Pk 31 pdf - Å v. Pijaus X brolija

VEDAMASIS<br />

Gerbiami skaitytojai!<br />

Metai, į kuriuos dabar galime<br />

pažvelgti atsigręžę, buvo pažymėti<br />

tokių įvykių kaip karas Gruzijoje ir<br />

finansų krizė, jau apėmusi visą pasaulį.<br />

Atrodo, lyg būtų vykdomas scenarijus,<br />

kaip turėtų gyventi visiškai nuo<br />

Dievo ir jo įsakymų emancipuota<br />

žmonija, vedama vien turto, galios ir<br />

geidulių troškimo. Egzistuoja sąjungos<br />

ir lobistinės jėgos, kurios iš tiesų<br />

lemia tokią įvykių eigą, o didžioji<br />

žmonių masė tiki melu, taip dažnai<br />

jiems pateikiamu žiniasklaidos.<br />

Didžioji žmonijos dauguma beveik<br />

nebeturi galimybių, įsitikinimų ir valios<br />

bent kiek pasipriešinti tokiai padėčiai.<br />

Mūsų laikai savo juslingumu<br />

panašūs į epochą prieš tvaną, o savo<br />

puikybe – į Babelio bokšto statybos<br />

laikus: „Dievas matė, kad žemė buvo<br />

sugedusi, nes visi marieji buvo<br />

sudarkę savo kelius žemėje“ (Pr 6, Babelio bokštas - bandymas kurti kultūrą be religijos<br />

12). „Eikime, – sakė jie, – pasistatykime<br />

miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti<br />

po visą žemės veidą“ (Pr 11, 4).<br />

Tačiau kaip ir anuometinė, taip ir dabartinė epocha, bandydama kurti pasaulio tvarką be Dievo,<br />

patirs pralaimėjimą. Jis vis tiek lieka Viešpats: „Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja<br />

Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir jo pateptąjį: „Nūn veržkimės<br />

iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“ Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats iš jų<br />

tyčiojas“ (Ps 2, 1–4).<br />

Bibliniai pavyzdžiai mums taip pat rodo, kad tiems, kurie tokiais laikais nori likti ištikimi Dievui,<br />

tenka sunkesnė našta nei ramybės metu. Kaip Nojus ir Dievo tarnai, nedalyvavę statant bokštą, turėjo<br />

saugoti savo ištikimybę didvyriškai atsilaikydami prieš likusiųjų patyčias ir niekinimus, taip ir šiandien<br />

iš krikščionių reikalaujama daugiau ištikimybės, daugiau tikėjimo, daugiau uolumo ir dorybių,<br />

nei tais laikais, kurie buvo persunkti krikščioniška dvasia. Todėl mes, suvokdami savo silpnumą,<br />

turime kasdien sąmoningai kovoti, remdamiesi maldos ir ypač kasdienio Rožančiaus, taip pat dažno<br />

Atgailos ir Altoriaus sakramentų priėmimo galia.<br />

Kad toks esamos padėties įvertinimas teisingas, rodo Marijos žodžiai La Salete, Lurde ir Fatimoje,<br />

taip pat aiškūs popiežių žodžiai apie masoneriją ir šių laikų paklydimus. Apie tai jūs galėjote paskaityti<br />

daugelyje šio žurnalo straipsnių.<br />

2009 metai mums atneš šiek tiek pakeitimų. Kadangi turint tik kuklias lėšas mums labai sunku<br />

leisti aukšto lygio žurnalą, šis „Pulkim ant kelių“ numeris kuriam laikui bus paskutinis. Tačiau mes<br />

informuosime Jus apie mūsų veiklą mažesniu informaciniu biuleteniu ir stengsimės išleisti daugiau<br />

mažesnės apimties leidinių. Žurnalo prenumeruotojams mes grąžinsime mokestį už neišėjusius<br />

numerius.<br />

Jūsų Kristuje<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

1

---

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

Marcelio Lefebvre’o gyvenimas<br />

(tęsinys)<br />

Vysk. Bernard Tissier de Mallerais<br />

Antrasis skyrius<br />

PAŠAUKIMAS<br />

1. Didžiojo karo išbandymai<br />

Prasidėjo Didysis karas, paženklinęs<br />

Marcelio Lefebvre’o vaikystę. Jis pasakoja<br />

apie šį karą taip, kaip jį išgyveno:<br />

vieną dieną visi vyrai mobilizuojami,<br />

moterys namuose pasilieka vienos su<br />

vaikais. Mokyklose lieka tik pagyvenę<br />

arba ligoti mokytojai. Iš parapijų iš­<br />

vyksta vikarai: ten, kur buvo penki šeši<br />

kunigai, belieka vienas du.<br />

Po to, labai greitai, prasideda mūšiai.<br />

Iš fronto ateina naujienos, sužeistieji,<br />

sugrąžinti į užnugarį, jas paliudija:<br />

yra daug žuvusių, daug belaisvių.<br />

René ir Gabrielle Lefebvre’ai,<br />

du patriotai kovotojai 1<br />

René Lefebvre‘as, būdamas šešių<br />

vai kų tėvas, mobilizacijai netiko,<br />

bet jis pasiūlė savo paslaugas Turkua<br />

(Tour coing) Pagalbos sužeistiems ka ­<br />

riams draugijai; automobiliu jis per ­<br />

važiuodavo pro vokiečių postus,<br />

ieškodamas sužeistų prancūzų. Labai<br />

greitai, 1914 m. rugsėjo 2 d., priešų<br />

armija praėjo pro Lilį (Lille), bet<br />

tik spalį Lilio apygarda bus iš tiesų<br />

okupuota. Bavarų pulkai įžengė į<br />

Lilį spalio 13 d., o prieš tai miestas<br />

buvo intensyviai bombarduojamas.<br />

Marcelis Lefebvre‘as iš Turkua mato<br />

liepsnas, o kitą dieną stebi husarų ir<br />

ulonų paradą.<br />

1<br />

PHLH, 13, 15; UPUM, 24–25, 88–89;<br />

MFMM, 9.<br />

1914 m., Marcelis (pirmas iš dešinės) – Švč. Jėzaus Širdies kolegijos moksleivis<br />

1<br />

PHLH, 13, 15; UPUM, 24–25, 88–89; MFMM, 9.<br />

2<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)

---

Po Turkua okupavimo René Lefebvre‘as<br />

slaugo sužeistus prancūzų<br />

belaisvius ir pasinaudoja tuo, kad padėtų<br />

anglų belaisviams pabėgti. 1915 m.<br />

sausį, pasijutęs stebimas, jis rūpestingai<br />

uždaro savo vilnos sandėlį ir išvyksta į<br />

Olandiją su Belgijos saugumo tarnybos<br />

dokumentais, paskui į Angliją, iš kur<br />

keletą kartų yra siunčiamas į Belgiją<br />

vykdyti užduočių britų saugumo tarnybai.<br />

Grįžęs į Prancūziją, jis tampa S.<br />

S. B. M. 2 rentgeno tarnybos palydovu,<br />

vėliau – Paryžiaus 60-osios ligoninės<br />

administratoriumi.<br />

Ponia Lefebvre liko viena prižiūrėti<br />

namiškių ir gamyklos. Jos dvasios<br />

stiprybė ne kartą nustebina jaunąjį<br />

Marcelį. Gyventojai beveik badauja;<br />

Marcelis prisimena „liaudies sriubą“,<br />

kurios žmonės eidavo valgyti į merijos<br />

patalpas, amerikietišką vištieną, kurią<br />

atveždavo jau sugedusią, juodą duoną<br />

lipniu minkštimu...<br />

1915 m. vokiečiai rekvizavo gamyklų<br />

sandėlius, aptiko paslėptas vilnos<br />

atsargas, po to išvežė arba išardė<br />

mašinas, kad ilgam apsunkintų darbą<br />

įbaugintam konkurentui. Pagaliau<br />

jie pareikalavo bendradarbiauti su<br />

Reichu, pritaikyti savo gamybą karo<br />

reik mėms. Savininkai į tai atsakė: Non<br />

possumus – negalime. Tą pačią dieną<br />

jie buvo įkalinti, o netrukus 1<strong>31</strong> Rubė<br />

(Roubaix) gyventojas deportuotas<br />

į Giustovą (Güstow) Meklenburgo<br />

žemėje; tarp jų buvo Félixas Watine’as,<br />

ponios Lefebvre brolis 3 .<br />

Ši drąsi ir patriotiška krikščionė<br />

imasi agere contra, kontratakos: ji dar<br />

labiau pasišvenčia darbui dispanseryje,<br />

kur užsikrečia niežais. Vienuolė,<br />

padėjusi jai gydytis ir dezinfekuoti<br />

skalbinius, susižavėjusi pareiškia vaikams:<br />

„Jūsų mama yra šventoji!“ 4 Kolegijos<br />

pirmosios pagalbos skyriuje ji<br />

neatsisako slaugyti sužeistų vokiečių,<br />

bet kai vokietės diakonės ateina pas ją<br />

apsigyventi, gyvenami pirmojo aukšto<br />

kambariai joms yra uždaryti – praeinantiems<br />

kariuomenės daliniams<br />

ji pasiūlo tik tuščius trečiojo aukšto<br />

kambarius. Taurė persipildė: ji buvo<br />

2<br />

La Société Française de Secours aux<br />

Blessés Militaires – Prancūzijos pagalbos<br />

sužeistiems kariams draugija (įst.<br />

Turkua Šv. Kristoforo bažnyčia šiandien<br />

kelioms dienoms įkalinta Turkua merijos<br />

rūsyje.<br />

Nepaprasti išbandymai –<br />

René pašaukimas<br />

Frontas vis dar visiškai arti, Belgijoje,<br />

Yprese ir įžymiajame Mont-Kemmelyje.<br />

Marcelis Lefebvre’as atsimena<br />

tuos vakarus ir naktis, kai horizontas<br />

buvo nuolat nušviestas artilerijos sprogimų;<br />

visas dangus liepsnojo ir girdėjosi<br />

nenutylantis griausmas. Kitą dieną<br />

buvo galima matyti automobilių vilkstines<br />

su sužeistais vokiečiais, atvažiuojančias<br />

į paskubomis įrengtą ligoninę<br />

priešais namą.<br />

1916 m. Didįjį penktadienį 5 vokiečiai<br />

paskelbia visų sveikų 17 metų<br />

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

sulaukusių merginų mobilizaciją į<br />

darbus ginklų gamybos centruose.<br />

Visoms įsakyta būti pasiruošusioms<br />

ir laukti ant šaligatvio. Lefebvre’ų<br />

vaikai iš už užuolaidų stebi reidą.<br />

Nuolatiniai neramumai, o dabar dar<br />

ir šie žiaurūs išvežimai palieka pėdsaką<br />

jų sielose.<br />

„Tai paliko antspaudą mūsų vaikystėje,<br />

– pasakys mons. Lefebvre’as. – Net<br />

jeigu tau tik devyni, dešimt, vienuolika<br />

metų, tai negali tavęs nepaliesti... Karas<br />

iš tiesų yra siaubingas dalykas... Aišku,<br />

kad mus tai paženklino; mes, penki vyresnieji<br />

vaikai, buvome paveikti šių įvykių,<br />

ir aš manau, kad iš dalies tai nulėmė<br />

pašaukimą. Mes matėme, kad žmogaus<br />

gyvybė laikoma menkniekiu, todėl supratome,<br />

jog reikia išmokti kentėti“ 6 .<br />

6<br />

PHLH, 19–20.<br />

5<br />

Mons. H. MASQUELIER, Madame<br />

2<br />

La Société Française de Secours aux Blessés Paul Militaires Féron-Vrau, – Prancūzijos Paryžius, Bonne pagalbos Pres-sužeistiemse, 19<strong>31</strong>, 4 Motina p. 193; MARIE-CHRISTIANE, PHLH, 11. L. 1996 rugsėjo 9 d. 5 Mons. H. MASQUELIER,<br />

kariams draugija (įst. 1864). –<br />

vert. past. 3 POUCHAIN, 195–198; 200–201.<br />

1864). Madame – vert. Paul past. Féron-Vrau, Paryžius, Bonne Presse, 19<strong>31</strong>, p. 193; PHLH, 11. 6 PHLH, 19–20.<br />

3<br />

POUCHAIN, 195–198; 200–201.<br />

4<br />

Motina MARIE-CHRISTIANE, L.<br />

1996 rugsėjo 9 d.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

3

---

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

Rene, Joanna, Marcelis, Bernadetta ir Christiane<br />

1917 metais karas atneš poniai<br />

Le febvre dar vieną išsiskyrimą, suvaidinsiantį<br />

lemtingą vaidmenį Marcelio<br />

ateityje. René, vyriausiajam sūnui,<br />

sukako keturiolika metų; kad išvengtų<br />

priverstinio darbo Vokietijos labui, jis<br />

sugebėjo Raudonojo Kryžiaus traukiniu<br />

per Šveicariją nuvykti į Versalį<br />

(Versailles) ir 1917 m. balandį ten<br />

susirasti savo tėvą. Tenai jis pasiliko<br />

du metus, baigė mokslus Granšampo<br />

(Grandchamp) mažojoje seminarijoje:<br />

ne dėl to, kad būtų tuoj pat parodęs<br />

savo pašaukimą tapti misionieriumi,<br />

nors jį jau pajuto, bet dėl to, kad čia<br />

jam, kaip jaunuoliui iš okupuoto regiono,<br />

buvo mielai atvertos durys.<br />

Pagaliau atėjo 1918 m. lapkričio 11 d.<br />

paliaubos, atnešusios taiką ant griuvėsių.<br />

Ponas Lefebvre’as gali sugrįžti.<br />

Gruodžio 2 dieną visa šeima išvyksta<br />

į Lurdą padėkoti Švč. Mergelei; po<br />

to mėnesiui apsistoja Versalyje, pas<br />

René. Jo filosofijos dėstytojas, puikus<br />

kunigas Henris Collinas, ruošia mažąjį<br />

Josephą pirmajai komunijai, kurią šis<br />

4<br />

priims, būdamas penkerių metų amžiaus,<br />

ir taip pat beveik kasdien veda<br />

pamoką Marceliui 7 . Kunigas Collinas<br />

buvo aistringas Romos mylėtojas,<br />

prisirišęs prie Romos Prancūzų seminarijos,<br />

kurioje jis mokėsi 1910–1914<br />

m. Sužinojęs apie René pašaukimą, jis<br />

pasakė ponui Lefebvre’ui:<br />

– Jūsų sūnų reikia siųsti į Romą!<br />

O kadangi René dar dvejojo, jo tėvas<br />

galutinai nusprendė:<br />

– Aš būtinai noriu, kad tu važiuotum<br />

į Romą! 8<br />

Per 1919 m. Velykas šešiolikmetis<br />

mažosios seminarijos auklėtinis René<br />

apsirengia sutaną. Vasarai grįžęs į namus,<br />

spalio 24 d. jis išvyksta į Romą 9 ,<br />

pramindamas taką Marceliui.<br />

2. Švč. Širdies kolegijoje<br />

Prieš karą: 1912 –1914 m.<br />

Marcelis Lefebvre’as liko pas uršulietes<br />

iki 1912 m. lapkričio 19 d. 10 Tą<br />

apsiniaukusią žiemos dieną, vedamas<br />

savo vyresniojo brolio, jis įstoja kaip<br />

eksternas į Švč. Širdies institutą.<br />

Tėvų rekoletų 11 įkurta 1666 m., Šv.<br />

Bonaventūros kolegija 1790 m. turėjo<br />

užsidaryti. 1802 m. Turkua savivaldybė<br />

jos patalpose atidaro vidurinę mokyklą,<br />

kurios vedimą ji netrukus patiki Kambrė<br />

(Cambrai) vyskupijos pasaulietinei<br />

dvasininkijai. 1853 m. kolegija persikelia<br />

į užsidariusios gamyklos patalpas<br />

Lilio gatvėje, o 1871 m. mokyklos<br />

direk torius kun. Lecomte ją paaukoja<br />

Švč. Širdžiai 12 .<br />

Kolegijos gyvenimo centras yra<br />

erdvi koplyčia, kur priešais altorių susirenka<br />

šimtai mokinių: kasdienėms<br />

rytmetinėms Mišioms, po atostogų<br />

rengiamoms rekolekcijoms ir rekolekcijoms,<br />

kuriose dalyvauja besiruošiantys<br />

priimti Sutvirtinimo sakramentą ir<br />

Iškilmingąją komuniją 13 .<br />

Apskritas vitražas virš pagrindinio<br />

altoriaus kiekvieną rytą traukia Marcelio<br />

žvilgsnį. Jis vaizduoja Švč. Mergelės<br />

Marijos Paaukojimą 14 : mažutė<br />

Marija labai ryžtingu žingsniu kopia<br />

šventyklos laiptais, norėdama skirti<br />

save Viešpačiui. Šis kilnaus atsidavimo<br />

paveikslas neišvengiamai įsispaudė<br />

jo sielon 15 .<br />

Marcelis įstoja į devintąją klasę,<br />

vadovaujamą kun. Beaudiero. Tarp<br />

jo bendraklasių yra vienas, tapsiantis<br />

geru draugu: Robert’as Lepoutre. Tuo<br />

metu mokyklos direktoriumi buvo<br />

kun. Achille’as Leleu. Nuo namų iki<br />

kolegijos – penkios minutės kelio<br />

pėsčiomis. Kiekvieną rytą, išklausę šv.<br />

Mišių ar bent jau priėmę šv. Komuniją<br />

Dievo Motinos bažnyčioje, abu<br />

berniukai, mamos ar vienos iš dviejų<br />

tarnaičių aprengti ir pamaitinti, išeina<br />

į pirmąsias pamokas, prasidedančias 8<br />

valandą. Pamokos tęsiasi iki 10 val.,<br />

po to iki vidurdienio – savarankiški<br />

užsiėmimai. Vidurdienį vaikai galėjo<br />

papietauti kolegijoje arba pareiti namo,<br />

jei gyveno netoliese. Pusę dviejų<br />

vėl prasidėdavo mokslai: pusvalandis<br />

savarankiško darbo, tada pamokos iki<br />

16 val., po jų – pertrauka. Po to mokymasis<br />

iki pusės septynių, tada dvasinė<br />

7<br />

7 Ponia LEFEBVRE, Laiškas damai 8 Marie-<br />

Ponia LEFEBVRE, Laiškas damai Marie-Clotilde’ai, 1919 sausio 23 d. René LEFEBVRE’AS, Laiškas René, 19<strong>31</strong> vasario<br />

Clotilde’ai, 1919 sausio 23 d.<br />

13 d. 9 Ponia LEFEBVRE, Laiškas damai Marie-Clotilde’ai, 1919 lapkričio 12 d. 10 Ponia Fidélio HENRI-ROUSSEAU, 1998 m.<br />

8<br />

René LEFEBVRE’AS, Laiškas René,<br />

laiškas. 11 Pranciškonų atšaka, egzistavusi nuo maždaug 1570 iki 1897 m. – vert. past. 12 Švč. Širdies instituto pristatomasis<br />

19<strong>31</strong> vasario 13 d.<br />

leidinys, 1989 m. 13 Prancūzijoje tebegyvuoja dviejų „Pirmųjų“ Komunijų paprotys. „Asmeninė Komunija“ suteikiama vaikui<br />

9<br />

Ponia LEFEBVRE, Laiškas damai Marie- Pranciškonų atšaka, egzistavusi nuo<br />

individualiai, jam sulaukus „protingo amžiaus“ (6–7 metų), kaip 1910 m. nurodyta pop. Pijus X, o „Iškilmingą Komuniją“<br />

Clotilde’ai, 1919 lapkričio 12 d.<br />

maždaug 1570 iki 1897 m. – vert. past.<br />

vaikas priima kartu su Sutvirtinimu, sulaukęs maždaug 12 metų, šįkart šventiškai, kartu su visa klase. – vert. past. 14 Anot<br />

10 12<br />

Ponia Fidélio HENRI-ROUSSEAU, Švč. Širdies instituto pristatomasis<br />

Tradicijos, Marija, sulaukusi trejų metų amžiaus, buvo iškilmingai paaukota Dievui Jeruzalės šventykloje. – vert. past.<br />

15 1998 m. laiškas.<br />

leidinys, 1989 m.<br />

Interviu su Pauliu Loridantu, 1997 gegužės 29 d., rankr. II, 23, 59.<br />

13<br />

Prancūzijoje tebegyvuoja dviejų „Pirmųjų“<br />

Komunijų paprotys. „Asmeninė<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Komunija“ suteikiama vaikui individualiai,<br />

jam sulaukus „protingo amžiaus“<br />

(6–7 metų), kaip 1910 m. nurodyta<br />

popiežius šv. Pijus X, o „Iškilmingą Ko-

---

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

paskaita, po kurios, 19 valandą, vaikai<br />

paleidžiami 16 .<br />

Marceliui gatvėje tenka pakęsti savo<br />

vyresniojo brolio klasiokų patyčias:<br />

„Maziukas, maziukas, mazuciukas!“<br />

Marcelis nieko neatsako, susivaldo,<br />

suprasdamas, kad jiems tai atsibos greičiau,<br />

jeigu jis apsimes nieko negirdintis.<br />

Panašiai atsitiko ir kitam berniukui:<br />

jis, būdamas silpnesnis, greitai<br />

tapo tikru patyčių objektu. Vos ištrūkę<br />

iš kolegijos priežiūros, jo bendramoksliai<br />

ėmė jį užsipuldinėti. Marcelis<br />

ateina jam į pagalbą ir greitai juos<br />

sugėdinęs išvaiko 17 .<br />

1913 m. jis pereina į aštuntąją<br />

klasę, vadovaujamą kun. Patooro. Čia<br />

išlaiko gerą pažymių vidurkį ir gauna<br />

penkis pagyrimo raštus 18 .<br />

Karo metai, 1914–1918 –<br />

Marcelio pašaukimas<br />

1914 m. mokslo metai prasidėjo<br />

ištuštėjusioje kolegijoje: ją paliko daug<br />

mokytojų, mobilizuotų į kariuomenę<br />

tarnauti kapelionais, tarp jų ir patys<br />

geriausi. Pavaduojantis kunigas, deja,<br />

yra nepastovaus būdo. Klasėje įsivyrauja<br />

visiškas sąmyšis, ir Marcelis tuo taip<br />

pasipiktina, kad mama turi eiti skųstis<br />

vadovybei. Iš tikrųjų, (kaip apibendrina<br />

jo sesuo Christiane, papasakojusi<br />

apie šį nutikimą) bet kokia neteisybė,<br />

nesvarbu, žaidimuose ar vadovavime,<br />

visada jį privers protestuoti 19 .<br />

1915 m. spalį Marcelis pereina į<br />

šeštąją A1 klasę. Jis ir toliau mokosi<br />

geriausiais pažymiais: 1916 m. liepos<br />

mėnesio laureatų sąraše prie jo pavardės<br />

– dvylika nominacijų. Tais pačiais<br />

metais jis įstoja į Šventųjų Angelų kongregaciją,<br />

maldos grupę, organizuojamą<br />

kolegijoje tarp jo amžiaus moksleivių,<br />

ir perskaito pasiaukojimo šventiesiems<br />

angelams aktą kartu su savo draugais<br />

Jacques’u Dumortieru, Christianu Leurentu<br />

ir Georges’u Donze 20 .<br />

1916–1917 metais visus sukrėtė<br />

tai, kad vokiečių armija iš pradžių dalinai,<br />

o vėliau visiškai užėmė kolegiją,<br />

aplenkdama tik koplyčią. Pamokos<br />

vykdavo atsitiktinėse, laikinose patalpose.<br />

Patriotiškai nusiteikę moksleiviai,<br />

areštuoti už kenkimą vokiečių<br />

armijai, buvo išlaisvinti įsikišus kun.<br />

Maurice’ui Lehembre, vokiečių kalbos<br />

mokytojui: jo ginamasis žodis, pasakytas<br />

gražia vokiečių kalba, sukėlė teisėjų<br />

susižavėjimą ir lėmė jų išteisinimą 21 .<br />

1917–1918 metai, vis dar extra<br />

muros [ne mokyklos patalpose], buvo<br />

lemiami Marcelio dvasiniam, moraliniam<br />

ir intelektualiniam vystymuisi.<br />

Jis parodė savo drąsą ir pamaldumą,<br />

kasdien, taip pat ir iki komendanto<br />

valandos atšaukimo šeštą valandą<br />

ryto, eidamas patarnauti savo nuodėmklausio<br />

kun. Desmarcheliero<br />

Mišioms. Vieną rytą jis vos paspruko<br />

nuo vokiečių patrulio, kuris, atrodė,<br />

tik jo ir laukė, ir kuris būtų lengvai<br />

su juo susidorojęs. Kai taip klostosi<br />

reikalai, ar jis galės ir toliau vaikščioti<br />

patarnauti Mišioms Kunigas paprasčiausiai<br />

patarė, kad Marcelis ateitų iš<br />

kitos pusės, Abattoir gatve. Ar ji buvo<br />

saugesnė Viena yra tikra, kad Marcelis<br />

kiekvieną rytą atlikdavo tikėjimo<br />

ir drąsos aktą, kurį Dievas galėjo tik<br />

palaiminti.<br />

Kai kas nors klausdavo motinos<br />

Marie-Christiane’os, kada, jos manymu,<br />

jos brolis Marcelis pajuto pašaukimą,<br />

ji atsakydavo: „Aš manau, kad jis<br />

jį visada turėjo!“ 22<br />

Kartą, kai jie ruošė pamokas, kiekvienas<br />

prie savo stalo pusės valgomajame,<br />

ji jo netikėtai paklausė:<br />

– Ką tu ketini veikti toliau Kuo<br />

nori būti<br />

„Bet tuoj pat, – pasakoja ji, – aš<br />

supratau, kad jis man nieko neatskleis,<br />

tik paerzins. Ir tęsiau“:<br />

– Ar tu manai, kad tapsi kunigu<br />

– O, kai kuo daugiau!<br />

– Tu juk negali užsinorėti tapti vyskupu!<br />

– Galiu, juk šv. Paulius sako, kad to<br />

norėti galima.<br />

– Vadinasi, tu nori būti vyskupas<br />

– O, kai kuo daugiau!<br />

– Bet kuriuo atveju, tu negali tapti<br />

popiežiumi, kadangi dabar popiežiais<br />

tampa tik italai.<br />

– Vadinasi, beveik popiežiumi!<br />

„Bet jo tonas buvo toks, tarsi jis mane<br />

tik erzintų, ir aš iš apmaudo nutilau.<br />

Keista, argi kaip tik tuo momentu nebuvo<br />

atspėta, kuo jis taps vėliau, jam pačiam<br />

nenorint ir netgi apie tai negalvojant“ 23<br />

Šaunusis kunigas Louisas Desmarchelieras<br />

prisidėjo prie jo pašaukimo<br />

atskleidimo paauglystės amžiuje, ypač<br />

ketvirtoje A1 klasėje, kai jis buvo<br />

jo pa grindinis mokytojas (1917–<br />

1918 m.). Visa klasė jį garbino, ir jis<br />

ją padarė pavyzdine klase. „Ar Marcelis<br />

prie to prisidėjo“ – tokį klausimą<br />

sau užduoda jo sesuo Christiane. Mes<br />

tuo noriai tikime, matydami jo mokymosi<br />

rezultatus: pirmasis prizas už<br />

stropumą ir graikų kalbos pratimus<br />

(naujas mokomasis dalykas), antrasis<br />

prizas už klasikinės poezijos deklamavimą<br />

ir dešimt pagyrimo raštų, iš<br />

kurių antrasis – už tikybą 24 .<br />

Mokslo metų pabaigoje visa klasė<br />

vieningai įteikė direktoriui prašymą<br />

palikti jų mokytoją jiems ir trečioje<br />

klasėje; prašymas buvo patenkintas.<br />

Kaip daugumos savo mokinių dvasinis<br />

vadovas, jis buvo dieviškosios malonės<br />

pasirinktas įrankis, kadangi iš dviejų<br />

kun. Desmarcheliero klasių, iš dešimties<br />

ar dvylikos jo buvusių mokinių tik<br />

du vėliau vedė, visi kiti įstojo į vienuolių<br />

ordinus 25 .<br />

1918 metų spalį, likus kelioms<br />

savaitėms iki paliaubų, Turkua patiria<br />

siautulingą išvadavimo džiaugsmą.<br />

Naujieji mokslo metai pagaliau vėl<br />

prasidėjo intra muros.<br />

Taigi Marcelis mokosi trečioje klasėje<br />

pas savo brangųjį kun. Desmarchelierą.<br />

Tai buvo jo geriausi metai, kadangi<br />

1919 metų laureatų sąraše jis laimėjęs<br />

keturiolika nominacijų, iš kurių – trys<br />

pirmieji prizai: už stropumą, vertimą į<br />

lotynų kalbą, vertimą į graikų kalbą, o<br />

antrasis prizas – už matematiką. Jis įstojo<br />

į kolegijos Švč. Mergelės kongregaciją.<br />

Detalios šios kongregacijos susirinkimų<br />

16<br />

Dr. Henri DESBONNETS, 1997 gegužės<br />

Dr. 16 Henri d., rankr. DESBONNETS, II, 14, 1–4. 1997 gegužės<br />

21 23<br />

Švč. Širdies institutas, Prisiminimų albumas,<br />

MFMM, 6-7.<br />

16 17 18<br />

16 d., rankr.<br />

1865–1965<br />

II, 14,<br />

m.,<br />

1–4.<br />

p. <strong>31</strong>–32.<br />

MFMM, 5. 241914 Rankraštinis m. liepos laureatų mėn. laureatų sąrašas, sąrašas, karo<br />

17 Švč. MFMM, Širdies 5. instituto archyvas. 19 MFMM, 225. E. 20 1996<br />

Švč.<br />

m.<br />

Širdies<br />

gegužės<br />

instituto<br />

18 d.<br />

archyvas, 25 Z 16, metai, knyga 1917-1918 35. 21 Švč. m. Širdies institutas,<br />

18 Prisiminimų 25<br />

1914 m. liepos albumas, mėn. laureatų 1865–1965 sąrašas, m., p. <strong>31</strong>–32. 22 E. 1996 m. gegužės 18 d. 23 MFMM, MFMM, 6-7. 24 Rankraštinis 6. laureatų sąrašas,<br />

Švč. karo Širdies metai, instituto 1917–1918 archyvas. m. 25 MFMM, 6.<br />

19<br />

MFMM, 5.<br />

20<br />

Švč. Širdies instituto archyvas, 25 Z<br />

16, knyga 35.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

5

---

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

ataskaitos parodo tik rą rūpestį dėl<br />

katalikų tikėjimo ir pa maldumo Švč.<br />

Mergelei ugdymo, pa vyzdžiui, aiškinant<br />

Marijos švenčių prasmę.<br />

Būdamas uolus marijinės kongregacijos<br />

narys, Marcelis 1918–1919 me ­<br />

tais tapo jos asistentu, 1920 m. – patarėju,<br />

1922–1923 m. – prefektu. Taip<br />

pat jis tapo Eucharistinio kryžiaus<br />

žygio nariu; „įšventintas“ 1920 metais,<br />

jis išdidžiai nešiojo jo ženklelį. „Melskis,<br />

priimk šv. Komuniją, aukokis,<br />

būk apaštalu“ – tai šio Kryžiaus žygio<br />

devizas, ir Marcelis jį uoliai vykdė tiek<br />

mokykloje, tiek namuose.<br />

3. Brendimo metai,<br />

1920–1923 m.<br />

Kunigo Belle mokinys<br />

Kukliai užbaigęs antrąją klasę,<br />

1920–1921 metais Marcelis Lefebvre’as<br />

pereina į „retorikos“, t. y. į pirmąją klasę,<br />

į kun. Belle humanitarinį skyrių.<br />

Klasės nuotrauka, padaryta Tourte’o<br />

ir Petitino 26 , vaizduoja sėdintį<br />

uniformuotą jaunuolį sukryžiuotomis<br />

rankomis. Jo veidas pablyškęs, ramus,<br />

žvilgsnis įdėmus ir truputį pašaipus.<br />

Niekas nerodo sunkumų, kuriuos<br />

Marcelis tuo metu patiria moksle, ir<br />

kuriuos liudija prasti rezultatai.<br />

Tačiau Maurice’as Belle, retorikos<br />

mokytojas, išjudina savo klasę: „Jis<br />

galvoja, jis jaudinasi, jis užvaldo savo<br />

klausytojus, kad priverstų juos mąstyti<br />

ir jaudintis kartu su juo“. Būdamas<br />

geras psichologas, vienam šiek tiek<br />

romantiškam jaunam moksleiviui (tai<br />

nebuvo Marcelis Lefebvre’as) jis parašė:<br />

„Jums reikėtų užsigrūdinti, supaprastinti<br />

savo mintis, pamėgti veiklą“. 27<br />

Marceliui, daugelio kongregacijų<br />

nariui, veiklos kaip tik ir netrūksta.<br />

Kaip paaiškinti tuometinius jo mokymosi<br />

sunkumus Paauglystės krizė<br />

Mes tuo netikime, matydami, kaip no­<br />

26<br />

Atminimo albumas, 1920–1921 m.<br />

27<br />

Prisiminimų albumas, p. 41.<br />

Marcelis ir Bernadette<br />

riai jis stojo į veiklius būrelius ir koks<br />

paslaugus jis visuomet buvo. Be jokios<br />

abejonės, tais metais, kai jam suėjo<br />

penkiolika metų, Marcelis kentėjo dėl<br />

pernelyg greito augimo ir protinio pervargimo.<br />

Ypač jis kenčia dėl savo mamos<br />

ligos: ji serga kaulų tuberkulioze.<br />

Nuo 1920 m. balandžio iki 1921 m.<br />

gegužės ji priversta gulėti, sukaustyta<br />

gipso korsetu, be miego, žaizdota, gyvenanti<br />

tarsi Jėzus ant kryžiaus, tačiau<br />

spindinčiu veidu ir siela susivienijusi<br />

su Dievu. Koks krikščioniškos kančios<br />

pavyzdys Marceliui! Bet jis skausmingai<br />

atjaučia savo mamos nepajėgumą rūpintis<br />

savaisiais 28 . Vis dėl to liepos 1 d. jis<br />

pradeda laikyti savo bakalauro egzaminus<br />

29 ir, savaime aišku, susikerta 30 . Taigi<br />

jis turės kartoti pirmosios klasės kursą.<br />

Šie antrieji metai pirmojoje klasėje,<br />

1921–1922 m., turėjo labai pa guosti<br />

jo tėvus, nes jis gavo devynis pagyrimo<br />

raštus ir buvo klasėje antrasis iš geriausių<br />

mokinių; jo jau trečiasis pagyrimo<br />

raštas už matematiką liudija, kad Marcelis<br />

yra gabus visiems dalykams: tiek<br />

tiksliesiems, tiek humanitariniams.<br />

Jis posėdžiauja kaip patarėjas Švč.<br />

Mer gelės kongregacijos susirinkimuose,<br />

kurių ataskaitos, padarytos<br />

Georges’o Donze’o, atskleidžia, kad<br />

kongregacijoje pučia reformų vėjas.<br />

1922 vasario 13 d. ataskaitoje<br />

G. Donze’as klausia: „Kas yra kongregacijos<br />

narys“ ir pradeda pirmiausia<br />

28<br />

UPUM, 25.<br />

29<br />

Ponia LEFEBVRE, Laiškas damai Marie-Clotilde’ai,<br />

1921 birželio 20 d.<br />

30<br />

1921 m. laureatų sąrašas, kuriame<br />

Marcelis Lefebvre’as nefigūruoja nei<br />

tarp prileistų prie liepos mėnesio sesijos,<br />

nei tarp leistinų.<br />

„neigti klaidingas sampratas: jis nėra<br />

nei slaptosios policijos pareigūnas, nei<br />

savo mokslo draugų cenzorius. Pirmiausia<br />

jis yra mokinys, solidarus su<br />

savo draugais“.<br />

Marcelio Lefebvre’o, atrodo, nesujaudina<br />

ši ydinga retorika. Birželio 12<br />

dienos susirinkime jis išreiškia savo poziciją.<br />

Sekretoriaus raportas prasideda<br />

šiais žodžiais: „Marcelis Lefebvre’as<br />

pamiršo perskaityti savo pranešimo<br />

pavadinimą. Vis dėlto supratome, kad<br />

jis kalba apie būtino įskundimo atvejus“.<br />

Jaunasis oratorius aptaria<br />

„tris būdus pažaboti blogiui, konkrečiau<br />

– blogiems pokalbiams:<br />

1 – nepalaikyti, susilaikyti nuo šypsenos<br />

ar pritarimo,<br />

2 – protestuoti,<br />

3 – pranešti savo auklėtojui...<br />

Taip pat ir apie blogų knygų skaitymą“.<br />

<strong>31</strong><br />

Taigi matome jaunuolį, kuris nėra<br />

įvaldęs žodinių pranešimų meno, bet<br />

netoleruoja netvarkos, kylančios dėl<br />

blogo pavyzdžio, ir rūpinasi padėti vyresnybei<br />

vykdyti jos pareigas.<br />

Raumeningas filosofas<br />

1922 metų spalį Marcelis perėjo į<br />

filosofijos klasę. Jo mokytojas kun. Jo ­<br />

sephas Deconinckas buvo tėvo Lagran<br />

ge’o OP 32 mokinys Jeruzalėje.<br />

1912 m., rašydamas disertaciją iš Šv.<br />

Raš to ir supratęs, kad jos teiginiai prieštaraus<br />

Bažnyčios autoritetams, besi stengiantiems<br />

išrauti modernizmą 33 , kun.<br />

Deconinckas sudegino sa vo darbą 34 . Bet<br />

ar ne šis gražus nuo lankumas padarė jį<br />

geru protų ugdytoju Lygiai taip pat, jo<br />

mokinių liudijimu, kun. Deconinckas<br />

pasišventė „ugdyti širdis“ 35 .<br />

Todėl jis dvejus metus iš eilės su<br />

savo filosofijos mokiniais eidavo į Verdeną,<br />

vesdamas juos į vietą, kurioje jis<br />

buvo pasižymėjęs kaip savo zuavų 36<br />

pulko kapelionas. „Aš noriu, kad jūs<br />

26<br />

Atminimo albumas, 1920–1921 m. 27 Prisiminimų albumas, p. 41. 28 UPUM, 25. <strong>31</strong> 29 Švč. Ponia Širdies LEFEBVRE, kolegijos Laiškas archyvas, damai Marie-Clotilde’ai,<br />

1921 birželio 20 d. 1921 m. laureatų sąrašas, kuriame Marcelis Lefebvre’as Mergelės nefigūruoja kongregacijos nei tarp susirinkimų prileistų<br />

švč.<br />

30<br />

<strong>31</strong><br />

prie liepos mėnesio sesijos, nei tarp leistinų. Švč. Širdies kolegijos archyvas, Švč. ataskaitų Mergelės sąsiuvinis. kongregacijos susirinkimų<br />

ataskaitų sąsiuvinis. 32 Reginaldas Marie Garrigou-Lagrange‘as (1877–1964) – dominikonų 32<br />

Reginaldas teologas, Marie profesorius Garrigou-Lagrange‘as<br />

ordino mokykloje<br />

Romoje Angelicum, Šv. Oficijos konsultantas. Nuoseklus tomistas, uolus kovotojas (1877–1964) prieš modernizmą. – dominikonų – vert. teologas, past.<br />

33 34<br />

Motu proprio Sacrorum antistitum, 1910 rugsėjo 1 d., BP V, p. 146. Pagal mons. profesorius Georges‘o ordino LECLERCQO mokykloje ranka Romoje rašytą<br />

pastabą apie kanauninką Deconincką, 1975 m. 35 Dr. Henri DESBONNETS, E. 1997 Angelicum, m. gegužės 16 Šv. d., Oficijos II rankr. konsultantas.<br />

, 15, 50–51.<br />

36<br />

Prancūzijos pėstininkai Š. Afrikoje 18<strong>31</strong>–1962 m. – vert. past.<br />

Nuoseklus tomistas, uolus kovotojas<br />

prieš modernizmą. – vert. past.<br />

33<br />

Motu proprio Sacrorum antistitum,<br />

6<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

1910 rugsėjo 1 d., BP V, p. 146.<br />

34<br />

Pagal mons. Georges‘o LECLERCQ’O<br />

ranka rašytą pastabą apie kanauninką<br />

Deconincką, 1975 m.

