėšrumo ir jaukinimo<br />

motyvų: „Pasitikiu, nes lynas niekada nenutrūksta, /<br />

kai juo žengia cirko mergelė, / žvilgančiais žvyneliais<br />

siuvinėtu triko, / rankos – pečių plotyje ištiestos į šalis.“;<br />

„Uždanga pakilus visada nusileis, / Krokodilas išrautais<br />

dantimis niekada neįkąs, / tad susimokėkit, greičiau susimokėkit,<br />

ponai, / nes žvėrys iš alkio pasius.“ 1<br />

Kitas aspektas, vienijantis šias autores, – moteriško<br />

tapsmo, moteriškos tapatybės ieškojimai, laikysena ir<br />

elgsena. Pats moteriškojo virsmo vaizdavimas ir Ilzės, ir<br />

Indrės kūryboje kartais suskamba kaip tolimas Birutės<br />

Pūkelevičiūtės Metūgių aidas, tačiau yra savaip reflektuojamas.<br />

Štai Indrė Valantinaitė į moterų gentį įžengia<br />

pamažu, atsinešdama mergaitišką trapumą: „Kantriai<br />

lauki, kol subręsiu / Iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę<br />

/ Iš jaunos į senesnę / Iš senesnės į seną / Iš senos į<br />

mirusią“ 2 . Ilzės kūryboje moteriškumas įgauna savotiško<br />

plėšrumo: „Aš moteris – praviras langas, / po benkartą<br />

skersvėjį nuogą / kas naktį čia pakasu tyliai / sode, ir nusikerpu<br />

sruogą“ (Siuvinėjimas peilių sode, p. 16); „ – Kartais<br />

aš liesdavau vyrus, / mylėdavau vyrus, / net miegant jų<br />

moterims klaikiai arti, / ir negirdint.“ (Devinta karalystė,<br />

p. 19); „Aš čia tik miegančio požemio šliundra. / Iš po<br />

dujokaukių plaukus sušiaušę / mylimės gailiai. Girdėti<br />

lijundra.“ (Lijundra, p. 28). Iniciacija į moterų gentį vyksta<br />

pamažu, iš šalies stebint gentainių, giminaičių elgseną:<br />

„Kartais netyčia jos grobdavo vyrus / neliesdamos pirštais,<br />

neleisdamos juoko / per lauką, nusukusios galvas<br />

į kairę, / žinodamos – grobį belieka užkasti. / Kartais<br />

jos darė tai tyčia, išskyrus / klajūnų gentis, savo seseris<br />

tuokė / su vyrais, kurie niekada nesidairė.“ (Trafaretai:<br />

giminaitės, p. 15)<br />

Silpnoji lytis Ilzės Butkutės poezijoje kartais tampa<br />

stipriąja: „Jos pakelia nepakeliamai gėlas / praeivių prisigėrusias<br />

akis / ir stebi dangų tartum paviljoną – / didžiausią<br />

gaubtą, dengiantį kitus.“ (Mergaitės prie taikinio,<br />

p. 26) arba įgauna femme fatale bruožų: „dresuodavau vakarus<br />

/ šokti, tarnauti ir uosti / surasti ir vogti po žodį – /<br />

vilties kontrabandą“ (Jaukintojo metai, p. 60); „Žinojau,<br />

kaip reikia žudyti / be skausmo / ir kaip nužudyti, žmogaus<br />

nepalietus, / ir kaip neskaudėti.“ (Devinta karalystė,<br />

p. 20); „Mokėdavau varį nuauksinti, / medį nužievinti,<br />

/ žvėrį nudirti, / o širdį nuširdint.“ (Devinta karalystė,<br />

p. 19). Tačiau kartais autorė pratrūksta, išdrįsta parodyti<br />

moterišką, mergaitišką trapumą: „(bet nugludintus<br />

jūros stik lus / pasilieka). Kietai užsimerkia. / Smėly<br />

šildosi kojų pirštus. / Tyliai orui niūniuoja. Gal verkia.“<br />

(Tikra tyla ir netikra undinė, p. 9) Žinoma, kad ir kokios<br />

būtų Ilzės poezijoje moterys, visos jos šalia junta vyriškąjį<br />

pradą, eilėraščio „aš“ – moteris, kalba kitam subjektui –<br />

vyrui (draugui, mylimajam, demiurgui, meilužiui). Būtis<br />

neįsivaizduojama vienatvėje, net praėjus viskam, net<br />

viskam pasibaigus visada kažkur šalia yra kitas žmogus:<br />

„Mes taip ilgai – – – – kad likom vienu du.“ (Leitmotyvas,<br />

p. 59); „Mes turime vyno ir tęsiame šventę” (Eitynių su deglais<br />

pradžia, p. 39); „ramybės kokonai, giliai įsisriegę – /<br />

jau plyšta. – – Miegok – mes abu – / Tarpdury.“ (Trafaretai:<br />

šito kelio ženklas, p. 27); „Aš laukiau tavęs / visose<br />

karalystėse, / tavo ir savo laikais. / – Aš tave suieškojau.“<br />

(Devinta karalystė, p. 20).<br />

Savo žvilgsniu keliaudamas po egzotiškų miestų<br />

labirintus Ilzės eilėraščiuose, žavėjausi, kaip poetė jaukinasi<br />

kiekvieną baikštų žodį, intymią jauseną, tolimos<br />

kultūros estetiką, ir nė nepajutau, kaip ji ir mane prisijaukino...<br />

Viena poezijos užduočių ir yra pagauti nepagaunamą<br />

jauseną, nusakyti neišsakomą patirtį, ir Ilzei,<br />

manau, tai puikiai pavyksta: „Glaudžiu nepagaunamą /<br />

vienišą / tykantį / žvėrį.“ Verbaline kalba bandomos išreikšti<br />

kasdieniškai neišsakomos patirtys: „Kažkas panašaus<br />

lyg bučiuoti fakyrą / nepakeliant rankų.“ Pasak<br />

poeto Antano A. Jonyno, „Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka<br />

gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip,<br />

ką gali ištarti būtent poezija.“ Taip – būtent poezija visu<br />

savo tikrumu išlieka, nutrupėjus tinkui nuo kasdienių<br />

kaukių, nusidėvėjus nuogiems kūno kostiumams ir karavanams<br />

praėjus pro šalį...<br />

1<br />

Indrė Valantinaitė. Žuvim ir lelijom. – Lietuvos rašytojų sąjungos<br />

leidykla, Vilnius, 2006, p. 61.<br />

2<br />

Ten pat, p. 7.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 71<br />

Angelė Jasevičienė<br />

Prarasto laiko švytėjimas<br />

Aldona Ruseckaitė.<br />

Marios vandens. –<br />

Lietuvos rašytojų<br />

sąjungos leidykla,<br />

Vilnius, 2010<br />

Grįžti atgal neįmanoma, niekas nestovi vietoje, nei tu pats,<br />

nei kitas. Visa, kas lieka, tai tik kada ne kada koks liūdesio<br />

kupinas vakaras, liūdesio, kurį jaučia kiekvienas žmogus,<br />

nes viskas praeina, o jis yra vienintelis padaras, kuris tai<br />

žino, kaip žino ir tai, kad tai yra jo paguoda, nors jis jos<br />

ir nesupranta.<br />

Erich Maria Remarque<br />

Gyvenimas prasmingas tiek, kiek prasmės gebame jam<br />

suteikti. Kiekvienas žmogus savo ateitį apipina idealais<br />

ir svajonėmis. Viską, rodos, gali pakeisti, kontroliuoti,<br />

sudėlioti būsimus įvykius į dėžutes ir uždaryti stalčiuje.<br />

Belieka laukti palaimingo išsipildymo.<br />

Su praeitimi situacija kur kas sudėtingesnė. Prisiminimų<br />

nepakeisi, nesumodeliuosi, neišgyvensi iš naujo.<br />

Buvo, kaip buvo. Todėl esame tokie, kokie esame.<br />

Praėjęs laikas visuomet prarastas. Akimirka, kai<br />

skaitote šią eilutę, jau yra prarasta. Lygiai taip pat, kaip<br />

bus prarasta visa likusi diena, savaitė, metai. Nepastebimai<br />

ir kartu negrįžtamai.<br />

Marios vandens Aldonos Ruseckaitės knygoje tėra<br />

prarasto laiko metafora. Laikas – tarsi vanduo, nesustojančia<br />

tėkme nešantis per gyvenimą visus romano veikėjus.<br />

Vieniems iš jų lemta nuskęsti, kiti sugeba išsilaikyti<br />

paviršiuje romiai plūduriuodami, treti bando pažvelgti<br />

į gelmę. Kad ir kaip būtų, tėkmės sustabdyti nepajėgia<br />

niekas.<br />

Kalbėti apie romano siužetą nėra nei būtina, nei<br />

prasminga, nes jis per daug tradicinis – penkios penkiasdešimtmečių<br />

buvusių klasės draugų poros susitinka<br />

klasės susitikime ir pasakoja vieni kitiems būtas ar išgalvotas<br />

praeities istorijas. Šiuos pasakojimus senasis jų<br />

auklėtojas Silvestras (dėl pomėgio per pamokas cituoti<br />

žymaus filosofo mintis mokinių pramintas Seneka) pavadina<br />

„laiko perrašinėjimais“. „Noriu išgirsti istorijas,<br />

kurios buvo – nebuvo, galėjo įvykti, tik kažkas sutrukdė,<br />

kurios išsipildė – neišsipildė, bet jų ilgitės, pavydite, įsivaizduojate,<br />

kurios jums patiems netikėtos, pribloškiančios,<br />

paguodžiančios“ (p. 11), – taip nuskamba keistas<br />

