Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose The ...

žmogus ir žodis 2010 II 

Lietuvos įvaizdis Napoleono 

armijos kariškio memuaruose 

Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ 

Vilniaus pedagoginis universitetas 

T. Ševčenkos g. 31, LT–03111 Vilnius 

nijolekas@yahoo.com 

Straipsnyje siekiama atskleisti Lietuvos įvaizdį 

Napoleono armijos seržanto, 1812 metų žygio 

liudininko Jean-Baptiste François Bourgogne‘s 

atsiminimuose. Svarbiausias dėmesys skiriamas 

mūsų krašto ir jo gyventojų charakteristikai – kalbai, 

būdo savybėms, požiūriui į prancūzų kariuomenę. 

Remiantis imagologijos nuostatomis, teigiama, kad 

Lietuvos įvaizdis memuaruose nėra stereotipinis. 

The aim of the article is to reveal the image of 

Lithuania displayed in the memoirs of the witness 

during the Napoleon crusade in 1812. The main focus 

is on the characteristics of the country and its people: 

the Lithuanian language, Lithuanian character 

features, people‘s attitude towards the French army. 

According to the principles of imagology, the image 

of Lithuania in the memoirs of sergant Bourgogne 

Dar XX amžiaus devintame dešimtmetyje komparatyvistikos 

klasikas Yves‘as Chevrelis teigė, 

kad užsienio reprezentacijų literatūroje tyrimai 

priklauso literatūrinės imagologijos sričiai, o čia 

vyrauja dvi tyrinėjimų kryptys: viena jų – „pirminių 

dokumentų – kelionių aprašymų tyrimai“, kita – tyrimai 

tokių „vaizduotės kūrinių, kurie arba tiesiogiai 

aprašo užsieniečius, arba remiasi daugiau ar mažiau 

stereotipine užsienio šalies vizija“ (Chevrel, 1989, 

25–26). Gilindamas šią sritį, Lilio universiteto 

profesorius Jean-Marcas Moura pažymi, kad bet 

koks literatūrinei imagologijai svarbus įvaizdis turi 

trejopą reikšmę: viena vertus, tai užsienio įvaizdis, 

kita vertus – jo šaknys yra tauta, visuomenė, kultūra, 

iš kultūros istorijos palikimo: laiškai, atsiminimai 

Santrauka 

Summary 

The Image of Lithuania in the 

Memoirs of the Napoleon Army 

Soldier 

Išankstines žinias apie mūsų šalį papildo asmeninio 

autoriaus jautrumo paakinti įspūdžiai. Kukli stebėtojo 

pozicija, lengva ironija ir humaniškas žvilgsnis 

sušvelnina žiaurią karo dramą, kurios arena lemtingai 

tapo Lietuva. 

Esminiai žodžiai: imagologija, įvaizdis, memuarai, 

vertimas, prancūzmetis. 

is presented in a non-stereotypical way. The preconceived 

notion about the country is supplemented with 

the personal experience of the writer. An unassuming 

position of the spectator, slight irony and humane 

approach soften up the severe war drama that takes 

place in Lithuania. 

Key words: imagology, image, memoirs, translation, 

Napoleon epoch. 

o trečia – įvaizdis priklauso nuo jį kūrusio autoriaus 

asmeninio jautrumo (Moura, 1998, 42). Šiomis 

nuostatomis remsimės aptardami ypatingo keliautojo 

– kario liudijimus. 

Tiriant Lietuvos įvaizdį XIX amžiaus prancūzų 

literatūroje, dėmesį patraukia vadinamasis „prancūzmetis“, 

kurį gerai atspindi ir tuo pačiu vertina 

publikuojami autentiški karo dalyvių atsiminimai. 

Juose iškyla mūsų šalies vaizdai, o neišvengiamas 

prancūzų susidūrimas su Lietuvos gyventojais formuoja 

vienokį ar kitokį požiūrį į juos. Tarp tokių 

publikacijų – Napoleono armijos seržanto Jean- 

Baptiste François Bourgogne‘s (lietuviškame vertime 

– Burgonės) memuarai, pirmą kartą išspausdinti 

ISSN 1392-8600 

73

74 

Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio 

memuaruose 

XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, o palyginus 

neseniai (2002 metais) prancūzų skaitytoją pasiekę su 

originalia Gilles‘o Lapouge įžanga ir komentarais 1 . 