---

suprastumėte, kaip šie žmonės kentėjo<br />

Douaumonte, durtuvų apkasuose“, –<br />

sakydavo jis. Jaunuoliams darydavo<br />

didelį įspūdį ilgas ėjimas pro artilerijos<br />

sviedinių duobes, beieškant žuvusiųjų<br />

palaikų, kuriuos jie nešdavo į kapines.<br />

Jaunieji studentai lengvai įkanda<br />

„mokslinę filosofiją“, dėstomą kun.<br />

Deconincko, o Marcelis ypač pasižymi<br />

„psichologijoje ir metafizikoje“, už<br />

kurią gauna pirmąjį pagyrimo raštą,<br />

aplenkdamas savo draugą Jacques‘ą<br />

Dumortierą. Jis gauna ir kitų pagyrimų,<br />

bet ypač (ar skaitytojas atspės)<br />

pirmąjį prizą savo grupėje už fizinę<br />

kultūrą! Argi stiprus kūnas ir išvystyti<br />

raumenys nėra tinkami duomenys misionieriškam<br />

gyvenimui<br />

Bet štai, atrodo, kad jaunasis gimnastas<br />

metasi ir į teatrą, jeigu tikėsime<br />

jo sesers Bernadette‘os pasakojimu:<br />

„Sekmadienio vakarą, ketvirtą valandą,<br />

tėtis, Christiane ir aš eisime žiūrėti<br />

spektaklio „Polieuktas“ 37 . Gavome<br />

labai geras vietas. (...) Neįtikėtina,<br />

kiek žmonių ruošiasi ateiti. Marcelis<br />

bus vyskupas: jis turi pilti vandenį ant<br />

Polieukto. Bet jis nekalba. Artistas už<br />

kulisų dainuos už jį. Jam reikės tik<br />

vaizduoti, kad dainuoja“. 38<br />

Ir jie iš tiesų pamatė Marcelį<br />

Lefebvre’ą, vyskupą, „krikštijantį“<br />

Christianą Leurentą. Tuo tarpu Robertas<br />

Lepoutre’as vaidino Feliksą, o<br />

Hippolyte’as Scalabre’as – Pauliną.<br />

„Buvusieji tėvo Deco mokiniai“<br />

Pirmojoje ir paskutinėje Marcelio<br />

Lefebvre’o klasėje pasižymėjo, be jau<br />

minėto Georges‘o Donze, kuris taps<br />

kunigu, vėliau – seminarijos Lilyje<br />

direktoriumi ir žus už tėvynę Bulonėje<br />

1940 m. gegužės 26 d., Georges‘as<br />

Leclercqas, būsimasis Lilio Katalikiškojo<br />

universiteto rektorius, ir Henris<br />

Duprezas, pramonininkas, aktyvus<br />

„Krikščioniškosios buržuazijos“ narys,<br />

vėliau – Rubė ir Turkua įmonininkų<br />

profsąjungų susivienijimo įkūrėjas 39 .<br />

Jacques‘as Dumortieras bus šio Susivienijimo<br />

sekretoriumi.<br />

Mokiniai, besimokę filosofijos tuos<br />

du metus, kai kun. Deconinckas<br />

dėstė Turkua (1921–1922 ir 1922–<br />

1923 m.), labai norėjo išsaugoti ryšį<br />

su savo mokytoju bei tarpusavyje, ir<br />

šis ryšys įgavo formą sukūrus susivienijimą,<br />

pavadintą „Buvusieji tėvo Deco<br />

mokiniai“; nuo tada ši draugija susirinkdavo<br />

kasmet ir leido biuletenį 40 .<br />

1945 m. sąrašas mini 55 narius, iš<br />

kurių 13 jau yra mirę. Iš šių 55 priskaičiuojami<br />

28 kunigai ir vienuoliai,<br />

iš kurių keturi misionieriai: vienas<br />

trapistas, du dominikonai ir vienas<br />

jėzuitas. Štai koks nuostabus buvo<br />

šios kolegijos vaisingumas: kolegijos,<br />

kuri, gerbdama kiekvieno mokinio<br />

laisvę, sugebėjo duoti tokių vaisių,<br />

tarsi būtų buvusi mažoji seminarija,<br />

kaip pastebėjo mons. Lefebvre’as 41 ,<br />

tačiau už mažąją seminariją pranašesnė<br />

tuo, kad veiksmingai paruošė<br />

gyvenimui pasauliečius. Vis dėlto<br />

patikslinkime, kad Turkua kolegija<br />

tais laikais turėjo trisdešimt penkis<br />

dėstytojus kunigus! 42<br />

Tarnaujant vargšams<br />

Nuo antrų metų pirmojoje klasėje<br />

Marcelis įstojo į kolegijos Šv. Vincento<br />

Pauliečio konferenciją, įkurtą,<br />

siekiant „teikti vargšams materialinę<br />

pagalbą, bet tuo pačiu užmegzti ir palaikyti<br />

tarp narių tikros artimo meilės<br />

ir brolybės ryšius“ 43 .<br />

Kai kun. Deconinckas buvo paskirtas<br />

į kolegiją, jis prijungė prie Konferencijos<br />

studijų ratelį, arba „Ozanamo 44<br />

ratelį“, kuriam pats vadovavo. Jaunasis<br />

Lefebvre’as įstojo į jį, besimokydamas<br />

filosofijos klasėje. Daugelis susirinkimų<br />

ataskaitų yra labai sąmojingos; redaguotos<br />

vieno mokinio, jos atskleidžia<br />

didžiulę proto laisvę ir sveiką humorą<br />

narių tarpusavio santykiuose. Marcelis<br />

Lefebvre’as, 1922 m. lapkričio 16 d.<br />

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

buvęs laikinu sekretoriumi, rašo ataskaitą<br />

apie savo draugo Alberto Strée<br />

pranešimą, nagrinėjantį socialinių<br />

konfliktų priežastis – praėjusius rugsėjį<br />

ir spalį Turkua buvo įvykęs beveik visuotinis<br />

streikas 45 . Kun. Deconinckas<br />

užbaigė pranešimą, nu rodydamas, kad<br />

šios kovos kyla „iš blogo organizavimo<br />

XIX amžiuje, kurį lėmė senųjų profesinių<br />

organizacijų iširimas“. Bet kai diskusija<br />

nukrypo į tai, kokių priemonių<br />

reikėtų imtis, buvo tik kalbama, kad<br />

reikia „klausyti liaudies balso ir siekti<br />

geranoriško susitarimo tarp dviejų šalių“<br />

(šeimininkų ir samdinių), užuot<br />

padarius logišką išvadą, kad būtina atkurti<br />

profesines korporacijas, pritaikytas<br />

tam laikmečiui. Ar čia nepritrūko<br />

tikėjimo principų veiksmingumu<br />

Marcelis, pasižymintis praktišku<br />

protu, neapsiriboja Ozanamo ratelio<br />

tezėmis: jis daug geriau jaučiasi su savo<br />

vargšais, kuriems pasišvenčia nuo<br />

1921 m. 1922–1923 metais jis tampa<br />

Šv. Vincento Pauliečio konferencijos<br />

viceprezidentu ir, kaip užimantis šias<br />

pareigas, kolegijos laikraštuko Chez<br />

nous puslapiuose apeliuoja į savo<br />

mokslo draugų dosnumą: nedidelė sekmadieninė<br />

išmalda, padėvėti drabužiai,<br />

per maži batai bus labai naudingi<br />

vargstančioms šeimoms. Be to, savo<br />

laisvalaikį jis skiria vargšų lankymui,<br />

susižinojęs iš klebonų apie labiausiai<br />

apleistus ir pavesdamas juos savo organizacijos<br />

nariams. Vienas skurdžius<br />

paralyžiuotomis kojomis buvo visiškai<br />

sugniuždytas ir netekęs darbo.<br />

Marcelis jį aplankė, sutvarkė jo butą,<br />

surado jam klientų ir sugrąžino jam<br />

norą gyventi 46 .<br />

Marcelis niekada nesigyrė tuo, ką<br />

daro. Lurde, kur kartais vykdavo kaip<br />

piligrimas su savo šeima, jis paprasčiausiai<br />

pasisiūlydavo grafui de Beauchampui,<br />

Hospitalité pirmininkui, ir<br />

dirb davo sanitaru 47 . Jo artimo meilė<br />

bu vo veiksminga, bet kukli, kaip ir jo<br />

būdas.<br />

45<br />

37 37<br />

P.<br />

39 Corneille‘o drama (1643) apie armėnų armėnų<br />

1922 vasario krikščionių 10 d.; kankinį ponia LEFEBVRE, šv. Polieuk-laiškas Les Jeanne’ai, Anciens 1922 du père vasario Deco, 12 Švč. d.; spektaklis<br />

krikščionių POUCHAIN, kankinį 269. šv. Polieuktą. – vert. past.<br />

POUCHAIN, 38 BERNADETTE,<br />

229.<br />

laiškas Jeanne’ai,<br />

46<br />

40 Plg.<br />

Širdies<br />

Deco, kolegijos Švč. Širdies archyvas, kolegijos 25 archyvas, Z 42; kun. 25 Z 42; kun.<br />

įvyko<br />

MFMM,<br />

kolegijoje<br />

1–2; MARZIAC<br />

1922 vasario<br />

I, 64.<br />

11 d.<br />

47<br />

39<br />

tą. POUCHAIN, – vert. past. 269. 40 Les Anciens du père<br />

Ponia<br />

Jean<br />

André<br />

LECOMTE’O<br />

CAGNON,<br />

prakalba<br />

E. 1997<br />

1945<br />

vasario<br />

38<br />

gruodžio BERNADETTE, <strong>31</strong> d., po laiškas „Buvusių Jeanne’ai, tėvo Deco 1922 mokinių“ Jean susitikimo LECOMTE’O Mišių; prakalba Paul LORIDANT-MOTTE, 1945 gruodžio<br />

42 Ibid. <strong>31</strong> d., 43 Prisiminimų po „Buvusių albumas, tėvo Deco p. 25. moki-<br />

44 Pal. Antoine Frédéric Ozanam (1813–1853) –<br />

E.<br />

22<br />

1997<br />

d.<br />

gegužės 29 d., rankr. II, 24,<br />

vasario 53–65. 10 41 COSPEC d.; ponia 24 LEFEBVRE, B, 1975 lapkričio laiškas 27 d.<br />

Jeanne’ai, pran cūzų teisininkas, 1922 vasario vienas 12 iš d.; katalikų spektaklis<br />

OUCHAIN, įvyko kolegijoje 229. 46 1922 Plg. MFMM, vasario 11 1–2; d. MARZIAC MOTTE, I, 64. E. 1997 47 Ponia gegužės André 29 CAGNON, d., rankr. E. 1997 vasario 22 d.<br />

socialinio nių“ susitikimo judėjimo pradininkų, Mišių; Paul Šv. LORIDANT- Vincento Pauliečio konferencijų steigėjas. – vert. past.<br />

45<br />

II, 24, 53–65.<br />

41<br />

COSPEC 24 B, 1975 lapkričio 27 d.<br />

42<br />

Ibid.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

7<br />

43<br />

Prisiminimų albumas, p. 25.<br />

44<br />

Pal. Antoine Frédéric Ozanam (1813–<br />

1853) – prancūzų teisininkas, vienas iš

---

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

Kontrastingas,<br />

bet pastovus būdas<br />

Christiane yra nuostabi liudininkė<br />

48 , padedanti mums pažinti šio jaunuolio<br />

charakterį.<br />

„Gerasis Dievas, – sako ji, – suteikė<br />

Marceliui stabiliausią, taikiausią būdą<br />

ir neeilinę sielos jėgą.“<br />

Kartu su savo broliu René jis buvo<br />

„penkių būrio“ pokštininkas.<br />

„Mama manė, – sako Christiane, –<br />

kad ji neturi per daug rūpintis penkių<br />

vyresniųjų vaikiškais žaidimais, jie<br />

patys mokėjo juos kartu susiorganizuoti;<br />

mu myse buvo daug entuziazmo ir<br />

džiaugsmo, o mūsų mažai grupei,<br />

žino ma, labiausiai vadovavo abu mūsų<br />

broliai, [būsimi] misionieriai.“<br />

René buvo iniciatorius, o Marce lis –<br />

visų pirma organizatorius. 1920 m. vasarą<br />

jis surengė brolių ir se se rų ekskursiją<br />

iš Bagnoles-de-l’Orne į Sen Mišelio<br />

kalną. Jaunuolis turėjo ir talentą<br />

pamėgdžioti provincijos akcentus,<br />

kaip, pavyzdžiui, gamyklos durininko<br />

tartį. Šis mėgo Marcelio apsilankymus,<br />

o jis, grįžęs namo, kalbėdavo tipišku<br />

„ch’timi“ dialektu 49 .<br />

Marcelis labai skyrėsi nuo savo<br />

vy resnės sesers Jeanne‘os, kuri visur<br />

sie kė tobulumo, bet buvo linkusi mo ­<br />

ra lizuoti. „Marcelis taip pat buvo nepriekaištingas,<br />

– sako Christiane, – bet<br />

labai atsipalaidavęs, nuo jo sklido<br />

ramybė. Užtekdavo jį pamatyti, kad<br />

pasijaustum laimingas. Jis buvo toks<br />

sumanus, jo pokštai kaipmat pakeldavo<br />

nuotaiką.“<br />

Praktiškas protas ir<br />

nuostabus sumanumas<br />

8<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

savo seneliui Eugène‘ui Lefebvre’ui,<br />

kuris Marcelį mylėjo labiausiai, nes,<br />

kaip pats sakydavo, jo anūkas turėjo<br />

talentą atspėti vyno kilmę vien tik iš<br />

kvapo. Tačiau labiausiai, nors jis to ir<br />

neprisipažino, senelį žavėjo paprasta,<br />

bet veiksminga jaunuolio meilė.<br />

Su šiomis geromis širdies savybėmis<br />

jaunuolis suderino protą, atvirą<br />

visoms žinioms; nuolat lavinamas ir<br />

naudoja mas, jis krypo daugiau į praktinius<br />

daly kus.<br />

Po karo, 1919 metais, Marcelis<br />

nu sprendė, kad laikas liautis kambarių<br />

ap švietimui naudojus didžiules<br />

aliejines lempas. Tad per atostogas<br />

jis pasinėrė į milžiniškos knygos apie<br />

elektrą skaitymą. Paskui su savo draugu<br />

ir kaimynu Robertu Lepoutre’u<br />

ėmėsi įvedinėti elektrą į pirmąjį ir<br />

antrąjį namo aukštus, parūpindami<br />

elektrą visoms reik mėms. Kai darbas<br />

buvo baigtas, tą patį jie padarė draugo<br />

namuose, palaikydami vienas kitą ant<br />

ilgų kopėčių laiptinėse, nepaisydami<br />

jokių sunkumų 51 .<br />

Turėdamas nagingas rankas, sulaukęs<br />

maždaug šešiolikos metų amžiaus,<br />

jis pamėgo skaptuoti iš medžio, darydamas<br />

įvairius daiktus, pavyzdžiui<br />

di džiulį smulkiai išpjaustinėtą ažūrinį<br />

postamentą, skirtą Švč. Mergelės statulai<br />

52 . Jam netrūko ir prekybininko<br />

gys lelės: jis paėmė į savo rankas atsakomybę<br />

už vištas ir triušius, rūpinosi jais,<br />

padedamas vienos tarnaitės, ir parduodavo<br />

kiaušinius savo motinai. Už šiuos<br />

pinigus jis nusipirko dviratį, su kuriuo<br />

galėdavo nuvažiuoti apsipirkti, kai būdavo<br />

prašomas, o labiausiai – lankyti<br />

savo vargšus.<br />

„Iš dviejų brolių, – sako Christiane,<br />

– René be vargo buvo savo klasės<br />

pirmūnas, jis labiau pasižymėjo proto<br />

gu vumu. Marcelis, kuris buvo greičiau<br />

tarp antrųjų, labiau išsiskyrė savo sumanumu.<br />

Todėl, kai jis turėjo išvykti į<br />

seminariją, mama man prasitarė: „Neaišku,<br />

kaip namai galės toliau gyvuoti<br />

be Marcelio“. Jo išvykimas tikrai buvo<br />

viena iš sunkiausių aukų.“ 53<br />

4. Svarbusis nutarimas<br />

Subrandintas sprendimas<br />

Ponia Lefebvre nujautė Marcelio<br />

ateitį, bet labai saugojosi, kad neįtakotų<br />

jo pasirinkimo. Tikriausiai 1919 metų<br />

vasarą, kai vyresniojo brolio sutana<br />

padarė įspūdį šeimai ir paskatino visus<br />

apie tai kalbėti, Marcelis pasijuto turįs<br />

paskelbti tėvams apie savo pašaukimą:<br />

– Aš labai norėčiau būti kunigu! 54<br />

Vos tris savaites pasimokęs Romos<br />

Prancūzų seminarijoje, René su dideliu<br />

entuziazmu parašė Marceliui:<br />

„Aš tau linkiu tik vieno dalyko: kad<br />

po trejų metų tu irgi atvyktum čia. Tu<br />

čia patirsi tokių džiaugsmų, kurių neįmanoma<br />

patirti kitur: nei pasaulyje,<br />

nei jokioje kitoje Prancūzijos seminarijoje,<br />

aš manau. Roma ir Prancūzų seminarija<br />

yra dvi malonės, kurių reikia<br />

prašyti gerojo Dievo.“ 55<br />

Taigi Marcelis juto, kad jo kunigystės<br />

troškimas auga. Bet kai baigiamojoje<br />

klasėje, artinantis Velykų atostogoms,<br />

išgirdo kun. Deconincką įspėjant savo<br />

mokinius: „Dėmesio! Per šias atostogas<br />

jūs turite apsispręsti dėl savo ateities“,<br />

jis pradėjo dvejoti. Kaip pačiam nuspręsti<br />

dėl tokio rimto dalyko Jo dvasinis<br />

vadovas, kun. Desmarchelieras,<br />

norėjo, kad tas kvietimas pasigirstų<br />

tiesiogiai sieloje: be šito vadovas nepadėtų<br />

jokiu patarimu 56 . Marcelis, priešingai,<br />

laukė įkvėpimo iš savo vadovo,<br />

kaip ateinančio iš Šventosios Dvasios,<br />

bet iš tos pusės nieko nesigirdėjo.<br />

Per atostogas jis patikėjo jaunesniajai<br />

seseriai Christiane’ai savo dvejones,<br />

savo apmąstymus:<br />

– Tai reiškia, kad aš nebūsiu kunigu.<br />

Kvailystė pačiam sau galvoti, kad<br />

galima būti kunigu. Tad aš darysiu<br />

kaip šv. Pranciškus: noriu būti šventasis,<br />

būsiu vienuoliu, bet negaliu galvoti<br />

apie tapimą kunigu.<br />

– Tu negali ir toliau taip svyruoti, –<br />

atsakė jam sesuo. – Kodėl tau nenuvykus<br />

keletui dienų į rekolekcijas<br />

Kai kada jis jausdavo, kad jį traukia<br />

griežtas trapistų gyvenimo būdas.<br />

Netoli Saint-Omero buvo Wisques<br />

benediktinų vienuolynas, kažkada, be<br />

abejo, lankytas jo tėvo, Bulonės pensionato<br />

auklėtinio.<br />

54<br />

PHLH, 23.<br />

55<br />

Ponia LEFEBVRE, laiškas damai M.-<br />

Clotilde’ai, 1919 lapkričio 12 d.<br />

56<br />

MFMM, 7; MARZIAC, 65.<br />

Marcelio paslaugumas buvo jo šeimos<br />

vienbalsiai giriamas. Namuose jis<br />

stengėsi palengvinti tarnaičių darbą 50 .<br />

Jis mielai sutikdavo prie stalo skaityti<br />

iš trauką iš šventųjų gyvenimų, tuo<br />

tarpu jo vyresnysis brolis tai darydavo<br />

gana blogai. 1917 metais jaunuolis<br />

mėg davo nueiti palaikyti kompanijos<br />

48 MFMM, 1, 9, 11-12.<br />

51<br />

48 49 MFMM, 3; Ponia 50 LEFEBVRE, laiškas<br />

49 MFMM, 1, 9, 11-12. Šiaurės Prancūzijos dialektas. MFMM, 2; Motina MARIE-CHRISTIANE, laiškas 1993 gegužės<br />

Šiaurės Prancūzijos dialektas.<br />

damai Marie-Clotilde’ai, 1920 sausio<br />

51<br />

5020 d.; Joseph LEFEBVRE, laiškas 1997 birželį; Michel LEFEBVRE, 1997 balandžio 28 d., rankr. II, 5, 22–27. MFMM, 3;<br />

MFMM, 2; Motina MARIE-CHRISTIA- 4 d.<br />

52<br />

Ponia LEFEBVRE, laiškas damai Marie-Clotilde’ai, 1920 sausio 4 d. Michel LEFEBVRE, 1997 balandžio 28 d., rankr. II,<br />

NE, laiškas 1993 gegužės 20 d.; Joseph 52<br />

53 54 55 Michel LEFEBVRE, 1997 balandžio 28<br />

56<br />

8, 44–48. MFMM, 2. PHLH, 23. Ponia LEFEBVRE, laiškas damai M.-Clotilde’ai, 1919 lapkričio 12 d. MFMM,<br />

LEFEBVRE, laiškas 1997 birželį; Michel<br />

7; MARZIAC, 65.<br />

d., rankr. II, 8, 44–48.<br />

53<br />

MFMM, 2.<br />

LEFEBVRE, 1997 balandžio 28 d., rankr.<br />

II, 5, 22–27.

---

– Na, tai važiuok į Wisques! – patarė<br />

tėvai. Ten vienas vienuolis rūpinasi<br />

atliekančiais rekolekcijas, apšviečia jų<br />

protus.<br />

Marcelis ryžosi nuvykti į Wisques.<br />

Jam grįžus, visa šeima nekantriai<br />

klausė:<br />

– Na, tai ką pasakė vienuolis<br />

– Jis mano, kad aš neturiu pašaukimo<br />

būti benediktinu, nes mane traukia<br />

apaštalavimas.<br />

Bet to jaunuoliui neužteko, jam<br />

reikėjo pozityvaus nurodymo.<br />

Poperinghe, Belgijoje, buvo Šv.<br />

Siksto iš Westvletereno abatija, kur gyveno<br />

jo tėvo dėdė Albanas Théry.<br />

„Aš važiuodavau jo aplankyti, – pasakoja<br />

jis. – Toks gyvenimas mane labai<br />

traukė. Aš netgi būčiau norėjęs ten stoti<br />

kaip broliukas. Man šie broliai atrodė<br />

tokie nuostabūs, tokie artimi gerajam<br />

Dievui. Savo paprastumu, nuoširdumu<br />

jie atspindėjo dangišką laimę.“<br />

Be abejo, apie tai galvoti nereikėjo...<br />

Bet toje abatijoje buvo ir vienas<br />

vienuolis, garsėjęs savo šventumu ir pranašavimo<br />

dovana – tėvas Alfonsas 57 .<br />

– Aš noriu važiuoti į Poperinghe, –<br />

pasakė Marcelis, – pasikalbėti su tėvu<br />

Alfonsu.<br />

Jis sėdo ant dviračio, atvyko į abatiją,<br />

pasisveikino su dėde Albanu ir paprašė<br />

pokalbio su tėvu Alfonsu. Taigi,<br />

vos tik įėjus į pasikalbėjimų kambarį,<br />

Marceliui nespėjus užduoti nei menkiausio<br />

klausimo, tėvas jam tarė:<br />

– Jūs būsite kunigas... jūs turite tapti<br />

kunigu 58 .<br />

Šį kartą nebereikėjo dvejoti. Beliko<br />

pasirinkti seminariją...<br />

Tu važiuosi į Romą!<br />

„Aš visai nemaniau vykti į Romą, –<br />

pasakys vėliau mons. Lefebvre‘as. –<br />

Nebuvau didelis intelektualas, o ten<br />

reikėjo studijuoti lotynų kalba...<br />

Važiuoti ten, o paskui į Grigališkąjį<br />

universitetą, egzaminai irgi sunkūs...<br />

Lefebvre’ų šeima 1921 m.<br />

Man būtų labiau patikę atsidurti,<br />

kaip ir visiems seminaristams iš mano<br />

vyskupijos, Lilio seminarijoje ir tapti<br />

nežymiu klebonu kokioje nors kaimo<br />

parapijoje. Saugoti tikėjimą parapijoje:<br />

mačiau save tėvu, dvasiniu tėvu<br />

vietos gyventojams, prie kurių prisirišame,<br />

kad juose įtvirtintume tikėjimą<br />

ir krikščioniškus papročius. Tai buvo<br />

mano idealas.“<br />

– Aš norėčiau likti mūsų vyskupijoje,<br />

– pasakė Marcelis savo tėvui. – O<br />

kadangi noriu dirbti vyskupijoje, nėra<br />

jokio reikalo važiuoti į Romą.<br />

– Ne, ne, ne, ne! Tu važiuosi ten,<br />

kur ir brolis! Tavo brolis yra Romoje,<br />

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

tu irgi važiuoji į Romą, negali būti ir<br />

kalbos, tu neliksi vyskupijoje, o be to,<br />

vyskupija...<br />

Jis truputį nepasitikėjo, ir todėl užbaigė:<br />

„Ne, ne, Roma bus geriau“. 59<br />

„Štai kaip Apvaizda vadovavo<br />

mano gyvenimui, – sakydavo mons.<br />

Lefebvre‘as, – kad ir per karą. Jei ne<br />

karas, aišku, kad mano brolis niekad<br />

nebūtų vykęs mokytis į Versalį; jis būtų<br />

įstojęs tiesiai pas misionierius, kadangi<br />

jis turėjo misionieriaus pašaukimą.<br />

Bet Versalyje buvo kun. Collinas,<br />

kuris jį nukreipė į Romą... Jeigu ne tos<br />

aplinkybės, aš pats būčiau įstojęs į Lilio<br />

seminariją, nebūčiau buvęs Romoje;<br />

59<br />

57<br />

PHLH, 23; paskaita Monrealyje, 1982<br />

Julius Garmijn (1861–1926); įšventintas<br />

57<br />

Julius<br />

kunigu<br />

Garmijn<br />

Briugėje<br />

(1861–1926),<br />

1884 m. Iš pradžių<br />

įšventintas kunigu Briugėje 1884 m. Iš pradžių buvo m.; Armentières Fideliter nr. vikaru 85, p. flamandams; 3. 1888<br />

buvo<br />

m. įstojo<br />

Armentières<br />

į scheutistų<br />

vikaru<br />

vienuoliją<br />

flamandams;<br />

ir išvyko kaip misionierius į Belgų Kongą su savo vyresniuoju broliu. 1904 m. tapo trapistu<br />

1888<br />

Westvleterene,<br />

m. įstojo į scheutistų<br />

kur buvo rekolekcijų<br />

vienuoliją ir<br />

pamokslininku ir dvasiniu vadovu. Buvo malonus ir kuklus, praktikavo visas vienuoliškas<br />

dorybes<br />

išvyko kaip misionierius<br />

ir buvo „neperkalbamas<br />

į Belgų Kongą<br />

šv. Tomo Akviniečio šalininkas“. 1918 m. jis praleido devynis mėnesius Sept-Fons<br />

su<br />

abatijoje,<br />

savo vyresniuoju<br />

kur susipažino<br />

broliu.<br />

su Dom<br />

1904<br />

Chautard‘u.<br />

m.<br />

(Šv. Siksto abatijos nekrologų knyga.) 58 MFMM, 7–8; Fideliter nr. 59, 1987 m.<br />

tapo<br />

rugsėjis-spalis,<br />

trapistu Westvleterene,<br />

p. 7. 59 PHLH,<br />

kur<br />

23;<br />

buvo<br />

paskaita Monrealyje, 1982 m.; Fideliter nr. 85, p. 3.<br />

rekolekcijų pamokslininku ir dvasiniu<br />

vadovu. Buvo malonus ir kuklus, praktikavo<br />

visas vienuoliškas dorybes ir<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

buvo „neperkalbamas šv. Tomo Akviniečio<br />

šalininkas“. 1918 m. jis praleido<br />

devynis mėnesius Sept-Fons abatijoje,<br />

9

---

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO<br />

tai būtų visiškai pakeitę mano<br />

gyvenimą, visiškai.“ 60<br />

„Tu važiuosi į Romą!“ Pono<br />

Le febv re’o sprendimas buvo<br />

priimtas. Marcelis nebandė jo<br />

ginčyti, kadan gi tėvo autoritetas<br />

buvo gerbiamas ir jo bijomasi;<br />

namuose ponas Lefebv re’as buvo<br />

galva, mąstanti galva, principų<br />

žmogus, išmanantis, kas<br />

yra liberalizmas, užkrėtęs daugybę<br />

Prancūzijos seminarijų. Jis<br />

nusprendė patikėti Marcelį, su<br />

Lilio vyskupo mons. Hectoro<br />

Quillieto 61 placet [sutikimu],<br />

patikimoms tėvo Le Flocho<br />

rankoms.<br />

Vieno bastiono nugriovimas<br />

Lilis visada buvo Romos katalikybės<br />

bastionas. Kai 1875 metais Lilio<br />

verpimo fabriko savininkas Philibertas<br />

Vrau pristatė Pijui IX savo projektą dėl<br />

katalikiško universiteto įkūrimo Lilyje,<br />

jis paaiškino popiežiui:<br />

„Mūsų vienintelis tikslas – sukurti<br />

įstaigą, kuri, semdamasi įkvėpimo iš<br />

sveikų Bažnyčios doktrinų, ir ypatingai<br />

iš mokymų, pateiktų Jūsų Šventenybės<br />

Syllabus’e, visus mokomuosius<br />

dalykus persunktų tikraisiais tikėjimo<br />

principais.“ 62<br />

Valdant Leonui XIII, Šiaurės darb ­<br />

daviai, katalikai ir monarchistai, palaikomi<br />

leidinių La Croix du Nord ir kanauninko<br />

Delassuso Semaine religieuse<br />

de Cambrai, nugalėjo kuni gus demokratus<br />

Lemire‘ą, Sixą ir Bataille‘ą – pastarasis<br />

Rubė 1893 m. įsteigė pirmąją<br />

krikščionių darbininkų profesinę<br />

są jun gą. Bet šiuos kunigus netrukus<br />

sustiprina „Ralliement“ 63 prie respublikos,<br />

reikalaujamas popiežiaus. Marco<br />

Sangiero Sillon randa sau šalininkų<br />

tarp jaunų dvasininkų ir Katalikų universiteto<br />

novatoriškuose sluoksniuose<br />

10<br />

14-metis Marcelis Lefebvre’as<br />

(Eugène‘as Duthoit, kun. Thellier de<br />

Poncheville‘is).<br />

Šventojo <strong>Pijaus</strong> X įžengimas į sostą<br />

išgrynina atmosferą. Ralliement nugrimzta<br />

užmarštin. Sillon pasmerkiamas<br />

1910 metais ir, iš dalies siekiant<br />

iš arti sekti kovą prieš liberalizmą, Lilis<br />

padaromas vyskupija, o 1913 m. spalio<br />

25 d. panaikinama Cambrai diecezija.<br />

Vyskupas mons. Charostas, priimdamas<br />

savo dvasininkiją, sveikina „Lilio<br />

miestą, kurį apšviečia pilnutinės tiesos<br />

saulė, ir kuris su visu užsispyrimu,<br />

kuriuo Dievas apdovanojo mūsų, flamandų,<br />

giminę, atmeta klaidingo ir<br />

apgaulingo liberalizmo miražą“. 64<br />

Bet Benedikto XV intronizaciją<br />

lydėjo kenksmingų įtakų sugrįžimas.<br />

Mons. Delassusas atsistatydino, kun.<br />

Sixas 65 ir Eugène‘as Duthoit buvo reabilituoti<br />

66 , pirmasis paskirtas atsakingu<br />

už vyskupijos socialinę veiklą, o antrasis<br />

paėmė į savo rankas Šiaurės socialinius<br />

sekretoriatus. 1919 metais mons.<br />

Charostas davė leidimą Rubė klebonui<br />

kun. Debussche’ui skatinti krikščionių<br />

darbininkų profsąjungų kūrimąsi: nebematyta<br />

kitų priemonių sukliudyti<br />

CGT 67 revoliucinei veiklai.<br />

64<br />

Pierre PIERRARD, Histoire des diocèses<br />

de Cambrai et Lille, Beauchesne,<br />

1978, p. 289–296.<br />

65<br />

Jau 1916 m. mons. Charostas atšaukė<br />

interdiktą, kuriuo buvo nubaudęs kun.<br />

Lemire’ą.<br />

66<br />

Kai kurios socialistinės tezės iš jo<br />

Semaines Sociales buvo užsitraukusios<br />

René Lefebvre’as apgailestavo<br />

dėl šios naujos liberalios<br />

orientacijos; jis liko prisirišęs<br />

prie korporacijų principo ir simpatizavo<br />

Prancūzų akcijos lygai,<br />

kuri rado sau daug šalininkų<br />

katalikų sluoksniuose. Vis dėlto<br />

jis netapo Tekstilės industrijos<br />

konsorciumo, pakeitusio<br />

ACPN 68 , nariu ir nepritarė jo<br />

metodams smarkiai sumažinti<br />

atly gi nimus. 1919–1921 m.<br />

tai sukėlė strei kus, beveik peraugusius<br />

į sukilimą, ypatingai<br />

Turkua gamyklose. Eugène‘as<br />

Mathonas, Konsorciumo pirmininkas,<br />

ruošėsi pateikti Romai<br />

skundą prieš krikščionių darbininkų<br />

profesines sąjungas, kurias jis<br />

kaltino „dalyvavimu klasių kovoje“ 69 .<br />

René Lefebvre’as irgi buvo tos pačios<br />

nuomonės, bet laikėsi atokiau nuo šio<br />

pavojingo ginčo, kuriame abi pusės<br />

buvo neteisios.<br />

Laikydamasis tos pat elgesio linijos,<br />

jis nusprendė apsaugoti savo jaunesnįjį<br />

sūnų nuo liberalios atmosferos, kuri<br />

įsiskverbė ir į vyskupijos seminarijas,<br />

bei pastūmėti Marcelį į Romos doktrininio<br />

skaidrumo ir tikrumo aplinką,<br />

kuria džiaugėsi jo vyresnysis sūnus.<br />

Mons. Quillietas, kuris stengėsi išlaikyti<br />

vyskupiją jos senojoje ištikimybėje<br />

popiežiškam mokymui, pritarė pramonininko<br />

troškimui ir tegalėjo patarti<br />

Marceliui Lefebvre’ui tapti Romos<br />

seminarijos auklėtiniu.<br />

(Iš prancūzų k. vertė Ingrida<br />

Krikštaponytė. Versta iš: Bernard<br />

Tissier de Mallerais, Marcel Lefebvre.<br />

Une vie, Clovis, 2002)<br />

– vert. past.<br />

68<br />

Katalikiškoji Šiaurės įmonininkų asociacija.<br />

– vert. past.<br />

69<br />

POUCHAIN, 229; PIERRARD, 304.<br />

60<br />

Plg. PHLH, 21 ir 24.<br />

61 60 61<br />

Mons. Plg. PHLH, J.-A. CHOLLET, 21 ir 24. Cambrai Mons. J.-A. arkivyskupas,<br />

XXI–XXII. Pages POUCHAIN, choisies, sp. 123. H. Mallez, „Prisijungimas“ – taip pavadintas pop. Leono XIII paskatinimas katalikams politikams<br />

CHOLLET, Cambrai arkivyskupas, Pages choisies, sp. H. Mallez, Cambrai, 1936, p.<br />

62 63<br />

Cambrai, pripažinti 1936, Prancūzijos p. XXI–XXII. trečiosios respublikos demokratinę santvarką. – vert. past. 64 Pierre PIERRARD, Histoire des dio cèses<br />

62 65<br />

de POUCHAIN, Cambrai et 123. Lille, Beauchesne, 1978, p. 289–296. Jau 1916 m. mons. Charostas atšaukė interdiktą, kuriuo buvo nubaudęs<br />

„Prisijungimas“ kun. Lemire’ą. – taip pavadintas Kai kurios pop. socialistinės tezės iš jo Semaines Sociales buvo užsitraukusios pasmerkimą iš Romos:<br />

63 66<br />

Leono PIERRARD, XIII paskatinimas 296; kardinolo katalikams MERRY DEL politikams<br />

114–115; pripažinti CR II, 491–492. Prancūzijos 67 Confédération trečio-<br />

générale du travail – socialistinė profsąjungų konfederacija. – vert. past.<br />

VAL laiškas Albertui de Munui, 1913 m. sausio 3 d., AAS 5 (1913), 18–19; BP VIII,<br />

68<br />

sios Katalikiškoji respublikos Šiaurės demokratinę įmonininkų santvarką.<br />

– vert. past.<br />

asociacija.<br />

pasmerkimą<br />

– vert. past.<br />

iš Romos: 69 POUCHAIN,<br />

PIERRARD,<br />

229;<br />

296;<br />

PIERRARD, 304.<br />

kardinolo MERRY DEL VAL laiškas Albertui<br />

de Munui, 1913 m. sausio 3 d.,<br />

AAS 5 (1913), 18–19; BP VIII, 114–115;<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>) CR II, 491–492.<br />

67<br />

Confédération générale du travail –<br />

socialistinė profsąjungų konfederacija.

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Įkultūrinimo kipšas<br />

Kun. François Chazal<br />

Prancūzas François Chazalis (g. 1971) yra Šv. <strong>Pijaus</strong> X brolijos kunigas. Įšventintas 1996 m.,<br />

jis dirba Brolijos Švč. Trejybės misijoje tamilų krašte Indijoje, Palayamkottai mieste.<br />

Velnias žino daugybę įvairiausių<br />

pasakų ir istorijų, kuriomis apgauna ir<br />

suvedžioja sielas. Todėl mūsų dienomis<br />

jis nebūtinai tiesiogiai kviečia žmones<br />

garbinti pagonių dievus, nes tada vėl<br />

galėtų išgirsti žodžius, kuriuos jam<br />

kadaise dykumoje pasakė pati Tiesa:<br />

„Vade satana, eik šalin, šėtone! Juk parašyta:<br />

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink<br />

ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).<br />

Verčiau kipšas pasitelkia įkultūrinimą,<br />

arba inkultūraciją.<br />

„Išoriniai induizmo ženklai,<br />

– samprotauja jis, – yra tik kultūriniai<br />

elementai. Taip pat ir Bažnyčia visada<br />

saugodavo senosios pagonybės mitus,<br />

statulas ir paminklus bei įtraukdavo<br />

kai kurias jos apraiškas į savo liturgiją“.<br />

Šėtono planas yra skleisti krikščionybę<br />

pasinaudojant nauju tarpininku<br />

– kultūra, kurioje yra panirusios Indijos<br />

tautos.<br />

„Panaudosi ženklą – pakeisi turinį“.<br />

Tokia pradžia.<br />

Ar jo planas veiksmingas<br />

Neseniai kunigas iš Šiaurės Indijos<br />

kalbėjo: „Kur yra įkultūrinimo<br />

vaisiai Šis metodas buvo sumanytas,<br />

norint patraukti kuo daugiau žmonių<br />

į Bažnyčią, bet matome, kad nieko<br />

panašaus nevyksta“. Jo pastebėjimas<br />

teisingas, nes katalikų procentas tarp<br />

Indijos gyventojų pamažu smunka.<br />

Be to, lyg įliedamas žibalo į ugnį,<br />

įkultūrinimas tampa ginklu Bažnyčios<br />

niekintojams protestantams: jie<br />

naudoja įkultūrinimą kaip įrodymą,<br />

kad katalikiško pamaldumo praktikos<br />

nuolaidžiauja induizmui, ir taip klaidina<br />

patiklias sielas, esą tik protestantai<br />

išlaikė gryniausią krikščionybės<br />

formą.<br />

Kaip pateisinamas šis projektas<br />

Įkultūrinimas yra pateikiamas<br />

kaip kai kurių svarbiausių Vatikano<br />

II Susirinkimo tezių įgyvendinimas,<br />

pavyzdžiui: visose religijose galima<br />

rasti „Žodžio sėklų“ (Gaudium et spes,<br />

3, 18; Ad gentes, 11); „Ir už jos (Bažnyčios)<br />

regimos sandaros ribų esama<br />

gausių šventumo ir tiesos elementų“<br />

(Lumen gentium, 8). „Induizmo religijoje<br />

žmonės gilinasi į dieviškąjį slėpinį<br />

ir išreiškia jį neišsemiamu mitų<br />

vaisingumu bei skvarbiomis (!) filosofijos<br />

pastangomis“ (Nostra aetate,<br />

2). Susirinkimas dviprasmiškai teigia,<br />

kad nors ir išpažindami Kristų, mes<br />

turime pripažinti tiesos spindulius,<br />

apšviečiančius visus žmones. Dekretas<br />

Ad gentes mini tam tikrą bendradarbiavimą<br />

ir dialogą su nekrikščioniškomis<br />

religijomis, bet reikia pripažinti,<br />

kad Susirinkimas nėra pasakęs nieko<br />

aiškaus apie įkultūrinimą, kuris praktikuojamas<br />

šiandien. Tačiau kalbėdamas<br />

apie nekrikščioniškas religijas<br />

kaip apie išganymo kelius, nušviestus<br />

tiesos spinduliais ir pilnus daug kitų<br />

gerų dalykų, Susirinkimas atvėrė duris<br />

įkultūrinimui.<br />

Kun. F. Chazalis su grupe tamilų katalikų<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

11

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Ar įkultūrinimas yra liaudies judėjimas<br />

Iš esmės šie pasikeitimai ateina iš<br />

viršaus, iš vakarietiško susižavėjimo<br />

Rytais, įsitvirtinusio universitetuose.<br />

Daugelis Indijos katalikų jais nepatenkinti,<br />

bet stokoja drąsos pasipriešinti.<br />

Saccidananda („Švč. Trejybės“) ašramas Šantivaname (tamilų krašte) įsteigtas<br />

1950 m. benediktino t. Henry‘o Le Saux‘o (Svamio Abhišiktanandos) (kairėje). Jį<br />

atnaujino ir įkultūrinimo centru pavertė t. Bede‘as Griffithsas (Svamis Dajananda)<br />

(dešinėje). Ašramo simbolis – „kosminis kryžius“ su skiemeniu OM centre, taip pat<br />

triguba Jėzaus-jogo, sėdinčio ant lotoso, statula. Į ašramą įeinama pro vartus, papuoštus<br />

tipiškai induistine skulptūrine<br />

grupe – gopuramu, vaizduojančiu triveidį<br />

Kristų ir induistų dievybes. Panašus<br />

gopuramas ir ant koplyčios stogo.<br />

Mišios, arba Bharatija pudža, trapistų vienuolyne Kurisumala<br />

(Nat. Catholic Reporter, 2006 05 19)<br />

12<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Prašome pateikti pavyzdžių.<br />

* Šiais metais Didįjį penktadienį Šv.<br />

Inesos bažnyčioje Goa mieste induistų<br />

sadhu 1 buvo pakviesti sukalbėti kelias<br />

pagoniškas maldas. Žmonės buvo labai<br />

nustebę, bet nė vienas neišėjo, visi kantriai<br />

laukė apeigų pabaigos.<br />

* Kitur neretai kyla priešiška reakcija,<br />

kaip antai prieš metus ar du I. C.<br />

kolonijoje 2 Borivalyje (Bombėjus), kur<br />

kai kurie vyrai garsiai protestavo ir taip<br />

kuriam laikui sutrukdė sadhu ateiti.<br />

Induistinių praktikų įvedimui parenkamos<br />

bandomosios parapijos. Jei<br />

nau jo vė nesulaukia didesnio ar jokio<br />

pasi priešinimo, ji pradedama įvedinėti<br />

ir kitur.<br />

Iš esmės įkultūrinimas gimsta mokymo<br />

centruose, seminarijose, universitetuose<br />

ir vienuolynuose. Ten taip pat<br />

esama tikrų įkultūrinimo židinių, pvz.,<br />

Nashikas ir Pune Maharastroje ir Bangalore.<br />

Pagrindinis židinys Pune mieste<br />

yra pati popiežiškoji seminarija.<br />

* Keturi seminaristai iš Bombėjaus<br />

seminarijos prisipažino turėdavę pasilikti<br />

induistų ašrame 3 ir stebėti visus<br />

induistų vienuolių ritualus bei maldas.<br />

Tuo metu buvo draudžiamos bet kokios<br />

katalikiškos maldos formos. Jiems<br />

liepdavo nusiimti škaplierius ir visą<br />

savaitę kartoti mantras 4 . Vienas iš tų<br />

ke tu rių Bombėjaus seminaristų kitais<br />

1<br />

Sanskrito kalba: „geri žmonės“. Asketai,<br />

Sanskrito praktikuojantys kalba: „geri jogą. žmonės“. Liaudis Aske-<br />

juos<br />

1<br />

gerbia tai, praktikuojantys kaip šventuosius, jogą. bet Liaudis ir bijo juos jų<br />

prakeikimo. gerbia kaip šventuosius, (Čia ir toliau bet išnašos ir bijo vertėjo.)<br />

prakeikimo. (Čia ir toliau išnašos ver-<br />

jų<br />

2 2<br />

tėjo.) Taip vadinama, Taip vadinama, nes jos nes centre jos centre<br />

yra Marijos Nekaltojo Nekaltojo Prasidėjimo Prasidėjimo (angl.<br />

yra<br />

Marijos<br />

Immaculate (angl. Immaculate Conception) Conception) bažnyčia. bažnyčia.<br />

Sanskr. 3 Sanskr. „saugi „saugi vieta“. vieta“. Atsiskyrėlio Atsiskyrė-<br />

jo-<br />

3<br />

go lio būstas jogo būstas džiunglėse džiunglėse ar kalnuose, ar kalnuose, arba<br />

sadhų arba sadhų ordino ordino jogos jogos praktikavimo cen-<br />

4 centras. Sanskr. „minties įrankis“.<br />

4<br />

Nuolat Sanskr. kartojami „minties (dažnai įrankis“. nesuprantami)<br />

žodžiai trumpi ar užkeikimai. sakiniai. Tikima, Tikima, kad kad jų<br />

Nuolat kartojami<br />

jų garsinė vibracija turi turi magišką galią ir ir<br />

padeda sielai išsivaduoti.