auklėtojo prašymas.<br />

Perrašyti savo gyvenimo fragmentus mokiniams iš<br />

pradžių pasirodo sudėtinga, tačiau „burtas mestas“, ir<br />

žaidimas prasideda. Liūdnos, komiškos, dviprasmiškos,<br />

nostalgiškos istorijos srūva tarsi nepertraukiama prisiminimų<br />

upė. Vadinamieji „perrašymai“ susipina, įsilieja<br />

vieni į kitus. Kiekvienas pasakotojas grįžta prie labiausiai<br />

jo atmintin įstrigusio praeities fragmento, naujai jį<br />

permąstydamas ir įvertindamas. Savo keistu prašymu<br />

auklėtojas Silvestras padovanoja mokiniams prasmingą<br />

dovaną – suteikia galimybę bent kelioms akimirkoms<br />

sustabdyti laiko tėkmę, grįžti į vaikystės ar jaunystės<br />

dienas.<br />

Klasės draugai neatsitiktinai suporuojami, todėl vaikystės<br />

istorijos pratęsiamos jau iš sutuoktinių pozicijų.<br />

Du klasės draugai, taip ir nesuėję poron, pavadinami pirmųjų<br />

žmonių, Ievos ir Adomo, vardais. Toks parinkimas<br />

simboliškas, nes jiedu realiame gyvenime nesugebėjo<br />

pateisinti savo vardų, nekovojo dėl meilės, todėl nuodėmės<br />

svaigulys jiems liko nepažinus. Išsižadėję meilės,<br />

jie nepatyrė laimės. Visų kitų vardai išgalvoti, panašūs<br />

kaip ir jų likimai: Levas, Leonas, Levanardas, Leo, Helė,<br />

Elena, Nora, Alė.<br />

Kodėl provokuojančiam žaidimui pasirinktos būtent<br />

šios poros, ši mokinių laida? Auklėtojas Silvestras turi<br />

savo paaiškinimą: „Jūs, – sako po ilgo atodūsio, – jūs<br />

man esate ypatingi, esate dvidešimtojo šimtmečio vidurio<br />

vaikai, savo gimimu jį perskeliate pusiau, perkopiate<br />

net į kitą tūkstantmetį. Per šią pamoką nutieskime<br />

mažą tarpekliuką tarp milžiniškų antrojo ir trečiojo<br />

tūkstantmečių kalnagūbrių.“ (p. 10) Auklėtojui rūpi bent<br />

akies krašteliu žvilgtelėti, kaip pasaulį ir savo vietą jame<br />

suvokia vadinamoji „prarastoji karta“, kokius pjūvius ir<br />

randus paliko (jei paliko) jų sąmonėje besikeičiantys laikai.<br />

Kokios vertybės susiformavo širdyse tų kadaise jaunų<br />

žmonių, kurie gimė okupacijos metais, lankė tarybinę<br />

mokyklą, tarnavo kariuomenėje, o vėliau išdidžiai išėjo į<br />

Nepriklausomybę?<br />

Leo atsako už visus: „Jaučiuosi gyvenimo ir ateities<br />

kūrėjas, jaučiuosi turįs po kojomis pagrindą, jaučiu<br />

Lietuvos kultūrą, tikrai jaučiu, o jūs ką, nejaučiate, argi<br />

jaučiate tik juodą skylę?“ (p. 101) Veikėjo žodžiai atveria<br />

amžiną tiesą – žmogaus išgyvenimo instinktas yra labai<br />

stiprus, ir dviprasmiškose ar kritinėse situacijose išlošia<br />

sugebantis prisitaikyti, laviruoti. Likusiems likimas nėra<br />

nei gailestingas, nei dosnus (nesugebėjęs prisitaikyti prie<br />

gyvenimiškos buities, Levas renkasi mirtį, Ieva taip ir<br />

neišmoksta identifikuotis su savuoju „aš“, Adomo neryžtingumas<br />

pražudo jo svajones).