Faktas, kad tais pačiais metais pasirodė lietuviškas 

knygos vertimas 2 , byloja apie aktyvią kūrinio recepciją, 

kuri nebūna be priežasties. Vertimo publikacija 

sutapo su paskelbtais archeologinių tyrimų Vilniuje 

rezultatais: surasta Didžiosios Armijos kapavietė, 

kurioje palaidota trys tūkstančiai 1812 metų karo 

aukų. Apie tai skelbiama humanitarinių mokslų 

daktaro Virgilijaus Pugačiausko įžanginiame knygos 

žodyje, tuo pačiu aktualizuojant dviejų amžių 

senumo istoriją; be to, knygoje įsegta vaizdinė 

medžiaga – beveik keturiasdešimt plieno raižinių, 

dailės kalba atkuriančių lemtingą Napoleono karinės 

epopėjos finalą. Tokiu būdu lietuvių skaitytojas 

supažindinamas su dailės kūriniais, kurių veiksmo 

vietos, tarp kitų, yra Nemuno krantas, stovykla prie 

Vilniaus, Vilniaus Rotušės aikštė. Belieka apgailestauti, 

kad šios vaizdinės medžiagos nėra originaliame 

atsiminimų leidime. 

Imperatoriaus seržanto memuarai įdomūs ne tik 

dėl to, kad atkuria įspūdingą prancūzų-rusų karo 

žygių, vargų ir nelaimių paveikslą, bet ir dėl to, kad 

demonstruoja oficialų bei asmeniniais įspūdžiais 

paremtą požiūrį į mūsų kraštą, jo gyventojus. Pabandykime 

atskleisti šį požiūrį paskatinti fakto, kad tokiu 

aspektu Bourgogne‘s memuarai nėra tyrinėti. 

Pasakojimo eigoje regime charakteringas transformacijas. 

Pirmiausia Lietuva apibūdinama kaip Rusijos 

provincija: „Keliais ką tik pastatytais pontoniniais 

tiltais persikėlę per Nemuną, įžengėme į pirmąją 

Rusijos provinciją – Lietuvą“ 3 . Šį vaizdinį laikome 

oficialia informacija paremtu memuarų autoriaus 

užsienio atkūrimu. Tačiau po kelių aprašytų taikaus 

žygio akimirkų (sumaišties sukėlė tik griaudžiantis 

ir žaibuojantis dangus, palaikytas blogu ženklu), 

pažymima, jog prancūzų kariuomenė atvyko į Lietuvos 

sostinę Vilnių 4 . Po nesėkmingo žygio grįžus iš 

Maskvos, Vilnius dar kartą pavadinamas Lietuvos 

sostine: „Kai jau buvome už miesto ribų, aš negalėjau 

1 Mémoires du sergent Bourgogne, 2002, présentés par G. Lapouge. 

Condé-Sur-Noireau: Les Presses de Corlet imprimeur. 

2 Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai, 2002, iš 

prancūzų kalbos vertė V. Malinauskienė. Vilnius: Žara. 

3 «[…] nous traversâmes le Niémen sur plusieurs ponts de bateaux 

que l’on venait de jeter, et nous entrâmes en Lituanie, première 

province de Russie» (p. 2). Čia ir kitur, pastebėję lietuviškojo vertimo 

netikslumus, pateikiame naują vertimą iš originalo. (Vertimas 

straipsnio autorės, jei tekste nenurodomas citatos puslapis.) Šiuo 

atveju mums atrodo svarbu, kad prancūzai per Nemuną kėlėsi ne 

vienu „specialiai šiam tikslui pastatytu pontoniniu tiltu“, kaip 

verčia Vita Malinauskienė (p. 16), bet keliais arba daugeliu tiltų. 

Kursyvu išskiriame akcentuotinas teksto vietas. 

4 «[…] nous arrivâmes à Wilna, capitale de la Lituanie […]» (p. 2). 