---

metais bus įšventintas į kunigus Šv. <strong>Pijaus</strong><br />

X brolijoje.<br />

* Viena sesuo vienuolė iš Goa taip<br />

pat išėjo iš vienuolyno, nes į jį buvo<br />

atneštas stabas pudžai 5 , arba induistų<br />

aukojimui, atlikti. Dabar ši sesuo yra<br />

tradicijos katalikė.<br />

* Kitas seminaristas iš Bangaloro pasakojo<br />

mums, kad seminarijoje jie kartais<br />

tikrai garbindavo Ganešos 6 stabus.<br />

* Tėvas Amalorpavadassas (iš Nekaltai<br />

Pradėtosios tarnų kongregacijos),<br />

kardinolo Lourdusamy‘o brolis, pastatė<br />

tikrą induistų stiliaus ašramą – jame<br />

vyksta vyskupų konferencijos posėdžiai.<br />

Vyskupams suvažiavus, kai kurie<br />

iš jų aukoja Mišias ant žemo gulinčio<br />

akmens, vilkėdami į pižamas panašiais<br />

geltonais rūbais. Ostija yra stora ir ne<br />

iš grynų kviečių. Virš jos jie siūbuoja<br />

padėklus su gėlėmis, ugnimi ar smilkalais,<br />

kaip tai daro induistų šventikai. Per<br />

šv. Komuniją žmonės vaišinasi tiesiog<br />

iš padėklo. Tai labiausiai piktinantis<br />

pavyzdys, nes visa Indijos hierarchija<br />

yra taip „formuojama“, paprasčiausiai<br />

dalyvaudama vyskupų konferencijos<br />

posėdžiuose N. B. C. L. C. (Nacionaliniame<br />

bibliniame katechetiniame<br />

liturginiame centre).<br />

Laimė, atrodo, kad daugelyje vietų<br />

įkultūrinimas neįsitvirtina, nepaisant<br />

to, kad dalis klero jo labai trokšta.<br />

5<br />

Sanskr. „garbinimas“. Įvairios maldos,<br />

apeigos ir aukos kuriam nors iš dievų<br />

ar guru (dvasiniam mokytojui) pagarbinti.<br />

6<br />

Populiarus induistų, džainistų ir kai<br />

kurių budistų dievas, „kliūčių šalintojas“.<br />

Bombėjaus Vaizduojamas arkivyskupas su dramblio kard. galva.<br />

Ivanas Diasas uždega lempą prie dievo<br />

Ganešos stabo, atidarydamas induistųkrikščionių<br />

kosmologijos seminarą.<br />

Ant grindų – mantra OM.<br />

(1997 10 06, The Indian Express)<br />

Kaip įkultūrinimas gali ateiti į<br />

parapiją<br />

Štai keli pavyzdžiai.<br />

Lempos su induistų simboliais.<br />

Dauguma parapijų vis dar nenaudoja<br />

jokių induistų ženklų ar ritualų, bet<br />

kai kurios turi lempas su povu (povas –<br />

dievo Murugos, antrojo Šyvos sūnaus,<br />

nešėjas) ir rečiau su lingamu (Šyvos faliniu<br />

simboliu). Daugelis katalikų nežino,<br />

ką šie simboliai reiškia. Atsitiko<br />

taip, kad kartą aš turėjau aukoti Mišias<br />

šiaurėje, vienuolyno koplyčioje. Paprašiau,<br />

kad sesuo vienuolė malonėtų<br />

patraukti šalin induistų lempą. „Ką jūs<br />

turite galvoje, vadindamas ją induistų<br />

lempa Tai ne induistų lempa! Tai tiesiog<br />

indiška lempa su indų nacionaliniu<br />

paukščiu ant viršaus“, – atkirto ji.<br />

Aarti. Induistų pudžoje, arba aukojime,<br />

pagrindinis ritualas yra aarti, arba<br />

padėklo su trimis elementais – ugnimi,<br />

smilkalais ir gėlėmis – siūbavimas ratu.<br />

Dievų „dėmesiui atkreipti“ tuo<br />

metu skambinama varpeliais. Turbūt<br />

tai simbolizuoja tą ugnį, kurią siūbavo<br />

legendinė Parvati, norėdama suvilioti<br />

savo vyrą dievą Šyvą. Laimė, iki to<br />

dar nepriėjome. Kai kuriose parapijose<br />

aarti atliekamas tik svarbiomis progomis,<br />

ne kiekvieną sekmadienį. Deja,<br />

vyskupai ypač pamėgo šią ceremoniją.<br />

Šokėjos gali atlikti aarti Mišių metu,<br />

kaip tai buvo daroma per Motinos Teresės<br />

beati fikacijos Mišias.<br />

Šokiai. Kai arkivyskupas Felipe<br />

Neris pradėjo eiti pareigas Goa, jis<br />

ypač rūpinosi, kad į bažnyčią jį atlydėtų<br />

„Industano“ šokėjos. Viena iš mūsų<br />

bažnyčią Bombėjuje lankančių porų<br />

kadaise atlikdavo tuos šokius aplink<br />

altorių per Novus Ordo 7 Mišias. Jie<br />

manė, kad tai paprasčiausias kultūrinis<br />

elementas, naujas liturgijos išraiškos<br />

būdas. Bet kai jie aptarinėjo induizmo<br />

klausimą su savo įkultūrinimo mokytoju,<br />

kunigu iš Bandros (Bombėjus),<br />

tas nelaimingasis tėvas jų nuostabai<br />

paaiškino: „Bet negi jūs nesuprantate<br />

Kristus ir Krišna yra tas pats!“ Tą dieną<br />

šydas nukrito nuo jų akių.<br />

Triči vyskupijoje yra diecezinis<br />

institutas, kuriame mokoma induistų<br />

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Induistų ritualas aarti popiežiaus<br />

Jono Pauliaus II Mišiose Nju Delyje<br />

1999 11 07<br />

šokių, teikiami diplomai ir moksliniai<br />

laipsniai. Pats savaime indų šokis visai<br />

nėra blogas, bet šis institutas buvo<br />

įsteigtas, kad ugdytų vienuolius. Čia<br />

dėsto kunigai ir vienuolės; vyskupas<br />

yra atsakingasis, o studijuoja vyrai ir<br />

moterys kartu.<br />

Lotoso žiedas. Ši gėlė yra tikrai<br />

mėgstama. Induistų mitologijoje lotoso<br />

žiedas yra vieta, kur gyvena dievas.<br />

Pamaldūs induistai svajoja pamatyti<br />

savo dievo lotoso žiedą mirties akimirką.<br />

Lotosas yra taip pat BJP, Indų<br />

Nacionalistų Partijos, simbolis. O šiandien<br />

mes matome lotosus ant bažnyčių<br />

fasadų, apversto lotoso žiedo formos<br />

altorius ir, kas dar blogiau, didelius<br />

varinius lotoso formos pjedestalus<br />

Švenčiausiojo Sakramento išstatymui.<br />

Dievas sukūrė gėlę lotosą, taigi savaime<br />

nėra blogai ją vartoti, bet čia ji yra<br />

iškelta į priekį. Kam naudoti lotosą<br />

kaip pagrindinį simbolį, jei Indijoje<br />

auga jazminai, orchidėjos ir daug kitų<br />

puikių tropinių gėlių<br />

5 7<br />

Sanskr. „garbinimas“. Įvairios maldos, apeigos Lot. ir Naujoji aukos kuriam (Mišių) tvarka. nors iš dievų ar guru (dvasiniam mokytojui) pagarbinti.<br />

6 7<br />

Populiarus induistų, džainistų ir kai kurių budistų dievas, „kliūčių šalintojas“. Vaizduojamas su dramblio galva. Lot.<br />

Naujoji (Mišių) tvarka.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

13

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Kumkumas, arba tilakas. Šis ženk ­<br />

las tarp mūsų „išpopuliarėjo“, kai Jonas<br />

Paulius II gavo jį stadione prieš du<br />

dešimtmečius 8 , bet daugumos katalikų<br />

tai nesujaudino, nes jie nežino šio papročio<br />

reikšmės. Moters tarpuakyje<br />

esantis nedidelis raudonas taškas gali<br />

būti tiesiog papuošimas, bet vyrui jis<br />

yra viešas induizmo išpažinimas. Pamaldūs<br />

induistai nešioja jį visą laiką,<br />

nes induistų ritualai paprastai baigiami<br />

šventikui užtepant ant kaktos pudros<br />

arba santalmedžio tepalo – šio ženklo<br />

forma rodo priklausomybę kuriai nors<br />

induistų sektai. Vienas iš šio ritualo<br />

aiškinimų: tai pasidavimo dievams<br />

ženklas, nes dievo pėda pažymima ant<br />

atsidavusiojo kaktos ar kaklo. Ši apeiga<br />

dažnai atliekama viešų renginių metu<br />

ir per vestuves – neinduistai klaidingai<br />

mano, kad tai vien kultūrinė praktika.<br />

Pūrana kumbamas. Deja, vyskupams<br />

taip pat patinka induistų pūrana<br />

kumbamas – indas, dekoruotas kokoso<br />

riešutais ir mango lapais, aplinkui<br />

pažymėtas kumkumais. Induistams<br />

kokoso riešutas simbolizuoja vidinį<br />

8<br />

Tai įvyko 1986 02 02 Bombėjuje.<br />

Jonas Paulius II Nju Delyje gauna<br />

induistų tilak ženklą.<br />

(L’Osservatore Romano, 1986 02 02)<br />

14<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Dzen Mišios. Vedėjas – dzen budizmo meistras benediktinas Benoit Billot.<br />

(Le Monde de Religions, 2006 07-08)<br />

skaistumą, nors išorė gali neatrodyti<br />

švari. Įprasta matyti pūrana kumbamą<br />

induistų procesijose.<br />

Šventi raštai. Skaityti indų šventuosius<br />

raštus, ypač Bhagavadgytą, jau<br />

tapo įprasta pagrindiniuose įkultūrinimo<br />

židiniuose, ir dabar mėginama<br />

įvesti jų skaitymą paprastose bažnyčiose.<br />

Tai bandoma padaryti pirmiausia<br />

bandomosiose bažnyčiose, kaip antai<br />

didžiulėje Novus Ordo parapijoje netoli<br />

mūsų mažos koplyčios Malade,<br />

Bombėjuje. Vėlgi žmonių reakcija nei<br />

palanki, nei atvirai priešiška.<br />

Šventės. Induistų šventės suteikia<br />

progą vyskupijų spaudoje viešai pasveikinti<br />

induistus, ypač per Divali, Puri<br />

iškilmes ir pagrindinių dievų Durgos<br />

bei Ganešo šventes. Vietiniai kunigai<br />

dažnai ragina katalikus dalyvauti induistų<br />

gatvių procesijose. Tiesa, atrodo,<br />

kad taip nėra ten, kur Bažnyčia persekiojama<br />

gausios induistų daugumos,<br />

kaip kad vyksta šiaurėje.<br />

Kokius skirtumus reikėtų daryti<br />

Dauguma žmonių įsitraukia į šiuos<br />

dalykus, nes tai „tiesiog indiška“. Iš tiesų,<br />

naujosios Mišios tokios neįdomios,<br />

kad jos tiesiog prašosi ypatingų papil­<br />

dymų. Jos kaip tik ir sukurtos tokios<br />

tuščios, lyg kviečiant visus pridėti prie<br />

jų ką nors pagal savo skonį. Nors dalyvaujantys<br />

įkultūrinime gali pasiteisinti<br />

nežinojimu, turime pasakyti, kad būtent<br />

taip plinta klaidos. Juk tik mažuma<br />

žmonių kalba: „Taip, tai induizmo<br />

simbolis, na ir kas“<br />

Dažniausiai tai neatrodo kaip tyčinis<br />

noras atlikti stabmeldystės aktą.<br />

Bet yra ir kraštutinių piktnaudžiavimo<br />

pavyzdžių, kuriuos būtų galima<br />

pašalinti bendromis Bažnyčios vadovų<br />

pastangomis. Tėra nedaug užkietėjusių<br />

įkultūrintojų, kurie vykdo savo užgaidas,<br />

iš tiesų nieko bendro neturinčias<br />

su indiškais ypatumais, kuriuos jau<br />

nuo amžių leido Bažnyčia.<br />

Galime išskirti dvi piktnaudžiavimų<br />

grupes: kai kurie induizme visuotinai<br />

vartojami elementai gali būti neutralūs<br />

kitomis aplinkybėmis, bet pagoniškos<br />

aplinkos kontekste jie yra dviprasmiški.<br />

Tokie yra kokoso riešutai, mango, lotoso<br />

žiedas. Indų šokiai labai gražūs, jie<br />

tinka viešbučiuose ir viešose šventėse.<br />

Bet kiti elementai, tokie kaip OM<br />

ženklas 9 , pudža, aarti, pūrana kumbamas,<br />

indų šventų raštų skaitymas ir<br />

sadhu maldos bei kai kurie specifiniai<br />

9<br />

AUM, arba OM, yra mistinis skiemuo<br />

induizmo, džainizmo ir budizmo religijose.<br />

Induizme jis reiškia tris pagrindines<br />

dievybes: Brahmą, Višnu ir Šyvą.<br />

8 9<br />

Tai įvyko 1986 02 02 Bombėjuje. AUM, arba OM, yra mistinis skiemuo induizmo, džainizmo ir budizmo religijose. Induizme<br />

jis reiškia tris pagrindines dievybes: Brahmą, Višnu ir Šyvą.

---

Kun. Francis Barboza, SVD, atlieka<br />

induis­tų šokį. (Lumiere du Monde,<br />

1983 11)<br />

šventyklų šokių judesiai yra nedviprasmiškai<br />

pagoniški, jie savaime skirti<br />

in duistų dievybėms garbinti. Jiems<br />

ne galima suteikti jokios katalikiškos<br />

prasmės. Neaiškūs ženklai tampa aiškesni,<br />

kai su jais susiduri.<br />

Jūs anksčiau minėjote kylantį papiktinimą.<br />

Įdomu pastebėti, kad Indijoje nerasime<br />

religinių grupių, kurios mielai<br />

pri imtų į šventoves kitų religijų atvaizdus,<br />

papročius ir ženklus, išskyrus<br />

ka ta likų Novus Ordo bažnyčią. Visos<br />

in duistų srovės, džainistai, budistai, musulmonai,<br />

anglikonai, sekmininkai ir<br />

visų atšakų evangelikai, visos sektos ir<br />

sektelės griežtai naudoja tik savo simbolius<br />

ir papročius. Išimtis – Novus Ordo.<br />

Pvz., Triči jėzuitai mėgsta girtis,<br />

kad savo universitete jie suderina islamo,<br />

induizmo ir krikščionybės simbolius.<br />

Jie iš tiesų yra įkultūrinimo<br />

pionieriai, kaip jau matėme. Protestantai<br />

ir musulmonai smerkia katalikus<br />

dėl to, arba džiūgauja, kadangi tai<br />

tiesiog patvirtina jų įsitikinimą, jog<br />

katalikai yra tokie pat stabmeldžiai,<br />

kaip ir induistai.<br />

Ką apie tai mano patys induistai<br />

Jų reakcija būna arba priešiška,<br />

arba palanki. Priešiški induistai įkultūrinimą<br />

laiko subtilia priemone atversti<br />

daugiau žmonių į krikščionybę. Įkultūrintojai<br />

atsako, kad savo projektu jie<br />

neketina atvertinėti žmonių į Katalikų<br />

Bažnyčią, bet tiesiog padeda patiems<br />

katalikams gilinti savo religinę patirtį<br />

ir vystyti dialogą bei taikų sugyvenimą<br />

tarp religijų. Palankieji induistai supranta,<br />

kad induizmas jokiu būdu nenukenčia<br />

nuo įkultūrinimo, nes Jėzus<br />

Kristus yra maloniai kviečiamas užimti<br />

vietą tarp milijonų induistų dievybių<br />

ir galėtų būti devintas Krišnos avataras<br />

10 . Dauguma induistų mąsto<br />

būtent taip, nes induizmas nėra apibrėžta<br />

religinė sistema. Tai nuolatinis<br />

dievų, filosofinių krypčių, asketizmo,<br />

moralinių sistemų maišymasis... Visiška<br />

maišatis, panašiai kaip eismas<br />

šiame subkontinente. Tai galų gale<br />

veda į religinę laisvę. Galime net tarti:<br />

jei norite suprasti, kas yra religinė<br />

laisvė, studijuokite induizmą.<br />

Joks induistas nelinkęs nusigręžti<br />

nuo to, kas pataikauja jo įsitikinimams,<br />

ir įkultūrinimui prieštarauja tik<br />

tie, kurie mano, kad katalikų kunigai<br />

turi tuos pačius ketinimus kaip senovės<br />

misionieriai. Bet čia jie labai klysta.<br />

Prašyčiau šiek tiek pagrįsti tai, ką<br />

sakote.<br />

Velnias žaidžia trimis pagrindiniais<br />

žodžiais, kuriais nori užmaskuoti savo<br />

puolimą: indianizacija, inkultūracija,<br />

induizacija 11 . Katalikams nuolat<br />

kalama į galvas, kad „tai nėra induizacija,<br />

o indianizacija“. Galime parodyti<br />

lempą su induistų simboliais, OM<br />

ženklą, lotoso žiedą, pagodą, bažnyčią,<br />

kuri primena šventyklą, tačiau bus pasakyta,<br />

kad tai yra tiesiog indiška, o ne<br />

induistiška.<br />

Bet jūs tuoj pastebėsite demagogiją,<br />

apsilankę kuriame nors įkultūrinimo<br />

židinyje. Čia jums pateikiama versija,<br />

neva viskas turi kosminę prasmę, esą<br />

simboliai nurodo į katalikų tikėjimą.<br />

Bet kitame įkultūrinimo židinyje ši ver­<br />

10<br />

Sanskr. „nusileidimas“. Kurio nors<br />

dievo nusileidimas į žemesnį dvasinį<br />

TEMA: Religija ir kultūra<br />

sija jau nebepasitvirtins. Tai ne visada<br />

remiasi įkultūrinimo literatūra ir ypač<br />

oficialiu induizmo interpretavimu, kuris<br />

juk pats sukūrė savo simbolius. Demaskavimas<br />

labiausiai kankina velnią.<br />

Kunigai, įvedę šiuos dalykus, yra<br />

išsilavinę užsienio jėzuitai, tokie kaip<br />

Svamis 12 Šilananda SJ, ar benediktinai,<br />

tokie kaip tėvas Le Saux, kurio<br />

vienuolinis vardas buvo Svamis Abhišiktananda.<br />

Antroji banga buvo indai:<br />

t. Amalorpavadassas ir jo pasekėjas<br />

Pau las Puthenangadis. Jie turėjo žinoti<br />

tų dalykų reikšmę, juk ir paprasti<br />

žmonės gali lengvai surasti atsakymus<br />

arba iš išsilavinusių žmonių, arba iš<br />

pačių induistų.<br />

Du jėzuitai tikrai atkreipė mano<br />

dė mesį. Blogesnis, žinoma, yra Svamis<br />

Šilananda SJ, kuris išdrįso patalpinti<br />

Švenčiausiąjį Sakramentą šyvalingame.<br />

Nerimą kelia tai, kad tokie kunigai yra<br />

laikomi pionieriais, jų teorijos plinta<br />

uni versitetuose, seminarijose, vienuolynuose<br />

ir popiežiškuosiuose institutuose.<br />

Paskaitęs Šilalandos knygą „Švenčių<br />

vaivorykštė“, rasi visas katalikų<br />

ti kė jimo paslaptis, persipynusias su induizmu.<br />

Kartais išryškėja induistų legendų<br />

silpnybės ir prieštaringumas bei<br />

atrodo, tarytum pats Šilananda rimtai<br />

nežiūri į induizmą. Bet kaip mokslininkas<br />

jis yra fenomenologas. Jam<br />

visai nesvarbus faktas, kad tai tiesa ar<br />

12<br />

Sanskr. „įvaldęs save“. Jogos mokytojo,<br />

guru titulas.<br />

Jėzuitas Peteris Julia, pasivadinęs<br />

Svamiu Šilananda, savo bažnyčioje<br />

Nasike įrengė Šyvos lingamo formos<br />

tabernakulį. (The Week, 1996 10 20)<br />

10 11<br />

Sanskr. „nusileidimas“. Kurio nors dievo nusileidimas į žemesnį dvasinį lygmenį, apsireiškimas kitu pavidalu. Indų<br />

kultūros perėmimas; įkultūrinimas; atvertimas lygmenį, į induizmo apsireiškimas religiją. kitu 12 pavidalu. Sanskr. „įvaldęs save“. Jogos mokytojo, guru titulas.<br />

11<br />

Indų kultūros perėmimas; įkultūrinimas;<br />

atvertimas į induizmo religiją.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

15

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

klaida, svarbiausia – stiprūs religiniai<br />

potyriai, kuriuos sukelia religinės istorijos,<br />

nesvarbu, ar tai būtų gryni mitai,<br />

ar katalikiškos dogmos. Šiuolaikinio<br />

jėzuito protas yra toks lankstus, jog jis<br />

gali visiškai paklusti Bažnyčios mokymui,<br />

tuo pačiu metu patirdamas visas<br />

induizmo formas, nuo blogio deivės<br />

Kali garbinimo iki labiausiai neutralių<br />

jogos pratybų.<br />

Kitas pavyzdys yra tėvas Clooney,<br />

jėzuitų mokslininkas. Jis nėra žmogus,<br />

veikiantis žemiausiame lygyje, kaip<br />

Svami Šilananda. Jis ištyrinėjo induistų<br />

deives ir rado panašumo į Švč.<br />

Mergelę Mariją. Štai ką jis rašo indų<br />

laikraštyje Frontline, pristatydamas savo<br />

darbą: „Jame nesakoma, kad krikščionis<br />

turi garbinti Abhirami ar melstis<br />

Lakšmi 13 – tai būtų sunku krikščioniui.<br />

Bet šis darbas lygina deives su Mergele<br />

Marija katalikų tradicijoje. Jis nesako,<br />

kad Marija yra deivė ar kad deivės yra<br />

Marija, bet kad esama įdomių aspektų,<br />

kuriais Marija nusipelno pagarbos,<br />

kaip viena iš tų deivių“.<br />

Trumpai tariant, tėvas Clooney<br />

tvirtina, jog įdomu stebėti paralelę tarp<br />

dviejų religijų. Mat indai meldžiasi savo<br />

deivėms, o katalikai meldžiasi Mergelei<br />

Marijai – kiekvienas savo sferoje,<br />

bet tai juos suartina. Tad vienai grupei<br />

visai nereikia siekti kitos atsivertimo,<br />

toks santykis šiandien nebetinkamas:<br />

„Ko jis [tėvas Robertas de Nobilis,<br />

XVI a. jėzuitų misionierius] pasimokė<br />

iš induistų tradicijos Jis nerodė didelio<br />

atsivėrimo vaišnavizmui, šaivizmui<br />

ar Vedantai 14 . Jis buvo misionierius,<br />

kurio galutinis tikslas buvo atversti<br />

žmones. Aš manau, kad šiandieniniame<br />

pasaulyje žmonės irgi turi liudyti<br />

savo tikėjimą. Bet mums reikia labiau<br />

teigiamo požiūrio į kitų žmonių religines<br />

tradicijas, negu parodė tėvas de<br />

Nobilis. Jo laikais sprendimų buvo<br />

ieškoma ginčijantis: jis surasdavo brahmaną<br />

15 , atsisėsdavo šalia ir ginčydavosi,<br />

kurio religija yra teisinga. Šiandien<br />

tai labai sunku padaryti, ir manau, kad<br />

prieš pradedant ginčytis, daug svar biau<br />

pradėti suprasti. Aš manau, kad jis yra<br />

tam tikru mastu pavyzdys prieš kolonijinį<br />

imperializmą... Bet kai prieiname<br />

prie tikro religinio atsivėrimo, mes turime<br />

eiti daug toliau, nei jis. [...] Asmuo,<br />

kurį turiu atversti – tai aš pats, o<br />

ne kiti, kuriuos sutinku. [...] Manau,<br />

kad tam tikru laipsniu jie (induistai)<br />

yra teisūs, būdami nepatiklūs; turi<br />

būti tam tikras nepatiklumas, nes ilgos<br />

istorijos eigoje krikščionys bandė<br />

atversti tuos žmones. Bet mano darbas<br />

– atversti krikščionis, atverti jų<br />

šir dis ir protus, kad galėtų pasimokyti<br />

iš kitų tradicijų“. Toliau jis baigia<br />

interviu klausimu: „Noriu paklausti,<br />

ar gali Vedanta Desika 16 įkvėpti katalikus<br />

labiau mylėti Dievą, nei jie tai<br />

darė anksčiau“<br />

Ar jūs su tuo sutinkate<br />

Šiuolaikinių jėzuitų mąstymas yra<br />

pasiklydęs skirtinguose lygmenyse ir<br />

vidiniuose prieštaravimuose. Jeigu aš<br />

juos gerai suprantu, tai reiškia, kad<br />

mes, katalikai, galime (o gal ir turime)<br />

pasinaudoti indų mitais, kad labiau<br />

mylėtume savo Dievą. Mes tik sakome<br />

savo tikrajam Dievui: „Brangus Dieve,<br />

mes neturime kito dievo, tik Tave, bet<br />

mes tik pasinaudojame pagoniškais<br />

mitais, kad Tave labiau mylėtume,<br />

nes stabai kartais panašūs į Tave ir<br />

Tavo Švenčiausiąją Motiną. Mūsų<br />

svarbiau sias tikslas nėra atvesti pas<br />

Tave daugiau tikinčiųjų, nes jie jau<br />

garbina Tave netiesiogiai per savo<br />

padavimus ir žmogiškas tradicijas.<br />

Pamaldumas, su kuriuo jie meldžiasi<br />

savo netikroms dievybėms, yra kvietimas<br />

mums patiems būti karštesniems<br />

ir labiau atsidavusiems“.<br />

Būtent tokias išvadas aš galiu padaryti,<br />

diskutuodamas su tokiais kunigais<br />

arba vis iš naujo skaitydamas, ką jie<br />

rašo savo laikraščiuose ir moksliniuose<br />

žurnaluose. Bet atrodo, kad galų gale<br />

šie vargšai jėzuitai iš savęs padaro labai<br />

išsilavinusias beždžiones. Problema ta,<br />

kad toks mąstymas sukuria atmosferą,<br />

skatinančią atkristi nuo tikėjimo. Tai<br />

būdinga melo tėvui – jokio tiesioginio<br />

melo; įtikinėjimai, kad jokio nepaklu­<br />

simo Dievui nėra; bet pavojingas ir neaiškus<br />

kelias, kuriame netikėtai iššoks<br />

spąstai. Akivaizdu, kad pagonių dievai,<br />

būdami įsikūnijusi bedievystė bibline<br />

prasme, jokiu būdu negali būti priemone<br />

mūsų pamaldumui didinti.<br />

Laimė, kad įkultūrinimo lyderiai<br />

neturi daug tiesioginių pasekėjų. Tėvas<br />

Le Saux turėjo tik vieną mokinį, kuris<br />

dingo. Jo ašrame beliko 12 vienuolių.<br />

Tėvas Šilananda irgi nepaliko didelio<br />

pėdsako. Atrodo, kad kiekvienas iš šių<br />

novatorių atsiranda, vykdo savo programą<br />

visiems stebint, o paskui dingsta.<br />

Tėvas Francis Barboza, induistinių<br />

šokių atlikėjas, tik nustebino Vasajaus<br />

indų katalikus. Indai dar išlaikę padorumo<br />

jausmą.<br />

Ar yra toks dalykas kaip katalikiška<br />

indianizacija<br />

Atrodo, kad Katalikų Bažnyčia yra<br />

arogantiška ir fanatiška, lyginant su tais<br />

išmintingais (bet dažnai jau mirusiais)<br />

įkultūrinimo iniciatoriais. Ji pretenduoja<br />

būti vienintele tiesos saugotoja.<br />

Ji tvirtina, kad vienos vienintelės katalikų<br />

Mišios yra begalinės vertės, kad<br />

tai tobula, nesutepta ir tinkamiausia<br />

priemonė pasiekti visagalį Dievą. Bet<br />

tuo pačiu metu Bažnyčia lieka Motina<br />

tobuliausia prasme, suprantanti savo<br />

vaikų ribotumą. Nors ji niekada neis<br />

į kompromisus dėl savo mokymo, ji<br />

visada pritaikydavo tikėjimo tiesas prie<br />

savo vaikų, „kad jų dantys neatšiptų“,<br />

pasak pranašo 17 . Taip elgdamasi,<br />

Bažnyčia visada buvo drąsi ir labai išmintinga,<br />

išlaikydama visus vietinius<br />

papročius, kuriuos galima išlaikyti, ir<br />

atmesdama visa, kas reikštų kompromisą<br />

ir kas yra per arti induizmo.<br />

Protestantai Indijoje uždraudė moterims<br />

nešioti gėles plaukuose, sakydami,<br />

kad tai induizmo paprotys. Ne, sako Katalikų<br />

Bažnyčia, gėlių nešiojimas neturi<br />

jokio vidinio ar išreikšto ryšio su pagonišku<br />

mąstymu; tai toks pat ne šališkas<br />

gestas, kaip pasodinti kokį įžymų ir<br />

garbingą asmenį į vežėčias gat vės parado<br />

metu, ir visi kiti tokie indų papročiai.<br />

Mes neturime visur matyti velnią.<br />

13<br />

Abhirami – tamilų induistų deivė,<br />

17<br />

13<br />

Abhirami – tamilų induistų deivė, garbinama 16<br />

„Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o<br />

garbinama Thirukkadaiyuro šventykloje.<br />

Lakšmi – gerovės deivė, Višnu žmo-<br />

XIV Thirukkadaiyuro a. vaišnavistų dvasinis šventykloje. mokytojas<br />

šaivizmas ir filosofas. – dievą Šyvą. Vedanta – sanskr. „Vedų atbaigimas“, ezoterinis Vedų<br />

Lakšmi – gerovės deivė, Višnu žmona. 14 Vaišnavizmas<br />

(višnuizmas) garbina dievą Višnu, dantys atšipo vaikams!“ (Jer <strong>31</strong>, 29).<br />

15 16<br />

aiškinimas, užrašytas Upanišadose. Aukščiausios, kunigų kastos atstovas. XIV a. vaišnavistų dvasinis mokytojas ir<br />

na.<br />

filosofas. 17 „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams!“ (Jer <strong>31</strong>, 29).<br />

14<br />

Vaišnavizmas (višnuizmas) garbina<br />

dievą Višnu, šaivizmas – dievą Šyvą.<br />

Vedanta – sanskr. „Vedų atbaigimas“,<br />

16<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

ezoterinis Vedų aiškinimas, užrašytas<br />

Upanišadose.<br />

15<br />

Aukščiausios, kunigų kastos atsto-

---

Štai kur neteisingas vakariečių įkultūrintojų<br />

požiūris. Jie teigia, kad Katalikų<br />

Bažnyčia 20 amžių tiesiog primetinėjo<br />

kitiems savo kultūros ele mentus,<br />

o iš tiesų katalikų genijus visais amžiais<br />

reiškėsi skirtingomis tautinėmis formomis,<br />

daugeliu skirtingų kelių, ir ne tik<br />

Indijoje, bet ir visame pasaulyje.<br />

Indiškas garbinimo būdas yra unikalus,<br />

jį įdomu stebėti. Įėjus į bažnyčią,<br />

pirmiausiai akį patraukia ryškios<br />

spalvos ir visur sustatytos „sulpicijonų<br />

stiliaus“ statulos, nudažytos ryškiais<br />

dažais – panašiai kaip mūsų protėviai<br />

vakaruose kadaise ištapė katedras. Vienoje<br />

pusėje – vyrai, kitoje – daugybė<br />

spalvotų sarių. Žmonės nuolat ateina<br />

pagarbinti statulų, liečia jas rankomis<br />

ir po to bučiuoja jų rankas – tai labai<br />

indiškas gestas. Jie visada alksta asmeninio<br />

kunigo palaiminimo, bučiuoja<br />

jam ranką ir laukia, kad jis nykščiu padarytų<br />

kryžiaus ženklą ant jų kaktos.<br />

Visa bažnyčia kvepia jazminais, dega<br />

daug žvakių. Pati Dievo Motina paskatino<br />

tai, apsireiškusi Vailankanyje 18 ,<br />

kurio istorija yra tokia indiška, kokia<br />

tik gali būti. Apsireiškimo šventovė,<br />

savo architektūra primenanti indišką<br />

vestuvių pyragą, yra masiškai lankoma.<br />

Skirtingai nuo vakariečių, indai<br />

pagarbina Švč. Sakramentą rytietiška<br />

prostracija – puolimu ant žemės. Todėl<br />

daugelyje vietovių pietuose klauptai<br />

tampa nereikalingi. Giesmės vietine<br />

kalba – unikalios, o grigališkasis choralas<br />

giedamas taip, kad nebepamirši.<br />

Galėtume tęsti ir tęsti, ir neužtektų<br />

vietos aprašyti, kaip vyksta kaimo šventės,<br />

laidotuvės ar vestuvės.<br />

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Bet įkultūrintojai labai nemėgsta<br />

indiško pamaldumo. Jie skundžiasi,<br />

kad jis nebūdingas šiam amžiui. Didysis<br />

klausimas išlieka: kodėl mes turime<br />

manyti, kad maldos forma nepakankamai<br />

indianizuota Ar todėl, kad sub<br />

specie indianitatis (po indiškumo priedanga)<br />

norima įvesti induizmą<br />

Koks būtų atsakymas<br />

Nors įkultūrinimas padarė daug<br />

žalos, jis dar rimtai neįsitvirtino katalikų<br />

masėse. Katalikų vadovai jį galėtų<br />

lengvai pašalinti.<br />

(Rev. Fr. François Chazal, The<br />

Devil of Inculturation // „Catholic“,<br />

April/May/June 2008, Nr. 261. Iš<br />

anglų k. vertė Danutė Meškaitė.)<br />

18<br />

Vailankanni – tamilų katalikų šventovė.<br />

Čia XVI ir XVII a. tris kartus apsireiškė<br />

Švč. Mergelė Marija. Tamilų<br />

kalba apsireiškusioji vadinama Arokia<br />

Tamilų Matha, katalikų „Gerosios šventovė sveikatos – ponia“. Gerosios<br />

Sveikatos Dievo Motinos bazilika<br />

Vailankannyje. Kasmet čia vyksta atlaidai,<br />

kurių metu žmonės procesijoje dviračiais<br />

veža išpuoštus Dievo Motinos atvaizdus.<br />

18<br />

Vailankanni – tamilų katalikų šventovė. Čia XVI ir XVII a. tris kartus apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tamilų kalba apsireiškusioji<br />

vadinama Arokia Matha, „Gerosios sveikatos ponia“.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

17

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Jėzuitų misija<br />

Tolimuosiuose Rytuose<br />

Kultūra kaip Evangelijos skelbimo įrankis<br />

René Fülöp-Miller<br />

Nuo tada, kai Vasco da Gamos laivai<br />

su dideliais raudonais kryžiais ant<br />

burių pasiekė Indijos krantus, kiekviena<br />

pėda, užimta portugalų jūreivių,<br />

tapdavo nauju katalikišku žemės kampeliu.<br />

Visur kartu su kareiviais tuoj<br />

pasirodydavo ir kunigas, kuris krikštydavo<br />

užkariautas tautas.<br />

XVI a. ketvirtame dešimtmetyje<br />

Indijos christianizacijos darbas buvo<br />

tęsiamas padvigubinus jėgas. Jei iki<br />

šiol naujose kolonijose Evangeliją<br />

skelbė dominikonai, pranciškonai ir<br />

pasauliečiai kunigai, tai dabar karalius<br />

Jonas III nusprendė prašyti popiežių<br />

at siųsti keletą naujai steigiamos Jėzaus<br />

draugijos vyrų. Iš tiesų, šis<br />

ka ra liaus sprendimas pradėjo visai<br />

naują epochą katalikų misijų darbe.<br />

Pirmasis žymus jėzuitų mi sionierius,<br />

veikęs Tolimuosiuose Ry tuose, buvo<br />

Pranciškus Ksaveras (†1552), vėliau jo<br />

darbą tęsė visas būrys talentingų Jėzaus<br />

draugijos narių.<br />

Brahmanams tapti<br />

brahmanu<br />

Jau šv. Pranciškus Ksaveras buvo<br />

girdėjęs apie induistų kunigus brahmanus<br />

ir jų slaptą mokymą, perduodamą<br />

šventąja sanskrito kalba. Tačiau jis visą<br />

dėmesį skyrė vargingiausiems Indijos<br />

gyventojams – vergams, perlų žvejams.<br />

Apie brahmanus, kurie niekino šias<br />

žemąsias kastas, Pranciškus buvo prastos<br />

nuomonės. „Čia yra žmonių rasė,<br />

vadinama brahmanais... Tai labiausiai<br />

atmestina rasė pasaulyje“, – rašė jis viename<br />

laiške savo ordino broliams.<br />

Tačiau jo mokiniai, ėmę dirbti Indijoje<br />

po jo mirties, greitai suprato,<br />

18<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

T. Robertas de Nobili SJ<br />

kiek mažai reiškė žvejų, vergų ir net<br />

kunigaikščių atsivertimai, jei brahmanų<br />

kasta lieka svetima krikščionybei.<br />

Šie jėzuitai jau suvokė, kokią didžiulę<br />

reikšmę Indijoje turi kastų sistema,<br />

kurios Ksaveras nebuvo įvertinęs. Jei<br />

nepavyks atversti aukščiausios kastos,<br />

sėkmė žemesniųjų kastų tarpe bus tik<br />

sporadiška ir trumpalaikė.<br />

Tačiau brahmanai buvo labai nepatiklūs<br />

krikščionybės atžvilgiu. Portugalų<br />

kolonistai ir kareiviai, išpažinę šią<br />

religiją, indų požiūriu tebuvo parijai,<br />

nes jie valgė mėsą, gėrė vyną ir be jokių<br />

skirtumų bendravo su visų kastų žmonėmis.<br />

Tuo tarpu brahmanas jautėsi<br />

suterštas net jei ant jo krisdavo parijo<br />

šešėlis. Todėl brahmanai ir krikščionių<br />

kunigus laikė parijais, o tapimas krikščioniu<br />

jų buvo suprantamas kaip savo<br />

kastos išsižadėjimas.<br />

Jėzuitų misionierius Roberto de<br />

Nobili (†1656), kardinolo Bellarmino<br />

sūnėnas ir senos italų aristokratų šeimos<br />

palikuonis, buvo pirmasis, kuris<br />

ėmėsi atversti ir brahmanus. Kad tai<br />

padarytų, jis pats pasirodė kaip brahmanas.<br />

Kai ilgai ruošęsis jis atvyko<br />

į pietų Indijos miestą Madurajų, jis<br />

niekuo nepriminė savo ordino brolių,<br />

kurie klajojo po kraštą suplyšusiais<br />

apsiaustais, klausėsi vargšų ir vergų<br />

išpažinčių ligoninėse ir skambindavo<br />

varpeliu žvejų kaimuose. Kaip aukščiausios<br />

kastos induistas, jis dėvėjo ilgą<br />

rūbą iš gelsvo lino, nešiojo ant galvos<br />

turbaną ir avėjo mediniais sandalais.<br />

Kai brahmanai jo klausdavo, ar<br />

jis ne portugalas, Robertas įsižeidęs<br />

atkirsdavo, kad jis esąs romiečių kunigaikštis<br />

ir brahmanas. Čia jis atkeliavęs<br />

vien iš susidomėjimo savo broliais<br />

Indijoje, apie kurių gilią išmintį jis<br />

girdėjo tėvynėje.<br />

Greitai brahmanai pamatė, kad jų<br />

kastą atitiko ne vien svetimšalio rūbai<br />

ir laikysena, bet ir griežtas induistinių<br />

įsakymų bei draudimų laikymasis. Kaip<br />

ir jie, jisai niekuomet nevalgė mėsos,<br />

nelietė vyno ir maitinosi vien ryžiais,<br />

pienu bei daržovėmis, o gėrė vandenį.<br />

Jis įsikūrė gerame brahmanų kvartale<br />

ir apsisupo brahmanams įprastu tarnų<br />

ratu. Jis niekuomet nesikalbėdavo<br />

su žemesnių kastų atstovais ir netgi<br />

griežtai vengė bendrauti su baltaisiais<br />

kunigais, kurie, apsigobę skudurais,<br />

rūpinosi parijų sielos išganymu.<br />

O labiausiai brahmanai stebėjosi,<br />

kaip puikiai jis išmano jų šventąjį

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

mokslą. Nobilis tobulai ir beveik be<br />

akcento mokėjo jų kalbą, suprato sunkiausius<br />

sanskrito tekstus ir lenkė net<br />

mokyčiausius šventikus, sugebėdamas<br />

religinius ir filosofinius pokalbius gausiai<br />

prikaišioti citatų iš indų nacionalinės<br />

poezijos.<br />

Jie su didele pagarba klausėsi misionieriaus,<br />

kai šis nuo pasaulio nutolusio<br />

išminčiaus tonu recituodavo Vedų,<br />

Apastamba sūtrų ar puranų posakius.<br />

Be to, jis pats kūrė mokslingus tekstus<br />

sanskrito kalba ir juos užrašydavo<br />

ant palmių lapų. Kartais jis sukeldavo<br />

klausytojų susižavėjimą giedodamas<br />

indų giesmes, nes mokėjo seniausias<br />

ragas ir galėdavo meistriškai improvizuoti<br />

pagal visas šio meno taisykles.<br />

Nobilis pateikė tokių nenuginčijamų<br />

savo išsilavinimo įrodymų, kad<br />

brahmanai nedrįso abejoti jo žodžių<br />

tikrumu, kai jis kartkartėmis imdavo<br />

kalbėti apie atitikimus tarp Indijos<br />

šventųjų raštų ir krikščioniško mokslo.<br />

Iš esmės, aiškino jis, šen bei ten randame<br />

panašų tikėjimą, bet krikščionybė<br />

esanti platesnis brahmanų tikėjimo sistemos<br />

išvystymas ir ištobulinimas.<br />

Tie brahmanai, kurie su tuo sutiko,<br />

buvo pasirengę sekti tokio pamaldaus<br />

ir išsilavinusio vyro pavyzdžiu ir patys<br />

tapti „krikščioniškais brahmanais“. Taip<br />

Nobiliui pavyko pasiekti tai, ko nesugebėjo<br />

kiti misionieriai: būrys kilmingų<br />

indų iš aukščiausios kastos priėmė<br />

krikštą. Dabar niekas negalėjo sakyti,<br />

kad krikščionybė tinka tik parijams.<br />

Iš pradžių atrodė, kad ši didelė pergalė<br />

pasiekiama tik paaukojus misijų<br />

darbą žemųjų kastų tarpe – juk Nobilis<br />

griežtai vengė bendrauti su jomis. Tačiau<br />

jis pats greitai rado išeitį iš šios dilemos.<br />

Jis žinojo, kad Indijoje yra klasė<br />

žmonių, kuriems leidžiama bendrauti<br />

su visomis kastomis – tai buvo jogai,<br />

sadhu. Todėl jis pasiūlė savo ordino<br />

broliams sukurti dvi atskiras misionierių<br />

grupes: vieni dirbtų su brahmanais,<br />

kiti su jogais.<br />

Pačiam Nobiliui toliau bendraujant<br />

tik su savo draugais brahmanais, vieną<br />

dieną pasirodė jėzuitas da Costa, apsirengęs<br />

kaip jogas. Greitai juo pasekė<br />

kiti jėzuitai jogai, kurie pasiekė atsivertimų<br />

ir žemosiose kastose. Taigi misija<br />

Madurajuje greitai suklestėjo.<br />

Kai Nobilis paliko savo veiklos lauką,<br />

tose apylinkėse jau buvo daugiau<br />

nei 40 000 atsivertusių gyventojų, tarp<br />

jų didelis skaičius brahmanų. Iš devynių<br />

ten dirbusių misionierių septyni<br />

veikė kaip jogai ir du kaip brahmanai.<br />

Dauguma iš jų tobulai mokėjo<br />

sanskritą ir, kaip ir Nobilis, tiksliai žinojo<br />

šventąsias indų knygas, todėl visų<br />

buvo laikomi išminčiais. Misionierius<br />

tėvas Calmette‘as galėjo triumfuodamas<br />

rašyti į Romą: „Vos tik Vedos<br />

pateko į mūsų rankas, mes atrinkome<br />

jose tekstus, kurie įtikina pagonis priimti<br />

pagrindines tiesas, griaunančias<br />

jų stabmeldystę. Juk Dievo vienumas,<br />

tikrojo Dievo savybės, amžinosios palaimos<br />

ir pasmerkimo būsenos – visa<br />

tai jau yra Vedose“.<br />

Nuo arbatos ceremonijos<br />

iki kankinystės<br />

„Devynių pėdų ūgio, galva, palyginus<br />

su kūnu, maža, veidas rausvas,<br />

akys apvalios, nosis ilga. Jo burna siekė<br />

ausis, o jo labai balti dantys priminė<br />

arklio dantis. Jo rankų nagai priminė<br />

lokio nagus. Jis atrodė labai nuolankus,<br />

o jo balsas – lyg balandžio burkavimas.<br />

Kai jis iškeldavo rankas, atrodė, kad<br />

matai šikšnosparnį ištiestais sparnais.<br />

Tikrai bjaurus vaizdas“.<br />

Jėzuitas pamokslauja Japonijoje (prancūzų grafika)<br />

Tokiais žodžiais japonų metraštininkas<br />

1552 metais aprašė jėzuitą tėvą<br />

Organtino. Anais laikais tie atėjūnai iš<br />

„pietų barbarų“ krašto japonams dar<br />

atrodė labai egzotiški.<br />

Tačiau netrukus misionierius Organtino<br />

jau pilnas lūkesčių rašė į Romą:<br />

„Po dešimties metų visa Japonija bus<br />

krikščioniška“. Juk kilmingiausių japonų<br />

šeimų jaunuoliai prašėsi priimami į<br />

naujai įkurtą jėzuitų noviciatą, o jų dukros,<br />

žmonos ir seserys stojo į japonių<br />

krikščionių bendriją, kuri, vadovaujama<br />

tėvų, darbavosi viso krašto atvertimui.<br />

Tuo tarpu misionieriai jau tobulai<br />

išmoko prisitaikyti prie japonų gyvensenos<br />

– savo manieromis, mandagumu<br />

ir net japonų kalbos tartimi jie prilygo<br />

kilniausiems iš visuomenės. Jie žingsniavo,<br />

lankstėsi ir sėdosi tiksliai pagal<br />

japonų etiketo reikalavimus, jie žinojo<br />

visas arbatos ceremonijos subtilybes,<br />

išmanė, kokias mandagumo formas panaudoti<br />

pokalbyje ir kokiu tonu ištarti<br />

daiktavardžius bei veiksmažodžius, kalbant<br />

su atitinkamo rango asmenimis.<br />

Žinodami, kaip japonai mėgsta regi<br />

nius, jie ėmėsi visų priemonių, kad<br />

krikščionių šventes paverstų pompastiškomis<br />

iškilmėmis. Didįjį penkta die nį<br />

jie samurajams puošniomis uniformomis<br />

pavesdavo stovėti sargyboje prie Kris­<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