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

72<br />

Paskutinis romane aprašomas veikėjų susitikimas<br />

taip pat simboliškas – auklėtojas pakviečia juos sutikti<br />

Naujuosius (dutūkstantuosius) metus prie jūros. Prasmingas<br />

ir laikas, ir vieta. Vėl susilieja laiko ir vandens<br />

metaforos. Prieš akis atsiveriančios naujo amžiaus perspektyvos<br />

neaprėpiamos protu, kaip ir jūros platybės.<br />

Prie vandens tąnakt stovintys žmonės žengia naujo<br />

tūkstantmečio, naujos istorijos glėbin. Vieninteliai į susitikimą<br />

neatvyksta Ieva ir Adomas: jie dar kartą renkasi<br />

neišsipildymą, nepasinaudoja proga ištaisyti senas<br />

klaidas.<br />

Romaną įrėminanti senutės Eleonoros linija taip<br />

pat simboliška. Šimtąjį gimtadienį švenčiančios senolės<br />

troškimas džiaugtis gyvenimu tarsi moko stiprybės tuos,<br />

kurie, turėdami prieš akis marias laiko, neįvertina šios<br />

dovanos grožio ir nesuvokia savo būties laikinumo.<br />

Kai vizijos išlaisvina<br />

Algimantas Lyva. Kirnis. –<br />

Biznio mašinų kompanija,<br />

Vilnius, 2010<br />

Prieš mūsų akis – dar vienas menininko (manau, tai taikliausias<br />

šios kūrybingos natūros apibūdinimas) Algimanto<br />

Lyvos romanas. Smagu jau vien tai, kad šį kartą<br />

autorius išbandė plunksnos miklumą savarankiškai, nes<br />

daugelis ankstesnių jo kūrinių buvo rašomi su bendraautoriumi<br />

Robertu Kundrotu.<br />

Taigi, prie esmės. Knygos viršelis ir apipavidalinimas<br />

nusipelno aukšto įvertinimo. Pažvelgę į jį, galvojame iš<br />

anksto žiną, apie ką bus kalbama ir pačiame romane. Juo<br />

labiau kad kūrinys pavadintas senovės lietuvių dievo Kirnio<br />

vardu, tai išankstines nuojautas dar labiau sustiprina.<br />

Štai čia autorius ir pradeda šaipytis iš skaitytojo! Apie<br />

baltų mitologiją romane kalbama ne daugiau nei bulvariniuose<br />

laikraščiuose. Tiesa, vienoje pagrindinio veikėjo<br />

vizijoje paskutiniuose knygos skyreliuose yra nuklystama<br />

į kuršių alką, kur rusena negęstanti Aukuro ugnis,<br />

tačiau tuo mitologijos motyvai romane ir baigiasi.<br />

Apie ką tuomet ši knyga? Siužeto joje nėra, todėl<br />

kiekviena romano interpretacija galima tik vizijų lygmenyje.<br />

Būtent vizijų, nes romaną sudaro daugybė magiškų,<br />

siurrealistinių, net avangardinių pagrindinio veikėjo<br />

regėjimų: „Tikros atomų ir molekulių kombinacijos nepritaikytos<br />

žmogaus žvilgsniui. Niekas nemato skylėtos<br />

realybės. Mikroskopų pavogtos mintys piešia ryškius<br />

miestus. Tikslios dulkės žeidžia akis. Neverta tikėti šviežiais<br />

pastatų dažais ir balta asfalto spalva.“ (p. 17) Štai<br />

iš tokių minčių nuolaužų ir metaforų kratinio sukurpta<br />

net dviejų su trupučiu šimtų puslapių knyga. Joje nėra<br />

konkrečių įvykių, logiškos vaizdų sekos – visas veiksmas<br />

tėra nenutrūkstanti vieno žmogaus vizija.<br />

Įprasta, kad regėjimai aplanko menininkus, gyvenimo<br />

prasmės ieškančius klajoklius, neretai maitinančius<br />

fantaziją alkoholiu ar kokiu kitu panašaus poveikio psichotropiniu<br />

maistu. Šiame romane vizijas regi vidurinėje<br />