The Image of Lithuania in the Memoirs of the 

Napoleon Army Soldier 

nuvyti slogių minčių, kad tik prieš penkis mėnesius 

mūsų armija – didelė ir stipri – įžengė į Lietuvos sostinę, 

o dabar išžygiuoja iš jos suvargusi ir sumenkusi“ 

(p. 254) 5 . Tad mūsų šalis, sykį paminėta kaip Rusijos 

provincija, daugiau su šia valstybe nebesiejama. 

Nesusipažinusiam su to meto istorine situacija 

atrodytų keista, kad paskelbę karą Rusijai, vienoje 

iš imperijos provincijų prancūzai tikėjosi palankaus 

sutikimo. Seržanto memuaruose Lietuva gretinama 

su Pomeranija – abiejuose kraštuose žygyje į Maskvą 

nedalyvavę kariai buvo aprūpinti būstais. Atrodo 

natūralu, kad pirmuose mūšiuose su rusais sužeisti 

prancūzai Vilniuje buvo gydomi, o pagiję vėl grįžo 

į armijos gretas: „[...] jie man pasakė, kad nenuėjo 

iki Maskvos; sužeisti per Smolensko apsiaustį, buvo 

evakuoti į Vilnių, kur išbuvo iki šiol; kad pagaliau 

pasveiko ir yra pasiruošę kautis“ 6 . Šiandien lietuvių 

skaitytojas lengvai gali rasti atsakymus į visus klausimus 

ir papildyti prancūzmečio vaizdą daugeliu 

spausdintų šaltinių 7 . 

Prancūzų armijos seržantas į istorines ir politines 

mūsų šalies gyvenimo aplinkybes nesigilina, tačiau 

tam tikrą žinių bagažą neabejotinai turi. Memuaruose 

Lietuvos įvaizdį konstruoja tie epizodai, kuriuose 

nejučia išreiškiamas krašto ir jo gyventojų požiūris 

į prancūzų-rusų karą, su juo susijusios viltys bei jų 

žlugimas. 

Visų pirma dera pastebėti, kad žygiuojant per 

Lietuvą, prancūzų kalbinė aplinka nuolatos kito. 

Antai kaime prie Vilniaus jo gyventojams pakako 

pasakyti lenkiškai „laba diena“, kad būtum priimtas 

į namus ir tikėtumeis pagalbos. Tuo tarpu į miestelių 

ir sostinės žydus kariai, norėdami gauti degtinės ir 

pavalgyti, kreipdavosi vokiškai. Valstiečiai, netoli 

Kauno pagelbėję nusilpusiam prancūzui, irgi suprato 

5 «Lorsque je fus hors de la ville, je ne pus m’empêcher de faire 

des réflexions en pensant à notre armée qui, cinq mois avant, était 

entrée, dans cette capitale de Lituanie, nombreuse et fière, et qui 

en sortait misérable et fugitive» (p. 238). 

6 «[…] ils me dirent qu’ils n’avaient pas été jusqu’à Moscou ; 

qu’ayant été blessés au siège de Smolensk, on les avait évacués 

sur Wilna, où ils avaient resté jusqu’à présent ; qu’ils étaient guéris 

et prêts à se battre» (p. 232). Malinauskienės vertimas netikslus – 

praleista mums svarbi informacija apie karių pasveikimą. 

7 Antai Virgilijaus Pugačiausko knyga Napoleonas ir Vilnius 

(2004) atskleidžia su Lietuva susijusius prancūzų karvedžio planus: 

Napoleonui deklaravus „antrojo Lenkijos karo“ pradžią – karą 

dėl paskutinės buvusios Abiejų Tautų Respublikos dalies, Lietuvos 

Didžiosios Kunigaikštystės, prancūzai buvo sutikti kaip išvaduotojai; 

tuo metu Vilniuje imperatoriaus įsakymu sudaryta Lietuvos 

laikinoji vyriausybė. Deja, gyventojų entuziazmas palaipsniui blėso 

nepajėgiant vykdyti per didelių įpareigojimų – aprūpinti maistu 

plūstančios daugiatūkstantinės kariuomenės; o laviruojant tarp 

dviejų galybių, vilniečių ir visos Lietuvos situacija tik sunkėjo; 

katastrofos dienomis besitraukiančiai armijai gyventojai vargiai 

begalėjo padėti (Pugačiauskas, 2004, 26, 28). 

Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ


vokiškai. O Kauno mieste taip vadinamas valstietis, 

suteikęs prieglobstį ir už tai nusipelnęs garbės tapti 

prancūzų armijos kariu, jau aiškinosi savo nesuprantama 

kalba... 

Tad mūsų šalis prancūzams yra daugiatautė ir 

įvairiakalbė, o tai neabejotinai apsunkina bendravimą 

su jos gyventojais. Tačiau svarbiausia, kad prancūzų 

seržantui mūsų kraštiečiai – ne priešai, o draugai. 

Antai besitraukdami sušalę ir išbadėję kariai – Didžiosios 

Armijos likučiai, dėjo kartais beviltiškas 

pastangas norėdami pasiekti Vilnių, kur vylėsi rasti 

būstą ir maisto. Tačiau jų viltys nepasiteisino: 

Vilniaus gyventojai, mūsų draugai, buvo siaubingai išsigandę, 

matydami penkiasdešimt ar šešiasdešimt tūkstančių 

plėšrūnų (tokie iš tikrųjų buvome), panėšinčių į nevisapročius 

ar net pamišėlius; kareiviai kaip pašėlę bėgo prie 

namų ir parduotuvių durų ir daužė jas tikėdamiesi, kad 

jos atsivers. Deja, niekas nenorėjo duoti jiems maisto, nes 

tiekėjai pageidavo, kad būtų laikomasi tvarkos ir paisoma 

įsakymų. To pasiekti nebuvo įmanoma, nes įstatymai dabar 

niekam nebeegzistavo (p. 244–245). 8 

Iš vietinių gyventojų laukiama patarnavimo, 

prašoma pagalbos, kartu jiems siūlomas ir atlygis. 

Memuaruose aprašoma jų reakcija priklauso nuo 

tautybės ir luominės padėties. Įvairių Rusijos ir 

Lietuvos vietovių žydai reaguoja panašiai: paėmę 

atlygį, dažnai siekia apgauti – apvogti, suklaidinti, 

nuvesti ne tuo keliu ar net nunuodyti, kaip Vilniaus 

priemiesčio žydai, pavaišinę apnuodyta balta kava. 

Galime manyti, kad žydai prancūzus laikė eiliniais 

užkariautojais, todėl nerodė jiems draugiškų jausmų. 

Kita vertus, būtent jie parūpindavo gyvybiškai 

būtinų prekių, nes traktavo prancūzus kaip pajėgius 

prekybinių santykių partnerius; tad jų vaidmuo ne 

vien neigiamas. Absoliuti priešingybė yra lenkai, 

greičiausiai aukštesnio luomo lietuviai bajorai: jie 

kaip įmanydami ir nereikalaudami atlygio gelbsti 

prancūzus; vien išgirdę, kad atvykėliai – Napoleono 

armijos kariai, gali pulti bučiuoti kojas ir atiduoti 

viską, ką turi. Galima teigti, kad ši gyventojų dalis 

išreiškia mitinį, sakralizuotą požiūrį į Napoleonąišvaduotoją, 

kuris buvo ypač populiarus Lenkijoje. 

Lietuviai valstiečiai užima tarpinę padėtį: regis, neskuba 

aukotis, tačiau gali pagelbėti iš gailesčio arba 

už atlygį. Antai prie Vilniaus įkopęs į pusę kalno, 

seržantas Bourgogne parkrito: 

8 «[…] les habitants, quoique nos amis, avaient été épouvantés en 

voyant cinquante à soixante mille dévorants, comme nous étions, 

dont une partie avait l’air fou et imbécile ; et d’autres, comme des 

enragés, couraient en frappant à toutes les portes et aux magasins, 

où l’on ne voulait leur donner ni distribuer, parce que les fournisseurs 

voulaient que tout se fit en ordre, chose impossible, puisque 

l’ordre n’existait plus» (p. 229). 