19

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

taus kapo. Tada jie vesdavo<br />

šventiškai pasipuošu sių ir<br />

Kristaus kan čios įran kius<br />

nešančių vaikų pro cesiją<br />

aplink bažnyčią, o tuo tarpu<br />

atsivertusios mergelės<br />

japoniškai choru giedojo<br />

Jėzaus kančios istoriją.<br />

Kai tik mirdavo kunigas,<br />

jo broliai surengdavo<br />

iškilmingas laidotuves, kurių<br />

galėdavo pavydėti ne<br />

vie nas siogūnas. Jėzuitai<br />

žinojo, kad japonai vertina<br />

žmogų pagal jo laidotuvių<br />

puošnumą.<br />

Šalies išsilavinusieji<br />

sluoks niai bu vo laimėti<br />

visa pusišku misionierių<br />

moks lin gumu. Jėzuitai<br />

steigė mokyklas, vedė diskusijų<br />

kursus ir atsivežė<br />

iš Euro pos spausdinimo<br />

presą. Juo imtos spausdin ti<br />

japoniškos knygos: gramatikos,<br />

žodynai, literatūros<br />

kūriniai, teologiniai traktatai,<br />

Ezopo pasakėčios,<br />

taip pat kinų klasikų veikalai,<br />

ypač Konfucijaus<br />

raštai. Daug tūkstančių egzempliorių<br />

šių pigių knygų<br />

paplito visoje Japonijoje.<br />

Taip pat išmoningai<br />

jė zuitai sugebėjo patraukti<br />

ir nemokytus žmones.<br />

Jie nesibodėjo jokiomis<br />

prie monėmis, kad tik<br />

pa darytų įspūdį miniai,<br />

netgi mokėjo pasinaudoti<br />

keisčiausiais liaudies prie tarais. Kai<br />

keletas budistų bonzų ėmėsi užkerėti<br />

tėvą Almedą, šis pareiškė su tuo<br />

sutinkąs, bet galįs lengvai įveikti<br />

demonus kryžiaus jėga. Bonzos ištepė<br />

misionierių tepalais, dėjo ant jo dievų<br />

stabus, vyniojo jam ant kak lo gyvates ir<br />

vis murmėjo užkeikimus. Bet Almeda<br />

tik laikė iškėlęs kryžių ir aiškino, kad<br />

kryžius įveikia demonus. Kai kurie<br />

žmo nės minioje tuoj pareiškė norintys<br />

krikštytis.<br />

Kai vienoje ar kitoje kunigaikštystėje<br />

į valdžią ateidavo naujas daimyo,<br />

tuoj prisistatydavo jėzuitai ir pasakodavo<br />

jam apie didžiulę naudą, kurią jo<br />

20<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Kristus vainikuoja savo Motiną dangaus Karaliene (japonų grafika)<br />

kraštui atneš prekyba su Portugalija.<br />

Vis dažniau radosi žemvaldžių, kurie<br />

ne tik patys priimdavo krikščionybę,<br />

bet ir griaudavo budistų šventyklas bei<br />

išvaikydavo bonzas.<br />

Galiausiai artėjo metas, kai jėzuitai<br />

galėjo daryti įtaką net imperatoriaus<br />

sostinėje Miako. Vienas daimyo, vardu<br />

Oda Nobunaga, iškilo kaip neginčijamas<br />

visos Japonijos valdovas – jam valdant,<br />

gerokai apgriuvęs Miako vėl tapo<br />

puošnia rezidencija.<br />

Taip išsipildė Ksavero svajonė: Japonijoje<br />

buvo vienas galingas monarchas ir<br />

atsirado galimybė, pelnius jo palankumą,<br />

sukrikščioninti visą imperiją. Jėzuitai<br />

greitai tapo artimiausiais<br />

patarėjais Nobunagos dvare.<br />

Jie galėdavo bet kada gauti<br />

audienciją, jis kviesdavosi<br />

juos pietų ir kalbėdavosi<br />

apie savo didelius planus. O<br />

tarp šių planų buvo ir Kinijos<br />

užkariavimas. Tad tėvai<br />

vylėsi pergalingo japonų<br />

valdovo palydoje netrukus<br />

įžengti į Pekiną.<br />

Šiai ekspedicijai reikėjo<br />

laivyno. Patartas jėzuitų,<br />

No bunaga nusprendė jį statyti<br />

Portugalijoje. Jėzuitai<br />

žadėjo išsiderėti ypač palankią<br />

kainą. Tačiau Nobu<br />

naga buvo nužudytas<br />

dar prieš pasitaikius progai<br />

su rengti žygį į Kiniją. Jo<br />

įpėdinis Tojotomi Hidejoši<br />

iš pradžių taip pat buvo<br />

palankus krikščionims,<br />

ta čiau greitai pakeitė sa vo<br />

laikyseną. Prasidėjo persekiojimas,<br />

organizuotas<br />

budis tų bonzų.<br />

Kai tėvai jėzuitai suvokė,<br />

kad jų darbas griūva,<br />

jie tarė sau: gerai, iki šiol<br />

Dievas reikalavo iš mūsų<br />

išminties, gebėjimo prisitaikyti,<br />

uolumo ir gudrumo,<br />

o dabar nori pasiaukojančios<br />

mirties, kad ja<br />

akivaizdžiai parodytume<br />

ja ponams pagonims krikščionių<br />

mokymo tikrumą.<br />

Kaip anksčiau jėzuitai studijavo<br />

sunkiausius sanskrito<br />

tekstus, persirenginėjo brahmanais,<br />

mokėsi japonų etiketo taisyklių ir taip<br />

pelnė sielas Kristaus karalystei, taip dabar<br />

su tokiu pat įkarščiu jie prisiėmė<br />

kankinystę didesnei Dievo garbei.<br />

Jie ramiai leidosi suimami, kankinami<br />

ir nukryžiuojami. Japonai būtent iš<br />

jėzuitų pamokslų apie Kristaus kančią<br />

išmoko šio anksčiau nežinoto mirties<br />

bausmės būdo. Dabar jie su pasimėgavimu<br />

kalė prie kryžiaus nukryžiuoto<br />

Išganytojo mokinius. Kiti tėvai būdavo<br />

pakabinami žemyn galva, kol po ilgų<br />

kankynių mirdavo. Dar kitiems būdavo<br />

nukertamos galvos, o kūnai paskandinami<br />

jūroje.

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Jėzuitas „daktaras Li“<br />

Jėzuitai visuomet mokėjo išgauti<br />

naudos iš kiekvienos situacijos. Jeigu<br />

jie pasinaudojo japonų valdininkų susidomėjimu<br />

prekyba su Portugalija, tai<br />

dabar jie išnaudos netgi kinų priešiškumą<br />

svetimšaliams. Kai Kantone buvo<br />

areštuoti trys slapta įsibrovę portugalų<br />

pirkliai, jėzuitai tėvai Barreto ir Goèsas<br />

tuoj pasisiūlė vesti derybas su kinų valdžia<br />

dėl išpirkos. Kaip derybininkai jie<br />

galėjo netrukdomi atvykti į Kantoną.<br />

Barreto kinų gubernatoriui Kantone<br />

padovanojo laikrodį, kurį šis<br />

pamatė pas misionierių ir parodė susidomėjimą.<br />

Taip užsimezgė draugystė,<br />

tad ir pasibaigus deryboms dėl išpirkos<br />

abu kunigai galėjo užsibūti šalyje.<br />

Gubernatorius netgi nedarė kliūčių,<br />

kad prie misionierių prisijungtų ir kiti<br />

jų ordino broliai. Jis ir kiti valdininkai<br />

jau pajuto simpatiją tiems svetimšaliams,<br />

kurie buvo tokie mieli, taktiški<br />

ir mokantys bendrauti.<br />

Barreto ir Goèsas tik šiek tiek mokėjo<br />

kiniškai, bet jų pasikviesti draugai<br />

jėzuitai buvo įvaldę kinų kalbą ir<br />

mokėjo su valdininkais dis kutuoti net<br />

mokslinėmis temomis. Tėvas Valignanis,<br />

ordino vizitatorius Ry tų Azijos<br />

misijose, ėmė organizuoti tikrą Kinijos<br />

„apgultį“. Makao kolegijoje jėzuitų<br />

misionieriai puolė mokytis visų kinų<br />

kalbėsenos subtilybių, taip pat ir liaudies<br />

dialektų. Jie studijavo sudėtingus<br />

hieroglifus ir iš daugelio knygų sėmėsi<br />

žinių apie Kinijos istoriją, papročius,<br />

įstatymus bei raštiją.<br />

Prieš keliaudami į misiją, jie kruopščiai<br />

paruošdavo dovanas, kuriomis<br />

tikėjosi laimėti valdininkų, o gal net<br />

imperatoriaus pa si tikėjimą. Jau buvo<br />

žinoma, kad šioje šalyje ypač vertinami<br />

gamtos mokslai, todėl tėvai įsigijo<br />

įvairiausių europietiškų moks linių<br />

instrumentų, kurie galėtų sužadinti<br />

kinų smalsumą.<br />

Pažintis su kinų charakteriu jėzuitus<br />

iš pat pradžių apsaugojo nuo<br />

metodų, kurie būtų buvę pražūtingi.<br />

Kinai be galo didžiavosi savo aukšta<br />

kultūra ir mokslu, todėl buvo tvirtai<br />

įsitikinę esantys pranašesni už visas likusias<br />

pasaulio tautas. Jų žemėlapiuose<br />

„Vidurio valstybė“ (tai reiškia Kinijos<br />

T. Matteo Ricci SJ (kairėje) ir jo<br />

atverstas kinų mokslininkas, imperatoriaus<br />

sekretorius Siu Guangči (1607)<br />

vardas kinų kalba – Džonguo) buvo<br />

vaizduojama taip, lyg ji užimtų didesnę<br />

pasaulio dalį. Tik Kinijos pakraščiuose<br />

buvo pažymėtos nedidelės „barbarų<br />

karalystės“. Tokioje tautoje, kuri visas<br />

kitas, už kinų sienos esančias tautas<br />

laikė nereikšmingomis, tikrai nebuvo<br />

galima pradėti sakyti pamokslų – kinai<br />

buvo įsitikinę, kad iš kitų tautų jie nieko<br />

negali pasimokyti.<br />

Puikiai suprasdami šią aplinkybę,<br />

jėzuitai iš pradžių elgėsi labai atsargiai<br />

ir nutylėjo savo tikruosius tikslus. Kai<br />

jų klausdavo, ko jie čia atvyko, jie atsakydavo,<br />

kad juos pasiekė garsas apie<br />

Kinijos didybę, ir juos nenumaldomai<br />

traukia susipažinti su kinų išmintimi<br />

bei dorybėmis.<br />

T. Matteo Ricci kapas Pekine<br />

Jėzuitai apsirengė kinų rūbais ir<br />

pasivadino kiniškais vardais. Kadangi<br />

kinai jau buvo pradėję niekinti<br />

portugalus, tėvai griežtai neigė, kad<br />

turi ką nors bendro su tais barbarais<br />

jūrų plėšikais.<br />

Tarp vyrų, kurie sekė paskui pirmuosius<br />

du misionierius ir atvyko į<br />

Kantoną, buvo ir tėvas Matteo Ricci<br />

(†1610), kurio veikla padėjo pagrindus<br />

stebėtinai jėzuitų sėkmei Kinijoje.<br />

Ricci pasirodė Kantone apsirengęs<br />

paprastu budistų vienuolio apsiaustu<br />

ir ėmė vadinti kiniškai – Li Ma-teu. Iš<br />

pradžių jis taikėsi prie budistų bonzų<br />

elgesio, kaip ir jie, prašydavo išmaldos<br />

prie šventyklų, uoliai diskutuodavo su<br />

jais apie Budos mokymus ir taip bandė<br />

laimėti jų prielankumą.<br />

Kartą jam pasitaikė proga pasikalbėti<br />

su vienu mokytu mandarinu apie<br />

astronomiją. Čia Ricci pasijuto kaip<br />

žuvis vandenyje, nes Romoje jam teko<br />

studijuoti astronomiją ir matematiką<br />

pas žymųjį jėzuitų mokslininką Christophą<br />

Claviusą. Jam savo žiniomis pavyko<br />

tiesiog pritrenkti mandariną, tad<br />

šis patarė: „Jums būtų geriau mesti tokį<br />

gyvenimo būdą. Būdami šiame varganame<br />

luome, jūs galite bendrauti tik su<br />

nedaugeliu žmonių. Pasirodykite kaip<br />

vienas iš mūsų mokslininkų, tuomet<br />

visi ims jus gerbti“.<br />

Ricci tuoj priėmė patarimą ir iškeitė<br />

vienuolio apsiaustą į šilkinę kinų<br />

„literato“ mantiją. Savo nedidelį<br />

namą, kurį gavo iš Kantono gubernatoriaus,<br />

jis pavertė tikra moksline<br />

laboratorija: visur buvo pristatyta<br />

matematikos, fizikos ir astronomijos<br />

instrumentų, stiklinių prizmių šviesos<br />

spalvų spekt rui išgauti, įvairių laikrodžių,<br />

muzikos instrumentų, foliantų,<br />

paveikslų ir žemėlapių.<br />

Tuoj Kantone pasklido žinia, kad yra<br />

atvykęs labai išmintingas svetimšalis. Jis<br />

atsivežė daugybę keisčiausių daiktų. Jis<br />

vadinasi Li, kalba mandarinų kalba ir<br />

rengiasi kaip literatas. Netrukus „šventojo<br />

daktaro Li“, kaip imtas vadinti<br />

tėvas Ricci, namelis jau buvo apgultas<br />

kilmingų kinų.<br />

Žinoma, „daktaras Li“, priim damas<br />

svečius, tiksliai laikėsi visų mandagumo<br />

formų, bet buvo tylus – kaip žmogus,<br />

visiškai paskendęs mokslinėse studijose.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

21

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

Tik tuomet, kai lankytojas imdavo<br />

smalsauti, ką reiškia kuris nors<br />

aparatas, knyga ar paveikslas, jis<br />

imdavo išsamiai aiškinti. Tačiau<br />

jo balse niekad nepasigirsdavo<br />

išdidaus ar pamokančio tono.<br />

Daktaras Li visuomet reikšdavo<br />

pagarbą savo svečių žinioms ir<br />

nuolankiai atsiprašydavo dėl savo<br />

neišmanymo.<br />

Matomiausioje kambario vietoje<br />

kabėjo pasaulio žemėlapis.<br />

Kai kinai paklausdavo, kas tai<br />

per paveikslas, jis abejingu balsu<br />

atsakydavo, kad tai tikslus žemės<br />

paviršiaus atvaizdas. Tačiau čia<br />

Kinija jokiu būdu neatrodė kaip<br />

„Vidurio valstybė“, o greičiau<br />

kaip palyginus nedidelis kraš tas,<br />

apsuptas ki tų tautų ir impe rijų,<br />

sudarančių di džiąją pasaulio da lį.<br />

Iš protingojo Li paaiški ni mų išaiškėjo<br />

neįtikėtina tiesa, kad ir už<br />

Kinijos ribų esama didelių šalių<br />

ir tautų. Nuo tos dienos, kai pirmieji<br />

kinai už suko į daktaro Li kambarį<br />

pažiūrėti to žemėlapio, susvyravo tris<br />

tūkstantme čius viešpatavęs kinų pasaulėvaizdis,<br />

ir Kinijos kultūroje prasidėjo<br />

nauja era.<br />

Iš pradžių pasigirsdavo prieštaravimų<br />

daktaro Li tezėms, kurios griovė<br />

neginčijamą klasikų<br />

autoritetą. Bet Li parodydavo<br />

svečiams<br />

visą galeriją kitų žemėlapių,<br />

graviūrų<br />

ir tapytų paveikslų,<br />

vaizduojančių Europos<br />

miestus ir menininkų<br />

darbus. Tai<br />

rodė, kad tos tautos<br />

visai nėra barbariškos,<br />

o gal net prilygstančios<br />

kinams.<br />

Kantono gubernatorius<br />

paprašė<br />

Ricci padaryti pasaulio<br />

žemėlapio ko piją<br />

su šalių ir tautų pavadinimais,<br />

išverstais į<br />

kinų kalbą. Žemėlapis<br />

buvo atspausdintas<br />

ir išsiuntinėtas<br />

visiems gubernatoriaus<br />

draugams.<br />

22<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Trys Karaliai lenkiasi Kūdikėliui Jėzui (kinų grafika)<br />

Tik po kokio dešimto kiekvieno iš<br />

jo svečių apsilankymo daktaras Li tarp<br />

kitų daiktų lyg tarp kito pastatydavo ir<br />

Dievo Motinos paveikslą. Kai svečias<br />

pareikšdavo savo susidomėjimą, Li<br />

trumpai atsakydavo, kad tai priklauso<br />

europiečių religijos sričiai. Tada jis išsakydavo<br />

keletą pastebėjimų apie kinų ir<br />

Jėzuitų astronomijos observatorija Pekine (iš t. Duhalde ataskaitos)<br />

krikščionių papročių panašumą<br />

ir taip sužadindavo lankytojo norą<br />

daugiau sužinoti apie svetimšalio<br />

religiją.<br />

Išgarsėjęs savo žemėlapiu,<br />

daktaras Li buvo pakviestas ir<br />

Kiangsi provincijos vicekaraliaus.<br />

Kiangsi mokslininkai buvo<br />

daugiausia matematikai ir turėjo<br />

nemenkų žinių. Juk jau senovinėse<br />

Tung-či Kang-mu kny gose<br />

buvo aprašyti ne tik paprasti<br />

skaičiavimai ir plotų bei tūrių<br />

matavimas, bet ir kvad ratinės<br />

bei kubinės šaknies traukimas,<br />

trigonometrijos pagrindai ir kai<br />

kurios sudėtingos lygtys.<br />

Tačiau Ricci ne veltui studijavo<br />

Romoje pas tėvą Claviusą. Jis<br />

dieną naktį tyrinėjo kinų autorių<br />

veikalus ir greitai galėjo nurodyti<br />

klaidas bei spragas jų žiniose.<br />

Remdamasis Euklidu, jis pats<br />

parašė geometrijos vadovėlį kinų<br />

kalba, kuriame pirmąkart aiškiai susistemino<br />

visa, kas iki šiol buvo išbarstyta<br />

kinų traktatuose. Tada Ricci parodė kinų<br />

mokslininkams, kaip padaryti tikslų<br />

saulės laikrodį ir išaiškino sudėtingus<br />

astronominius skaičiavimus. Kadangi<br />

jie domėjosi ir garso teorija, jis išdėstė<br />

jiems akustikos principus.<br />

Vėliau, jam išleidus<br />

pirmuosius moralinius<br />

ir religinius<br />

veikalus, jis jau tu rėjo<br />

„išmintingiausio ir<br />

didžiausio mo kytojo“<br />

reputaciją, todėl ir jo<br />

skelbia mos religinės<br />

tiesos priimtos kaip<br />

moks lo at ra dimas.<br />

Ricci gerai žinojo<br />

Konfucijaus mokymą<br />

apie dieviškojo<br />

įstatymo ir natūralaus<br />

proto atitikimą,<br />

ir kai dabar ėmėsi<br />

atsargiai skelbti krikščionybę,<br />

jis galėjo<br />

pasiremti daugeliu<br />

citatų iš klasikinės kinų<br />

literatūros. Savo<br />

katekizmą jis išdėstė<br />

pagal kinų skonį<br />

moks lingo dialogo

---

Jėzuitas Nicolas Trigault (m. 1629),<br />

nupieštas P. Rubenso<br />

tarp kinų filosofo ir krikščionių kunigo<br />

forma. Šis raštas buvo sutiktas labai<br />

palankiai, ir net kilmingi mandarinai jį<br />

priimdavo kaip vertingą dovaną.<br />

Fontanai ir<br />

mechaniniai liūtai<br />

Daktaras Li tik labai nedidelį skaičių<br />

žmonių iš tiesų atvedė iki atsivertimo ir<br />

krikšto, tačiau jo veikla pamažu atvėrė<br />

jėzuitams duris ir į kinų imperatoriaus<br />

Kang-hi dvarą Pekine. Jėzuitai tapo devynių<br />

amatų meistrais ir vykdė visas imperatoriaus<br />

užgaidas: tapė freskas, įrengdavo<br />

sodus, piešė valdininkų ir dvariškių<br />

portretus, gydė ligonius, mokė vaikus,<br />

vedė derybas su rusų pasiuntiniais.<br />

Imperatorius ne tik suteikė jėzuitams<br />

žemės sklypą bažnyčios Pekine<br />

statybai, bet ir skyrė tam lėšų ir net<br />

parašė draugišką laišką Romos popiežiui,<br />

kuriame pasiūlė jam vienos iš savo<br />

dukterėčių ranką.<br />

Vėlesni imperatoriai nebebuvo<br />

tokie palankūs krikščionybei, tačiau<br />

visoje šalyje jau veikė nedidelės krikščionių<br />

bendruomenės. Jų egzistavimas<br />

priklausė nuo „dangaus sūnaus“ malonės,<br />

kurią pelnyti bandė jėzuitai.<br />

Vieną dieną imperatoriui Kienlongui<br />

į rankas pateko piešinys su fontanu.<br />

Jis tuoj užsinorėjo, kad prie jo<br />

vasaros rūmų misionieriai jam įrengtų<br />

tokį fontaną – čui-fa. Jėzuitai neturėjo<br />

jokio supratimo, kaip įrengiamas fontanas.<br />

Tarp jų buvo gabių mechanikų<br />

TEMA: Religija ir kultūra<br />

ir laikrodininkų, bet niekas neišmanė<br />

hidraulikos. Imperatoriui nenusileidžiant,<br />

tėvas Benoit ėmėsi knygų.<br />

Po pusės metų sode iškilo pirmasis<br />

vandens stulpas. Dar po kiek laiko<br />

abipus sosto vasaros rezidencijoje tryško<br />

du dideli fontanai, o priešais sostą<br />

vandenį spjaudė meniška žuvų, paukščių<br />

ir kitų gyvūnų skulptūrinė grupė.<br />

Pekine, viename imperatoriaus rūmų<br />

kieme, jėzuitai įrengė didelį tvenkinį<br />

su dvylika mitinių gyvūnų figūrų,<br />

kurios tarnavo kaip laikrodis: kas dvi<br />

valandas viena iš figūrų iš savo nasrų<br />

išspjaudavo vandens srovę.<br />

Tuomet Kien-longui kilo mintis,<br />

ar tie nagingi misionieriai nesugebėtų<br />

padaryti ir mechaninį žvėrį. Tačiau<br />

jam dar nepareiškus tokios idėjos, tėvas<br />

Thibault pradėjo meistrauti automatinį<br />

liūtą, kuris dydžiu ir išvaizda nenusileido<br />

gyvam.<br />

Imperatoriui apie šį darbą nebuvo<br />

sakoma, ir vieną dieną, kai jis vaikštinėjo<br />

sode, tėvai mašiną paleido. Liūtas<br />

ėmė bėgti link imperatoriaus, kuris pašoko<br />

išsigandęs. Jis be galo džiaugėsi,<br />

kad misionieriai įspėjo jo slaptą norą.<br />

„Tai buvo tikrai stebėtina, – rašė<br />

anuomet tėvas Amyotas iš Pekino savo<br />

ordino broliui Latourui į Paryžių, –<br />

T. Martini SJ kaip mandarinas keliauja pas Kinijos imperatorių (prancūzų grafika)<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

23

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

kaip mūsų mylimas brolis Thibault<br />

sugebėjo, pasinaudodamas paprastais<br />

laikrodininkystės principais, pagaminti<br />

automatą, kuris yra tikras mechanikos<br />

šedevras. Aš kalbu tai kaip<br />

liudininkas: pats mačiau tą dirbtinį<br />

žvėrį bėgant“.<br />

Liūtą sekė tigras, o kai mechaniniai<br />

žvėrys ėmė imperatoriui atsibosti, tėvas<br />

Sigmundas ėmėsi daryti mechaninį<br />

žmogų. Jam meistraujant, pats imperatorius<br />

nuo ryto iki vakaro sėdėjo<br />

dirbtuvėje ir domėjosi visomis mechanizmo<br />

detalėmis.<br />

„Kai tėvas baigs šį meno kūrinį, –<br />

svarstė Amyotas kitame savo laiš ke, –<br />

tuomet imperatorius tikrai pareikš:<br />

„Jei padarei, kad jis vaikščiotų, tai<br />

išmokyk jį ir kalbėti!“ Aš pats gavau<br />

jo užduotį pagaminti du žmones,<br />

kurie žingsniuotų nešdami gėlių vazą.<br />

Jau septynis mėnesius tuo užsiimu ir<br />

tikriausiai užtruksiu dar metus. Tačiau<br />

dėl šio darbo turiu daug progų artimai<br />

bendrauti su imperatoriumi“.<br />

Kitą savo šedevrą tėvai parodė per<br />

imperatoriaus motinos šešiasdešimtmečio<br />

iškilmes. Prie kelio, kuriuo ėjo<br />

šventinė procesija, misionieriai pastatė<br />

pakylą, kurią vienas iš jų aprašo:<br />

Šv. kankinys Jonas de Britto SJ, veikęs<br />

kšatrijų kastos tarpe, 1693 m. nužudytas<br />

induistų, kai atvertė vieną princą<br />

„Ant pakylos buvo trys scenos, sudarančios<br />

perspektyvos iliuziją. Gilumoje<br />

stovėjo kiniškai aprengta figūra, rankose<br />

laikanti užrašytą sveikinimą imperatoriui.<br />

Priešais kiekvieną sceną stovėjo<br />

nedidelės figūros, laikančios vienoje<br />

rankoje varinį skydą, kitoje – plaktuką.<br />

Priešais sceną plytėjo dirbtinis tvenkinys<br />

iš veidrodinio stiklo, kurio pakraščiuose<br />

buvo laikrodžio padalos europietiškais<br />

ir kiniškais skaitmenimis. „Vandenyje“<br />

plaukiojo dirbtinė žąsis. Viską judino<br />

paslėptos spyruoklės, o magnetas, kuris<br />

judėjo palei laikrodžio padalas, traukė<br />

žąsį paskui save. Kai baigdavosi valanda,<br />

figūra su užrašu išeidavo į priekį ir<br />

nusilenkdavo. Tada kitos šešios figūros<br />

kartu sugrodavo trumpą dainelę, pakaitomis<br />

mušdamos plaktukais į skydus.<br />

Muzikai pasibaigus, figūra su sveikinimu<br />

iškilmingai žingsniuodama grįždavo<br />

į vietą“.<br />

„Taigi, – toliau tęsia misionierius<br />

laiške, – mes stengiamės religijos labui<br />

įvairiais naudingais dalykais laimėti<br />

imperatoriaus palankumą. Net<br />

jei dažnai ir nepaskatiname jo būti<br />

malo ningesniu krikščionims, tai bent<br />

pasiekiame, kad jų nepersekiotų ir kad<br />

Viešpaties tarnams būtų duota laisvė<br />

skelbti Evangeliją“.<br />

Imperatorius, be abejo, suprato,<br />

kad tėvai pasiliks jo dvare tik tol, kol<br />

matys kokių nors perspektyvų misijų<br />

darbui. Todėl Pekine galėjo veikti katalikų<br />

bažnyčios, o tikinčiųjų, kurių<br />

tuomet buvo apie devynis tūkstančius,<br />

niekas nelietė.<br />

Jėzuitų kiniškas pasaulio žemėlapis. XVII a. pradžia<br />

24<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)

---

Kur baigiasi kultūra ir<br />

prasideda pagonybė<br />

Kai Europoje buvo sužinota apie<br />

jėzuitų misijos Kinijoje triumfą, tuoj<br />

ėmė reikštis dominikonų ordino pavydas.<br />

Jau nuo ginčo dėl molinizmo laikų<br />

dominikonai kreivai žiūrėjo į jėzuitus.<br />

Ir pranciškonai, įsitraukę į misijų darbą,<br />

buvo nepalankūs Jėzaus draugijai,<br />

o jansenistai iš principo kovojo prieš<br />

visa, ką jėzuitai darė ar ko nedarė.<br />

Priešiškumą paaštrino ir dominikonų<br />

bei pranciškonų misijos Kinijoje nesėkmė.<br />

Šių ordinų kunigai taip pat bandė<br />

įkelti koją į šią šalį, tačiau, skirtingai<br />

nei jėzuitai, nesileido į jokius kompromisus<br />

su vietiniais papročiais ir nuo pat<br />

pradžių taikė griežčiausius principus.<br />

Todėl, vos atvykę, dominikonų ir<br />

pranciškonų vienuoliai ėmė<br />

pamokslauti, kad visi kinų<br />

imperatoriai kartu su išminčiumi<br />

Konfucijumi kaip<br />

pagonys yra pasmerkti amžinoms<br />

pragaro liepsnoms.<br />

Tad šalyje, kuri ypač gerbia<br />

savo mirusius valdovus ir<br />

įstatymų leidėjus, toks mokymas<br />

neišvengiamai sukėlė<br />

visuotinį pasipiktinimą.<br />

Naujieji misionieriai buvo<br />

tuoj valdžios suimti, įkalinti<br />

ir ištremti.<br />

Gi jėzuitai savo misiją<br />

pradėjo apsiginklavę žemėlapiais,<br />

laikrodžiais, veidrodžiais,<br />

akiniais ir paveikslais,<br />

tad pelnė nemenką sėkmę.<br />

Dominikonai ir pranciškonai<br />

ėmė juos kaltinti, kad jie<br />

Kristaus mokymą skleidžia<br />

nevertomis priemonėmis ir<br />

taip jį profanuoja.<br />

Jėzaus draugijos tėvai atsi<br />

kirto, kad neatsargus elgetaujančių<br />

vienuolių el ge sys<br />

bu vo iškėlęs pavojų visos<br />

ki nų krikš čionybės likimui.<br />

Tų misionierių neišmintingumas<br />

sukiršino valdininkus<br />

ir netiesiogiai prisidėjo prie<br />

daugelio kinų krikščionių<br />

Katalikų bažnyčia senojoje Kinijos sostinėje Sianyje.<br />

Tradicinis šokis Velykų šventėje<br />

TEMA: Religija ir kultūra<br />

kankinystės.<br />

Nauji ginčai prasidėjo<br />

nutarus steigti Pekino vyskupiją.<br />

Liudvikas XIV užsispyrė, kad<br />

vyskupu būtų jėzui tas prancūzas, o<br />

portugalai norėjo, kad juo būtų portugalas<br />

iš Kristaus ordino. Taip misija<br />

Kinijoje kėlė vis naujas ir vis painesnes<br />

politines intrigas tarp Paryžiaus, Lisabonos<br />

ir Romos.<br />

Šventojo Sosto inkvizicija buvo užversta<br />

skundais prieš jėzuitus. Pekino<br />

dvare veikiantys tėvai buvo apkaltinti,<br />

kad jie, būdami matematikų tribunolo<br />

nariais, dalyvavo nustatant laimingas ir<br />

nelaimingas kalendoriaus dienas – tai<br />

visiškai neleistinas prietarų skatinimas.<br />

Aukodami Mišias, jie, nepaisydami visų<br />

bažnytinių taisyklių, dėvi galvos apdangalą,<br />

primenantį kinų mokslininkų<br />

kepurę; jie naudoja mišiolą ir brevijorių<br />

ne lotynų kalba, kaip nustatyta, bet kinų;<br />

krikštydami moteris, jie neatlieka nustatytų<br />

patepimų, esą kinai nepaken čia,<br />

kad svetimi vyrai liestų moters kūną.<br />

Didžiulį visų jėzuitų priešų pasipiktinimą<br />

sukėlė tai, kad misionieriai<br />

naujai pakrikštytiesiems kinams leido<br />

ir toliau dalyvauti tradicinėse mirusiųjų<br />

protėvių pagerbimo apeigose. Tos<br />

mirusiųjų šventės, kurių metu būdavo<br />

deginamos popieriaus juostelės, o ant<br />

stalų dedama mėsa ir vynas mirusiųjų<br />

vėlėms, dominikonų ir pranciškonų<br />

požiūriu, buvo grynai pagoniškos ceremonijos,<br />

kurių atlikimas krikščioniui<br />

yra nuodėmė. O jėzuitai tokius atmestinus<br />

papročius ne tik leidžia, bet ir<br />

patys juose dalyvauja.<br />

Rimčiausias kaltinimas jėzuitų<br />

misijai buvo tas, esą jie Kinijoje sistemingai<br />

nuslepia Kristaus mirtį ant<br />

kryžiaus. Jie krikštija kinus jiems nė<br />

žodžiu neužsiminę apie Viešpaties<br />

nukryžiavimą. Savo<br />

bažnyčiose Kinijoje jėzuitai<br />

neturi nei vieno krucifikso,<br />

vien šlovingo Išganytojo bei<br />

dangaus soste sėdinčios Dievo<br />

Motinos atvaizdus.<br />

Jėzuitai įteikė inkvizicijai<br />

ilgą pasiaiškinimo raštą. Jie<br />

tikino, kad niekados neneigė<br />

Nukryžiuotojo, tačiau tikėjimo<br />

interesai reikalauja pagonims<br />

atskleisti Evangeliją tik<br />

palaipsniui ir atsargiai. Nukryžiavimas<br />

Kinijoje laikomas<br />

didele gėda, todėl kinai gali<br />

sunkiai patikėti Dievu, kuris<br />

mirė tokia gėdinga mirtimi.<br />

Todėl jėzuitai nepasakoja apie<br />

Kristaus nukryžiavimą tol,<br />

kol konvertitai pakankamai<br />

tam neparuošti.<br />

Protėvių prisiminimo ceremonijos,<br />

dėl kurių jėzuitai<br />

kaltinami, esančios ne re li ginės<br />

apeigos, o tik tam tik ra<br />

pagarbos forma, kuriai krikščionybė<br />

neprieštarauja. Mirusiųjų<br />

apeigos kinams tereiškia<br />

vaikiškos pagarbos protėviams<br />

pareiškimą. Šie papročiai<br />

absoliučiai privalomi kiekvienam<br />

kinui, ir jų uždraudimas<br />

padarytų misiją neįmanomą.<br />

Ginčas tapo vis rimtesnis,<br />

jis įtraukė vos ne visą Euro­<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

25

---

TEMA: Religija ir kultūra<br />

pą. Dominikonai Moralezas<br />

ir Navarette rašė vieną storą<br />

knygą po kitos, kuriose<br />

kaltina jėzuitus atvira krikščionybės<br />

išdavyste Kinijoje.<br />

Nenuilstantis jansenistas<br />

An toine‘as Arnauld taip<br />

pat skelbė panašius raštus.<br />

Popiežiai ilgai svyravo tarp<br />

jėzuitų ir jų priešininkų, nes<br />

niekas Europoje gerai neįsivaizdavo,<br />

ką iš tiesų reiškia<br />

kinų apeigos. Reikėjo išsiaiškinti,<br />

ar mirusiųjų vėlės<br />

Kinijoje gar binamos kaip<br />

dievybės, ar stalai su valgiais<br />

vėlėms turi būti interpretuojami<br />

kaip altoriai. Besiginčijantys<br />

ordinai šiais klausimais<br />

pateikdavo diametraliai<br />

priešingus duomenis. Todėl<br />

popiežiai labiau remdavo tą<br />

pusę, kurią labiau palaikė<br />

dėl politinių sumetimų.<br />

1616 metais popiežius<br />

Paulius V pareiškė, kad iš esmės<br />

sutinka su jėzuitų metodais,<br />

tačiau nepaskelbė jokio<br />

formalaus sprendimo. 1635<br />

m. dominikonai vėl parašė<br />

skundą naujam popiežiui<br />

Urbonui VIII, tačiau tik jo<br />

įpėdinio Inocento X laikais<br />

pasirodė kardinolų kongregacijos<br />

nutarimas, kad tokios<br />

mirusiųjų šventės draudžiamos.<br />

Aleksandro VII laikais<br />

jėzuitai vėl įgavo daugiau<br />

įtakos kurijoje, todėl 1656<br />

m. Romos inkvizicija nutarė, kad kinų<br />

ritualai – tai „civilinis ir politinis kultas“,<br />

kuris yra toleruotinas. Popiežius<br />

vėl patvirtino 1615 m. dekretą, leidžiantį<br />

Romos liturgiją kinų kalba.<br />

1659 m. Tikėjimo skleidimo kongregacijos<br />

laiške misionieriams rašoma:<br />

„Nesielkite skubotai, neįtikinėkite<br />

tų tautų keisti jų ritualus, papročius ar<br />

įpročius, nebent jie akivaizdžiai prieštarautų<br />

religijai ir moralei. Ar gali būti<br />

didesnis absurdas nei norėti į Kiniją<br />

perkelti Prancūziją, Ispaniją, Italiją ar<br />

kurią kitą Europos šalį Neškite jiems<br />

ne mūsų šalių papročius, bet tikėjimą,<br />

kuris neatmeta ir nepažeidžia jokios<br />

tautos ritualų ar papročių, jei tik jie<br />

26<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Prakartėlė (kinų grafika)<br />

nėra smerktini, bet kaip tik juos išlaiko<br />

ir saugo“.<br />

1667 m. popiežiumi tapo prisiekęs<br />

jėzuitų priešas Klemensas IX. Tad nieko<br />

nuostabaus, jog tuoj pasirodė naujas<br />

mirusiųjų kulto draudimas. Jėzuitų<br />

reikalai vis blogėjo, ir tokia įvykių<br />

eiga pasiekė kulminaciją 1715 metais,<br />

Klemensui XI išleidus konstituciją,<br />

pasmerkiančią mirusiųjų apeigas. Pop.<br />

Benediktas XIV įvedė Kinijoje dirbantiems<br />

misionieriams formalią priesaiką,<br />

kad jie draus mirusiųjų apeigas.<br />

Popiežiaus legatas nuvyko į Kiniją<br />

stebėti, kaip vykdomas nutarimas. Tik<br />

dabar apie visą ginčą sužinojo kinai katalikai,<br />

kurie dėl to tikrai nenudžiugo.<br />

Kai popiežiaus legatas perdavė<br />

imperatoriui Kang-hi,<br />

kad popiežius protėvių kultą<br />

pasmerkė kaip pagonišką stabmeldystę,<br />

supykęs imperatorius<br />

tarė: „Kaip gali popiežius<br />

spręsti apie dalykus, kurių jis<br />

niekad nematė ir su jais nesusipažino<br />

Aš pats niekuomet<br />

nespręsčiau apie papročius<br />

Europoje, apie kuriuos aš<br />

nieko nežinau“. 1721 m. imperatorius<br />

Kang-hi uždraudė<br />

katalikų misiją Kinijoje, tačiau<br />

krikščionių bendruomenės<br />

gyvavo toliau.<br />

Vertėjo post scriptum<br />

1939 metais, kelios savaitės<br />

po išrinkimo popiežiumi,<br />

Pijus XII įsakė Tautų<br />

evangelizacijos kongregacijai<br />

pakeisti taisykles dėl Kinijos<br />

papročių. Naujasis dekretas<br />

leido katalikams pasyviai būti<br />

ceremonijose Konfucijaus<br />

garbei jam skirtose šventyklose<br />

ar mokyklose; katalikų<br />

mokyklose leista iškabinti<br />

Konfucijaus atvaizdą; leidžiama<br />

galvos palenkimu ar kitais<br />

ženklais rodyti civilinio pagarbumo<br />

aktą mirusiesiems<br />

ar jų atvaizdams; Benedikto<br />

XIV įvesta priesaika prieš kinų<br />

ritualus panaikinama.<br />

Šis dekretas iš esmės<br />

pakeitė Bažnyčios situaciją<br />

Kinijoje. 1943 m. Vatikanas užmezgė<br />

su šia šalimi diplomatinius santykius,<br />

o 1946 m. Pijus XII pirmąjį<br />

kiną – arkivyskupą Tomą Tien Kensiną<br />

– pakėlė į kardinolus. Tuo metu<br />

jau buvo apie 4 mln. kinų katalikų.<br />

Deja, 1949 m. prasidėjo iki šiol trunkantis<br />

komunistinis persekiojimas.<br />

(Sutrumpintas vertimas iš: René<br />

Fülöp-Miller, Macht und Geheimnis<br />

der Jesuiten. Eine Kultur-<br />

und Geistesgeschichte, Berlin,<br />

Th. Knaur nachf. Verlag, 1929,<br />

p. 341–371. Iš vokiečių k. vertė<br />

kun. Edmundas Naujokaitis.)