mokykloje besimokantis paauglys, pradedantis poetas,<br />

vardu Kirnis. Kodėl būtent toks vardas parinktas, telieka<br />

spėlioti, nes Kirnis senovės lietuvių mitologijoje buvo<br />

vyšnių medžių dievas, globojantis prie vienos tvirtovės<br />

augančias vyšnias. Pagal kitą versiją, dievo vardas buvo<br />

siejamas su klampyne. Kad ir kaip ten būtų, nė vienas<br />

paaiškinimas čia netinka, tačiau aklai aiškintis vardų<br />

reikšmę skaitant romaną tikrai nėra būtina.<br />

Apskritai abejočiau, ar tiktų šią knygą vadinti romanu.<br />

Tiesa, pagrindiniai veikėjai išskirti (Aušrinė, Aitvaras,<br />

Leonas Storžievis), šiokia tokia minčių seka įžiūrima,<br />

bet prasminiai siūlai pernelyg trapūs, kad surištų<br />

pasakojimą į vientisą kompoziciją. Taškus ant i sudėlioja<br />

paskutinės knygos eilutės: „Suskambo skambutis. Tarpduryje<br />

išdygo Aitvaras.<br />

– Pertrauka baigėsi, Kirni, sėsk į vietą!“ (p. 229)<br />

Pasirodo, kad visas veiksmas vyksta per vieną mokyklinę<br />

pertrauką – romanas pradedamas ir baigiamas<br />

skambučiu, grąžinančiu Kirnį į realybę. Veiksmo vieta –<br />

mokykla, kurioje per pertrauką jautrus aplinkos įspūdžiams<br />

ir itin kūrybingas vaikas panyra į savo vizijų, kurios<br />

išlaisvina jį iš slogios kasdienybės gniaužtų, erdvę.<br />

Mokytojas, pramintas Aitvaru, tampa savotišku meistru,<br />

mokančiu nepasiklysti iliuzijų labirinte.<br />

Fantazuojančiam Kirniui nebeegzistuoja laiko ir erdvės<br />

ribos, vieną akimirką jis susitapatina su bendravardžiu<br />

pagyvenusio amžiaus detektyvu, vedusiu mylimą<br />

klasės draugę Aušrinę, kitą – skrieja su mylimąja dviračiais<br />

į Pervalką ar klauso simfoninio orkestro. Vaizdai<br />

pinasi, veiksmo vietos keičia viena kitą, pasakotojo kalba<br />

dėl netradicinių metaforų kartais primena padriką<br />

minčių srautą – visa tai lemia, kad romaną suprasti gana<br />

sunku. Šioje vietoje labai tiktų prabilti paties autoriaus<br />

žodžiais: „...kapituliavo bejėgė logika, pasidavė protingi<br />

žodžiai. Nereikia kontempliuoti. Į aklavietę patenki tik<br />

tuomet, kai ieškai prasmės.“ (p. 119)<br />

Romaną, matyt, stengtasi sukurti netradicinį, ir šis<br />

autoriaus užmojis jam tikrai pavyko. Skaitant knygą,<br />

reikia atsiriboti nuo įpročio ieškoti tekste siužeto ir loginio<br />

įvykių, žodžių, vaizdų ryšio. Fantasmagoriškų vizijų<br />

paskirtis yra išlaisvinti skaitytoją iš sustabarėjusių<br />

logikos gniaužtų.

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574) 73<br />

Patirčių ir meditacijų mozaika<br />

Daiva Tamošaitytė.<br />

Sena ir nauja. – Naujoji<br />

Romuva, Vilnius, 2010<br />

Pirmoji filosofijos daktarės, kultūrologės Daivos Tamošaitytės<br />

esė rinktinė tikrai nėra „kukli“, kaip knygos<br />

įžangoje ją pristato pati autorė. Vien apimtimi (daugiau<br />

nei 300 puslapių) knyga lygiuojasi į netrumpą romaną,<br />

memuarus ar net solidų rinktinių raštų rinkinį. Nekukli ji<br />

ne tik savo forma, bet ir turiniu, bet apie viską iš eilės.<br />

Didžiuma knygoje išspausdintų tekstų jau anksčiau<br />

buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje, todėl nebėra pirmo<br />