Man į pagalbą atskubėjo lietuvis valstietis, ir aš, jo padedamas, 

vargais negalais pakilau. Paprašiau šio šaunaus 

žmogaus nepalikti manęs vieno ir, norėdamas būti tikras, 

kad jis lydės mane, daviau jam keturių frankų vertės rusiškų 

monetų ir stiklinę degtinės, kurią buvau supylęs į nedidelį 

indą. Valstietis apsidžiaugė ir net pasisiūlė, jei reikės, nešti 

mane ant nugaros. Mes tęsėme savo žygį per vietovę, 

nusėtą lavonais ir kritusiais arkliais, kurie, kaip jis man 

pasakė, žuvo šį rytą. Ant žemės mėtėsi daug ginklų; mano 

palydovas pasilenkęs rinko karabinus ir šovinines, kurių, 

kaip sakė, reikės per kautynes su rusais (p. 247). 9 

Šiuo atveju dera pastebėti, kad lietuvis valstietis 

gelbsti prancūzų karį niekieno neraginamas, o dar 

svarbiau, kad ima ginklą ir renka šovinius, nes – tiksliau 

verčiant – „nori kovoti prieš rusus“. Vaizduojama 

karo situacija leidžia manyti, kad lietuvis žada kautis 

prancūzų pusėje, galbūt stoti į Napoleono armijos 

gretas, į generolo Dombrovskio lenkų pulką, kuris, 

kaip rašo Bourgogne, nekeliavo iki Maskvos, bet 

kovėsi Lietuvoje stumdamas iš šalies rusus. 

Tuo tarpu kitas lietuvis, prancūzų karių pripažintas 

tinkąs tarnauti Napoleono armijoje, šia garbe 

nesusižavi... Scena, net gerokai komiška, vyko 

Kaune. Seržantas su mirštančiu draugu pateko į taip 

vadinamo lietuvio valstiečio (nors jis gyveno mieste 

– šiuo atveju pabrėžiamas luominis skirtumas) 

namus, kur, pamalonintos dovanomis, ligonį ėmėsi 

slaugyti dvi moterys, atrodo, motina ir duktė. Beje, 

po kiek laiko ligoniui mirus, į amžiną kelionę jis bus 

palydėtas lietuvių papročiu – nuoširdžiomis raudomis. 

Netikėtai kareiviams (kurie šįsyk buvo prancūzų 

armijoje tarnaujantys vokiečiai) šovė mintis atiduoti 

mirštančio bendražygio šautuvą gailestingųjų moterų 

vyrui ir tėvui: 

Kareivis man pasakė: 

– Mano seržante, o kas, jeigu vieną šautuvą mes atiduotume 

valstiečiui, kuris dreba stovėdamas prie krosnies? 

– Taip ir padarykime, – atsakiau aš. 

– Pirmyn, valstieti! – paragino kareivis. 

Tas žmogus, nesuprasdamas, ko iš jo norime, jau norėjo 

pasipustyti padus. Kareivis pasiūlė jam šautuvą. Žiūrėjo 

nieko nesuprantančiomis akimis kaip koks beprotis. Tuo- 

9 «[…] je tombai à mon tour et, quoique aidé par un paysan lituanien, 

j’eus bien de la peine à me relever. Je priai ce brave homme 

de ne pas m’abandonner et, pour l’engager à rester avec moi, je 

lui donnai environ la valeur de quatre francs en monnaie russe, et 

un verre d’eau-de-vie, dans le petit vase que je possédais encore. 

Mon paysan fut tellement content qu’il m’aurait, si j’avais voulu, 

porté sur son dos. Nous continuâmes à marcher dans un endroit 

parsemé d’hommes et de chevaux morts qui, le matin, avaient, 

comme l’on dit, péri au port. Beaucoup d’armes se trouvaient à 

terre; mon paysan ramassa une carabine et des cartouches en me 

disant qu’il voulait se battre contre les Russes» (p. 230). 

ISSN 1392-8600 

75

76 

Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio 

memuaruose 

met kareivis pakabino šautuvą jam ant peties. Vyriškis 

paklausė, ką turi daryti. Paaiškinau jam, kad jis turi šauti 

į kazokus. Tai išgirdęs, metė ginklą ant žemės. Kareivis 

pakėlė jį ir šį kartą, netekęs kantrybės, jėga įspraudė šautuvą 

jam į rankas. Pagrasino, kad tuo atveju, jeigu atsisakys 

šauti į kazokus, durklu pervers jam kūną. Valstietis atsakė, 

kad rusai atpažins jį ir nušaus (p. 291–292). 10 

Kaip tik tuo metu mirštantysis išleido paskutinį 

kvapą. Valstietis jėga buvo aprengtas mirusiojo apdarais 

ir apginkluotas. Atvykęs adjutantas majoras įsakė 

kuo greičiau išeiti į gatvę ir stoti rikiuotėn. Visi išskubėjo, 

o valstietis, „savaime suprantama, liko viduje ir 

užsidarė duris“ 11 . Tai matydamas, adjutantas majoras 

pamanė, kad šis karys nori pasislėpti, tad įsiveržė pro 

duris ir pagrasino jį nužudyti, jei nepaklus. 