---

Enciklika „Casti connubii“<br />

apie krikščionišką santuoką,<br />

1930 12 <strong>31</strong> (pabaiga)<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Jo Šventenybė popiežius Pijus XI<br />

Toliau, reikia atmesti tą pražūtingą<br />

paprotį, kuris tiesiogiai siejasi su natūralia<br />

žmogaus teise į santuoką, bet iš<br />

tiesų priklauso palikuonių gėriui. Yra<br />

tokių, kurie, labai susirūpinę „eugeniniais“<br />

tikslais, ne tik duoda naudingų<br />

patarimų, kaip geriau pasirūpinti būsimų<br />

palikuonių sveikata ir stiprumu<br />

– tai tikrai neprieštarauja sveikam<br />

protui, – bet ir iškelia „eugeninį“ tikslą<br />

virš visų kitų, net aukštesnės tvarkos<br />

tikslų. Jie norėtų viešuoju autoritetu<br />

uždrausti tuoktis visiems, kurie, kaip<br />

rodo jų mokslo normos ir prielaidos,<br />

dėl paveldimumo perdavimo turėtų<br />

pradėti paliegusius ir su trūkumais<br />

palikuonis, net jei jie savaime tinkami<br />

sudaryti santuoką. Jie nori iš tų žmonių,<br />

remiantis įstatymais, net prieš jų<br />

valią medicinos priemonėmis atimti tą<br />

natūralią galią. Tačiau tai būtų neleistina<br />

net kaip viešosios valdžios skirta<br />

žiauri bausmė už atliktą nusikaltimą<br />

arba norint užkirsti kelią būsimiems jų<br />

nusikaltimams – tai galia, kurią prieš<br />

bet kokią teisę ir teisingumą savinasi<br />

valstybės valdininkai, nors jos niekada<br />

neturėjo ir negali teisėtai turėti.<br />

Kas taip elgiasi, tas neteisingai<br />

pamiršta, kad šeima yra šventesnė už<br />

valstybę, kad žmonės pirmiausia pradedami<br />

ne žemei ir laikui, o dangui<br />

ir amžinybei. Todėl neteisėta laikyti<br />

sunkia kalte, jei susituoks žmonės,<br />

kurie šiaip gali sudaryti santuoką, bet,<br />

kaip manoma, net labai rūpinantis ir<br />

saugantis, pradės tik paliegusį vaiką.<br />

Žinoma, dažnai jiems reikia patarti<br />

nesituokti.<br />

Viešieji valdininkai neturi jokios<br />

tiesioginės galios pavaldinių kūno dalims,<br />

todėl jie nei dėl eugeninių, nei<br />

dėl kokių kitų priežasčių, niekuomet<br />

negali tiesiogiai pažeisti ar liesti paties<br />

kūno integralumo, kai nėra jokios kaltės<br />

ir jokio pagrindo žiauriai bausti. To<br />

moko šventasis Tomas Akvinietis: jis<br />

klausia, ar teisėjai žmonės gali kokiu<br />

nors blogiu bausti žmogų, kad užkirstų<br />

kelią būsimam blogiui, ir sutinka, kad<br />

leistina bausti kokiu nors kitokiu blogiu,<br />

tačiau teisingai ir pelnytai neigia,<br />

jog gali tai daryti sužalodami kūną:<br />

„Niekas žmogaus nuosprendžiu negali<br />

būti baudžiamas be kaltės plakimo<br />

bausme, nužudymu, suluošinimu ar<br />

rykštėmis“ 1 .<br />

Be to, krikščionių doktrina teigia ir<br />

dėl pačios žmogaus proto šviesos tvirtai<br />

laikosi nuomonės, kad net patys žmonės<br />

neturi savo kūno nariams kitokios<br />

valdžios, kaip tos, kuri siejasi su jų prigimtiniais<br />

tikslais, ir negali jų naikinti,<br />

nupjauti ar kitais būdais padaryti jų<br />

netinkamų natūralioms funkcijoms,<br />

nebent kitaip nebūtų galima užtikrinti<br />

viso kūno gėrio.<br />

Pereidami prie kitos klaidų grupės,<br />

kuri kėsinasi į santuokinę ištikimybę,<br />

teigiame, kad kas nusideda palikuonims,<br />

tas tam tikru būdu nusideda<br />

ir santuokos ištikimybei, nes abi šios<br />

santuokos gėrybės yra tarpusavyje susijusios.<br />

Todėl turime atskirai išvardyti<br />

tiek klaidų ir sugedimo prieš santuokinę<br />

ištikimybę rūšių, kiek ta pati ištikimybė<br />

apima šeimyninių dorybių:<br />

skaistų abiejų sutuoktinių pasitikėjimą,<br />

garbingą žmonos paklusimą vyrui<br />

bei tvirtą ir tikrą tarpusavio meilę.<br />

Taigi ištikimybę pirmiausia pažeidžia<br />

tie, kas mano, jog galima būti<br />

atlaidiems šių laikų nuomonėms ir<br />

papročiams dėl tam tikros klaidingos<br />

ir pavojingos draugystės su svetimais.<br />

Jie teigia, jog sutuoktiniams reikia leisti<br />

didesnį mąstymo ir elgesio laisvumą<br />

tarpusavio santykiuose, ypač todėl, kad<br />

(kaip jie sako) ne vienas turįs tokį įgimtą<br />

lytinį potraukį, kurio negalima patenkinti<br />

ankštose monogaminės santuokos<br />

ribose. Todėl dorų sutuoktinių griežtą<br />

nusistatymą, kuris pasmerkia ir atmeta<br />

bet kokį geidulingą jausmą bei aktą su<br />

pašaliniais, jie laiko kažkokiu pasenusiu<br />

1<br />

Summ. theolog., II–II, q. 108 a. 4 ad 2.<br />

1<br />

Summ. theolog., II–II, q. 108 a. 4 ad<br />

2.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

27

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

proto ir sielos silpnumu arba atmestinu<br />

ir niekingu pavydu bei pavyduliavimu.<br />

Dėl to jie nori paskelbti negaliojančiais<br />

arba atšaukti tuos baudžiamuosius<br />

valstybės įstatymus, kurie buvo išleisti<br />

santuokinės ištikimybės apsaugai.<br />

Jau dėl pačios prigimties kilni skaisčių<br />

sutuoktinių siela šiuos prasimanymus,<br />

žinoma, atmeta bei pasmerkia<br />

kaip tuščius ir gėdingus, o šį prigimties<br />

balsą patvirtina ir sustiprina tiek Dievo<br />

įsakymas „Nepaleistuvauk“ 2 , tiek šis<br />

Kristaus žodis: „Kiekvienas, kuris geidulingai<br />

žvelgia į moterį, jau svetimauja<br />

savo širdimi“ 3 . Jokie žmonių įpročiai<br />

ar blogi pavyzdžiai, joks prisidengimas<br />

žmonijos pažanga niekuomet negalės<br />

susilpninti šio dieviško įsakymo galios.<br />

Juk kaip yra vienas ir tas pats „Jėzus<br />

Kristus... vakar ir šiandien, tas pats ir<br />

per amžius“ 4 , taip lieka viena ir ta pati<br />

Kristaus doktrina, iš kurios nedings nei<br />

vienas brūkšnelis, kol viskas išsipildys 5 .<br />

Tie patys klaidų mokytojai, kurie<br />

savo raštais ir kalbomis užtemdo santuokinės<br />

ištikimybės ir skaistumo spindėjimą,<br />

lengvai griauna ir atsidavusį<br />

bei dorą žmonos paklusnumą vyrui.<br />

Daugelis iš jų įžūliai tauškia, kad tai<br />

esą žeminanti vieno sutuoktinio vergovė<br />

kitam. Sutuoktiniai esą turi visas<br />

teises lygias, bet kadangi jas pažeidžia<br />

vieno iš jų vergovė, jie išdidžiai skelbia,<br />

kad vyksta ar turėtų būti vykdoma tam<br />

tikra moters „emancipacija“. Ši emancipacija<br />

yra trejopa: šeimos bendruomenės<br />

valdyme, šeimos turto tvarkyme ir<br />

palikuonių gyvybės sukliudyme ar jos<br />

nužudyme, ir vadina ją socialine, ekonomine<br />

bei fiziologine: fiziologine, kai<br />

moterys laisva valia turėtų išsivaduoti<br />

arba būti išvaduotos nuo santuokinių<br />

arba motiniškų žmonos pareigų<br />

(jau pakankamai įrodėme, kad tai ne<br />

emancipacija, o niekinga piktadarystė);<br />

ekonomine, kai moterys, netgi vyrui<br />

nežinant ar nesutinkant, galėtų turėti,<br />

valdyti ir administruoti savo verslą,<br />

visai apleisdama vaikus, vyrą ir šeimą;<br />

galiausiai socialine, kai žmona būtų<br />

išvaduota nuo namų rūpesčių dėl vaikų<br />

ir šeimos bei, juos apleidusi, galėtų<br />

atsidėti savo gabumams ir imtis netgi<br />

viešųjų reikalų bei tarnybų.<br />

2<br />

2 Iš<br />

Iš<br />

20,<br />

20,<br />

14.<br />

14. 3 Mt 5, 28. 4 Žyd 13, 8. 5 Plg. Mt 5, 18. 6 Mt 7, 27.<br />

3<br />

Mt 5, 28.<br />

4<br />

Žyd 13, 8.<br />

5<br />

Plg. Mt 5, 18.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

28<br />

Tačiau juk tai nėra tikra moters<br />

emancipacija nei toji protą atitinkanti<br />

ir kilni laisvė, kuri dera krikščioniškos<br />

bei kilnios moters ir žmonos pa ­<br />

reigoms, o greičiau moters genijaus<br />

ir motiniško kilnumo sugedimas bei<br />

visos šeimos apvertimas, kai vyras netenka<br />

žmonos, vaikai – motinos, namai<br />

ir visa šeima – nuolat budinčios<br />

saugotojos. Todėl tokia klaidinga laisvė<br />

ir nenatūrali lygybė su vyru virsta<br />

pražūtimi pačiai moteriai – jei moteris<br />

nužengs nuo to karališko sosto, į<br />

kurį Evangelija ją iškėlė namų sienų<br />

viduje, ji greitai grįš į seną vergovę (jei<br />

ne tuo pačiu pavidalu, tai tikrai esme)<br />

ir taps, kaip buvo pas pagonis, vien<br />

vyro įrankiu.<br />

Tą teisių lygybę, kuri taip perdedama<br />

ir iškeliama, reikėtų pripažinti tiek,<br />

kiek ji priklauso žmogaus asmeniui ir<br />

kilnumui, išplaukia iš santuokinės sutarties<br />

ir yra įsišaknijusi santuokoje –<br />

čia iš tiesų abu sutuoktiniai turi visai<br />

tas pačias teises ir tokias pat pareigas.<br />

Likusiuose dalykuose privalo būti tam<br />

tikra nelygybė ir pavaldumas, kurio<br />

reikalauja šeimos gerovė ir reikiama<br />

namų bendruomenės bei tvarkos vienybė<br />

ir tvirtumas.<br />

Tačiau kur dėl pakitusio žmogiškų<br />

santykių būdo bei papročių reikia<br />

vienaip ar kitaip pakeisti ištekėjusios<br />

moters socialines ar ekonomines sąlygas,<br />

ten viešoji valdžia turi pritaikyti<br />

žmonos pilietines teises šių laikų reikmėms<br />

ir troškimams, atsižvelgusi į<br />

visa, ko reikalauja įvairios natūralios<br />

moteriškos lyties savybės, dori papročiai<br />

bei šeimos bendrasis gėris. Taip pat<br />

turi likti nepažeista esminė namų bendruomenės<br />

tvarka, kuri įkurta aukštesnės<br />

nei žmogiškoji, tai yra dieviškosios<br />

valdžios bei išminties, ir kokios negali<br />

pakeisti nei viešieji įstatymai, nei asmeniniai<br />

įgeidžiai.<br />

Tačiau šiuolaikiniai santuokos neapkentėjai<br />

eina dar toliau ir tikrą bei<br />

solidžią meilę, tą santuokinės laimės ir<br />

intymaus malonumo pamatą, pakeičia<br />

kažkokiu aklu savybių atitikimu bei<br />

charakterių sutarimu, kurį vadina simpatija<br />

– jeigu jos pritrūksta, moko jie,<br />

susilpnėja ar visai nutrūksta vieninte­<br />

lis ryšys, jungiantis sielas. Ką kita tai<br />

reiškia, jei ne statyti namą ant smėlio<br />

Tuomet jis, iki šiol atlaikęs priešingumų<br />

bangas, kaip sakė Viešpats Kristus,<br />

bus nuolat klibinamas ir sugrius: „Pakilo<br />

vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo,<br />

o jo griuvimas buvo smarkus“ 6 .<br />

Ir priešingai, namas, pastatytas ant uolos,<br />

tai yra ant sutuoktinių tarpusavio<br />

meilės, sustiprintas noria ir pastovia<br />

sielų sąjunga, nebus sukrėstas jokių<br />

negandų ir niekuomet negrius.<br />

Iki šiol, garbingieji Broliai, gynėme<br />

dvi pirmąsias labai vertingas krikščioniškos<br />

santuokos gėrybes, į kurias<br />

taikosi šiandieniniai visuomenės griovėjai.<br />

Tačiau šias gėrybes toli lenkia<br />

trečioji – sakramento gėrybė, tad nieko<br />

nuostabaus, jog regime juos daug uoliau<br />

puolant pirmiausia šį pranašumą.<br />

Iš pradžių jie dėsto, kad santuoka yra<br />

visiškai profaniškas ir vien civilinis<br />

dalykas, kuris jokiu būdu neturi būti<br />

pavaldus religinei bendrijai – Kristaus<br />

Bažnyčiai, tačiau vien civilinei visuomenei.<br />

Po to prideda, kad santuokinę<br />

sutartį reikia išlaisvinti nuo bet kokio<br />

nesutraukomo ryšio, o sutuoktinių išsiskyrimus<br />

arba skyrybas ne tik toleruoti,<br />

bet ir pripažinti įstatymu. Iš to išplaukia,<br />

kad, nuo santuokos nuplėšus bet<br />

kokį šventumą, ji turi būti priskaityta<br />

prie profaniškų ir civilinių dalykų.<br />

Pirmą punktą jie remia tuo, kad<br />

patį civilinį aktą (jų vadinamą „civiline<br />

santuoka“) reikėtų laikyti tikrąja santuokine<br />

sutartimi, o religinis aktas tėra<br />

tam tikras priedėlis, kurį galų gale galima<br />

leisti labiau prietaringai liaudžiai.<br />

Po to be jokio varžymosi jie užsinori,<br />

kad santuokoje galėtų mišriai jungtis<br />

katalikai su nekatalikais, visai nebeatsižvelgiant<br />

į religiją ir nebeprašant religinės<br />

valdžios sutikimo. Kita išvada yra<br />

visiškų skyrybų pateisinimas bei gyrimas<br />

ir skatinimas tų civilinių įstatymų,<br />

kurie palankūs šio ryšio nutraukimui.<br />

Tai, kas pabrėžtina dalykuose, priklausančiuose<br />

kiekvienos ir ypač krikščioniškos<br />

santuokos bei sakramento<br />

prigimčiai, išsamiau aptarta ir rimtais<br />

argumentais nušviesta Leono XIII laiške<br />

enciklikoje, kurį dažnai minėjome ir<br />

aiškiai prisiėmėme sau. Todėl čia pasi­<br />

6<br />

Mt 7, 27.

---

kliaujame juo, manydami, kad Mums<br />

užteks tik kai ką pakartoti.<br />

Jau vien proto šviesa mums pakankamai<br />

rodo, – ypač jei patyrinėtume<br />

senovinius istorijos paminklus, jei paklaustume<br />

nuolatinio tautų suvokimo,<br />

jei prašytume patarimo pas visų tautų<br />

nuostatas ir papročius, – kad netgi prigimtinėje<br />

santuokoje yra kažkas sakralaus<br />

ir religinio, kažkas „ne atsitiktinio,<br />

bet įgimto, ne žmonių sukurto, bet<br />

esan čio pačioje prigimtyje“, kažkas,<br />

„kie no autorius yra Dievas ir kas nuo<br />

pat pradžių buvo lyg užuomina į Dievo<br />

Žodžio įsikūnijimą“ 7 . Šventa santuokos<br />

priežastis, tampriai susijusi su religija ir<br />

šventų dalykų tvarka, kyla tiek iš tos dieviškos<br />

pradžios, kurią anksčiau minėjome,<br />

tiek iš jos tikslo – gimdyti ir auklėti<br />

Dievo vaikus bei per krikščionišką meilę<br />

ir tarpusavio pagalbą pavesti Dievui<br />

pačius sutuoktinius. Galiausiai ji kyla<br />

iš pačių prigimtinių santuokos pareigų,<br />

nustatytų Dievo Tvėrėjo numatančio<br />

pro to: kad ji taptų gyvybės perdavimo<br />

įrankiu, tėvams kaip padėjėjams pasitarnaujant<br />

dieviškajai visagalybei. Čia<br />

prisideda naujas kilnumo pagrindas,<br />

kylantis iš sakramento, kuris padaro<br />

krikš čionių santuoką žymiai kilnesnę<br />

ir pakelia ją į tokią didybę, kad ji<br />

Apaštalui atrodo „didžia paslaptimi“ ir<br />

„visų gerbiama“ 8 .<br />

Toji religinė santuokos prigimtis<br />

ir tai, kad ji žymi tą didingą sutarimą<br />

bei sąjungą tarp Kristaus ir Bažnyčios,<br />

reikalauja iš sutuoktinių šventos<br />

pagarbos krikščioniškai santuokai ir<br />

šventų pastangų, kad santuoka, kurią<br />

jie patys sudarys, kuo labiau priartėtų<br />

prie tojo provaizdžio.<br />

Tačiau toli nuo to, ir dažnai ne be<br />

pavojaus amžinajam gyvenimui, yra<br />

tie, kurie lengvabūdiškai sudaro mišrias<br />

santuokas. Motiniška Bažnyčios meilė<br />

ir apdairumas dėl labai svarbių priežasčių<br />

savuosius nuo jų sulaiko, kaip matoma<br />

iš daugelio dokumentų, apimtų<br />

Kodekso kanonu, kuris nutaria: „Bažnyčia<br />

visur griežtai draudžia sudaryti<br />

santuoką tarp dviejų krikštytų asmenų,<br />

iš kurių vienas katalikas, o kitas įsirašęs<br />

į eretišką ar schizmatinę sektą. Jeigu<br />

kyla pavojus, kad bus<br />

suklaidintas katalikas<br />

sutuoktinis ar vaikas,<br />

tokia santuoka draudžiama<br />

ir dieviškuoju<br />

įstatymu“ 9 . Nors Bažnyčia<br />

kartais dėl laiko,<br />

daiktinių ar asmeninių<br />

priežasčių neatsisako<br />

duoti dispensos nuo<br />

šių griežtų nurodymų<br />

(jei tik nepažeidžiama<br />

dieviškoji teisė ir, kiek<br />

tai įmanoma, atitinkamomis<br />

garantijomis<br />

pašalintas suklaidinimo<br />

pavojus), tačiau<br />

var giai įmanoma pasiekti,<br />

kad katalikas<br />

sutuoktinis iš tokios<br />

santuokos nepajustų<br />

jokios žalos.<br />

Neretai iš to plaukia<br />

apverktinas palikuonių<br />

atkritimas nuo<br />

religijos ar bent greitas<br />

smukimas į religinį<br />

abejingumą, vadinamą<br />

indiferentizmu, kuris<br />

artimas netikėjimui ir bedievystei. Taip<br />

pat atsitinka, kad mišriose santuokose<br />

daug sunkiau pasiekti to gyvo sielų<br />

ati tikimo, kuris kyla iš minėtos paslapties<br />

– slėpiningos Bažnyčios sąjungos<br />

su Kristumi.<br />

Lengvai nusilpsta toji glaudi sielų<br />

bendrystė, kuri, būdama Kristaus Bažnyčios<br />

žymė ir požymis, turi būti ir<br />

krikščioniškos santuokos ženklas, garbė<br />

ir papuošalas. Juk sielų ryšys paprastai<br />

nutrūksta ar bent susilpnėja ten, kur<br />

didžiausiuose ir aukščiausiuose žmogaus<br />

garbinamuose dalykuose, tai yra<br />

religijos tiesose ir jausmuose, protai ima<br />

nesutarti, o valios išsiskiria. Iš čia kyla<br />

pavojus, kad sunyks meilė tarp sutuoktinių<br />

bei susvyruos namų bendruomenės<br />

taika ir laimė, kuri pirmiausiai kyla<br />

iš širdžių vienybės. Todėl jau prieš daug<br />

amžių senoji Romos teisė nustatė: „Santuoka<br />

yra vyro ir moters sąjunga, viso<br />

gyvenimo bendrystė ir dieviškosios bei<br />

žmogiškosios teisės bendruomenė“ 10 .<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Tačiau svarbiausia, garbingieji Broliai,<br />

kaip jau įspėjome, šiam Atpirkėjo<br />

Kristaus įsakytam santuokos atnaujinimui<br />

ir ištobulinimui trukdo kasdien<br />

vis lengvesnė galimybė išsiskirti.<br />

Neopagonybės skatintojai, nepasimokę<br />

iš liūdnų pasekmių, puola šventą<br />

santuokos neišardomumą, kasdien vis<br />

uoliau stengiasi prastumti skyrybas<br />

palengvinančius įstatymus ir įrodinėja,<br />

kad reikėtų patvirtinti leidimą skirtis ir<br />

kad kitas, esą humaniškesnis įstatymas<br />

turėtų pakeisti pasenusius nuostatus.<br />

Jie pateikia daug ir įvairių skyrybų<br />

priežasčių: vienas, kurios kyla iš<br />

asmenų ydų ir kaltės, kitas – iš daiktų<br />

(pirmąsias vadina subjektyviomis,<br />

antrąsias – objektyviomis). Šios priežastys<br />

esą padaro neperskiriamą gyvenimo<br />

bendrystę sunkia ir nenaudinga.<br />

Jie šias priežastis ir įstatymus bando<br />

įrodyti įvairiais būdais: pirmiausia iš<br />

abiejų sutuoktinių gėrio (nes vienas<br />

esąs nekaltas ir todėl turįs teisę atsiskir­<br />

9<br />

7<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, Kan. teis. kod., c. 1060.<br />

7<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, 1880 vasario 10<br />

1880 vasario 10 d.<br />

Modestinus 10 d. 8 (in Plg. Dig., Ef 5, lib. 32; XXIII, Žyd 13, II: De 4. 9 Kan. teis. kod., c. 1060. 10 Modestinus<br />

8 (in Dig., lib. XXIII, II: De ritu nuptiarum),<br />

Plg. Ef 5, 32; Žyd 13, 4.<br />

ritu Lib. nuptiarum), I, Regularum. Lib. I, Regularum.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

29

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

ti nuo kaltojo, arba kaltasis turėtų būti<br />

dėl tos priežasties atskirtas nuo nenaudingo<br />

ir prievartinio ryšio); po to<br />

iš palikuonių gėrio – jie esą nepatiria<br />

tinkamo auklėjimo arba praranda jo<br />

vaisius, nes, pažeisti tėvų nesutarimų ir<br />

kitų blogybių, labai lengvai nukrypsta<br />

nuo dorybės kelio; taip pat iš bendrojo<br />

visuomenės gėrio, kuris esą reikalauja,<br />

kad visai išnyktų tos santuokos, nebegalinčios<br />

pasiekti ko reikalauja prigimtis;<br />

galiausiai galimybė sutuoktiniams<br />

išsiskirti turi tapti įstatymu, kad būtų<br />

užkirstas kelias nusikaltimams, kurių<br />

tikrai reikia bijoti dėl tų sutuoktinių<br />

bendro gyvenimo ar bendravimo,<br />

taip pat kad nebūtų kasdien vis labiau<br />

tyčiojamasi iš teismų ir įstatymų autoriteto,<br />

nes sutuoktiniai, norėdami<br />

išgauti trokštamą skyrybų nuosprendį,<br />

tyčia at lieka nusikaltimus, dėl kurių<br />

teisėjas pagal įstatymo nuostatus gali<br />

nutraukti ryšį, arba įžūliai meluoja ir<br />

prisiekia teisėjui juos padarę, nors šis<br />

aiškiai supranta aplinkybes. Todėl jie<br />

tauškia, kad įstatymus reikia visiškai<br />

pritaikyti prie šių reikmių, pakitusių<br />

mūsų meto sąlygų, žmonių nuomonių,<br />

valstybių institucijų bei papročių.<br />

Kiekviena iš šių priežasčių, o ypač<br />

visos kartu sudėjus, esą rimtai įrodo,<br />

kad tam tikromis aplinkybėmis reikia<br />

suteikti galimybę skirtis.<br />

Kiti, stebėtinai įžūliai dar toliau<br />

pažengę, mano, kad santuoką, kaip<br />

vien privačią sutartį, reikia visai palikti<br />

kiekvieno iš sutuoktinių sutikimui ir<br />

privačiam sprendimui, kaip yra kitų<br />

privačių sutarčių atveju, ir todėl ją galima<br />

dėl bet kurios priežasties išskirti.<br />

Iš tiesų, prieš visas šias beprotybes,<br />

garbingieji Broliai, stovi vienas aiškus<br />

Dievo įsakymas, visiškai patvirtintas<br />

Kristaus, kurio negali susilpninti jokie<br />

žmonių nutarimai ar tautų sprendimai,<br />

jokia įstatymų leidėjų valia: „Ką<br />

tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“<br />

11 . Todėl visiškai negalios skyrybos,<br />

atliktos žmogaus neteisingumo, ir<br />

todėl, kaip jau ne kartą matėme, pats<br />

Kristus teisėtai pabrėžė: „Kiekvienas,<br />

kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja.<br />

Ir kas veda vyro atleistąją,<br />

taip pat svetimauja“ 12 . Šie Kristaus<br />

žodžiai taikomi kiekvienai santuokai,<br />

net grynai natūraliai teisėtai, kadangi<br />

kiekvienai santuokai būdingas neišardomumas,<br />

kuris, kalbant apie paties<br />

ryšio nutraukimą, yra visai nepavaldus<br />

abiejų pusių norams ir jokiai pasaulietinei<br />

valdžiai.<br />

Reikia iš naujo prisiminti tą iškilmingą<br />

sprendimą, kuriuo Tridento<br />

Susirinkimas, grasindamas anatemos<br />

bausme, tai pasmerkė: „Kas sako, kad<br />

dėl erezijos, paleistuviško gyvenimo<br />

kartu arba dėl tyčinio nebuvimo su sutuoktiniu<br />

galima nutraukti santuokos<br />

ryšį, tebūnie anatema“ 13 . Ir: „Jei kas<br />

sako, kad Bažnyčia klysta, jei mokė ir<br />

moko, jog pagal Evangelijos ir apaštalų<br />

doktriną negalima nutraukti santuokos<br />

ryšio dėl kito sutuoktinio svetimavimo;<br />

jog nei vienas, net nekaltasis,<br />

nedavęs dingsties svetimavimui, negali<br />

sudaryti kitos santuokos, kol sutuoktinis<br />

gyvas; ir jog paleistuvauja tas, kas,<br />

atleidęs svetimautoją, veda kitą, ir ta,<br />

kuri, apleidusi svetimautoją, išteka už<br />

kito, tebūnie anatema“ 14 .<br />

Kadangi to mokiusi ir tebemokanti<br />

Bažnyčia neklydo ir neklysta,<br />

yra visai aišku, kad santuokos ryšio<br />

negalima nutraukti net dėl svetimavimo<br />

ir kad kitos paprastai pateikiamos<br />

skyrybų priežastys yra dar silpnesnės<br />

bei dar mažiau galioja, todėl jų galime<br />

visai nepaisyti.<br />

Vis dėlto, galima lengvai išspręsti<br />

sunkumus, kurie prieš ryšio tvirtumą<br />

pateikiami kaip minėtos trys priežastys.<br />

Visi šie sunkumai įveikiami ir<br />

pavojai nuvejami, jei, kartais susidarius<br />

kraštutinėms aplinkybėms, sutuoktiniams<br />

leidžiamas negalutinis išsiskyrimas,<br />

išlaikant nepažeistą ir pilną ryšį.<br />

Tai aiškiais kanonų žodžiais leidžia ir<br />

Bažnyčios įstatymai, aptariantys guolio,<br />

stalo ir būsto atskyrimą 15 . Tokio<br />

atskyrimo priežastis, sąlygas, būdą ir<br />

garantijas, – būtinas dėl vaikų auklėjimo<br />

ir šeimos išlaikymo, bei norint kiek<br />

įmanoma užkirsti kelią visiems nepatogumams<br />

sutuoktiniui, vaikui ar pačiai<br />

civilinei bendruomenei, – nustatyti<br />

priklauso šventiesiems įstatymams ir iš<br />

dalies taip pat civiliniams dėl civilinių<br />

aplinkybių ir pasekmių.<br />

Tai, ką galime pasakyti ir ką anksčiau<br />

palietėme, pabrėždami neišardomą<br />

santuokos tvirtumą, tiek pat teisėtai<br />

galioja, kai atmetame būtinumą<br />

ir galimybę skirtis bei neigiame, jog<br />

kokie nors valdininkai turi galią tai<br />

liesti. Tiek, kiek už pirmąjį [santuokos<br />

neišardomumą] kalba jo didžiulė nauda,<br />

tiek pasirodo nuostolių, kalbant<br />

apie kitą pusę [skyrybas] – nuostolių,<br />

pražūtingų tiek pavieniams žmonėms,<br />

tiek visai žmonių bendruomenei.<br />

Vėl pasinaudojant Mūsų pirmtako<br />

žodžiais: nereikia nei minėti, kad kiek<br />

daug gėrybių savyje turi neišardomas<br />

santuokos tvirtumas, tokį blogybių derlių<br />

neša skyrybos. Vienoje pusėje, t. y.<br />

kai ryšys neliečiamas, matome sveikas<br />

ir saugias santuokas, o kitoje pusėje,<br />

t. y. pasiūlant sutuoktiniams skirtis ir<br />

ginčijant skyrybų pavojingumą, regime,<br />

kaip pačios santuokinės sutartys<br />

susvyruoja ir jas užvaldo nerimas. Čia<br />

abipusis geranoriškumas ir gėrybių<br />

bendrystė nuostabiai sutvirtinta, ten –<br />

apgailėtinai susilpninta, jau vien dėl<br />

atsiradusios galimybės išsiskirti. Čia<br />

sutuoktinių skaisčiai ištikimybei duota<br />

labai reikalinga parama, ten gausu pražūtingų<br />

paskatinimų neištikimybei.<br />

Čia veiksmingai skatinama priimti,<br />

sau goti ir auklėti vaikus, ten tai susiję<br />

su didžiausiais nuostoliais. Čia uždarytos<br />

durys nesutarimams tarp šeimų<br />

ir giminių, ten labai dažnai atsiranda<br />

proga ginčui. Čia pavyduliavimo sėkla<br />

užgožta, ten – gausiai ir daug plačiau<br />

išbarstyta. O ypač – čia lengviau atstatomas<br />

ir grąžinamas moterų kilnumas<br />

bei pašaukimas tiek namų, tiek pilietinėje<br />

visuomenėje, ten – jis nevertai<br />

nuslopinamas, nes žmonoms gresia pavojus,<br />

„kad bus paliktos, jei nevergaus<br />

vyrų geiduliams“ 16 .<br />

Juk jei šeimų irimo, užbaigiant rimtais<br />

Leono XIII žodžiais, „ir karalysčių<br />

tvarkos laužymo niekas taip neskatina,<br />

kaip dorovės sugedimas, tuomet lengvai<br />

matome, kad didžiausios šeimų ir<br />

valstybių gerovės priešės yra skyrybos,<br />

gimstančios iš iškrypusių tautų papro­<br />

12 16<br />

11 Lk 16, 18.<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum,<br />

Mt 19, 6. 12 Lk 16, 18. 13 Trid. Susir., ses. XXIV, c. 5. 14 Trid. Susir., ses. XXIV, c. 7. 15 Kan. teis. kod., cc. 1128 ir toliau.<br />

11 13<br />

16 Mt 19, 6.<br />

Trid. Susir., ses. XXIV, c. 5.<br />

1880 vasario 10 d.<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, 1880 vasario 10 d.<br />

14<br />

Trid. Susir., ses. XXIV, c. 7.<br />

15<br />

Kan. teis. kod., cc. 1128 ir toliau.<br />

30<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)

---

čių ir, kaip rodo faktai, atveriančios kelią<br />

bei duris dar ydingesniems privataus<br />

ir viešojo gyvenimo įpročiams. Aišku,<br />

jog šios blogybės dar daug didesnės,<br />

jei įvertinsime, kad kartą suteikus galimybę<br />

skirtis, nebeliks jokių varžtų,<br />

kurie pajėgtų skyrybas sulaikyti kokiose<br />

nors anksčiau numatytose ribose.<br />

Juk pavyzdžių galia yra didelė, bet<br />

geismų – dar didesnė. Jiems skatinant,<br />

tikrai atsitiks, kad kasdien vis plačiau<br />

šliauždamas troškimas skirtis prarys<br />

daugelį sielų, lyg užkrėtimu plintanti<br />

liga ar vandens potvynis, išsiliejęs per<br />

pralaužtus pylimus“ 17 .<br />

Todėl, kaip skaitome tame laiške,<br />

„jei nepasikeis toji nuomonė, šeimos<br />

ir žmonių bendruomenė turės nuolat<br />

bijoti, kad jų neištiktų... nelemta<br />

visokios tvarkos griūtis ir suirimas“ 18 .<br />

Visa tai, kas buvo paskelbta jau prieš<br />

penkiasdešimt metų, visiškai patvirtina<br />

kasdien augantis doros sugedimas<br />

ir negirdėtas šeimos nuosmukis tuose<br />

kraštuose, kur valdo komunizmas.<br />

III.<br />

Iki šiol, garbingieji Broliai, su pagarbia<br />

nuostaba prisiminėme, ką mūsų<br />

giminės išmintingasis Kūrėjas ir Atpirkėjas<br />

nustatė dėl žmonių santuokos, o<br />

taip pat liūdėjome, kad toks malonus<br />

dieviškojo gerumo nu tarimas dabar<br />

visur žlugdo mas ir trypiamas žmonių<br />

geidulių, klaidų ir ydų. Todėl dera,<br />

kad, vedami tėviško rūpesčio, atkreiptume<br />

į tai mūsų dėmesį ir imtume<br />

ieškoti vaistų, galinčių išgydyti tuos<br />

mūsų pasmerktus pražūtingus piktnaudžiavimus<br />

ir visur atstatyti deramą<br />

pagarbą santuokai.<br />

Pirmiausia bus naudinga prisiminti<br />

tą tvirtą tiesą, pabrėžiamą sveikos<br />

filosofijos ir ne mažiau – šventosios<br />

teologijos: kas nukrypsta nuo teisingos<br />

tvarkos, negali grįžti prie pirmykščio<br />

ir jos prigimtį atitinkančio būvio kitu<br />

keliu, nei sugrįžtant prie dieviškosios<br />

normos, kuri (kaip moko Angeliškasis<br />

[mokytojas]) 19 , yra visokio teisumo pavyzdys.<br />

Tai pagrįstai pabrėžė laim. atm.<br />

Mūsų pirmtakas Leonas XIII prieš<br />

natūralistus šiais griežtais žodžiais:<br />

„Dievas yra numatęs įstatymą, kad mes<br />

pajuntame paties Dievo ir prigimties<br />

nustatytus dalykus esant tuo naudingesnius<br />

ir išmintingesnius, kuo labiau<br />

jie lieka pirmykštėje būklėje, nepaliesti<br />

ir nepakeisti. Juk Dievas, visų dalykų<br />

Tvėrėjas, gerai žinojo, kas naudinga<br />

kiekvieno iš jų įsteigimui ir išlaikymui,<br />

bei visus juos taip sutvarkė savo valia ir<br />

protu, kad jie tinkamai pasiektų savo<br />

tikslą. Tačiau jei žmonių lengvabūdiškumas<br />

ar nedorumas panori keisti ir<br />

trikdyti Apvaizdos nustatytą dalykų<br />

tvarką, tuomet net išmintingiausios<br />

ir naudingiausios institucijos ima arba<br />

trukdyti, arba nebeduoda naudos<br />

– įvedus pakeitimus, jos arba prarado<br />

naudingą galią, arba pats Dievas norėjo<br />

skirti tokią bausmę dėl mirtingųjų<br />

išdidumo bei įžūlumo“ 20 .<br />

Todėl norint atstatyti teisingą santuokos<br />

tvarką, visi turėtų susimąstyti<br />

apie dievišką santuokos sampratą ir<br />

stengtis prie jos prisitaikyti.<br />

Kadangi tokioms pastangoms priešinasi<br />

nesutramdyto geidulingumo<br />

jė ga, – kuri yra pagrindinė nuodėmių<br />

prieš šventus santuokos įstatymus prie­<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

žastis, nes žmogus nepajėgia suvaldyti<br />

savo geidulių, pats netapdamas pavaldus<br />

Dievui, – tuomet ją pagal Dievo<br />

nustatytą tvarką pirmiausia ir reikia gydyti.<br />

Juk galioja tvirtas dėsnis, kad tas,<br />

kuris pasiduoda Dievui, padedant dieviškajai<br />

malonei, gali sutramdyti savo<br />

geismą ir troškimus, o kas sukyla prieš<br />

Dievą, patiria ir kenčia vidinį galingą<br />

geidulių puolimą. Kokia protinga ši<br />

tvarka, paaiškina šv. Augustinas: „Žemesniajam<br />

dera būti valdomam aukštesniojo,<br />

kad tas, kuris nori valdyti už<br />

save žemesnius, pats pasiduotų už save<br />

aukštesniam. Suvok šią tvarką, ieškok<br />

ramybės! Tu – Dievui, kūnas – tau.<br />

Kas gali būti teisingiau Kas gražiau<br />

Tu – vyresniam, jaunesnis – tau. Tarnauk<br />

tam, kuris tave sukūrė, kad tau<br />

tarnautų visa, kas sukurta dėl tavęs.<br />

Nežinome tokios tvarkos ir neliepiame<br />

tokios tvarkos: „tau – kūnas,<br />

o tu – Dievui“, bet: „tu – Dievui, o<br />

tau – kūnas!“ Jei paniekinsi principą<br />

„tu – Dievui“, niekuomet nepasieksi<br />

„tau – kūnas“. Jei nepaklūsti Dievui,<br />

būsi kankinamas vergo“ 21 .<br />

Šią dieviškosios Išminties tvarką,<br />

įkvė pus Šventajai Dvasiai, liudija pats<br />

palaimintasis tautų Mokytojas, pri si­<br />

17<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum,<br />

21<br />

Šv. August., Enarr. in Ps. 143.<br />

20<br />

17 Leonas XIII, Laišk. 18 enc., Arcanum,<br />

19<br />

1880 Leonas vasario XIII, 10 Laišk. d. enc., Arcanum, 1880 vasario 10 d. Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, 1880 vasario 10 d. Šv.<br />

18<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum,<br />

1880 vasario 20 10 d.<br />

21<br />

Tomas Akvin., Summ. theolog., I–II, q. 91 a. 1–2. Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, 1880 vasario 10 d. Šv. August.,<br />