„šviežumo“. Kad ir kaip būtų, „laikraštiena“ greitai<br />

pamirštama, todėl ir D. Tamošaitytės esė, matyt, laukė<br />

tokia pati lemtis. Taigi, autorės sumanymas surinkti<br />

kone dešimtmetį rašytus tekstus, juos papildyti iki šiol<br />

niekur nepublikuotomis įžvalgomis ir įkurdinti solidžiai<br />

atrodančioje rinktinėje išties protingas. Manau, kad ši esė<br />

rinktinė sulauks įvertinimo ne tik iš kultūrinėje sferoje<br />

besisukančių personų – ji turėtų būti įdomi ir eiliniam,<br />

tačiau smalsiam skaitytojui bei naudinga literatūrologijos<br />

studijas pasirinkusiam jaunimui.<br />

Rinktinę sudaro įžanga ir penki skyriai, kuriuose<br />

visos esė tvarkingai surūšiuotos pagal tematiką. Įžangoje<br />

autorė išsamiai pristato skaitytojams savo „kūdikį“,<br />

trumpai nusakydama knygos atsiradimo priežastis ir<br />

pagrindines joje plėtojamas temas (svarstomos individo<br />

ir visuomenės, elito ir masių santykio, krikščionybės ir<br />

dvasingumo problemos, apmąstomas vyro ir moters ryšys,<br />

meilės fenomenas, kultūros politika, analizuojama<br />

muzikos psichologija, postmodernaus meno vertė, daug<br />

dėmesio skiriama Indijos kultūrai ir t. t.). Penktojoje dalyje<br />

lietuvių skaitytojams pristatomi anglų kalba parašyti<br />

tekstai, išspausdinti Indijoje.<br />

Tiems, kurie nemėgsta panegirikos ir pompastikos,<br />

įžangos vis dėlto siūlyčiau neskaityti. Trumpai pacituosiu,<br />

kad suprastumėte, ką turiu galvoje: „Pernelyg daug<br />

paaukojau, idant skustuvo ašmenis nūnai pridengčiau<br />

gėlėmis ar atšipinčiau įžvalgos strėles. O aukojau gražiausią<br />

gyvenimo tarpsnį ir karjerą. Sąmoningai palikau<br />

saugias institucijas, kuriose septyniolika metų dirbau,<br />

kad galėčiau laisvai mąstyti ir rašyti, kad iš principo neliktų<br />

nė menkiausio šapelio, už kurio užsikabinus būtų<br />

galima paveikti nepriklausomą sąmonę. Mano vidinis<br />

egzilis, mėginimas realizuoti savimi tai, apie ką rašau,<br />

truko penkerius metus. Tačiau tai buvo nuosprendis<br />

ne sau, o blogiui ir jo apraiškoms visuomenėje, kurias<br />

negailestingai genėjau plunksna.“ (p. 8) Sutinku, išvalyti<br />

blogį iš visuomenės – tikrai donkichotiškas žygdarbis,<br />

todėl nesiimu spręsti, ar šios esė padėjo autorei įvykdyti<br />

tokią kilnią misiją. Jos pačios žodžiais tariant, „tegu cenzūrą<br />

atlieka laikas“ (p. 8).<br />

Kritikuoti esė nėra labai tikslinga, nes tai tolygu bandymui<br />

užginčyti kito žmogaus (šiuo atveju – rašančiojo)<br />

požiūrį į pasaulį, bandyti sumenkinti jo išgyventas patirtis<br />

ir įgytą suvokimą apie tam tikrus gyvenimo reiškinius.<br />

Siūlyčiau trumpai apžvelgti, kokias opiausias problemas<br />

šiuolaikinėje visuomenėje mato autorė ir koks jos<br />

požiūris į universalius dalykus, amžinąsias vertybes.<br />

Pirmoje knygos dalyje kultūrologės dėmesio centre<br />

atsiduria nacionalinio kultūrinio tapatumo klausimas.<br />

Autorės pozicija gana kategoriška – ji smerkia sovietinio<br />

palikimo liekanas Lietuvos kultūroje, tačiau kartu kritiškai<br />

atsiliepia ir apie vaikymąsi vakarietiškų, europietiškų<br />

vertybių. Tinkamiausios jai rodosi dvi išeitys – tapatintis<br />

nebent su indoeuropiečių tradicija arba nesitapatinti su<br />

jokiomis kitomis kultūromis, įsikimbant į savo tautinį<br />

identitetą: „Kaip lietuvė ir Lietuvos pilietė, atsisakau tapatintis<br />

su mano prigimtinei kultūrai visada buvusiomis<br />

svetimomis – kraštutiniais atvejais primestomis – jau<br />

minėtomis melo ir agresijos formomis bei jas protegavusiomis<br />

institucijomis. Kaip laisvas, ne jų sukurtas asmuo,<br />