Valstietis žiūrėjo į jį nieko nesakydamas. Adjutantas majoras 

prišoko prie jo ir, griebęs už atlapų, pastūmė visa jėga prie 

mūsų. Nelaimėlis ėmė savo kalba aiškintis, kas čia vyksta, 

sakė, kad į šį reikalą įsivėlė per nesusipratimą. Adjutantas 

majoras pamanė, kad jis rūstauja tik todėl, jog viduje liko 

jo ginklai ir kuprinė. Tada pats Rustanas įžengė vidun ir 

netrukus grįžo nešinas šautuvu ir kuprine (p. 93). 12 

Galime manyti, kad kaunietis aiškinosi lietuviškai, 

o tai dar labiau pagilino nesusipratimą. Pamatęs 

mirusį vyrą ir jį apraudančias dvi moteris, adjutantas 

padarė prancūzišką mentalitetą atspindinčią išvadą: 

„Tas linksmuolis ne toks jau kvailas, kaip atrodo! 

Jis norėjo likti šiame name, kad prablaškytų našlę! 

Regis, irgi vokietis, iš kokio jis pulko? Neprisimenu, 

kad būčiau matęs!“ 13 . Įdomu pastebėti, jog priskyrus 

10 «Un soldat du train me dit: «Mon sergent, si nous mettions un 

de ces fusils entre les mains du paysan qui est là qui tremble près 

du poêle? […] 

– C’est vrai, lui dis-je. 

– En avant, le paysan! Répond le soldat. 

Le pauvre diable, ne sachant ce qu’on lui veut, se laisse conduire. 

On lui présente un fusil: il le regarde comme un imbécile, sans le 

prendre; on le lui pose sur l’épaule: il demande pourquoi faire. Je 

lui dis que c’est pour tuer les Cosaques. A ce mot, il laisse tomber 

son arme. Un soldat la ramasse et, cette fois, la lui fait tenir de 

force en le menaçant, s’il ne tire pas sur les Cosaques, de lui passer 

sa baïonette au travers du corps. Le paysan nous fait comprendre 

qu’il serait reconnu par les Russes pour être un paysan, et qu’ils 

le tueraient» (p. 272). 

11 «[…] reste naturellement chez lui et ferme sa porte» (p. 273). 

12 «Le paysan le regarde sans lui répondre; l’adjudant-major saisit 

mon individu par les buffleteries, et le pousse au milieu de nous; 

alors le pauvre diable veut se débattre et s’expliquer dans sa 

langue: il n’est pas écouté, seulement l’adjoint-major pense que 

c’est parce qu’il ne lui a pas donné le temps de prendre son sac 

et son fusil; il rentre dans la maison, prend l’un et l’autre et les 

lui apporte» (p. 273). 

13 «Ce bougre-là n’est pas si bête qu’il en a l’air! Il voulait rester 

dans la maison pour consoler la veuve! Il paraît que celui-ci est 

un Allemand aussi; de quelle compagnie est-il? Je ne me rappelle 

pas l’avoir jamais vu!» (p. 273–274). 