1880 Enarr. vasario in Ps. 10 143. d.<br />

19<br />

Šv. Tomas Akvin., Summ. theolog.,<br />

I–II, q. 91 a. 1–2.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

<strong>31</strong>

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

minęs senuosius išminčius,<br />

sugadinti, juo labiau, kad, norėdami<br />

kurie ne norėjo garbinti ir gerbti<br />

jų pažinto ir ištirto visų daiktų<br />

Kūrėjo: „Todėl, – sako jis,<br />

– Dievas per jų širdžių geismus<br />

atidavė juos tokiam netyrumui,<br />

kad jie patys teršė savo kūnus“,<br />

ir vėl: „Štai kodėl Dievas<br />

paliko juos gėdingų aistrų<br />

valiai“ 22 . Juk „Dievas priešinasi<br />

išpuikėliams, o nuolankiesiems<br />

teikia malonę“ 23 , be kurios, kaip<br />

įspėja tas pats tautų Mokytojas,<br />

laikytis Dievo įstatymo,<br />

sutuoktiniai dažnai turi patirti<br />

sunkių ir ilgų išmėginimų.<br />

Jais, kaip mus moko patirtis,<br />

silpnas žmogus pasinaudoja<br />

lyg argumentais, manydamas,<br />

kad jau yra atleistas nuo Dievo<br />

įstatymo vykdymo.<br />

Todėl, kad žmogiškus protus<br />

apšviestų ir žmonių papročius<br />

vestų ne koks nors dieviškojo<br />

įstatymo iškreipimas<br />

žmogus nepajėgia pažaboti<br />

ar sugadinimas, bet teisingas<br />

sukilusio geidulingumo 24 .<br />

Niekas negali kaip reikia<br />

numalšinti šios nesutramdomos<br />

galios, jei pirmiau pati<br />

siela nuolankiai nevykdo klusnumo<br />

ir pagarbumo pareigos<br />

savo Kūrėjui, todėl visų pirma<br />

būtina, kad tuos, kurie susaisto<br />

save šventais santuokos ryšiais,<br />

visiškai persmelktų vidinis ir<br />

nuoširdus pamaldumas Dievui,<br />

suteikiantis formą visam<br />

jų gyvenimui, o protą ir valią<br />

pripildantis giliausia pagarba<br />

Dievo Didenybei.<br />

Todėl visiškai teisingai ir<br />

vedami tikrai krikščioniškos<br />

dvasios elgiasi tie sielų ganytojai, kurie,<br />

siekdami, kad sutuoktiniai santuokoje<br />

nenukryptų nuo Dievo įstatymo,<br />

pirmiausia paragina juos imtis<br />

pamaldumo ir religinės praktikos, jog<br />

jie visiškai atsiduotų Dievui, uoliai<br />

prašytų jo pagalbos, dažnai priimtų<br />

sakramentus, puoselėtų ir išlaikytų<br />

siems natūraliomis priemonėmis, tačiau<br />

klysta manantieji, kad jų užtenka,<br />

norint įtvirtinti santuokos sutarties<br />

skaistumą, arba kad jie veiksmingesni<br />

nei antgamtinės malonės pagalba.<br />

Toks santuokos ir doros prisitaikymas<br />

prie dieviškų santuokos įstatymų,<br />

be kurių neįmanoma šios santuokos<br />

ir autentiškas suvokimas, prie<br />

pamaldumo Dievui ir pastangų<br />

jam paklusti reikia pridėti<br />

nuoširdų ir nuolankų klusnumą<br />

Bažnyčiai. Juk pats Viešpats<br />

Kristus paskyrė Bažnyčią<br />

tiesos mokytoja, kad ji valdytų<br />

bei tvarkytų taip pat ir moralės<br />

dalykus, net jei daugelis jų yra<br />

pasiekiami ir žmogaus protui.<br />

Dievas net natūralių religinių<br />

ir dorovinių tiesų srityje proto<br />

šviesą papildė apreiškimu,<br />

kad „ir dabartinėje žmonijos<br />

būklėje visi be kliūčių, su tvirtu<br />

tikrumu ir be jokių klaidos<br />

priemaišių galėtų pažinti“ 25 , kas<br />

yra teisinga ir atitinka tiesą. Jis taip pat<br />

tam tikslui įsteigė Bažnyčią kaip visų<br />

religinių bei dorovinių tiesų saugotoją<br />

ir mokytoją, todėl tikintieji, norėdami<br />

apsisaugoti nuo proto klaidų ir papročių<br />

sugedimo, turi jai paklusti ir pavesti<br />

savo protą bei valią. Kad jie neprarastų<br />

šios pagalbos, kurią Dievas teikia iš tokio<br />

visuomet dorą ir visuose dalykuose veiksmingai atnaujinti, reikalauja,<br />

dosnaus gerumo, būtina, jog jie pa­<br />

Dievui atsidavusią valią.<br />

Tačiau labai klysta tie, kurie, paniekinę<br />

ir apleidę prigimtį pranokstančius<br />

dalykus, mano galintys natūraliais<br />

mokslais ar išradimais (biologijos,<br />

genetikos ir kt.) paskatinti žmones<br />

sutramdyti kūno geismus. Nenorime<br />

teigti, kad reikia apleisti natūralius<br />

dalykus, kurie nėra nedori; juk vienas<br />

tėra ir prigimties, ir malonės autorius<br />

– Dievas, kuris abiejų rūšių gėrybes<br />

skyrė žmonių vartojimui ir naudai.<br />

Todėl galima ir reikia padėti tikintiekad<br />

visi be kliūčių, su tvirtu tikrumu<br />

ir be jokių įsimaišiusių klaidų galėtų<br />

pažinti tuos įstatymus. Tačiau lengva<br />

pastebėti, kiek gali įsiskverbti apgaulių<br />

ir kokios įsipainioti klaidos, jei šį<br />

dalyką paliktume kiekvienam tirti<br />

vien proto šviesa arba jei apreikštosios<br />

tiesos ieškotume privačiu aiškinimu.<br />

Jei tai galioja daugeliui kitų moralinės<br />

tvarkos tiesų, tai tuo labiau reikia saugotis<br />

tose, kurios siejasi su santuoka,<br />

nes geismo jėga gali lengvai įsiveržti į<br />

trapią žmogišką prigimtį, ją apgauti ir<br />

klustų ne tik iškilmingiems Bažnyčios<br />

nutarimams, bet ir atitinkamu būdu<br />

kitoms konstitucijoms ir dekretams,<br />

uždraudžiantiems ir pasmerkiantiems<br />

kokias nors pavojingas ar klaidingas<br />

nuomones 26 .<br />

Todėl tikintieji krikščionys tebūna<br />

atsargūs ir šiandien plačiai aptariamais<br />

santuokos klausimais tegul nepasitiki<br />

vien savo nuomone bei nesileidžia suvedžiojami<br />

klaidingai suprastos proto<br />

laisvės, arba vadinamosios „autonomijos“.<br />

Kiekvienam tikram krikščioniui<br />

22<br />

Rom 1, 24. 26.<br />

25<br />

Vatikano I Susirink., ses. III, cap. 2.<br />

22<br />

23<br />

26<br />

Jok<br />

Rom<br />

4,<br />

1,<br />

6.<br />

24. 26. 23 Jok 4, 6. 24 Plg. Rom 7; 8. 25 Vatikano I Susirink., ses. III, cap. 2. Plg. Plg. Vatikano Vatikano I Susirink., I Susirink., ses. ses. III, cap. III,<br />

24 cap.<br />

Plg.<br />

4;<br />

Rom<br />

Kan.<br />

7;<br />

teis.<br />

8.<br />

kod., c. 1324.<br />

4; Kan. teis. kod., c. 1324.<br />

32<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)

---

visiškai svetima taip išdidžiai pasitikėti<br />

savo protingumu, kad imtų sutikti tik<br />

su tais dalykais, kuriuos pats suvokė iš<br />

pačių daiktų tvarkos, bei manyti, jog<br />

Bažnyčia, pasiųsta Dievo mokyti ir<br />

vesti tautų, prasčiau išmano šių dienų<br />

problemas ir aplinkybes. Taip pat neleistina<br />

sutikti ir paklusti vien tam, ką<br />

ji įsakė mūsų minėtais iškilmingais nutarimais,<br />

bei galvoti, kad likusiuose jos<br />

dekretuose esama klaidų arba kad jie<br />

nėra pakankamai pagrįsti tiesos ir dorovės<br />

požiūriu. Priešingai, kiekvienam<br />

tikram tikinčiajam, tiek mokytam,<br />

tiek mokslų nėjusiam, dera visuose tikėjimo<br />

ir moralės dalykuose leistis valdomam<br />

ir vedamam šventosios Dievo<br />

Bažnyčios per jos vyriausiąjį ganytoją<br />

Romos pontifiką, kurį patį veda mūsų<br />

Viešpats Jėzus Kristus.<br />

Kadangi viską reikia vertinti pagal<br />

Dievo įstatymą ir valią, norint visuotinai<br />

ir visiems laikams atnaujinti santuoką,<br />

ypač svarbu gerai apie santuoką žodžiu<br />

ir raštu pamokyti tikinčiuosius – ne<br />

vieną kartą ir aplaidžiai, bet dažnai ir<br />

rimtai, aiškiais ir tvirtais<br />

argumentais, kad šios<br />

tiesos apšviestų protą ir<br />

paskatintų valią. Tegul jie<br />

sužino ir uoliai apmąsto,<br />

kokią išmintį, šventumą,<br />

gerumą Dievas parodė<br />

žmonijai įsteigdamas santuoką,<br />

įtvir tindamas ją<br />

šventais įstatymais, o ypač<br />

nuostabiai iškeldamas ją<br />

iki sakramento garbės.<br />

Šiuo sakramentu krikščionims<br />

sutuoktiniams<br />

atvertas gausus malonių<br />

šaltinis, kad jie galėtų<br />

skaisčiai ir ištikimai saugoti<br />

kilniąsias santuokos<br />

ribas savo pačių, savo vaikų<br />

ir valstybės bei žmonių<br />

visuomenės gerovei ir<br />

išganymui.<br />

Iš tiesų, jei šiandieniniai santuokos<br />

griovėjai telkia visas jėgas, kad kalbomis,<br />

raštais, knygomis ir pamfletais bei<br />

kitais nesuskaitomais būdais iškreiptų<br />

protą, sugadintų valią, suterštų santuokinę<br />

skaistybę, išgirtų net gėdin­<br />

giausias ydas, tai tuo labiau jūs, garbingieji<br />

Broliai, kuriuos „Šventoji Dvasia<br />

paskyrė vyskupais, kad ganytumėte<br />

Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs<br />

savo krauju“ 27 , taip pat turite visomis<br />

jėgomis patys ir per jums patikėtus<br />

kunigus bei gerai parinktus Mūsų taip<br />

vertinamos ir skatinamos Katalikų<br />

akcijos pasauliečius, pašauktus padėti<br />

hierarchiniam apaštalavimui, kiekvienu<br />

leistinu būdu tiesą priešpriešinti<br />

klaidai, skaistų tyrumą – gėdingai ydai,<br />

Dievo vaikų laisvę 28 – geismų vergovei,<br />

tikros santuokinės meilės amžinumą<br />

bei pažadą iki mirties nepažeisti sakramento<br />

ištikimybės – nelemtam skubėjimui<br />

skirtis.<br />

Todėl tikintieji turi visa širdimi<br />

dėkoti Dievui, kad juos saisto jo įsakymai<br />

ir meiliai verčia kuo toliau bėgti<br />

nuo bet kokios kūno stabmeldystės ir<br />

gėdingos geismų vergovės. Tegul jie<br />

visuomet bjaurisi ir visomis jėgomis<br />

gręžiasi nuo tų nedorų prasimanymų,<br />

kurie, paniekinus tikrą žmogaus orumą,<br />

dabar žodžiu ir raštu platinami,<br />

vadinant juos „tobula santuoka“ – juk<br />

taip tobula santuoka sulyginama su<br />

tuo, ką visiškai teisingai vadiname „iškreipta<br />

santuoka“.<br />

Toks išganingas pamokymas apie<br />

krikščionišką santuoką ir religinė dis­<br />

27<br />

Apd 20, 28.<br />

28<br />

Plg. Jn 8, 32 ir toliau; Gal 5, 13.<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

ciplina tebūna toli nuo tų perdėtų fiziologinių<br />

instrukcijų, kurias šiais laikais<br />

kai kurie, save išdidžiai vadinantys santuokinio<br />

gyvenimo tobulintojais, bando<br />

primesti sutuoktiniams. Jie daug<br />

kalba apie fiziologinius dalykus ir taip<br />

greičiau moko meno klastingai nusidėti,<br />

nei dorybės skaisčiai gyventi.<br />

Todėl, garbingieji Broliai, Mes visa<br />

širdimi pritariame žodžiams, kuriuos<br />

laim. atm. Mūsų pirmtakas Leonas XIII<br />

yra pasakęs viso pasaulio vyskupams savo<br />

laiške enciklikoje apie krikščionišką<br />

santuoką: „Kiek tik galite pasiekti savo<br />

pastangomis, kiek pajėgiat savo autoritetu,<br />

stenkitės, kad Jūsų rūpesčiui patikėtose<br />

tautose būtų išlaikytas nepažeistas<br />

ir nesugadintas mokymas, kurį perdavė<br />

Viešpats Kristus ir dangaus valios aiškintojai<br />

apaštalai, kurio Katalikų Bažnyčia<br />

ir pati pamaldžiai laikosi, ir visais<br />

amžiais liepia laikytis tikintiesiems“ 29 .<br />

Tačiau nepakanka vien Bažnyčios<br />

pamokymo, kad ir geriausio, jog santuoka<br />

tuojau sustiprėtų pagal Dievo<br />

įstatymą; nors sutuoktiniai<br />

žinotų krikščioniškos<br />

santuokos doktriną,<br />

dar reikia, kad jie tvirtai<br />

norėtų laikytis šventųjų<br />

Dievo ir prigimties įstatymų<br />

santuokos srityje.<br />

Kad ir kas būtų teigiama<br />

ar propaguojama žodžiu<br />

ir raštu, tegul sutuoktiniai<br />

tvirtai ir pastoviai pasiryžta<br />

laikytis švento ir svarbiausio<br />

principo: visuose<br />

santuokos dalykuose be<br />

jokių abejonių klausyti<br />

ir norėti vykdyti Dievo<br />

įsakymus, visuomet teikti<br />

vienas kitam meilės<br />

pagalbą, saugoti skaisčią<br />

ištikimybę, niekuomet<br />

nepažeisti ryšio tvirtumo,<br />

krikščioniškai ir visuomet<br />

saikingai naudotis santuoka įgytomis<br />

teisėmis, ypač pirmuoju santuokos<br />

laikotarpiu, kad jei kada nors vėliau<br />

aplinkybės pareikalautų susilaikymo,<br />

jie abu, jau pripratę susilaikyti, mokėtų<br />

lengviau sutarti.<br />

29<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum,<br />

1880 vasario 10 d.<br />

27<br />

Apd 20, 28. 28 Plg. Jn 8, 32 ir toliau; Gal 5, 13. 29 Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, 1880 vasario 10 d.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

33

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Kad galėtų įgyti, išlaikyti ir vykdyti<br />

šią tvirtą valią, jiems ypač padės<br />

dažnas savo padėties apmąstymas bei<br />

veiksmingas gautojo sakramento prisiminimas.<br />

Tegul jie nuolat atmena,<br />

kad sakramentas juos lyg pašventino<br />

ir sustiprino jų luomo pareigoms bei<br />

kilnumui, kad šio sakramento galia,<br />

nors ir neįspaudžiama kaip charakteris,<br />

lieka amžinai. Tegul jie pamąsto<br />

apie šiuos šventojo kardinolo Roberto<br />

Bellarmino žodžius, pilnus tikros paguodos<br />

– jis, sutardamas su kitais žymiais<br />

teologais, rašo: „Galime dvejopai<br />

svarstyti apie santuokos sakramentą:<br />

pirma, kaip jis įvyksta, antra, kaip pasilieka<br />

įvykęs. Šis sakramentas panašus<br />

į Eucharistiją, kuri yra sakramentas ne<br />

tik tuomet, kai įvyksta, bet ir kai pasilieka<br />

30 – kol sutuoktiniai gyvena, tol<br />

jų bendrystė pasilieka kaip Kristaus ir<br />

Bažnyčios sakramentas“ <strong>31</strong> .<br />

Tačiau kad šio sakramento malonė<br />

atskleistų visą savo galią, turi prisidėti<br />

ir pačių sutuoktinių pastangos, kaip<br />

jau sakėme, kad jie, kiek tik leidžia jėgos,<br />

uoliai darbuotųsi vykdydami savo<br />

pareigas. Juk kaip prigimties tvarkoje<br />

reikia, kad žmogus savo pastangomis<br />

ir sumanumu pritaikytų Dievo duotas<br />

galias, – tik tuo būdu jos tampa<br />

tikrai veiksmingos, o apleistos neneša<br />

jokių vaisių, – taip ir malonės jėgos,<br />

tekančios į sielą iš sakramento ir ten<br />

pasiliekančios, turi būti pačių žmonių<br />

pastangomis ir darbu naudojamos.<br />

Todėl sutuoktiniai tegul neapleidžia<br />

juose esančios sakramento malonės 32 ,<br />

bet imasi uoliai vykdyti savo pareigas,<br />

net ir labai varginančias – tuomet jie<br />

pajus kasdien vis veiksmingesnę tos<br />

malonės galią. O jei kada manys, kad<br />

juos pernelyg slegia jų padėties bei<br />

gyvenimo vargai, tegul nepraranda<br />

vilties, bet skaito lyg jiems pasakytus<br />

tuos žodžius, kuriuos savo brangiam<br />

mokiniui, vos nepalūžusiam nuo<br />

sunkumų ir bėdų, apie Kunigystės<br />

sakramentą rašė šv. Paulius: „Todėl<br />

tau primenu reikalą atgaivinti Dievo<br />

malonės dovaną, suteiktą mano rankų<br />

uždėjimu. Dievas juk davė mums ne<br />

34<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

baimės dvasią, bet galybės, meilės ir<br />

savitvardos dvasią“ 33 .<br />

Tačiau visa tai, garbingieji Broliai,<br />

didele dalimi priklauso nuo sutuoktinių<br />

tinkamo tiek tolimesnio, tiek betarpiško<br />

pasirengimo santuokai. Niekas<br />

negali paneigti, kad tvirtas laimingos<br />

santuokos pamatas ir nelaimingosios<br />

griu vimas pradedamas ir parengiamas<br />

berniukų ir mergaičių sielose jau vaikystės<br />

ir paauglystės metu. Juk jei kas<br />

iki santuokos visuose dalykuose ieškojo<br />

tik savęs ir to, kas jam priklauso, kas<br />

nuolaidžiavo savo geiduliams, tam<br />

reikia bijoti, kad jis nebūtų toks pat<br />

ir santuokoje, koks buvo iki jos. Tuomet<br />

tokie sutuoktiniai pjaus tai, ką<br />

pasėjo 34 – liūdesį, varžymąsi, panieką<br />

vienas kitam, ginčus, veidmainiavimą,<br />

pasidygėjimą bendru gyvenimu, kuris<br />

iškils lyg siena tarp namų gyventojų. Ir<br />

kas blogiausia, jie ras tik pačius save su<br />

savo nežabotais geiduliais.<br />

Todėl sužadėtiniai tegul žengia į<br />

santuokos luomą tinkamiau nusiteikę<br />

ir pasirengę, kad, kilus nenumatytoms<br />

gyvenimo permainoms, visose reikmėse<br />

galėtų vienas kitam padėti, geriau<br />

pasirūpinti amžinuoju išganymu ir stiprėti<br />

kaip vidiniai žmonės iki Kristaus<br />

amžiaus pilnatvės 35 . Tai padės jiems būti<br />

savo mylimų vaikų atžvilgiu tokiais,<br />

kokiais Dievas nori, kad tėvai būtų savo<br />

palikuonims: būtent, kad tėvas iš tiesų<br />

būtų tėvu, o motina – motina. Jų geranoriška<br />

meile ir uoliomis pastangomis<br />

namų būstas, net labai trūkstant daiktų<br />

bei gyvenant tikroje ašarų pakalnėje, jų<br />

vaikams tetampa lyg pėdsaku to malonaus<br />

rojaus, kuriame žmonijos Kūrėjas<br />

apgyvendino pirmuosius žmones. Dėl<br />

to vaikai lengviau galės tapti gerais žmonėmis<br />

ir tobulais krikščionimis, jie persiims<br />

tikra Katalikų Bažnyčios dvasia,<br />

juose bus įdiegta ir toji kilni tėvynės<br />

meilė, kurios turime laikytis dėl teisingumo<br />

ir dėkingumo.<br />

Taip pat tie, kas mąsto kada nors<br />

sudaryti šią šventą santuoką, bei tie, kas<br />

rūpinasi krikščioniškai auklėti vaikus,<br />

turi stengtis daryti gera, saugotis blogo<br />

ir prisiminti tai, ką pabrėžėme Mūsų<br />

laiške enciklikoje apie auklėjimą: „Todėl<br />

nuo pat vaikystės reikia sutramdyti<br />

valios polinkius, jei jie blogi, ir vystyti,<br />

jei jie geri, o ypač stengtis įdiegti vaikų<br />

protuose Dievo pateiktą mokymą<br />

bei stiprinti jų sielas dieviškos malonės<br />

pagalba. Jeigu to pritruks, niekas<br />

nepajėgs įvesti saiko savo geiduliams,<br />

o Bažnyčios disciplina ir formavimas<br />

nepasieks to užbaigimo ir tobulumo,<br />

kurio mokė Kristus savo dangiška<br />

dokt rina ir dieviškais sakramentais,<br />

kad Bažnyčia taptų veiksminga visų<br />

žmo nių mokytoja“ 36 .<br />

Betarpiškas pasiruošimas gerai santuokai<br />

pirmiausia yra pastangos išsirinkti<br />

sutuoktinį; nuo jų priklauso, ar santuoka<br />

bus laiminga, ar ne, nes sutuoktiniai gali<br />

būti vienas kitam arba didžiulė pagalba<br />

krikščioniškai gyventi susituokus, arba<br />

didelis pavojus ir kliūtis. Kad neišmintingo<br />

pasirinkimo pasek mių nereikėtų<br />

kęsti visą gyvenimą, jie turėtų brandžiai<br />

pasirinkti sužadėtinį, prieš susaistant<br />

save su žmo gumi, kurio paskui reikės<br />

laikytis amžinai. Šiame pasirinkime jie<br />

pirmiausiai težiūri Dievo ir tikrosios<br />

Kristaus religijos, po to – savo, sužadėtinio<br />

ir būsimų palikuonių bei žmonių<br />

ir piliečių bendruomenės gerovės, nes ši<br />

bendruomenė kyla iš santuokos kaip iš<br />

šaltinio. Jie uoliai teprašo Dievo pagalbos,<br />

kad rinktųsi kaip reikalauja krikščioniška<br />

išmintis: ne vedami aklo ir nežaboto<br />

geismo, vien pelno troškimo ar<br />

kitų kilnumo stokojančių motyvų, bet<br />

tikros ir tiesios meilės bei nuoširdaus<br />

prisirišimo prie būsimo sutuoktinio. Be<br />

to, jie turi santuokoje siekti to tikslo,<br />

dėl kurio Dievas ją įsteigė. Galiausiai<br />

jie tegul nepamiršta renkantis sutuoktinį<br />

pasiklausti protingo tėvų patarimo<br />

bei tegul įvertina, kad tėvų brandesnis<br />

žmonių pažinimas ir patirtis gali užkirsti<br />

kelią pražūtingoms klaidoms šioje srityje<br />

– tuomet jie, pradėdami santuoką,<br />

gaus didesnę ketvirtojo Dievo įsakymo<br />

palaiminimą: „Gerbk savo tėvą ir motiną<br />

– tai pirmasis įsakymas su pažadu:<br />

Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei<br />

žemėje“ 37 .<br />

30<br />

Kaip priimama Komunija ir kaip nuolatos<br />

Kaip garbinamas priimama Komunija Švč. Sakramentas.<br />

ir kaip nuolatos 34<br />

33<br />

2 Tim 1, 6–7.<br />

36<br />

Laišk. enc. Divini illius Magistri, 1929<br />

30<br />

Plg. garbinamas Gal 6, 9. Švč. Sakramentas. – vert. past.<br />

gruodžio <strong>31</strong> Šv.<br />

<strong>31</strong><br />

Rob.<br />

d.<br />

Bellarm., De controversiis,<br />

vert. tom. past. III: De Matr., controvers. II, cap. 35 6. Plg. 32 Plg. Ef 4, 113.<br />

Tim 4, 14. 33 2 Tim 1, 6–7. 34 37 Plg.<br />

– Ef<br />

Gal<br />

6, 2–3;<br />

6, 9.<br />

plg. 35 Iš<br />

Plg.<br />

20,<br />

Ef<br />

12.<br />

4, 13. 36 Laišk.<br />

<strong>31</strong> enc. Šv. Divini Rob. Bellarm., illius Magistri, De controversiis,<br />

1929 gruodžio <strong>31</strong> d. 37 Ef 6, 2–3; plg. Iš 20, 12.<br />

tom. III: De Matr., controvers. II, cap. 6.<br />

32<br />

Plg. 1 Tim 4, 14.

---

Kadangi tobulam Dievo įsakymų<br />

vyk dymui ir santuokinei dorybei neretai<br />

labai trukdo šeimyniniai nepritekliai<br />

ir didelis laikinųjų gėrybių trūkumas,<br />

slegiantis sutuoktinius, būtinai reikia<br />

kaip tik įmanoma padėti jiems bėdoje.<br />

Pirmiausia reikia visomis jėgos siekti<br />

to, ką labai išmintingai nurodė jau Mūsų<br />

pirmtakas Leonas XIII, kad pilietinėje<br />

visuomenėje ekonominiai ir socialiniai<br />

dalykai būtų taip sutvarkyti, jog visi<br />

šeimų tėvai galėtų, priklausomai nuo<br />

luomo ir gyvenamosios vietos, pelnyti<br />

ir uždirbti tiek, kiek būtina išmaitinti<br />

save, žmoną ir vaikus: „Juk darbininkas<br />

vertas savo užmokesčio“ 38 . To užmokesčio<br />

neduoti ar jį sumažinti yra didelis<br />

neteisingumas, kurį Šventosios Knygos<br />

priskaito prie sunkiausių nuodėmių 39 .<br />

Taip pat neleidžiama nustatyti tokios<br />

menkos algos, kurios esamomis sąlygomis<br />

nepakanka išmaitinti šeimą.<br />

Tačiau reikia pasirūpinti, kad patys<br />

sutuoktiniai dar prieš sudarydami<br />

santuoką pasistengtų užkirsti kelią būsimiems<br />

nepatogumams bei gyvenimo<br />

sunkumams ar bent juos sumažinti, o<br />

kaip tai padaryti veiksmingu, bet doru<br />

būdu, tegul pasimoko iš labiau patyrusių.<br />

Reikia taip pat numatyti, kad jei savų<br />

pastangų neužteks, būtiniausią pagalbą<br />

galėtų suteikti profesinės sąjungos ar tam<br />

įsteigtos privačios ar viešos draugijos 40 .<br />

Jei minėtosios priemonės negali<br />

padėti išsilaikyti šeimai, ypač didesnei<br />

ir silpnesnės sveikatos, krikščioniška<br />

artimo meilė tikrai reikalauja, kad tai,<br />

ko trūksta stokojantiems, kompensuotų<br />

krikščioniška meilė, kad ypač<br />

turtingieji padėtų vargingesniems, kad<br />

turintieji perteklių tuščiai neišlaidautų<br />

ir nešvaistytų gėrybių, bet imtųsi<br />

palaikyti gyvastį ir sveikatą tų, kurie<br />

neturi net būtiniausių dalykų. Kas<br />

Kristui vargšų asmenyje duos iš savo<br />

gėrybių, tie iš Viešpaties, kai jis ateis<br />

pasaulio teisti, sulauks gausaus atlygio,<br />

o kas elgsis priešingai, gaus deramą<br />

bausmę 41 . Juk ne veltui apaštalas ragina:<br />

„Bet jei kas turėtų pasaulio turtų<br />

ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį,<br />

užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame<br />

pasiliks Dievo meilė“ 42<br />

Tačiau jei privačios paramos nepakanka,<br />

viešajai valdžiai priklauso paremti<br />

nelygias privačių asmenų jėgas<br />

ypač tokiame svarbiame bendrajam<br />

gėriui dalyke kaip žmogaus verta šeimų<br />

ir sutuoktinių būklė. Juk jei šeimos,<br />

pirmiausia daugiavaikės, neturi<br />

tinkamo būsto, jei vyras negali gauti<br />

darbo ir pragyvenimo šaltinio, jei kasdienių<br />

daiktų įmanoma nusipirkti tik<br />

pakeltomis kainomis, jei net šeimos<br />

motinas vargai ir pareigos spaudžia<br />

savo darbu uždirbti pinigus, nors nuo<br />

to labai nukenčia namų gyvenimas, jei<br />

jos, ištikus įprastoms ar ypatingoms<br />

motiniškoms bėdoms, stokoja tinkamo<br />

maisto, medikamentų, specialisto<br />

gydytojo pagalbos ir kitų panašių dalykų,<br />

tuomet akivaizdu, kad kai kurie<br />

sutuoktiniai nusilpsta dvasia, kad<br />

jiems namų gyvenimas ir Dievo įsakymų<br />

vykdymas atrodo per sunkus. Be<br />

to, aišku, koks iš to gali kilti pavojus<br />

viešajam saugumui ir visos pilietinės<br />

bendruomenės gerovei bei gyvenimui,<br />

jei šie žmonės bus taip nusivylę,<br />

kad, nebeturėdami ko prarasti, išdrįs<br />

tikėtis naudos iš perversmo valstybėje<br />

ir visokios tvarkos ardymo.<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Todėl atsakingieji už valstybę ir<br />

bendrąjį gėrį negali ignoruoti šių<br />

sutuoktinių ir šeimų reikalų, iš kurių<br />

kyla didelė žala visuomenei ir<br />

bendrajam gėriui, todėl, priimdami<br />

įstatymus ir sudarydami biudžetą, jie<br />

tegul taip rūpinasi padėti šioms vargstančioms<br />

šeimoms, kad tokį rūpestį<br />

jie imtų laikyti viena svarbiausių savo<br />

valdžios užduočių.<br />

Apskritai su liūdesiu pastebime, kad<br />

neretai atsitinka, jog, apvertus teisingą<br />

tvarką, motinai su nesantuokiniu vaiku<br />

(nors jam, tiesa, reikia padėti, bent jau<br />

norint išvengti didesnio blogio) greičiau<br />

ir gausiau suteikiama paramos, o<br />

teisėta motina jos arba negauna, arba ji<br />

duodama nenoriai ir lyg išmalda.<br />

Tačiau, garbingieji Broliai, viešajai<br />

valdžiai turi rūpėti ne vien santuokų ir<br />

šeimų gerovė laikinųjų dalykų srityje,<br />

bet ir tų, kuriuos deramai vadiname<br />

sielų gėrybėmis: kad būtų leidžiami teisingi<br />

įstatymai dėl skaisčios ištikimybės<br />

bei sutuoktinių tarpusavio paramos ir<br />

kad tų įstatymų būtų sąžiningai laikomasi,<br />

nes, kaip liudija istorija, negali<br />

būti saugi valstybės gerovė ir laikinoji<br />

38<br />

Lk 10, 7.<br />

38<br />

39<br />

Plg.<br />

Lk 10,<br />

Pak<br />

7.<br />

24, 39 14.<br />

Plg.<br />

15.<br />

Pak 24, 14. 15. 40 Plg. Leonas XIII, Laišk. enc. Rerum novarum, 1891 gegužės 15 d. 41 Mt 25, 34 ir toliau.<br />

42<br />

40<br />

Plg.<br />

1 Jo<br />

Leonas<br />

3, 17.<br />

XIII, Laišk. enc. Rerum<br />

novarum, 1891 gegužės 15 d.<br />

41<br />

Mt 25, 34 ir toliau.<br />

35<br />

42 1 Jo 3, 17. 2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

35

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

36<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

piliečių laimė, jei susvyruoja pamatas,<br />

kuriuo ji remiasi – teisinga moralinė<br />

tvarka, jei piliečių ydos užkasa tą šaltinį,<br />

iš kurio gimsta valstybė – santuoką<br />

ir šeimą.<br />

Norint išsaugoti moralinę tvarką,<br />

nepakanka nei valstybės išorinės galios<br />

ir bausmių, nei žmonėms parodyto dorybės<br />

grožio bei būtinumo – dar rei kia<br />

religinio autoriteto, kuris tiesa apšviestų<br />

protą, nukreiptų valią ir dieviškosios<br />

malonės pagalba sustiprintų žmogaus<br />

trapumą. Toks autoritetas yra vienas –<br />

Viešpaties Kristaus įsteigtoji Bažnyčia.<br />

Todėl primygtinai raginame Viešpatyje<br />

visus, turinčius aukščiausią civilinę valdžią,<br />

sudaryti bei sustiprinti santarvę ir<br />

draugystę su šia Kristaus Bažnyčia, kad<br />

suderinti abiejų valdžių darbai ir pastangos<br />

atitolintų tą didžiulę žalą, kuri<br />

tiek Bažnyčiai, tiek pačiai pilietinei<br />

visuomenei gresia dėl savivalės, įžūliai<br />

puolančios santuoką ir šeimą.<br />

Ypač civiliniai įstatymai galėtų<br />

padėti šiai be galo rimtai Bažnyčios<br />

tarnystei, jei ką nors įsakydami jie<br />

atsižvelgtų į dieviškojo ir bažnytinio<br />

įstatymo nuostatus, o nusidėjusiems<br />

skirtų bausmes. Juk netrūksta tokių,<br />

kurie mano, kad tai, ką leidžia civiliniai<br />

įstatymai ar bent nepersekioja bausmėmis,<br />

yra leista ir moralės įstatymo; nors<br />

ir priekaištaujant sąžinei, jie atlieka<br />

tokius veiksmus, nes nei bijo Dievo,<br />

nei ko nors bijosi iš žmonių įstatymų.<br />

Todėl neretai jie ir patys puola, ir kitus<br />

veda į pražūtį.<br />

Iš tokio bendradarbiavimo su Bažnyčia<br />

negali kilti jokio pavojaus ar<br />

pažeminimo valstybės įstatymams bei<br />

tvirtumui – bet koks įtarimas ir baimė<br />

šiuo klausimu tuščia ir beprasmė. Tai<br />

aiškiai parodė jau Leonas XIII: „Niekas<br />

neabejoja, – sakė jis, – kad Bažnyčios<br />

įsteigėjas Jėzus Kristus norėjo,<br />

jog šventoji valdžia būtų skirtinga nuo<br />

civilinės ir jog abi jos laisvai ir netrukdomai<br />

tvarkytų savo reikalus. Tačiau<br />

reikia pridėti, kad abiem joms naudinga<br />

ir tarnauja visų žmonių interesams,<br />

jei tarp jų vyrauja sąjunga ir santarvė...<br />

Jei civilinis autoritetas draugiškai sutaria<br />

su šventąja Bažnyčios valdžia, iš to<br />

tikrai kyla didelė nauda abiem pusėms.<br />

Pirmosios valdžios kilnumas tik išplečiamas,<br />

o vadovaujant religijai, jos valdymas<br />

visuomet lieka teisingas; antroji<br />

gauna tvirtą apsaugą ir globą, kad galėtų<br />

veikti viešajai tikinčiųjų gerovei“ 43 .<br />

Galime pateikti naują ir aiškų pavyzdį:<br />

sėkmingai sudarius iškilmingą<br />

Konvenciją tarp Šventojo Sosto ir Italijos<br />

karalystės, buvo pasielgta laikantis<br />

teisingos tvarkos ir pagal Kristaus<br />

įstatymą, o ir santuokos srityje buvo<br />

pasiekta taikaus susitarimo ir draugiško<br />

bendravimo, kaip ir dera prisimenant<br />

šlovingą italų tautos istoriją bei jos senas<br />

ir šventas tradicijas. Išties, Laterano sutarties<br />

nutarimuose skaitome: „Italijos<br />

valstybė, norėdama atstatyti santuokos<br />

instituto, to šeimos pagrindo, kilnumą,<br />

atitinkantį tautos tradicijas, pripažįsta<br />

Santuokos sakramento, reguliuojamo<br />

kanonų teisės, civilines pasekmes“ 44 ;<br />

prie šios normos ir pagrindo pridėti kiti<br />

sudarytosios konvencijos straipsniai.<br />

Tai gali visiems būti pavyzdžiu ir<br />

argumentu, netgi ir mūsų amžiuje<br />

(nors jame, deja, taip dažnai skelbiamas<br />

visiškas civilinės valdžios atskyrimas<br />

nuo Bažnyčios ir bet kokios religijos),<br />

kad viena aukščiausioji valdžia<br />

gali susivienyti ir bendrauti su kita be<br />

jokios žalos kiekvienos iš jų teisėms ir<br />

aukščiausiai galiai, išlaikant tarpusavio<br />

santarvę ir draugišką sąjungą, siekiant<br />

abiejų bendruomenių bendrojo gėrio.<br />

Abi valdžios gali bendrai rūpintis santuoka<br />

bei atitolinti tuos pražūtingus<br />

pavojus ar net žlugimą, kuris gresia<br />

krikščionims sutuoktiniams.<br />

Visa tai, garbingieji Broliai, ką Mes,<br />

skatinami ganytojiško rūpesčio, su<br />

ju mis atidžiai apsvarstėme, tegul bus<br />

pagal krikščioniškos išminties normas<br />

plačiai paskelbta ir išaiškinta visiems<br />

mylimiems vaikams, betarpiškai patikėtiems<br />

jūsų globai ir priklausantiems<br />

didelei Kristaus šeimai, kad visi gerai<br />

pažintų sveiką santuokos doktriną bei<br />

kruopščiai saugotųsi pavojų, kuriuos<br />

kelia klaidų šaukliai, o ypač „kad, atsi­<br />

sakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai,<br />

maldingai ir teisingai gyventų<br />

šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios<br />

vilties ir mūsų didžiojo Dievo<br />

bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės<br />

apsireiškimo“ 45 .<br />

Todėl tepadaro visagalis Tėvas,<br />

„nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir<br />

žemėje turi vardą“ 46 , kuris stiprina silpnuosius<br />

ir prideda drąsos ligotiems ir<br />

bailiesiems; tepadaro Viešpats ir Atpirkėjas<br />

Kristus, „garbingųjų sakramentų<br />

steigėjas ir atbaigėjas“ 47 , kuris panorėjo<br />

ir padarė santuoką mistiniu savo nenusakomos<br />

sąjungos su Bažnyčia paveikslu;<br />

tepadaro Šventoji Dvasia, Dievas<br />

Meilė, širdžių šviesa ir proto stiprybė,<br />

kad tai, ką Mes šiame laiške išdėstėme<br />

apie šventąjį Santuokos sakramentą,<br />

apie nuostabų Dievo įstatymą ir valią<br />

jos atžvilgiu, apie jai gresiančias klaidas<br />

ir pavojus bei apie prieš juos taikytinus<br />

vaistus, visi suvoktų protu, priimtų<br />

noria valia, padedant Dievo malonei,<br />

įgyvendintų, kad vėl suklestėtų<br />

ir gyvuotų minėtasis Dievui pašvęstas<br />

krikščioniškų santuokų vaisingumas,<br />

nepažeista ištikimybė, nesukrečiamas<br />

tvirtumas, sakramentinis šventumas ir<br />

malonių pilnatvė.<br />

Kad Dievas, visų malonių Teikėjas,<br />

skatinantis jus ir trokšti, ir veikti 48 , dėl<br />

savo gerumo ir visagalybės visa tai padarytų<br />

ir teiktųsi duoti, Mes nuolankia<br />

dvasia siunčiame prie jo malonės sosto<br />

atkaklias maldas ir su meile suteikiame<br />

jums, garbingieji Broliai, bei jūsų uoliam<br />

ir budriam rūpesčiui patikėtam<br />

klerui bei liaudžiai apaštalinį palaiminimą<br />

kaip tojo visagalio Dievo gausaus<br />

palaiminimo laidą.<br />

Duota Romoje, prie Šventojo Petro,<br />

1930-ųjų, Mūsų pontifikato devintųjų,<br />

metų gruodžio <strong>31</strong> dieną.<br />

Popiežius Pijus XI<br />

(Acta Apostolicae Sedis, t. XXII,<br />

n. 13, 1930 12 <strong>31</strong>. Iš lotynų k. vertė<br />

kun. Edmundas Naujokaitis)<br />

43<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum,<br />

1880 vasario 10 d.<br />

43 44 44<br />

Leonas XIII, Laišk. enc., Arcanum, 1880 vasario Konkordatas, 10 d. str. Konkordatas, 34; Acta Apost. str. 34; 45 Acta Tit 2, Apost. 12–13. Sed., XXI (1929), p. 290.<br />

45<br />

Tit 2, 12–13. 46 Ef 3, 15. 47 Trid. Susir., Sed., ses. XXIV. (1929), 48 Fil p. 2, 290. 13.<br />

46<br />

Ef 3, 15.<br />

47<br />

Trid. Susir., ses. XXIV.<br />

48<br />

Fil 2, 13.