renkuosi teisę laisvai kalbėti ir mąstyti. Noriu į Europą ir<br />

pasaulį eiti švariomis rankomis ir švaria sąžine. Įdomu,<br />

ar neatrodys tokia pozicija kam nors vienu metu pozicija<br />

fašistės, eretikės, kairiosios, feministės ir nacionalistės,<br />

nelygu, kas žiūrės, o jei taip, manysiu, kad pasirinkau<br />

vieną iš įmanomų „atsarginių“ ėjimų. Gal ne taip jau ir<br />

bloga būti žalmarge, gromuliuojančia žolę: ji juk žalia,<br />

ir niekam dar nepavyko jos perdažyti ruda, raudona ar<br />

mėlyna spalva.“ (p. 89) Kokia spalva autorei asocijuojasi<br />

su Indijos kultūra, esė nutyli. Galima vien spėti, kad<br />

indų gyvenimo filosofija, jų menai, dvasingumas ir apskritai<br />

viskas, kas susiję su šia šalimi, būtų nudažyta kokiu<br />

pasteliniu atspalviu ar tiesiog balta spalva, labiausiai<br />

atspindinčia tobulumą.<br />

Indijos kultūrai skirtos esė sudaro trečiąjį knygos<br />

skyrių. Keliose iš jų autorė aprašo savo įspūdžius, patirtus<br />

keliaujant po šalį (Delį, Aurovilį, Dardžilingą ir<br />

kitus miestus). Kitose susitelkiama į kultūrines problemas.<br />

Tekstuose svarstoma, ar reikalingos Lietuvai<br />

Indijos muzikinės kultūros studijos, apskritai daug dėmesio<br />

skiriama muzikos psichologijai. Autorė pagrįstai<br />

piktinasi, kad Pasaulio muzikos istorijoje Indijos muzikai<br />

skirti vos keli puslapiai, nors Rytų kultūra savo originalumu,<br />

muzikinėmis tradicijomis verta gilesnių studijų,<br />

išsamesnio tyrimo. Vienoje įdomiausių šio skyriaus esė<br />

Joga kaip praktinė psichologija: vakarietiškų tradicijų kritika<br />

Europos ir Amerikos psichologijos kryptys vertinamos<br />

indiškosios psichologinės tradicijos požiūriu. Įvardija-

---

NAUJOJI ROMUVA, 2011, NR. 1 (574)<br />

74<br />

mos Vakarų psichologijos daromos klaidos, kritikuojami<br />

turto ir valdžios troškimai, šiuolaikiniame pasaulyje tapę<br />

esminėmis motyvacijomis, pamirštant galimybę tobulėti<br />

dvasiškai.<br />

Autorės įžvalgos ir pastebėjimai, gretinant Rytų ir<br />

Vakarų kultūras įvairiais aspektais, iš tiesų taiklūs. Tačiau,<br />

kad lyginimas būtų išsamus, derėtų apžvelgti visus<br />

aptariamo reiškinio aspektus, kalbėti ne tik apie dvasinį<br />

indų gyvenimą, bet ir apie socialinę padėtį šalyje, eilinių<br />

žmonių gyvenimo lygį. Galbūt tada, sudėliojus visus<br />

pliusus ir minusus, paaiškėtų, kad yra svarbesnių dalykų<br />

už egzotiškas, tačiau trumpalaikes dvasines patirtis,<br />

įgytas svečiuose kraštuose. Juo labiau kad karų nualintose<br />

Vakarų valstybėse vargu ar galėjo susiformuoti tokia<br />

romi gyvenimo filosofija kaip Indijoje. Suprantu, kad tokie<br />

mano pastebėjimai autorės būtų pasmerkti kaip paviršutiniškas<br />

„kvazivertybių“ aukštinimas, tačiau sunku<br />

išvengti skeptiško žvilgsnio į tuos, kuriems gera tik ten,<br />

kur jų nėra.<br />

Antrame knygos skyriuje susitelkiama ties kultūros<br />

kritika, apžvelgiamos postmodernaus meno perspektyvos,<br />

šiuolaikiniai muzikos, literatūros ir kinematografijos<br />

darbai, liaudies kultūros padėtis. Svarstoma, kas yra<br />

dvasingumas, kokį žmogų dera vadinti dvasingu. Išskiriamas<br />

gajausias šiuolaikinėje visuomenėje egzistuojantis<br />

žmonių tipas, kaip priešprieša dvasingajam – davatkos.<br />

„Davatka – apgailėtina vidutinybė be jokio humoro<br />

jausmo ir kūrybinės kibirkštėlės, be gyvasties syvų, bailus<br />

ir bejėgis gamtos pusgaminis, nesugebantis nuveikti<br />

nieko reikšminga: nei pakilti iki šventojo, nei nusidėti“<br />

(p. 139), – rašoma esė. Tokie žmonės agresyviojo postmodernizmo<br />

laikotarpiu, pasak autorės, sudaro daugumą.<br />