The Image of Lithuania in the Memoirs of the 

Napoleon Army Soldier 

lietuvį valstietį prancūzų armijai, šis savaime įgyja 

prancūzų charakterio bruožų, kuriuos kiek vėliau 

taikliai nusakys vietinės Elbingo moterys: „Tie 

prancūzai velnių priėdę! [...] Visada linksmi, smagūs!“ 

14 . Tuo pačiu slogus istorijos įspūdis dingsta ir 

tragiškas nesusipratimas įgyja lengvos ironijos. Šis 

įspūdis neapleidžia tolesnėje scenoje, kuomet, išgirdusi 

savo vyro balsą, ant slenksčio pasirodo moteris; 

vyras, pradėjęs ją šaukti, priverstas nutilti, nes, kaip 

prancūzų karys, jau nebegali reikštis. Situacijos paradoksalumą 

paryškina pasakotojo pozicija: imama 

kalbėti moters vardu, paantrinant jos nuotaikoms: 

„Toli gražu ji nemanė, kad lietuviui – Rusijos imperatoriaus 

tarnui, yra garbė akimirksniu tapti prancūzų 

imperatoriškosios gvardijos kareiviu, žygiuojančiu 

šį kartą ne šlovės, bet vargo keliu. Vėliau vis pagalvodavau, 

kad žmogelį turėjo apnikti liūdnos mintys 

sekant paskui mus!“ 15 . 

Tačiau tuo vargo keliu lietuvis toli nenuėjo. Tvarką 

kariuomenėje palaikyti buvo sunku, tad valstietį visi 

greitai pamiršo. Tik po kiek laiko apsižiūrėję pastebėjo, 

kad naujasis karys dingęs 16 . Dėl tokios mūsų 

kraštiečiui laimingos išeities (numanome, kad progai 

pasitaikius, jis paspruko ir grįžo namo) papasakota 

istorija atrodo tik pusiau rimta. Tačiau konkrečių įvykių 

kontekste ji įgyja simbolinės reikšmės. Lietuvio 

atsisakymas tarnauti Napoleonui, sakytume, liudija 

pasikeitusią karo padėtį, nenorą būti pralaimėjusiųjų 

gretose, o natūrali baimė būti atpažintam rusų reiškia, 

kad nebetikima prancūzų sėkme. Plačiau žvelgiant 

suvokiama, kad žlugo lietuvių viltys savo laisvės ir 

gerovės siekius susieti su prancūzų pergalėmis. Jau 

vien tai gali paaiškinti santūrią gyventojų reakciją į 

besitraukiančius Napoleono karius. 

Seržanto Bourgogne‘s atsiminimų tikrumu abejoti 

netenka. Šio žygeivio biografija, pateikta Gilles‘o 

Lapouge įžangoje (ir išversta lietuviško leidimo 

įžangos žodyje), liudija autentišką karo patirtį. Memuarų 

pasakotojas neturėjo specialaus tikslo atkurti 

išsamų ar bent kiek bendresnį šalių, pro kurias žygiavo, 

vaizdą, aptarti kiekvienos jų padėtį, gyventojų 

nuotaikas, gyvenimo būdą. Be to, jis nėra mąstytojas, 

besidomintis metafizinėmis problemomis ir egzistenciniais 

klausimais. Tai karys, fanatiškai mylintis 

14 «Diables de Français! […] Ils sont toujours gais et amusants!» 

(p. 343). 

15 «[…] elle était bien loin de penser que le Lituanien, sujet de 

l’empereur de Russie, avait l’honneur d’être soldat français de la 

Garde impériale, marchant, en ce moment, non pas à la gloire, 

mais à la misère, en attendant mieux, tout cela en moins de dix 

minutes. J’ai pensé, depuis, que ce pauvre diable devait faire de 

tristes réflexions en marchant au milieu de nous!» (p. 274). 

16 «[...] nous cherchâmes dans nos rangs, mais il avait disparu» 

(p. 275). 

Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ


savo imperatorių, pateisinantis visus jo veiksmus, 

klausantis jo įsakymų, tačiau kartais pasielgiantis 

pagal žmogiškus, o ne karo įstatymus (Maskvoje 

išgelbėjo nuo mirties kelis rusų belaisvius, nes 

nuoširdžiai tikėjo, kad jie – dori žmonės). Seržantas 

pateikia karo dienoraštį, kuriam stinga refleksijos, bet 

tuo pačiu nėra jokių išankstinių nuostatų; gal ir dėl to 

jame apstu gyvų įspūdžių, taiklių pastebėjimų. Regos 

sfera gana siaura – matoma tik tai, kas atsitiktinai 

iškyla prieš akis, tačiau fiksuojamos detalės kuria įtaigius 

paveikslus. Sekant Napoleono kario maršrutu: 