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Tėvų klaidos auklėjant vaikus<br />

Maištingasis rašytojas Elbertas Hubbardas,<br />

drauge su žmona žuvęs laivo<br />

Lusitania 1 katastrofoje, yra aprašęs tikrą<br />

istoriją apie vieną tėvą, kuris nepaprastai<br />

žiauriai elgdavosi su savo vaikais.<br />

Savo knygoje „Elberto Hubbardo filosofija“<br />

autorius pasakoja apie kaimyną,<br />

turėjusį iš storos odos išrėžtą 3 pėdų ilgumo<br />

diržą su kutais, kuriuo jis kasdien<br />

mušdavo kelis iš savo dešimties vaikų.<br />

Hubbardas gyvai pavaizduoja šiurpią<br />

sceną, kai šis tėvas nusprendė nubausti<br />

savo 15 metų dukterį už tai, kad ji išleido<br />

dešimt centų žydram kaspinėliui ir<br />

juo pasidabinusi pasirodė sekmadienį<br />

bažnyčioje. Jausdamas pareigą nubausti<br />

merginą už jos puikybę, jis pradėjo<br />

mušti ją diržu, kirsdamas per galvą,<br />

pečius ir rankas. Puolimas buvo toks<br />

žiaurus, kad paauglė, stengdamasi kovoti,<br />

jos manymu, dėl savo gyvybės, gynėsi<br />

klykdama ir draskydamasi. Vargšė<br />

motina, stojusi tarp neprotingo tėvo ir<br />

isteriškos dukters, buvo parblokšta vieno<br />

iš smūgių ir susmuko be sąmonės,<br />

taip leisdama įbaugintam vaikui pabėgti<br />

nuo įniršusio tėvo pas Hubbardus.<br />

Šį atsitikimą Hubbardas įtraukė į<br />

knygą norėdamas paremti savo teoriją,<br />

teigiančią, jog daugelis ligų, būdingų<br />

vaikams ir paaugliams, yra tik žiaurios<br />

prievartos prieš juos logiška išdava. Jo<br />

požiūriu, kai žmogiškoji būtybė patiria<br />

sukrėtimą, sielvartą, skausmą ar pyktį,<br />

jos fizinis gyvybingumas sumažėja iki<br />

tokios ribos, kai ją lengvai įveikia bet<br />

kokia pasitaikiusi liga. Pyktis, pastebi<br />

jis, sukelia nuovargį ar kitokį fizinį sutrikimą,<br />

tuo tarpu neapykanta išskiria<br />

specialų toksiną, kuris jaučiamas žmogaus<br />

kvėpavime ir net matomas ant jo<br />

naudojamų nosinių.<br />

Visiems jo aprašytos šeimos nariams<br />

nesisekė gyvenime. Duktė, kurią tėvas<br />

mušė diržu, mirė vos 18 metų nuo sekinančios<br />

džiovos. Vienas iš berniukų<br />

vėliau tapo garsiu arkliavagiu. Keli<br />

vaikai mirė nesulaukę pilnametystės,<br />

o likę prasirgo turbūt visomis ligomis,<br />

kurios aprašytos medicinos knygose.<br />

Visa tai patvirtina, ką kartą yra parašęs<br />

Jamesas Douglas: „Jei kada būtų<br />

parašyta žiaurumo istorija, ji pripildytų<br />

tūkstančius tomų, o didžiausią dalį<br />

sudarytų žiaurumo vaikų atžvilgiu<br />

aprašymas“. Šiandienos pasaulyje esama<br />

daugybė tokių Simonų Legree 2 ,<br />

tėvų ir motinų, niekada negirdėjusių<br />

arba nekreipusių dėmesio į Šventojo<br />

Rašto žodžius: „Nebūk kaip liūtas savo<br />

namuose, griaunąs savo namiškius<br />

ir slegiąs savo valdinius“ (Sir 4, 35).<br />

Naudodami žiaurius ir pasenusius<br />

metodus santykiuose su vaikais, jie<br />

padaro nepataisomą žalą – fizinę, moralinę<br />

ir socialinę.<br />

Kita vertus, žinome nesuskaičiuojamą<br />

daugybę pavyzdžių, kai vaikų<br />

gyvenimą sužlugdo ir sugriauna per<br />

daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai.<br />

Per didelio nuolaidžiavimo vaikams<br />

klasikinis pavyzdys – Absalomo, trečiojo<br />

Dovydo sūnaus, istorija. Jokiam<br />

jaunam žmogui gyvenimas nėra žadėjęs<br />

tiek daug perspektyvų, niekas nėra<br />

teikęs tokių šviesių vilčių, kaip šis nelaimingas<br />

vaikinas.<br />

Absalomą, reto grožio vaiką, nuo<br />

mažiausių dienų lepino jo nuolaidieji<br />

tėvai. Jis žengė saulėtu taku nuo ankstyvos<br />

jaunystės iki brandaus amžiaus,<br />

skindamas viliojančius geismų vaisius,<br />

gausiai augusius aplink jį, ir gardžiuodamasis<br />

jais iki soties. Jis nebuvo vi­<br />

Kun. Charles Hugo Doyle<br />

siškai blogas. Jis buvo vienas tų nerūpestingų,<br />

beatodairiškų jaunuolių, taip<br />

gerai mums pažįstamų šiandien. Įstatymas<br />

jam nieko nereiškė. Jis pats buvo<br />

sau įstatymas. Jis buvo iš tų, ant kurių<br />

nepykstama. Savęs patenkinimas buvo<br />

jo gyvenimo taisyklė. Jis nubaudė savo<br />

brolį už savo dvynės sesers išprievartavimą<br />

nuteisdamas jį mirti ir jau rengė<br />

sąmokslą prieš savo tėvą Dovydą,<br />

trokšdamas nuversti jį nuo sosto.<br />

Sunku sulaikyti ašaras skaitant<br />

Šventojo Rašto pasakojimą apie kovą<br />

tarp Dovydo karaliaus ir Dovydo tėvo.<br />

Nors ir pasiuntė kariauną sumušti Absalomo<br />

ir jo būrių, Dovydas pasitikdavo<br />

kiekvieną pasiuntinį iš kovos lauko<br />

šiais žodžiais: „Ar gyvas mano sūnus<br />

Absalomas“ Ar nesušuko jis savo vadams,<br />

besiruošiantiems kautis prieš<br />

kilmingąjį jaunuolį: „Sergėkite mano<br />

sūnų Absalomą“ Daug geriau būtų<br />

buvę ir tėvui, ir sūnui, jei jis savo tėvišką<br />

meilę ir švelnumą būtų sumaišęs su<br />

sveiku disciplinos griežtumu. Tačiau<br />

Dovydas skynė karčius neišmintingo<br />

nuolaidumo vaisius, kaip skintų ir kiekvienas<br />

kitas tėvas.<br />

Kai pasiuntinys atnešė tėvui žinią<br />

apie maištingojo Absalomo mirtį,<br />

Dovydui išsiveržė karti, sielvartinga<br />

rauda, tokia artima tūkstančiams tėvų:<br />

„Mano sūnau Absalomai! Absalomai,<br />

mano sūnau! O, kad aš būčiau<br />

miręs tavo vietoje. Absalomai, mano<br />

sūnau, Mano sūnau Absalomai!“<br />

(2 Kar 18, 33) Taip dejuodamas jis<br />

užlipo į mažą bokšto kambarėlį virš<br />

miesto vartų ir ten karčiai verkė. Tėvui<br />

bereikia tik mažo kambarėlio, kur<br />

jis galėtų apverkti savo mylimą, nepaklusnų<br />

sūnų.<br />

1<br />

Lusitania – prabangus britų transatlantinis<br />

Lusitania laineris, – prabangus nuskendęs britų transatlantinis Antrojo laineris, nuskendęs Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. gegužės 7 d. jį tor-<br />

2<br />

Simon Legree – žymios Harriet Beecher<br />

Stowe novelės „Dėdės Tomo tro-<br />

1<br />

pasaulinio pedavus vokiečių karo metu, povandeniniam 1915 m. gegužės laivui U-20. (vert. past.)<br />

belė“ personažas, 2 Simon Legree – žymios Harriet Beecher Stowe novelės „Dėdės<br />

žiaurus ir niekšiškas<br />

7 Tomo d. jį trobelė“ torpedavus personažas, vokiečių žiaurus povandeniniam<br />

laivui U-20. (vert. past.)<br />

žiaurumo simboliu. (vert.<br />

ir niekšiškas vergvaldys, Amerikoje tapęs godumo ir žiaurumo simboliu. (vert. past.)<br />

vergvaldys, Amerikoje tapęs godumo ir<br />

past.)<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

37

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Viena Absalomo blogo charakterio<br />

priežasčių buvo tėvų nuolaidžiavimas.<br />

Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo<br />

per daug švelnus tėvas. Jaunuolis<br />

niekada nepatyrė griežtos disciplinos,<br />

suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo<br />

– esminių dalykų tvirto ir dorybingo<br />

charakterio formavime. Absalomas<br />

buvo išlepintas vaikas, išnešiotas pataikavimo<br />

sterblėje, įpratęs visuomet elgtis<br />

savaip, tuo tarpu jo mylintis tėvas<br />

buvo beveik aklas jo ydoms iki pat paskutinės<br />

minutės. Dovydas visada liks<br />

silpnavalių tėvų klasikinis pavyzdys.<br />

Taigi, štai du kraštutinumų auklėjant<br />

savo atžalas pavyzdžiai – žiauraus<br />

griežtos drausmės šalininko ir lepinančio<br />

savo vaikus, per daug nuolaidaus<br />

tėvo atvejai. Tarp šių dviejų kraštutinumų<br />

egzistuoja begalinės kombinacijos.<br />

Vienos atneša gerų rezultatų, kitos<br />

tragiškai žlunga. Pabandykime atrasti<br />

keletą pagrindinių principų, kurie išspręstų<br />

sunkumus auklėjant vaikus ir<br />

kartu duotų geriausių rezultatų.<br />

38<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi<br />

tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo<br />

elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius<br />

ar nenorimus vaikus palikdavo<br />

kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje,<br />

kaip tik jos šlovės zenite, gyvavo paprotys<br />

palikti nepageidaujamus kūdikius<br />

gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši<br />

nuostata pasikeitė. Pasaulio Išganytojas<br />

priminė, kad vaikai irgi turi teises, kai<br />

jis surinkęs apie save vaikų būrį įspėjo<br />

apaštalus šiais žodžiais: „Žiūrėkite, kad<br />

nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių“<br />

(Mt 18, 10). Iš Kristaus mokymo<br />

išaugo visos vėlesnės humanitarinės<br />

pastangos gerinti vaikų likimą,<br />

ir jo mokymo pagrindu sudaryti visi<br />

šiuolaikiniai įstatymai, draudžiantys<br />

nepilnamečių išnaudojimą.<br />

Nuo pat krikščionybės aušros<br />

Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad<br />

paremtų įstatymus, užtikrinančius<br />

fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises.<br />

Bažnyčios nuomonė visada buvo ta,<br />

kad tėvai autoritetą vaikams įgyja ne iš<br />

valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima<br />

yra ankstesnis vienetas už valstybę, kuri<br />

savo egzistenciją tiesiogiai gauna iš<br />

žmonių, arba, kitaip tariant, iš šeimų<br />

ir pavienių asmenų, ir tik galiausiai – iš<br />

Dievo. Aš tai paminėjau, nes kalbėdami<br />

apie vaikus liečiančius įstatymus,<br />

turėsime omeny tik tuos įstatymus,<br />

kurie neprieštarauja tėvų autoritetui.<br />

Jokia žmonių valdžia ir joks įstatymų<br />

leidėjas negali panaikinti, nusavinti ar<br />

pakeisti tėvų autoriteto savo vaikams<br />

bei viso to, kas būdinga šioms pareigoms.<br />

Jei tėvai nevykdo savo pareigų<br />

vaikams ar žiauriai su jais elgiasi, valstybė<br />

turi teisę ir pareigą apginti juos<br />

bei pasirūpinti jų teisėmis.<br />

O kokių teisių vaikams gali valstybė<br />

reikalauti iš tėvų Štai keletas jų:<br />

1) Teisė į pamokymą ir vadovavimą.<br />

2) Apsauga nuo kūniškų sužalojimų.<br />

3) Dvasinis ir moralinis ugdymas.<br />

4) Meilė ir saugumas.<br />

5) Saugi, higieniška gyvenamoji aplinka.<br />

6) Auklėjimas.<br />

7) Teisė pažinti ir laisvė praktikuoti<br />

tikrąją religiją.<br />

8) Apsauga nuo tokio darbo, kuris<br />

kenkia fiziniam ar moraliniam augimui;<br />

kuris apriboja išsilavinimą; kuris<br />

atima vaikams teisę į draugystę, žaidimus,<br />

džiaugsmą.<br />

Šis vaikų teisių sąrašas aiškiai rodo,<br />

kad jas užtikrinti privalo tėvai. Tuo tarpu<br />

pagrindinės priežastys, kodėl tėvai<br />

nesugeba šių savo pareigų atlikti, būtų<br />

nepakankamas pasiruošimas tokiam<br />

darbui, vaikų pedagogikos nežinojimas,<br />

sveiko proto trūkumas arba visiškas tėvų<br />

abejingumas.<br />

Nė vienas autorius negyvens tiek<br />

ilgai, kad sugebėtų parašyti išsamią<br />

studiją apie moralinę bei fizinę žalą,<br />

kurią vaikams padaro nekompetentingi<br />

bei neišprusę tėvai. Nėra tokios<br />

profesijos pasaulyje, kurią žmonės<br />

pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip<br />

šeima. Kad taptų daktaru, žmogus<br />

turi praleisti kartais net iki 14 metų<br />

atkakliai studijuodamas ir praktikuodamasis.<br />

Advokatui tai užtruks panašiai<br />

tiek. Ligoninės slaugei prireiks<br />

trijų metų studijų po koledžo baigimo,<br />

vadybininkui gal užteks dviejų<br />

metų. Tačiau pažvelkime į du jaunus<br />

žmones, besiruošiančius susituokti:<br />

jie susitinka šokiuose, padraugauja<br />

kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienut<br />

vienutėlės knygos apie santuoką,<br />

skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad<br />

žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus,<br />

jiems bus stebuklingai įkvėptas<br />

sakramento metu arba kad užteks vien<br />

paprasto instinkto. Šekspyras yra parašęs:<br />

„Labiausiai paplitusi žmonijos<br />

blogybė yra kvailumas ir neišmanymas“<br />

– koks jis buvo teisus! Beecheris<br />

yra pasakęs dar stipriau: „Neišprususios<br />

klasės yra pavojingos klasės. Neišprusimas<br />

gimdo monstrus“.

---

Įsivaizduokite, Queen Mary 3 kapitonas<br />

paprašytų jus sėsti į laivą<br />

prie Ambraziejaus švyturio 4 ir saugiai<br />

nuplukdyti jį į prieplauką Hudzono<br />

upėje. Pirmiausiai pagalvotumėte, kad<br />

jis girtas arba išprotėjęs, arba ir tai, ir<br />

tai. Tiesiog natūraliai pažvelgtumėte į<br />

visą šį reikalą kaip į pokštą, kadangi<br />

jūsų sveikas protas sakytų, kad tokiam<br />

milžiniškam laivui valdyti reikia specialių<br />

eksperto įgūdžių. Reikėtų ilgų<br />

rengimosi ir darbo stažo metų, be to,<br />

nuovokumo ir meistriškumo įvykdyti<br />

tokį žygdarbį. Jūs prisiminsite, kad<br />

neseniai nuskendo lėktuvnešis The<br />

mighty Moo dėl nepatyrusio kapitono,<br />

būtent tą dieną perėmusio vadovavimą<br />

milžiniškam laivui, kaltės. Prireikė<br />

milijonų dolerių ištraukti nuskendusį<br />

laivą. Daugelis vyrų ir moterų skuba<br />

sukurti šeimą visiškai tam nepasirengę<br />

ir nepasiruošę, ir klaidos, kurias jie<br />

daro augindami vaikus, palieka jiems<br />

nepataisomą žalą – žalą, kuri gali<br />

tęstis per kartų kartas. Tai patvirtina<br />

pavyzdžiai, kuriuos citavome šio skyriaus<br />

pradžioje.<br />

Pasiklauskite bet kurio šių dienų<br />

psichiatro, ir jis jums papasakos daugybę<br />

pavyzdžių apie asmenis, kuriems<br />

prireikė jo pagalbos dėl kvailų klaidų,<br />

įvykusių jų formavimosi metais dėl jų<br />

tėvų kaltės. Aplankykite bet kuriuos<br />

pataisos namus, ir ten pamatysite<br />

kenksmingo tėvų elgesio rezultatus.<br />

Ankstesniuose skyriuose rašiau apie<br />

sugriuvusių šeimų pasekmes vaikams.<br />

Dabar pažvelkime, kas atsitinka, kai<br />

tėvai neatsižvelgia į vaikų teises arba<br />

kai dėl nežinojimo ar apsileidimo jie<br />

blogai juos auklėja, tinkamai jų nemokydami<br />

ir jiems nevadovaudami.<br />

Neteisingą tėvų elgesį galima priskirti<br />

vienai iš trijų pagrindinių kategorijų:<br />

1) Kai vaikai yra tėvų atstumiami.<br />

2) Kai vaikai yra per daug tėvų lepinami.<br />

3) Kai vaikai yra per daug tėvų globojami.<br />

Iš pirmo žvilgsnio<br />

skaitytojai bus linkę manyti,<br />

kad situacija, kai<br />

vaikai jaučiasi tėvų atstumiami,<br />

pasitaiko retai,<br />

tačiau iš tiesų tai yra labai<br />

paplitę 5 . Šį tėvų trūkumą<br />

galima įžvelgti pernelyg<br />

dažnai paplitusioje tėvų<br />

elgesio su vaikais formoje,<br />

kai vaikas nuolat<br />

ujamas, graužiamas, baramas,<br />

dažnai mušamas.<br />

Tokių tėvų vaikai retai<br />

sulaukia pagyrimo žodžių,<br />

jie yra ignoruojami,<br />

rytą ir grįžę iš mokyklos<br />

jie pasveikinami akmenine<br />

tyla, jiems neleidžiama dalyvauti<br />

šeimos pokalbiuose. Nuo mažiausių<br />

dienų su tokiu vaiku elgiamasi šiurkščiai,<br />

neparodant jokio švelnumo, ir dėl<br />

to pas auką išsivysto vidinė, tačiau pati<br />

tikriausia tėvų baimė, o ilgainiui net ir<br />

neapykanta tėvams.<br />

Agnes, mažoji didžiojo vokiečių<br />

dailininko Albrechto Diurerio duktė<br />

buvo nekalta motinos atstūmimo auka.<br />

Ponas J. R. Stodartas, rašydamas apie<br />

dailininko šeimyninį gyvenimą, sako:<br />

„Šiuo atžvilgiu, ponia Diurer nelabai<br />

rūpinosi savo dukterimi. Ji mielai<br />

būtų pasiuntusi ją atgal pas jos dangiškąjį<br />

Tėvą, ir paprašiusi jo kito vaiko, o<br />

geriausia – išsirinkusi pati iš nesuskaičiuojamos<br />

mirtingųjų masės“.<br />

Kadangi ponia Diurer niekino savo<br />

vyrą, ji smogė jam per jo paties dukterį.<br />

Kaip pastebi p. Stodartas, „vaikas<br />

buvo labai panašus į tėvą savo išvaizda,<br />

temperamentu, elgesiu, be to, motina<br />

pavydėjo nepaprasto mažosios prisirišimo<br />

prie tėvelio, dėl ko vaikas nebepatirdavo<br />

motiniškų bučinių ir galiausiai<br />

buvo visiškai perleistas tarnaitės globai“.<br />

Nieko nuostabaus, kad mergaitė<br />

mirė per savo antrąjį gimtadienį!<br />

Nėra didesnės tėvų kvailystės kaip<br />

atstumti vaiką vien dėl to, kad jis nėra<br />

tos lyties, kaip norėjo jo gimdytojai.<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Blogiausia, kai tokie tėvai atvirai įžeidinėja<br />

nepageidaujamą atžalą, ir tai<br />

sukelia didžiulį pavojų vaikui.<br />

Tėvai, kurie atstumia savo vaikus,<br />

gal žino, o gal ir nežino, kad tokio jų<br />

atstūmimo priežastis, tiesą sakant, yra<br />

neapykanta savo vaikams. Kadangi<br />

tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir<br />

valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo<br />

tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams<br />

bus į naudą griežtas auklėjimas.<br />

Jie randa paguodos Šv. Rašto tekste:<br />

„Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo<br />

vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykšte“<br />

(Pat 13, 24), bet neatsimena šv. Pauliaus<br />

žodžių: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite<br />

savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami<br />

ir mokydami Viešpaties vardu“<br />

(Ef 6, 1). Pernelyg dažnai norime,<br />

kad mūsų vaikai atitiktų tokį gyvenimo<br />

būdą, kokį mes gyvenome prieš<br />

25 metus. Laikai keičiasi, papročiai<br />

keičiasi, metodai keičiasi. Prisiminiau<br />

istoriją, kuri neseniai parsirodė laikraštyje<br />

Independent Forestery. Ten rašoma<br />

apie vieną berniuką, kuris grįžęs iš<br />

mokyklos pasigyrė tėvui, kad jis antras<br />

klasėje pagal mokslą. Pirmoji buvo<br />

mergaitė. „Iš tiesų, Džonai, – tarė tėvas,<br />

– juk tu nesiruoši būti aplenktas<br />

kažkokios paprastos mergaitės!“ „Na,<br />

matai, tėte, – atsakė Džonas, – mergai­<br />

3 5<br />

Queen Mary – amerikiečių transatlantinis<br />

Ši problema ypač aktuali dabartinėje<br />

3<br />

laineris.<br />

nuo emigracijos<br />

4<br />

Queen Mary – amerikiečių transatlantinis laineris. Ambraziejaus kenčiančioje švyturys Lietuvo-(anglje. Mokyklų direktoriai gali papasakoti<br />

Ambrose Light) – žymus švyturys,<br />

4<br />

Ambraziejaus švyturys (angl. Ambrose<br />

5<br />

stovintis Niujorko įlankoje trijų svarbių jūros kelių sankryžoje. (vert. past.) Ši problema ypač aktuali dabartinėje nuo<br />

Light) emigracijos – žymus kenčiančioje švyturys, stovintis Lietuvoje. Niujorko<br />

– vaikų, įlankoje kurie trijų jaučiasi svarbių atstumti jūros ir kelių niekam 20% nereikalingi, – vaikų, kurie kadangi jaučiasi vienas atstumti iš tėvų, ir arba abu yra išvažiavę svetur uždarbiauti.<br />

Mokyklų apie daugybę direktoriai – pasak gali kai papasakoti kurių šaltinių, apie daugybę – pasak kai kurių šaltinių, 20%<br />

sankryžoje. (vert. past.) (vert. past.)<br />

niekam nereikalingi, kadangi vienas iš<br />

tėvų, arba abu yra išvažiavę svetur uždarbiauti.<br />

(vert. past.)<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

39

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

tės nėra jau tokios paprastos kaip atrodo“.<br />

Galime pridėti, kad ir berniukai<br />

nėra tokie paprasti kaip atrodo.<br />

Nors nėra universalios vaikų auklėjimo<br />

formulės, vis dėlto esama tam<br />

tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir<br />

principų, kuriuos galima pažinti studijuojant<br />

vaikus. Šie principai, kartą ištirti<br />

ir išmokti, gali būti labai naudingi<br />

auklėjant dabartinę kartą.<br />

Kai kurie tėvai sudaro ilgalaikį planą,<br />

kaip išugdyti savo vaikus. Labai<br />

gera idėja būtų skirti tam tikrą periodą<br />

vienos kurios nors dorybės ugdymui,<br />

nei stengtis viską atlikti iš karto.<br />

Šv. Paulius išreiškia pagrindinę<br />

tau raus vaikų auginimo mintį sakydamas:<br />

„Auklėkite juos, drausmindami<br />

ir mokydami Viešpaties vardu“. Samuelis<br />

Smilesas yra parašęs: „Pirmoji<br />

moralinės disciplinos ir visa ko gero<br />

seminarija yra šeima; po to eina bažnyčia<br />

ir mokykla; o dar po to – pasaulis,<br />

didžiausia praktinio gyvenimo mokykla.<br />

Tvarkingiausi namai yra tie, kur<br />

vyrauja tobuliausia disciplina ir kartu<br />

ji yra mažiausiai jaučiama. Moralinė<br />

disciplina veikia lyg gamtos dėsnių jėga.<br />

Tie, kurie yra pavaldūs jai, paklūsta<br />

jai nesąmoningai, ir nors ji formuoja<br />

žmogaus charakterį, kol gyvenimas<br />

tampa pavaldus geriems įpročiams, jos<br />

įtaka dažniausiai yra nematoma ir beveik<br />

nejaučiama“.<br />

Nepaprastai svarbu, kad tėvai mokėtų<br />

skirti discipliną ir bausmę. Tai<br />

ne vienas ir tas pat, jų tikslai taip pat<br />

skirtingi. Disciplina yra apibrėžiama<br />

kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina,<br />

sustiprina ir patobulina; tuo<br />

tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip<br />

pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo.<br />

Taigi matome, kad šie žodžiai reiškia<br />

visai ką kitą. Bausmės tikslas yra sukelti<br />

pažeidėjui skausmą už padarytą<br />

blogį, o disciplina turėtų būti savivertės<br />

ir savikontrolės vystymas. Jei<br />

tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau<br />

beprasmiškai mušami. Vaikams reikia<br />

taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie<br />

norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra<br />

gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia<br />

švelnaus tėvų patarimo. Jei jūs užkraunate<br />

bereikalingą naštą mažų vaikų<br />

atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško<br />

mąstymo susidūrus su sudėtingomis<br />

40<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

problemomis – jūs reikalaujate neįmanomo.<br />

Jiems trūksta teisingo nusistatymo,<br />

informacijos bei patirties.<br />

Jiems reikia vadovauti tokiose srityse<br />

kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos<br />

priežiūra. Jie turi būti mokomi<br />

atsižvelgti į kitų teises ir paklusti tam<br />

tikriems reikalavimams, susijusiems ir<br />

su kitų žmonių laime bei patogumu.<br />

Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei<br />

prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite,<br />

žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai<br />

pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę<br />

visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko<br />

natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir<br />

lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite.<br />

Padarykite paklusnumą kiek įmanoma<br />

malonesnį ir pabandykite suprasti, kad<br />

tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas,<br />

yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau<br />

įdomaus ar mažiau suprantamo<br />

nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs<br />

tuo metu, kai buvo duotas įsakymas.<br />

Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą<br />

ir atliko tai, ko buvo prašomas,<br />

nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo.<br />

Padėkojimas, mažas pagyrimas<br />

daro stebuklus.<br />

O pirmiausia, būkite nuoseklūs<br />

reikalaudami. Jei prinešti smėlio į<br />

namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų<br />

būti leidžiama ir trečiadieniais<br />

bei penktadieniais. Nepastovumas<br />

sugriauna discipliną! Labai svarbu yra<br />

tėvų sutarimas disciplinos dalykuose.<br />

Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra<br />

pusė turi šiam paliepimui pritarti.<br />

Tai yra pagrindinė taisyklė!<br />

Geriausi šiuolaikiniai specialistai<br />

mano, kad fizinės bausmės – pvz.,<br />

pliaukštelėjimas per rankas ar per<br />

užpakalį – gali būti skirtos vaikams,<br />

nesuprantantiems paaiškinimų. Jos<br />

niekada neturi būti vykdomos iš keršto.<br />

Baudžiama gali būti vien tik dėl<br />

blogo elgesio, kuriam mes norime<br />

užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero<br />

paskatinimui. Pavyzdžiui, būtų logiška<br />

pliaukštelėti vaikui, jei jis paišo ant<br />

svetainės baldų, tačiau ne dėl to, kad<br />

jis nesuvalgė visų pusryčių.<br />

Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų<br />

izoliuodami ar ignoruodami kaltininką.<br />

Kiti panašaus efekto sulaukia<br />

sulaikydami malonumus. Kitaip<br />

tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir<br />

galima išbandyti skirtingus metodus,<br />

kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate,<br />

bauskite tam, kad ištaisytumėte<br />

kaltę, o ne tam, kad suvestumėte<br />

sąskaitas su vaiku. Kun. Flanaganas,<br />

didelis vaikų psichologijos žinovas,<br />

įspėja tėvus nebausti supykus, nežeminti<br />

vaikų, nebausti dėl asmeninės<br />

savivertės patenkinimo, nesiplūsti ir<br />

neatidėlioti bausmių.<br />

Mažiau problemų dėl disciplinos<br />

kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais<br />

vaikų atliktais darbais nei blogais. Seras<br />

Richardas Steele‘as rašė: „Tikiu, kad<br />

sunku įsivaizduoti labiau trokštamą<br />

malonumą, kaip nuoširdų pagyrimą,<br />

nesumišusį nė su truputėliu pataikavimo“.<br />

Tuo tarpu Williamas Winteris<br />

pastebi, kad „teisumas yra iškeliamas,<br />

sustiprinamas ir pagerbiamas protingu<br />

nuopelnų pagyrimu“.<br />

Žymus dailininkas Benjaminas<br />

Wes tas, kurio piešiniai kabo daugelyje<br />

pasaulio meno muziejų, kartą pasakė,<br />

kad jį dailininku padarė motinos<br />

bučinys. Kai ji pamatė pirmuosius<br />

jo vaikiškus eskizus, ji pagyrė juos.<br />

Jei ji būtų buvusi mažiau protinga, ji<br />

būtų galėjusi pasakyti: „Kvailas vaike,<br />

nešvaistyk laiko veltui ir neterliok<br />

kam bario tokiomis nesąmonėmis“,<br />

ir kokios tragiškos būtų tokių žodžių<br />

pasekmės. Pagyrimas yra didžiulė jėga<br />

vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus<br />

pagyrimo sakinys yra vertesnis už<br />

to ną barimo. Daug vaikų yra buvę<br />

priblokšti, išgąsdinti ar sugadinti<br />

šiurkštaus iniciatyvos sustabdymo.<br />

Girkite kai tik pasitaiko proga,<br />

bauskite, jei to reikia, bet atsiminkite<br />

šias mintis iš vieno straipsnio apie vaikų<br />

auklėjimą:

---

6<br />

1951 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.<br />

„Mūsų patys geriausi pagalbininkai<br />

disciplinai išlaikyti yra meilės ir švelnumo<br />

jausmai, atidumo ir paslaugumo<br />

dvasia, pasirengimas atsiduoti ir<br />

pasiaukoti, kurie sudaro ir šeimyninio<br />

gyvenimo pagrindus. Įmanoma, kad<br />

vaikas būtų gana šiurkščiai nubaustas<br />

ir kartu taip stipriai jaustų švelnų bei<br />

šiltą tėvų rūpestį, kad tai jam nepadarytų<br />

jokios žalos. Taip pat įmanoma,<br />

kad tėvai viską darytų technine prasme<br />

korektiškai, tačiau parodydami tiek<br />

mažai meilės, kad net jų mandagūs ir<br />

kantrūs žodžiai vaiką paliks abejingą,<br />

sutrikusį ir įsižeidusį“.<br />

Baudžiant vaikus labai svarbus<br />

protingas spendimas. Tėvai, uždarę<br />

vaiką tamsioje spintoje, gali jam padaryti<br />

nepataisomą žalą. Vėliau, kai<br />

tas vaikas užaugs, jis gali labai kentėti<br />

dėl tokios traumos, kad net negalės<br />

naudotis liftu ar lėktuvu. Vaikas, kurį<br />

tėvai dažnai ir žiauriai muša bei žemina<br />

jo bendraamžių akivaizdoje, gali<br />

savo širdyje brandinti pragaištingą<br />

neapykantą, iš kurios vėliau kils aibė<br />

psichologinių problemų.<br />

Neišmintingi tėvai gali pridaryti<br />

daugybę kenksmingų klaidų, jei jie<br />

šeimoje nesistengia išstudijuoti ir suprasti<br />

kiekvieno vaiko individualaus<br />

charakterio. Protingi tėvai supras (ar<br />

pasistengs sužinoti), kad vienas vaikas<br />

gali būti intravertas, tuo tarpu jo<br />

sesuo ar brolis gali būti ekstravertai.<br />

Kiti šeimos nariai gali priklausyti pačiai<br />

plačiausiai grupei žmonių, kažkur<br />

viduryje tarp šių dviejų kraštutinumų.<br />

Elgtis su intravertu taip, kaip mes elgtumės<br />

su ekstravertu, būtų didžiausia<br />

kvailystė. O kaip atskirti intravertą<br />

nuo ekstraverto Na, intravertas dažnai<br />

būna liekno ir gležno fizinio sudėjimo.<br />

Jis būna susimąstęs, ramus,<br />

kruopštus, mėgstantis vienumą ir<br />

uždaras. Jis verčiau sėdi namuose ir<br />

skaito, nei eina į lauką žaisti. Jis būna<br />

švarus ir tvarkingai apsirengęs – tvarkingai<br />

bent jau jo nuomone. Jis būna<br />

atsargus, kartais kritiškas ir išrankus,<br />

bet paprastai atkaklus.<br />

Kita vertus, ekstravertas dažniausiai<br />

būna kresnas ir neaukšto ūgio, tačiau<br />

ūgio trūkumą jis kompensuoja triukšmu,<br />

kurį aplink save sukelia. Jis būna<br />

agresyvus, gana įžūlus, visada turintis<br />

sumanų atsakymą į bet kokį klausimą,<br />

savo kalbomis galintis nustelbti Filadelfijos<br />

advokatą. Jis būna traukos centras<br />

namuose ir dažniausiai gerai sutaria su<br />

kaimyniniais kiemo vaikais.<br />

Nesupratingi tėvai nuolat grauš<br />

vargšą mažąjį intravertą, neigiamai jį<br />

lygindami su kitais šeimos vaikais, taip<br />

versdami jį dar labiau užsidaryti savajame<br />

kiaute. Viena vertus, ekstravertą<br />

reikia mokyti savikontrolės ir saugoti<br />

nuo pernelyg didelės veiklos, teigiamos<br />

ar neigiamos. Kita vertus, intravertą<br />

reikėtų skatinti užsiimti įvairiomis<br />

sporto šakomis ir stimuliuoti veiklai<br />

pagyrimais bei apdovanojimais. Tėvai<br />

turėtų kantriai atsakinėti į jo klausimus<br />

ir stengtis jam suplanuoti sveiką<br />

socialinį gyvenimą. Reikėtų pasirūpinti,<br />

kad intravertas atliktų daugiau vyriškų<br />

darbų namuose ir jame nesiformuotų<br />

lepūs įpročiai. Mergaitiškumą<br />

berniukuose būtina užgniaužti pačioje<br />

užuomazgoje. Pasaulyje būtų mažiau<br />

lytinių iškrypimų, jei tėvai protingai<br />

spręstų moteriškų polinkių berniukuose<br />

ir vyriškų polinkių mergaitėse problemas.<br />

Nereikia leisti vystytis mažų<br />

berniukų neįprastam susidomėjimui<br />

lėlėmis ir mergaitiškais žaidimais. Jei<br />

mergaitė akivaizdžiai elgiasi per daug<br />

berniokiškai, jai reiktų neleisti rengtis<br />

panašiai kaip berniukas, nei dalyvauti<br />

tokiuose berniukų žaidimuose, kaip<br />

futbolas, boksavimasis ar imtynės. Čia<br />

labai svarbus užjaučiamas supratimas<br />

ir nepageidaujamo elgesio slopinimas.<br />

Motinos, manančios, kad gražu savo<br />

sūnus puošti lūpų dažais ir nagų laku,<br />

nesąmoningai ruošia juos papildyti aštuonių<br />

milijonų potencialių ar faktiškų<br />

homoseksualų mūsų šalyje gretas 6 .<br />

Visuotinė taisyklė tėvams būtų išlaikyti<br />

discipliną, tačiau ne atšiaurumo<br />

ar tironijos dėka. Johnas Howardas,<br />

garsus savo užuojauta kaliniams, buvo<br />

negailestingas savo vaikams. Johnas<br />

Miltonas mokėjo viską, išskyrus kaip<br />

švelniai elgtis su savo vaikais. Jo griežtumas<br />

savo dukterims buvo tiesiog<br />

neracionalus. Valandų valandas jos pakaitomis<br />

turėjo skaityti jam keturiomis<br />

6<br />

1951 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

ar penkiomis kalbomis, kurias išmokti<br />

jis joms niekada neleido, nes jis sakė,<br />

kad moteriai mokėti vieną kalbą jau<br />

yra per daug. Nenuostabu, kad dėl<br />

nuolatinio šiurkštaus elgesio ir mušimo<br />

vaikai niekino jį ir troško jo mirties. Ir<br />

tai nėra pavieniai pavyzdžiai. Aš ir jūs<br />

žinome daug šeimų, kur barimas, ausų<br />

tampymas, kalčių ieškojimas yra nuolatinis<br />

dalykas, kol galiausiai nelaimingi<br />

vaikai būna taip suerzinti, kad pradeda<br />

puoselėti neapykantą ir maištauti<br />

viduje bei prisiekia vėliau atsilyginti už<br />

patirtus žiaurumus.<br />

Jei vaikas turėjo tėvus, kurie jį<br />

„iš tikrųjų mylėjo“, jis tikriausiai galės<br />

pakęsti tam tikrą skurdo laipsnį,<br />

gerai baigs vidurinį mokslą, sukurs<br />

šeimą nesinaudodamas jokiomis<br />

konsultacijomis ir gerai išaugins<br />

vaikus be vaikų studijų ar psichiatrų<br />

pagalbos, mano dr. Spockas. Kita<br />

vertus, jo nuomone, didelė dalis suaugusiųjų,<br />

kurie jaučiasi nevykėliais<br />

ir nelaimingais, kurie ir kitus padaro<br />

nelaimingais, kurie yra žiaurūs ir pilni<br />

įtarumo, neapykantos ir baimės,<br />

kurie tampa nusikaltėliais, negali<br />

sukurti normalios santuokos, ar suserga<br />

psichiškai, „byloja apie aiškias<br />

priežastis, dažniausiai iš vaikystės<br />

laikotarpio, kurių teoriškai galima<br />

buvo išvengti, jei būtų buvę imtasi<br />

tinkamų priemonių“.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

41

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

„Mes žinome, kad vaikas tarp 1 ir<br />

3 metų amžiaus gali būti pažeidžiamas,<br />

baisiai pažeidžiamas tėvų elgesio,<br />

– sako dr. Spockas. – Jei jis nuolat<br />

gėdinamas dėl šlapinimosi į lovą, jame<br />

ilgainiui išsivysto gėdos ir menkavertiškumo<br />

jausmas. Jei jam per daug vadovaujama,<br />

jis tampa arba nepaklusnus,<br />

arba perdėm nuolankus. Jei jis nuolat<br />

įspėjamas, kad tėvai jo nemylės, jeigu<br />

jis nesielgs tinkamai, visa jo asmenybė<br />

bus apnuodyta nerimu ir priešiškumu“.<br />

Tėvai, kurie, baimindamiesi<br />

išpaikinti vaiką, nerodo jam meilės ir<br />

švelnumo, greičiausiai regės savo vaiką<br />

vėliau, paauglystėje, prisirišant prie<br />

pirmo sutikto žmogaus, kuris parodys<br />

jam šiek tiek jausmų.<br />

Kažkas kartą yra pastebėjęs, kad<br />

„vaikystė yra toks nuostabus periodas<br />

žmogaus gyvenime, kad tiesiog gėda,<br />

jog jį eikvoja vaikai“. Tai iš tiesų yra<br />

nuostabus laikas, ir tėvai, pripildantys<br />

jį baime bei bausmėmis, yra nelaimingi<br />

žmonės. Užslopinti natūralų džiaugsmą,<br />

besiliejantį iš jaunų širdžių, yra<br />

kvailystės viršūnė. Priešakyje lauks<br />

il gi, niūrūs metai, kai tėvai trokš atiduoti<br />

viską, kad tik vėl išgirstų tuos<br />

padūkusius, nerūpestingus balsus, ir<br />

laikys garbe surinkti išmėtytus žaislus<br />

bei drabužius. Vertinkite savo vaikus,<br />

ne laukite, kol lizdas taps tuščias. Jie<br />

gyvena nerūpestingas vaikystės dienas<br />

tik kartą, šis laikas taip greitai praeina<br />

ir niekad nebegrįš.<br />

Radau seną straipsnį iš 1878 m. New<br />

York Evening Post, pavadintą „Užtariamasis<br />

žodis berniukui“. Tai nuostabi<br />

kiekvieno vaiko apologija, ir nors šiuo<br />

atveju jis skirta berniukams, esu tikras,<br />

kad skaitytojas gali vienodai teisingai jį<br />

pritaikyti ir mergaitėms. Štai jis:<br />

„Berniukas yra lyg viesulas. Jis turi<br />

kažką veikti, ir kadangi dažniausiai<br />

jo rankos neužimtos naudingu darbu,<br />

jis imasi bet ko. Berniukas gali sukelti<br />

triukšmą visiškai nepaisydamas akustikos<br />

dėsnių. Apaukite jį veltiniais, išmuškite<br />

savo namus kilimais, bet jūsų<br />

vaikas sukels tokį triukšmą kulnais,<br />

kokio neišgautų joks naktinio sargo<br />

barškalas. Durys, užsitrenkdamos už<br />

jo, sudrebina visus namus, jis kasdien<br />

įvaldo spiegimo bei švilpimo meną kokiu<br />

nors visiškai nauju ir kankinančiu<br />

būdu. Jo meilė motinai tokia smarki,<br />

kad jo glaustymaisi suglamžo jos drabužius<br />

ir vos nesulaužo kaulų. Pasiryžęs<br />

mirti ją gindamas, jei prireiktų, jis vis<br />

dėlto kankina ją nuo ryto iki vakaro,<br />

neduoda jai nė truputėlio ramybės, kol<br />

miegas neužčiaupia jo burnos, neužmerkia<br />

jo vokų ir neatima iš jo rankų<br />

bei kojų jų demoniško sumanumo.<br />

Viešumoje iš jūsų berniuko vieni<br />

nemalonumai. Vienas ar su draugais<br />

jis įžeidinėja praeivius gatvėse. Ką<br />

tik jis bedarytų, viskas yra blogai. Jis<br />

monopolizuoja erdvę ir pasisavina visą<br />

orą, skirtą akustiniams tikslams. Jį<br />

domina jūsų asmeniniai ypatumai, ir<br />

visu savo sielos atvirumu jis dalinasi<br />

įspūdžiais apie jūsų išvaizdą su savo<br />

kiemo draugu.<br />

Vis dėlto berniukas turi ir pliusų.<br />

Jis yra medžiaga, iš kurios formuojami<br />

vyrai sekančiai kartai. Jis nėra „blogietis“<br />

– t. y., jis nėra tyčia ir sąmoningai<br />

blogas. Nematomos spyruoklės jo<br />

rankose ir kojose verčia jį nuolat judėti,<br />

ir triukšmo demonas, matomai<br />

apsėdęs jį, kelia ausį veriančius, suaugusiuosius<br />

erzinančius garsus, kuriuos<br />

jis gali sustabdyti tiek pat, kaip liautis<br />

purvinęs savo batus ir kelnes. Dešimties<br />

akrų 7 sodyboje, toli nuo namų,<br />

berniukas yra gražus ir malonus pažiūrėti,<br />

ir tik tada, kai prieiname prie<br />

jo arčiau, jo buvimas pradeda mus<br />

kankinti, ir nejučia mūsų vaizduotėje<br />

iškyla karaliaus Erodo paveikslas.<br />

Būtent miestuose berniukas pridaro<br />

kitiems daugiausia nemalonumų, ir<br />

manau, kad tai nėra vien tik jo vieno<br />

kaltė. Taip, kaip garai, besiveržiantys<br />

iš katilo, tėra visiškai nekenksmingas<br />

debesėlis, jei tik jo aklinai neuždarysime,<br />

taip ir trykštantis energija berniukas<br />

tampa pavojingas visuomeninei<br />

tvarkai tik tada, kai jis yra įkalinamas,<br />

kai stengiamasi suspausti jį mažesnėje<br />

erdvėje, nei jo ekspansyvioji prigimtis<br />

reikalauja. Mes priverčiame jį leistis<br />

į karo taką, įsibraudami į jo medžioklės<br />

plotus; mes įtraukiame jį į karo<br />

veiksmus, elgdamiesi su juo kaip su<br />

visuomenės priešu. Mūsų santykiai<br />

su juo miestuose dažniausiai pasižymi<br />

mūsų noru užgniaužti jį, ir tai yra neišmintinga<br />

sistema. Jei jis žaisdamas<br />

kamuoliu gatvėje pradeda mus erzinti,<br />

mes paprasčiausiai uždraudžiame<br />

žaidimus gatvėse ir taip sulaukiame<br />

neišvengiamos pasekmės, kai jis, netekęs<br />

savo kamuolio, ima mėtyti akmenis<br />

į gatvės žibintus ar į policininkus.<br />

Rimtai kalbant, negerai vaikuose<br />

gesinti kibirkštis, iš kurių jie semiasi<br />

jėgos, sveikatos ir fizinės energijos. Jei<br />

tėvai skatins savo vaikų susidomėjimą<br />

sportu ir prisidės prie jų kiek įmanoma,<br />

visiems tai bus tik į naudą. Tada<br />

namuose labiau vyraus draugystė, nei<br />

barniai, mušimai, priekaištai, ir jie<br />

bus mažiau panašūs į nuolatinę kankinimų<br />

kamerą“.<br />

Žiaurūs yra tokie tėvai, kurie užgesina<br />

bet kokią šviesą vaiko sieloje.<br />

Užuot stabdydami jo energiją, prisidėkite<br />

prie jo ir kartu palaidykite aitvarą<br />

ar pastatykite sniego pilį. Šie pečiai<br />

dar per maži nešti naštą, ši kakta dar<br />

per jauna raukšlėms, šios kojos dar per<br />

gyvos, kad nurimtų lyg gedulingoje<br />

eisenoje. Verčiau bandykite nutildyti<br />

pievų vieversius laukuose, kol jie taps<br />

tylūs lyg šikšnosparniai, verčiau sakykite<br />

pamokslus žvitriems avinėliams<br />

kalnų šlaituose, kol jie pradės ropoti it<br />

balų vėžliai, bet nesurakinkite vaikiško<br />

linksmumo grandinėmis.<br />

Vienam pernelyg griežtam tėvui iš<br />

tiesų tenka dešimt, kurie yra per daug<br />

nuolaidūs, ir šis nuolaidumas yra kupinas<br />

didelių pavojų vaikams. Nestabdomos<br />

vaikiškos ydos po kiek laiko<br />

pavirs niokojančiu uraganu. Vaikiškas<br />

irzlumas išaugs į mizantropiją. Vaikiškas<br />

maištingumas išsivystys į įstatymų<br />

nepaisymą. Jei norite pražudyti vaiką,<br />

šokite pagal kiekvieną jo kaprizą. Tėvai,<br />

kurie leidžia užaugti savo vaikams<br />

taip niekada ir neišmokus didžiosios<br />

paklusnumo pareigos, ruošia savo lūpoms<br />

degančios tulžies taurę, o savo<br />

atžaloms – kelią į baisią pražūtį.<br />

Klasikinių perdėto nuolaidžiavimo<br />

pavyzdžių galima rasti Šventajame Rašte.<br />

Tokia buvo Helio kaltė. Jo du sūnūs,<br />

Ofnis ir Finėjas, buvo blogos re­<br />

7 7<br />

Akras – apie 40 arų, 0,4 ha. (vert. past.) Akras – apie 40 arų, 0,4 ha. (vert. p.)<br />