Primityvi minia nebesugeba kurti, todėl postmodernizmas<br />

yra suvokiamas ne kaip kultūros tąsa, naujas jos<br />

etapas, o kaip degradacija.<br />

Labiausiai autorei gaila periferijon stumiamos lietuvių<br />

liaudies kultūros. Dainų šventė jai – vienas prasmingiausių<br />

renginių, neleidžiantis pamiršti savo tautinės tapatybės.<br />

Tuo tarpu televizijos laidos (kalbama apie laidą<br />

Gero ūpo), siekdamos išlaikyti kuo aukštesnius reitingus,<br />

niekuo nesiskiria nuo kitų komercinių šou.<br />

Ketvirtojoje knygos dalyje Savęs link. Meditacijos sudėtos<br />

trumpos autorės įžvalgos įvairiomis temomis. Jose<br />

svarstoma apie tobulumą, dekonstrukciją, ego, patriotizmą,<br />

blogį, dorybes, religijas, muziką ir kitas rašančiajai<br />

aktualias temas. Esė Apie meilę, vyrą ir moterį grįžtama<br />

prie feministinės žiūros. Pašiepiamas vyrų bandymas<br />

išstumti moteris iš aukščiausių visuomenės gyvenimą reguliuojančių<br />

institucijų, paversti jas sau paklusniu daiktu:<br />

„Gyvename vyrų pasaulyje, kuriame jie diktuoja sąlygas.<br />

Tai aktyvioji žmonijos dalis, ta, kurios viršus. Ką gi,<br />

sutikime su tuo. Ir nesistebėkime, kad podraug su lazeriais<br />

ir silikonais, pažangia vaistų karta ir naujomis šunų<br />

veislėmis jie išvedė tam tikrą moterų rūšį.“ (p. 300)<br />

Esė akcentuojama vyrų galia ir moterų bejėgiškumas.<br />

Tačiau, nors ir peršama nuomonė, kad moterimi<br />

manipuliuojama kaip marionete, vis dėlto kur kas opesnė<br />

problema yra ne vyrų kėslai, o pačios moters savo<br />

vertės suvokimas. Juk būti silpnai, išnaudojamai, kitaip<br />

sakant – būti auka, dảžnai moteriškos lyties atstovei kur<br />

kas priimtiniau negu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.<br />

Moteris silpnomis daro ne jų prigimtis, o požiūris<br />

į save. Toje pačioje esė nuskamba tokie žodžiai: „Vyras<br />

yra indas, o moteris – jo turinys. Forma be turinio ir turinys<br />

be formos – tai neradusieji savo antrosios pusės.“<br />

(p. 301) Todėl nėra prasminga svarstyti, kurios lyties<br />

„psichofizinė sandara tinkamesnė dvasinei transformacijai“,<br />

nes biologiniai skirtumai nereiškia, kad viena lytis<br />

yra tobulesnė.<br />

D. Tamošaitytės tekstai lengvai įtraukia skaitytoją<br />

į pokalbį, skatina prieštarauti, domėtis, klausti. Manau,<br />

kad esė rinkinyje išspausdintos autorės įžvalgos ne tik<br />

praplės skaitančiojo akiratį, atvers duris į mažai tyrinėtą<br />

Indijos kultūrą, bet ir leis permąstyti savo požiūrį į daugelį<br />

mus supančių reiškinių ir pažvelgti į pasaulį iš kitos<br />

perspektyvos.<br />

Pagaliau labiausiai į vakarus nutolęs Lietuvos miestas<br />

Neringa, šiemet švęsiantis įkūrimo 50-metį, turi savo<br />

kultūros almanachą Dorė (sudarytojas Kęstutis Subačius,<br />

2010). Neringos savivaldybei parėmus leidinį parengė<br />

Viktoro Miliūno viešoji biblioteka (almanacho koordinatorė<br />

– bibliotekos direktorė Dalia Greičiūtė), išspausdino<br />

leidybos grupė Druka (Klaipėda). Kuklų, bet skoningą ir<br />

savaip patrauklų almanacho viršelį puošia juodkrantiškio<br />

dailininko Alberto Krajinsko paveikslai. Apie Kuršių<br />

neriją ir jos žmones įspūdingai parašė doc. dr. Ina<br />

Dagytė ir Mažąją Lietuvą tyrinėjanti žinoma žurnalistė<br />

Raimonda Ravaitytė-Meyer. Leidinyje – penkiolikos<br />

Neringoje gyvenančių dailininkų darbų reprodukcijos,<br />

dvylikos įvairiais laikotarpiais su Neringa savo likimus<br />

susiejusių autorių prozos ir poezijos kūriniai – nuo Liudviko<br />

Rėzos (1776–1840) iki dabartinės moksleivės Andros<br />

Bagdonaitės.<br />

K. S.