Vilnius – Vitebskas – Smolenskas – Dorogobužas – 

Gžatskas – Možaiskas – Maskva – Kaluga – Možaiskas 

– Gžatskas – Viazma – Slavkovas – Dorogobužas 

– Smolenskas – Krasna – Orša – Malojaroslavecas 

– Berezina – Molodečnas – Vilnius – Kaunas 

– Virbalis – Gumbinė – Insterburgas – Elbingas, 

ryškėja memuarų sumanymas: dėmesio centre atsiduria 

ne pergalingi Napoleono mūšiai, o šios epopėjos 

tamsioji pusė – tragiškas atsitraukimas iš Rusijos, 

pralaimint ne garbingame mūšyje karo lauke, o prieš 

žmogų pramokstančias gamtos jėgas – nenumaldomą 

šaltį ir badą. Seržantas pasakoja ne tik įamžindamas 

savo patirtį, bet ir prisimindamas bei pagerbdamas 

atsitraukimo kelyje kritusius artimiausius bendražygius. 

Todėl smulkiai aprašo, ką sužinojęs apie jų 

nuotykius ir išgyvenimus. 

Šiame nelaimių kelyje susiformuojantis Lietuvos 

įvaizdis – kontrastingas ir prieštaringas. Žygio pradžioje 

Lietuva – taikus ir svetingas kraštas, kuriame 

prancūzai jaučiasi beveik kaip namie. Karo eigoje 

situacija kečiasi: nors imperatoriškajai kariuomenei 

teikiama įvairiopa pagalba (aprūpinimas būstais, 

maistu, sužeistųjų gydymas), to nepakanka, kad 

besitraukiantys iš Maskvos prancūzų kariai, pasiekę 

mūsų kraštą, išsigelbėtų. Vietiniams gyventojams 


Lietuva jau atrodė pavojinga prancūzų-rusų kovos 

arena, ir tuo seržantas pateisina santūrią jų laikyseną. 

Lietuva – vilties šalis – tampa „prakeikta šalimi“ 17 , 

nes prie Vilniaus ir pačiame mieste bei Vilniaus–Kauno 

kelyje įvyksta didžioji žygio drama: be tikslo 

žūsta daugybė persekiojamų, sušalusių ir išbadėjusių 

Didžiosios Armijos karių. Lietuvio, kaip Lietuvos 

gyventojo, įvaizdis taip pat nestokoja kontrastų. Visų 

pirma dėl to, kad yra kuriamas ribinės karo situacijos 

fone, kuomet sudėtinga skleisti tradicines kultūros 

vertybes. Antra – dėl to, kad yra nevienalytis tautiniu 

ir luominiu požiūriu. Trečia – galima manyti, jog 

asmeninis jį kūrusio autoriaus jautrumas katastrofos 

akivaizdoje buvo pasiekęs tokį tašką, kuriame sunku 

adekvačiai vertinti aplinką. Juolab pagirtina, kad 

pasakotojas – prancūzų kultūros atstovas, nerodo 

jokio pranašumo ar arogancijos; jis taikliai ir iš esmės 

teisingai apibūdina sutiktus žmones, geba suprasti ir 

paaiškinti jų veiksmus. Memuarų autoriui būdinga 

kukli stebėtojo pozicija, lengva ironija, gilus ir humaniškas 

žvilgsnis į aplinką. Jis sušildo toli gražu ne 

stereotipinį to meto Lietuvos įvaizdį. 

Literatūra 

Chevrel Y., 1989, La littérature comparée. Paris: PUF. 

Mémoires du sergent Bourgogne, 2002, présentés par 

Gilles Lapouge. Condé-Sur-Noireau: Les Presses 

de Corlet imprimeur. 

Moura J.-M., 1998, L‘Europe littéraire et l‘ailleurs. Presses 

Universitaires de France. 

Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai, 2002, 

iš prancūzų k. vertė V. Malinauskienė. Vilnius: 

Žara. 

Pugačiauskas V., 2004, Napoleonas ir Vilnius: karinio 

gyvenimo kasdienybės bruožai. Vilnius: Arlila. 

17 «Faloppa me disait: […] Nous ne pourrons jamais sortir de ce 

pays du diable, c’est fini […]» (p. 261). 

ISSN 1392-8600 

77

Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose The ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?