42<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

putacijos žmonės, tačiau Dievas už tai<br />

apkaltino jų tėvą, kaip mes skaitome<br />

įkvėptame tekste: „Jam paskelbiau, kad<br />

jo namus pasmerksiu visam laikui už<br />

šią kaltę: nors jis žinojo, kad jo sūnūs<br />

elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė“<br />

(1 Sam 3, 13).<br />

Perdėtas nuolaidžiavimas buvo ir<br />

Dovydo klaida. Mes matėme, kaip ji<br />

sugriovė Absalomo gyvenimą. Jis turėjo<br />

kitą lepūnėlį, kuris taip pat sulaukė<br />

gėdingo galo. Apie jo nesugebėjimą<br />

vykdyti tėvo pareigas Adonijo atžvilgiu<br />

Šventasis Raštas sako: „Tėvas niekad nebuvo<br />

jo išbaręs ar klausęs: „Kodėl taip<br />

elgiesi““ (1 Kar 1, 6). Helis ir Dovydas<br />

buvo geri žmonės, bet jie negalėdavo<br />

pasakyti „ne“ savo vaikams. Jie stengėsi<br />

jokiu būdu nesuerzinti jų. Užuot jiems<br />

vadovavę, jie apvertė dieviškąją tvarką<br />

ir patys buvo jų vadovaujami. Saliamonas<br />

parašė įvairiausių patarlių, išreiškiančių<br />

šį jausmą, rekomenduojančių<br />

protingą disciplinos ir net rykštės naudojimą.<br />

Jis regėjo savo brolį Adoniją<br />

tampant tėviško lepinimo auka ir todėl<br />

skambino pavojaus varpais kitiems<br />

tėvams. Šiandienos pasaulyje paplitusi<br />

nuomonė skelbia, esą Saliamonas be<br />

reikalo nerimavo, o jei ir ne be reikalo,<br />

tai jo elgesio principai buvę protingi ir<br />

tinkami tame „žiauriame amžiuje“, tačiau<br />

nebevartotini šių laikų rafinuotoje<br />

visuomenėje. Didelė dalis šiuolaikinės<br />

jaunimo kartos auga maloniai veikiami<br />

šio patobulinto elgesio kodekso, kurio<br />

pagrindinė nuostata teigia, kad tėvai<br />

gali patarti, bet jokiu būdu ne įsakinėti<br />

savo vaikams. Vis dėlto nuolat girdime<br />

skundus apie augantį jaunuolių savavališkumą<br />

ir nepaklusnumą. Nepagarba<br />

gimdytojams tapo vienu pastebimiausių<br />

šio laikmečio bruožų. Metams bėgant,<br />

tėvai tampa vis labiau paklusnūs<br />

savo vaikams!<br />

Kažkas neseniai yra pastebėjęs, kad<br />

„mokytojai bijo direktoriaus, direktorius<br />

bijo mokyklų inspektoriaus, mokyklų<br />

inspektorius bijo Švietimo ministerijos,<br />

Švietimo ministerija bijo tėvų, tėvai bijo<br />

vaikų, o vaikai nebijo nieko!“<br />

Tėvai užsitraukia nepagarbą ir nepaklusnumą,<br />

jei jie per daug draudžia ar<br />

įsakinėja, jei jie kažką daro vien norėdami<br />

pademonstruoti savo autoritetą. Jie<br />

taip pat gadina savo vaikus, duodami<br />

jiems viską, ko tie reikalauja, o po to<br />

daro dar vieną klaidą pripažindami pralaimėjimą<br />

auklėjimo darbe ir sakydami<br />

negalį nieko daugiau su jais padaryti! Jie<br />

patys skatina savo vaikų nepaklusnumą<br />

bausdami juos už silpnybes, tačiau toleruoja<br />

ydas, taip užsi tarnaudami savo<br />

vaikų panieką ir pyktį.<br />

Tie tėvai ir motinos, kurie negali<br />

sukontroliuoti savo vaikų, dažniausiai<br />

nėra išleidę nei vieno cento ir nėra<br />

sugai šę nė vienos valandos knygai apie<br />

vaikų auklėjimą. Nors jie lengvai gali<br />

rasti tokių knygų viešosiose, mokyklų<br />

ar parapinėse bibliotekose, jie niekada<br />

nemano, kad dėl to verta vargintis. Kiekviena<br />

gera knyga ta tema atskleis jiems<br />

šiuos minėtus auklėjimo principus.<br />

Per daug tėvų bijo savo vaikų paniekos<br />

ir pykčio. Tiesą sakant, jie yra<br />

bailiai, ir vaikai tą greitai pastebi bei<br />

išmoksta palenkti savo naudai. Jei jūs<br />

staiga suvokiate, kad jūsų namus valdo<br />

jūsų septynmetis ar dešimtmetis, skirkite<br />

kurią popietę nueiti pas mokyklos<br />

psichologą ir pasitarti su juo, kaip atgauti<br />

savo laisvę ir autoritetą.<br />

Tėvai, kurie sako: „Noriu, kad mano<br />

vaikai turėtų viską, ko jie trokšta;<br />

niekada nenorėčiau, kad jie kentėtų<br />

taip, kaip aš kentėjau“, yra nepaprastai<br />

kvaili. Per daug nuolaidžiauti vaikui<br />

yra lygiai taip pat blogai, kaip ir<br />

būti pernelyg griežtam. Daug geriau<br />

mokyti vaikus pasitikti ir išspręsti<br />

sunkumus, nei saugoti juos nuo bet<br />

kokių sunkumų.<br />

Kartą skaičiau apie žmogų, bandžiusį<br />

padėti drugeliui išsiveržti iš savo<br />

kokono. Jis stebėjo, kaip drugelis<br />

stengiasi išsilaisvinti, ir manydamas,<br />

kad atlieka meilės darbą, prapjovė<br />

plonyčius, šilkinius siūlus, kurie rodėsi<br />

tvirtai laiką vabzdžio kūną. Giliam<br />

savo liūdesiui jis pastebėjo, kad kai išlaisvintas<br />

drugelis pabandė skristi, jos<br />

sparneliai buvo per silpni nešti naštą.<br />

Gamtos nustatyta kova turėjo tam tikrą<br />

aiškų tikslą. Privalėdamas išsivaduoti iš<br />

kokono, drugelis turėjo sustiprėti. Taip<br />

yra ir su vaikais. Be saiko juos globoti,<br />

saugoti juos nuo bet kokių sunkumų,<br />

neskatinti jų pasitikti kliūtis ir jas išspręsti,<br />

reiškia elgtis taip, kaip žmogus,<br />

bandęs padėti drugeliui. Vėliau jūs nuliūsite<br />

pamatę, kad išleidote į pasaulį<br />

dar vieną silpnavalį, dar vieną tokį, kuris<br />

papūtus žiauriems gyvenimo vėjams<br />

stokos drąsos ir ryžtingumo narsiai pasitikti<br />

gyvenimo sunkumus ir problemas,<br />

bendras visiems žmonėms. (...)<br />

Nelaimei, daug tėvų bando vaikus<br />

paversti savo kopijomis. Jie nori, kad jų<br />

vaikai galvotų, elgtųsi ir reaguotų taip,<br />

kaip jie. Sąmoningai ar nesąmoningai,<br />

jie dažnai primeta vaikams tokį gyvenimo<br />

modelį ar pašaukimą, kurio jie<br />

patys kažkada troško, tačiau dėl vienų<br />

ar kitų priežasčių negalėjo juo sekti.<br />

Kad išlaikytų vaikus priklausomus<br />

nuo jų, kai kurie tėvai tampa tikrais<br />

savo atžalų vergais. Jie krapšto jiems<br />

ausis, valo jų drabužius, blizgina jų batus.<br />

Išmintinga motina reikalautų, kad<br />

vaikas atliktų šiuos darbus pats. Motina<br />

turėtų prižiūrėti ir vadovauti, bet ne<br />

daryti šiuos dalykus už vaiką. (...)<br />

Jei vaikas pasisiūlo padėti jums<br />

dirbti ką nors iš namų ruošos, net jei<br />

tai įvyksta nedažnai, leiskite jam prisidėti<br />

ir pagirkite jį už rūpestingumą.<br />

Jei bijote, kad jie sudaužys jūsų taures<br />

ar salotinę, kurią jums padovanojo teta<br />

Maja vestuvių proga, reiškia, jūs blogai<br />

orientuojatės vertybėse. Verčiau tegu<br />

jie jums padeda ir sudaužo kelias porcelianines<br />

lėkšteles, bet neatstumkite<br />

jų, sulaikydami bangą, kuri galbūt vėliau<br />

nebepakils.<br />

Išmintingi tėvai supranta, kad jų<br />

auklėjamasis darbas vieną dieną bus<br />

apdovanotas vaikų emancipacija, ir kad<br />

palaipsnis, nuoseklus šio atsiskyrimo<br />

įvykdymas yra didelis dalykas. Tam,<br />

kad būtų gerai užbaigtas, procesas turėtų<br />

prasidėti anksti. Kai vaikas išauga<br />

iš pirmojo gryno autoriteto tarpsnio,<br />

tėvai turėtų argumentuoti įsakymus.<br />

Bet patys pirmieji metai yra labai svarbūs.<br />

Tapti savo vaiko vergu nuo pat<br />

kūdikystės reiškia padėti pagrindus<br />

tėvų vergovei vėlesniuose metuose.<br />

Daug geriau įpratinti vaiką prisiimti<br />

šiek tiek atsakomybės, nes jei jį<br />

nuo jos saugosite, vėliau, kai jūsų arti<br />

nebus, jis negalės pats išspręsti svarbių<br />

klausimų. Pradėkite skirdami jam tam<br />

tikras pareigas, tinkamas vaiko amžiui<br />

bei fizinei būklei, pasirūpinkite,<br />

kad jos būtų atliktos, ir pagirkite už<br />

jų įvykdymą. Kai jis paaugs metais ir<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

43

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

išmintimi, skirkite jam atsakingesnes<br />

pareigas: pvz., nusipirkti sau asmeniškai<br />

drabužių, taip pat duokite jam šiek<br />

tiek laisvės perkant maistą parduotuvėje.<br />

Žinoma, bus klaidų, tačiau jos<br />

leis jums nurodyti vaikui, kur jis klydo<br />

palyginti nesvarbiuose dalykuose, ir<br />

taip jūs turėsite galimybę vadovauti savo<br />

atžalai pasirenkant išmintingesnius<br />

veikimo ir pasirinkimo kelius.<br />

Visada atsiminkite, kaip svarbu<br />

leisti vaikams prisiimti atsakomybę,<br />

patiems pasirūpinti savimi, būti nepriklausomiems<br />

ir patiems spręsti bei<br />

rinktis. Kuo daugiau juos lepinsite,<br />

tuo labiau sugadinsite juos visam gyvenimui.<br />

(...) Liudvikas XVI, Prancūzijos<br />

karalius, išsiskiria istorijoje kaip<br />

perdėto globojimo auka. Visa Prancūzijos<br />

ir pasaulio istorija būtų kitokia,<br />

jei tėvai būtų jį išmokę spręsti pačiam<br />

ir laikytis savo sprendimų. Tačiau jis<br />

absoliučiai nesugebėjo remtis savimi,<br />

o pasitikėdavo paeiliui ar tuo pat metu<br />

savo tėvais, savo teta, savo žmona,<br />

savo ministrais ir net savo dvariškiais.<br />

Taip geranoriškas vyras tapo vienu blogiausių<br />

valdovų.<br />

Tėvai, laikantys savo vaikus „po<br />

padu“, išaugins infantilus. Iš besaikio<br />

globojimo kyla baimė, priklausomybė,<br />

nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumo<br />

kompleksas, drovumas ir emocinis<br />

nesubrendimas. Tokie tėvai galėtų<br />

mokytis iš paukščių, kurie, instinkto<br />

vedami, kai jų jauniklių sparnai tampa<br />

pakankamai stiprūs, išmeta juos iš lizdo.<br />

Priversti jaunuolį savarankiškai gyventi,<br />

atrodo, yra gera gamtos pamoka.<br />

Per didelis globojimas atima iš vaiko<br />

sveiką požiūrį į diskomfortą, skausmą<br />

ir priklausomybę.<br />

Tėvai, trokštantys valdyti savo<br />

vaikų gyvenimą, tėvai, siekiantys<br />

tapti nuolat reikalingi jiems, ar tie,<br />

kurie trokšta pasirodyti kartu su jais<br />

ant žurnalų viršelių, galėtų pasimokyti<br />

iš Kristaus Motinos gyvenimo,<br />

kaip ji, užbaigusi savo darbą, ramiai<br />

pasitraukė į šešėlį. Nuostabu pažymėti,<br />

kad po Šventosios Dvasios<br />

nusileidimo per Sekmines Marijos<br />

vardas niekada nebebuvo paminėtas<br />

Šventajame Rašte. Daugelis ne tokių<br />

didžių motinų įsižeistų taip nustumtos<br />

į antrą planą.<br />

44<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Štai glaustas keleto taisyklių rinkinys,<br />

kurį reikėtų atminti santykiuose<br />

su vaikais:<br />

- Netikėkite, kad vaikų išauginimas<br />

yra instinktyvus. Reikalingos įgytos<br />

žinios. Viena knyga apie vaikų<br />

psichologiją jūsų šeimyninėje bibliotekoje<br />

gali padėti išvengti šiurkščių<br />

klaidų santykiuose tarp tėvų ir<br />

vaikų.<br />

- Nenaudokite prievartos. Naudokite<br />

įtaigą. Neverskite, kai galite įtikinti.<br />

Nepamirškite atkreipti dėmesio<br />

į jūsų vaikų skirtumus, susijusius<br />

su protiniais, fiziniais bei temperamento<br />

ypatumais.<br />

- Nebandykite palaužti jūsų vaiko<br />

valios. Palenkite ją.<br />

- Nenusileiskite jam.<br />

- Nekeiskite kas dieną elgesio taisyklių.<br />

- Būkite nuoseklūs bausdami už tam<br />

tikrus prasižengimus.<br />

- Jūsų ir sutuoktinio nurodymai vaikui<br />

neturėtų būti skirtingi.<br />

- Neleiskite seneliams kištis į discipliną.<br />

- Neliepkite vaikui daryti to, ko pats<br />

nenorite.<br />

- Nežeminkite jo viešai ar jo draugų<br />

akivaizdoje.<br />

- Neleiskite jam viešai jūsų žeminti.<br />

- Nekeiskite savo įsakymų ar nurodymų,<br />

kad ir kiek daug ašarų būtų<br />

išlieta ar įniršio priepuolių pademonstruota.<br />

Vieną kartą pasiduosite,<br />

ir jūs pralaimėję!<br />

- Niekada nelaužykite savo pažadų<br />

vaikams. Jei leidote jiems pusvalandį<br />

žaisti, staiga nepersigalvokite ir<br />

nepasiųskite jų į parduotuvę.<br />

- Nepamirškite sugalvoti kokio nors<br />

apibrėžto tikslo savo vaikams, į kurį<br />

turėtų būti nukreipta disciplina ir<br />

lavinimas.<br />

- Neaukokite savo vaiko neapgalvotiems<br />

suaugusių kaprizams.<br />

- Neteikite pirmenybės kuriam nors<br />

vienam vaikui iš kitų.<br />

- Nenaudokite vaikų kaip priemonės<br />

išlieti pykčiui ant sutuoktinio.<br />

- Nesitikėkite iš vaiko, kad jis mąstys<br />

kaip suaugęs.<br />

- Neįkyrėkite vaikams nuolat kalbėdami<br />

apie dėkingumą, kurį jie jums<br />

yra skolingi.<br />

- Nepamirškite, kad žodis disciplina<br />

kyla iš žodžio docere – mokyti.<br />

- Nepaverskite vaikų savo vergais.<br />

- Neišliekite ant vaikų savo emocijų.<br />

- Nebūkite per daug rūpestingi arba<br />

atvirkščiai – per daug aplaidūs.<br />

- Nekelkite scenų ir triukšmo dėl nereikšmingų<br />

dalykų.<br />

- Neįkyrėkite pasakodami, kaip griežtai<br />

jūs buvote auklėjami ir kokie<br />

dorybingi buvote vaikystėje. Vaikai<br />

žino geriau, nei jūs manote, kokie<br />

jūs esate kantrūs, malonūs, geri,<br />

kuklūs, nusižeminę.<br />

- Nedusinkite vaikų savo meile. Paprasčiausiai<br />

dalinkitės ja.<br />

- Neapleiskite kitų vaikų gimus naujagimiui.<br />

Gerai juos paruoškite naujo<br />

šeimos nario atvykimui.<br />

- Nebūkite per daug griežti, per daug<br />

glo bėjiški ar atšiaurūs savo vaikams.<br />

Dažniau pamąstykite apie patarimus<br />

ir įspėjimus, esančius šiame skyrelyje.<br />

Jie skiria gerus, mylinčius tėvus<br />

nuo nevykėlių. Visados atminkite, kad<br />

jūs duodate pavyzdį savo vaikams, nes<br />

iš to plaukiantis gėris ar blogis tęsis kitose<br />

kartose. Tėvų nemokšiškumas ir<br />

abejingumas kris ant vaikų per kartų<br />

kartas. Vienas mano draugas teisėjas<br />

kartą pasakė, kad bent pusės bylų, kurias<br />

jis sprendė, galima buvo išvengti.<br />

Tų nusikaltėlių gyvenimo istorijos aiškiai<br />

rodė, kad jų problemos prasidėjo<br />

jau vaikystėje, ir jei jie tuo metu būtų<br />

gavę tinkamą auklėjimą, jiems būtų<br />

labiau pasisekę gyvenime. Jis net drįso<br />

spėti, kad tų nusikaltėlių tėvai patys buvo<br />

savo tėvų aukos, ir jis pacitavo seną<br />

kinų patarlę, kuri man taip patiko, kad<br />

ją užsirašiau ant voko. Ji skamba taip:<br />

„Tie, kurie gerai vykdė savo pareigas<br />

būdami vaikais, patys turės pareigingus<br />

vaikus. Neišauklėti ir nelaimingi vėlgi<br />

turės panašaus charakterio atžalas. Kad<br />

įsitikintumėte, paprasčiausiai stebėkite<br />

kartą šiaudinį stogą lietuj lyjant – lašas,<br />

krisdamas nuo stogo, seka ankstesnį lašą<br />

nenukrypdamas nuo trajektorijos“.<br />

(Iš Charles Hugo Doyle, Sins<br />

of parents. Counsels on marriage<br />

and youth guidence. 1951, New<br />

York. 7. skyrius. Silpnavaliai arba<br />

beširdžiai tėvai. Iš anglų k. vertė<br />

Kęstutis Choromanskis.)

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Amžinasis žodis tapo žmogumi<br />

Šv. Alfonsas Liguoris<br />

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12, 49)<br />

Žydai iškilmingai švęsdavo<br />

dieną, vadinamą ugnies diena 1 ,<br />

minėdami ugnį, kuria Nehemijas,<br />

grįžęs kartu su tėvynainiais iš<br />

Babilono nelaisvės, pirmą kartą<br />

sudegino auką. Tačiau žymiai<br />

didesnį pagrindą turime ugnies<br />

diena vadinti Kalėdų dieną, kai<br />

Dievas atėjo į žemę, kad kaip mažas<br />

kūdikis įžiebtų meilės ugnį<br />

žmonių širdyse.<br />

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“,<br />

– taip kalbėjo Jėzus Kristus,<br />

ir tai iš tikrųjų įvyko. Prieš<br />

Mesijo atėjimą, ar buvo žemėje<br />

bent vienas, kas mylėtų Dievą<br />

Jo beveik nepažinojo net pasaulio<br />

lopšys, tai yra Judėja, ir net<br />

joje kiek nedaug žmonių jį pamilo<br />

jam atėjus! Pažvelkime į likusį<br />

pasaulį: vieni garbino saulę,<br />

kiti – gyvulius, treti – akmenis, o<br />

dar kiti – net įvairias šlykščiausias<br />

būtybes. Tačiau po Jėzaus<br />

Kris taus atėjimo Dievo vardas<br />

ta po žinomas visur, ir daugelis<br />

jį pamilo. Gimus Išganytojui, Dievas<br />

sekančius kelis metus buvo žmonių labiau<br />

mylimas nei per tuos tūkstančius<br />

metų nuo pat žmogaus sukūrimo.<br />

Daugelis krikščionių, norėdami iš<br />

anksto pasiruošti Kalėdoms, turi paprotį<br />

įrengti namuose prakartėlę, vaizduojančią<br />

Jėzaus Kristaus atėjimą. Tačiau<br />

ma žai kas galvoja paruošti savo širdis,<br />

kad kūdikėlis Jėzus galėtų gimti jose ir<br />

ten rastų sau poilsį. Tarp tų nedaugelio<br />

žmonių ir mes norėtume būti priskaityti,<br />

kad būtume taip pat verti degti ta lai ­<br />

minga liepsna, kuri teikia sieloms lai mę<br />

šioje žemėje ir amžiną palaimą danguje.<br />

1 2 Mak 1, 18.<br />

Taigi šią pirmąją (novenos) dieną<br />

pamąstykime apie tai, kad amžinasis<br />

Žodis neturėjo jokio kito tikslo tapti<br />

žmogumi, kaip tik uždegti mus dieviškąja<br />

meile. Prašykime šviesos iš mūsų<br />

Viešpaties Jėzaus Kristaus bei jo Švenčiausiosios<br />

Motinos ir pradėkime.<br />

I.<br />

Adomas, mūsų pirmasis protėvis,<br />

nusidėjo. Pamiršęs dėkingumą už tiek<br />

daug Dievo jam suteiktų privilegijų,<br />

jis, pažeisdamas priesaką nevalgyti<br />

uždrausto vaisiaus, sukilo prieš Dievą.<br />

Dėl to Dievas buvo priverstas<br />

išvaryti jį iš žemiškojo rojaus šiame<br />

gyvenime, o ateinančiame –<br />

atimti ne tik iš jo, bet ir iš visų<br />

šio maištingo kūrinio palikuonių<br />

teisę į dangiškąjį ir amžinąjį<br />

rojų, kuris buvo jiems paruoštas<br />

pasibaigus šiam gyvenimui.<br />

Taigi pažvelk į žmoniją, pasmerktą<br />

skausmo ir vargo gyvenimui<br />

bei amžinai atskirtą nuo<br />

dangaus. Bet paklausyk Dievo,<br />

kuris, kaip perduoda Izaijas<br />

penkiasdešimt antrame skyriuje,<br />

lyg išreiškia – mūsų akimis žiūrint<br />

– savo sielvartą rauda bei aimanomis:<br />

„Ir dabar, ką aš turiu,<br />

kai mano tauta atimta veltui“<br />

(Iz 52, 5). „Ir dabar, – kalba Dievas,<br />

– kokį džiaugsmą aš beturiu<br />

danguje, kai praradau žmones,<br />

kurie buvo mano džiaugsmas“<br />

„Ir mano pasigėrėjimas būti su<br />

žmonių vaikais“ (Pat 8, <strong>31</strong>). Bet,<br />

mano Viešpatie, kaip tai įmanoma<br />

Tu turi danguje tiek daug serafimų,<br />

tiek daug angelų, ir vis tiek liūdi<br />

praradęs žmones Iš tiesų, ar Tau reikia<br />

angelų ir žmonių, kad pripildytum savo<br />

begalinės laimės saiką Tu visada buvai<br />

ir esi savyje be galo laimingas. Ar kada<br />

gali ko nors trūkti Tavo palaimai, kuri<br />

yra begalinė „Visa tai tiesa, – sako Dievas,<br />

– bet (ir tai yra kardinolo Hugono<br />

žodžiai jam komentuojant minėtą Izaijo<br />

tekstą) praradęs žmogų, aš tariuosi<br />

praradęs viską, nes mano pasigėrėjimas<br />

buvo būti su žmonėmis. Štai tuos žmones<br />

aš praradau – vargšus, nelaimingus<br />

kūrinius; jie pasmerkti amžinai gyventi<br />

toli nuo manęs“.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

45

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Bet kaip gali Viešpats vadinti žmones<br />

savo pasigėrėjimu Iš tiesų, rašo šv.<br />

Tomas, Dievas taip myli žmogų, lyg jis<br />

būtų Jo dievas, ir lyg Jis be žmogaus<br />

negalėtų būti laimingas: „Lyg žmogus<br />

būtų paties Dievo dievas, ir Dievas be<br />

jo negalėtų būti laimingas“ 2 .<br />

Dar daugiau, šv. Grigalius Nazianzietis<br />

prideda, kad Dievas iš meilės<br />

žmogui atrodo lyg nesavas: „Mes<br />

drįstame teigti, Dievas iš savo didžios<br />

meilės yra lyg nesavas“ 3 . Patarlė sako:<br />

„Įsimylėjęs tampa nesavas iš meilės“.<br />

„Bet ne, – tada tarė Viešpats, – aš nesiruošiu<br />

prarasti žmogaus; reikia nedelsiant<br />

surasti Atpirkėją, kuris patenkintų<br />

mano teisingumą žmogaus atžvilgiu ir<br />

taip išvaduotų jį iš jo priešų rankų bei<br />

užtarnautos amžinosios mirties“.<br />

Ir štai, šv. Bernardas, apmąstydamas<br />

šią temą, įsivaizduoja tarp Dievo teisingumo<br />

ir gailestingumo kilusią kovą.<br />

Teisingumas sako: „Aš nustosiu egzistavęs,<br />

jei Adomas liks nenubaustas;<br />

aš pražūsiu, jei Adomas nemirs“. Kita<br />

vertus, gailestingumas atsako: „Manęs<br />

nebėra, jei žmogui bus neatleista; Aš<br />

pražūsiu, jei jis nesulauks atleidimo“.<br />

Šiame ginče Viešpats nusprendžia, kad<br />

norint, jog mirtį pelnęs žmogus būtų<br />

išgelbėtas, kažkas visiškai nekaltas turi<br />

ją prisiimti: „Tegul miršta tas, kuris nėra<br />

pelnęs mirties“ 4 .<br />

Žemėje nebuvo nė vieno nekalto.<br />

„Kadangi, – taria amžinasis Tėvas,<br />

– tarp žmonių nėra nė vieno, kas galėtų<br />

patenkinti manąjį teisingumą, tegul<br />

į priekį išeina tas, kuris eis išganyti<br />

žmogų“. Angelai, serafimai, cherubinai<br />

– visi tyli, niekas neatsako. Pasigirsta<br />

vienintelis balsas, amžinojo Žodžio<br />

balsas, kuris taria: „Štai aš; siųsk mane“<br />

(Iz 6, 8). „Tėve, – sako vienatinis<br />

Sūnus, – tavo begalinė didybė, įžeista<br />

žmogaus, negali būti tinkamai patenkinta<br />

angelo, kuris yra tik kūrinys. Ir<br />

net jei Tu priimtum angelo atsiteisimą,<br />

pagalvok, kad nepaisant tiek daug gėrybių,<br />

suteiktų žmogui, nepaisant tiek<br />

daug pažadų bei grasinimų, mes vis<br />

dar nelaimėjome jo meilės, nes jis vis<br />

dar nesupranta mūsų meilės jam. Kad<br />

priverstume jį tikrai mus pamilti, ką<br />

46<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

geriau būtų galima sugalvoti, nei kad<br />

aš, Tavo Sūnus, dėl jo išganymo nužengčiau<br />

į žemę, prisiimčiau žmogaus<br />

prigimtį ir savo mirtimi apmokėčiau<br />

jo užtarnautą bausmę Tuo būdu bus<br />

pilnai patenkintas Tavo teisingumas, o<br />

kartu ir žmogus visiškai įsitikins mūsų<br />

meile jam!“ „Bet pagalvok, – atsakė<br />

dangiškasis Tėvas, – pagalvok, mano<br />

Sūnau, kad prisiimdamas žmogaus atpirkimo<br />

naštą, tu turėsi gyventi pilną<br />

kančių gyvenimą!“ „Nesvarbu, – atsakė<br />

Sūnus, – štai aš, siųsk mane“. „Pagalvok,<br />

tu turėsi gimti urve, laukinių<br />

žvėrių prieglobstyje, po to, dar būdamas<br />

kūdikis, bėgti į Egiptą, kad išsigelbėtum<br />

iš tų pačių žmonių rankų, kurie<br />

nuo pat tavo gimimo sieks atimti tau<br />

gyvybę“. „Nesvarbu. Štai aš, siųsk mane“.<br />

„Pagalvok, kad grįžęs į Palestiną,<br />

tu turėsi gyventi nepaprastai sunkų ir<br />

vargingą gyvenimą, savo dienas leisdamas<br />

kaip paprastas pameistrys berniukas<br />

dailidės dirbtuvėje“. „Nesvarbu.<br />

Štai aš, siųsk mane“. „Pagalvok, kad<br />

kai tu išeisi pamokslauti ir kalbėti apie<br />

save, tavimi seks iš tiesų labai nedaugelis;<br />

didesnė dalis tave niekins, vadins<br />

tave apsišaukėliu, burtininku, kvailiu,<br />

samariečiu, galiausiai tave aršiai persekios,<br />

kol pasieks, kad tu gėdingai<br />

mirtum ant kryžiaus nuo kančių“.<br />

„Nesvarbu. Štai aš, siųsk mane!“<br />

Taigi, ištarus sprendimą, kad Dievo<br />

Sūnus taps žmogumi ir taip išganys<br />

žmoniją, arkangelas Gabrielius skuba<br />

pas Mariją. Marija sutinka, kad Išganytojas<br />

taptų jos Sūnumi: „Ir Žodis<br />

tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Ir štai, pažvelk<br />

į Jėzų Marijos įsčiose. Atėjęs į pasaulį<br />

su tokiu paklusnumu bei nusižeminimu,<br />

jis kalba: „Mano Tėve, kadangi<br />

žmonės negali savo darbu bei aukomis<br />

atsilyginti Tavo įžeistam teisingumui,<br />

pažvelk į mane, Tavo Sūnų, apsirengusį<br />

mirtingu kūnu; pažvelk į mane,<br />

pasiruošusį jų vietoje atsiteisti Tau savo<br />

kančiomis ir mirtimi!“ „Todėl, ateidamas<br />

į pasaulį, jis byloja: Aukų ir atnašų<br />

tu nebenori, bet paruošei man kūną...<br />

Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip...<br />

apie mane parašyta, vykdyti tavo, o<br />

Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7).<br />

O, nejaugi dėl mūsų, vargšų tvarinių,<br />

ir tam, kad laimėtų mūsų meilę,<br />

Dievas malonėjo tapti žmogumi Taip,<br />

tai yra tikėjimo tiesa, kaip mus moko<br />

šventoji Bažnyčia: „Dėl mūsų, žmonių,<br />

ir dėl mūsų išganymo nužengė iš<br />

dangaus... ir tapo žmogumi“ 5 . Taip,<br />

iš tiesų, kiek daug Dievas padarė, kad<br />

mes jį pamiltume.<br />

Aleksandras Didysis, nugalėjęs<br />

Darijų bei pavergęs Persiją, troško<br />

laimėti tenykščių gyventojų palankumą<br />

ir todėl viešumoje vaikščiojo apsirengęs<br />

persiškais rūbais. Atrodytų,<br />

kad panašiai elgiasi ir mūsų Dievas.<br />

Kad laimėtų žmonių palankumą, jis<br />

apsirėdė kaip tikras žmogus ir pasirodė<br />

tarp mūsų apsirengęs žmogiška<br />

prigimtimi: „Jis ir išore tapo kaip visi<br />

žmonės“ (Fil 2, 7). Tokiu būdu jis<br />

norėjo atskleisti savo meilės žmonėms<br />

dydį: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė<br />

visiems žmonėms“ (Tit 2, 11).<br />

„Žmogus manęs nemyli, – lyg sako<br />

Dievas, – nes jis manęs nemato.<br />

Aš noriu tapti jam regimas ir kalbėtis<br />

su juo; taip priversiu jį mane pamilti:<br />

„Jis buvo matomas žemėje ir vaikščiojo<br />

žmonių tarpe“ (Bar 3, 38)“.<br />

Dieviškoji meilė žmogui yra nepaprasta,<br />

ir tokia ji buvo nuo pat amžių:<br />

„Aš mylėjau tave amžina meile, todėl<br />

aš pasigailėdamas pritraukiau tave prie<br />

savęs“ (Jer <strong>31</strong>, 3). Bet iki šiol nežinota,<br />

kokia didi ir nesuvokiama ši meilė iš<br />

tiesų yra. Ji apsireiškė tada, kai Dievo<br />

Sūnus pasirodė kaip kūdikis, gulintis<br />

tvarte ant šiaudų ryšulio: „Pasirodė<br />

mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir<br />

meilė žmonėms“ (Tit 3, 4). Graikiškame<br />

tekste rašoma: „Pasirodė ypatinga<br />

Dievo meilė žmonėms“. Šv. Bernardas<br />

rašo, kad nuo pat pradžios Dievo galybė<br />

buvo regima pasaulio sukūrime, o<br />

jo išmintis – pasaulio valdyme; bet tik<br />

vėliau, Žodžio Įsikūnijime, pasirodė,<br />

koks didis yra jo gailestingumas 6 . Kol<br />

žmonės nepamatė Dievo, žmogaus pavidalu<br />

nužengusio į žemę, tol jie negalėjo<br />

suvokti dieviškojo gerumo. Todėl<br />

jis apsivilko mirtinguoju kūnu, kad,<br />

pasirodydamas kaip žmogus, aiškiai apreikštų<br />

žmonėms savo gailestingumą 7 .<br />

5<br />

2 Opusc. 63, c. 7.<br />

„Propter nos homines, et propter nostram<br />

homines, salutem, et propter descendit nostram de coelis... salutem, et<br />

2 3 4 5<br />

3 De<br />

Opusc.<br />

div. nom.,<br />

63, c.<br />

c.<br />

7.<br />

4.<br />

De div. nom., c. 4. In Annunt. B. M. s. I. „Propter nos<br />

4 descendit<br />

In Annunt.<br />

de<br />

B.<br />

coelis...<br />

M. s. I.<br />

et homo factus est“. Symb. Nic. et Const. 6 In Nat. D. s. I. 7 In homo Epiph. factus s. I. est“. Symb. Nic. et Const.<br />

6<br />

In Nat. D. s. I.<br />

7 In Epiph. s. I.

---

Kokiu dar būdu galėjo Viešpats geriau<br />

atskleisti nedėkingam žmogui savo<br />

gerumą bei meilę Žmogus, paniekindamas<br />

Dievą, sako šv. Fulgencijus,<br />

amžiams nuo jo atsiskyrė, o kadangi<br />

žmogus nebegalėjo grįžti pas Dievą,<br />

Dievas pats atėjo į žemę ieškodamas<br />

žmogaus 8 . Ir šv. Augustinas sako tą patį:<br />

„Kadangi mes negalėjome nueiti pas<br />

Tarpininką, jis pats malonėjo nužengti<br />

pas mus“ 9 .<br />

„Aš trauksiu juos Adomo virvėmis,<br />

meilės ryšiais“ (Oz 11, 4). Žmones galima<br />

patraukti meile. Jiems parodytos<br />

meilės ženklai suriša juos lyg grandinėmis<br />

ir verčia pamilti tuos, kurie juos<br />

myli. Dėl to amžinasis Žodis nutarė<br />

tapti žmogumi, kad tokiu savo meilės<br />

įrodymu (už kurį stipresnio neįmanoma<br />

surasti) patrauktų žmonių meilę.<br />

Atrodo, kad būtent tai norėjo mūsų Išganytojas<br />

apreikšti vienam pamaldžiam<br />

pranciškonui tėvui vardu Šv. Jokūbo<br />

Pranciškus, kaip mini pranciškonų<br />

kalendorius gruodžio 15 dieną. Jėzus<br />

dažnai jam pasirodydavo mielo kūdikio<br />

pavidalu, bet kai šventas vienuolis,<br />

meilės ugnies skatinamas, trokšdavo<br />

paimti jį į rankas, malonusis vaikas visados<br />

pranykdavo. Dievo tarnas romiai<br />

skųsdavosi dėl šių išsiskyrimų. Vieną<br />

dieną dieviškasis Kūdikis vėl jam pasirodė.<br />

Bet kaip Jis atėjo su auksinėmis<br />

grandinėmis ant rankų, kad Pranciškus<br />

suprastų, jog Jis dabar atėjo įkalinti jį<br />

bei būti jo įkalintas ir niekada nuo jo<br />

neatsiskirti. Padrąsintas šio vaizdo,<br />

Pranciškus vieną galą grandinės pririšo<br />

prie kūdikio kojų, o antrą galą – prie<br />

savo širdies; ir iš tiesų, nuo to laiko jam<br />

atrodė, lyg jis regėtų mylimąjį Vaikelį<br />

tarytum nuolatinį kalinį savo širdies<br />

kalėjime. Tai, ką Jėzus padarė anam savo<br />

tarnui, jis įvykdė ir visų žmonių atžvilgiu,<br />

pats tapdamas žmogumi. Šiuo<br />

savo meilės stebuklu Jėzus lyg norėjo<br />

būti žmonių surakintas ir savo ruožtu<br />

sukaustyti jų širdis, priverčiant jį mylėti,<br />

kaip sakoma Ozėjo pranašystėje:<br />

„Aš trauksiu juos Adomo virvėmis,<br />

meilės ryšiais“ (Oz 11, 4).<br />

Daugeliu būdų, sako šv. Leonas,<br />

Dievas yra parodęs savo palankumą<br />

žmogui, bet niekada jis aiškiau neapreiškė<br />

savo beribio dosnumo, kaip<br />

siųsdamas jam Išganytoją išmokyti<br />

jį išganymo kelio ir parūpinti jam<br />

malonės gyvenimą. „Dievo gerumas<br />

apdovanojo žmonių giminę įvairiais<br />

būdais; tačiau įprastinės jo gausaus<br />

maloningumo ribos buvo viršytos,<br />

kai Jėzaus asmenyje pas nusidėjėlius<br />

nusileido pats gailestingumas, pas išklydusius<br />

iš kelio – tiesa, ir pas mirusiuosius<br />

– gyvenimas“ 10 .<br />

Šv. Tomas klausia, kodėl Žodžio<br />

Įsikūnijimas vadinamas Šventosios<br />

Dvasios darbu: „Ir įsikūnijo per Šventąją<br />

Dvasią“ 11 . Yra tikra, kad visi Dievo<br />

darbai, teologų vadinami opera ad extra,<br />

kitaip tariant, darbai į išorę, atliekami<br />

visų trijų dieviškųjų Asmenų. Tad kodėl<br />

Įsikūnijimas turėtų būti priskirtas<br />

vien tik Šventosios Dvasios asmeniui<br />

Pagrindinė to priežastis, kaip nurodo<br />

Angeliškasis daktaras, yra tai, kad visi<br />

dieviškosios meilės darbai yra priskiriami<br />

Šventajai Dvasiai, kuri yra Tėvo<br />

ir Sūnaus meilė. Ir Įsikūnijimo darbas<br />

buvo nepaprastos Dievo meilės žmogui<br />

vaisius. „Bet tai, kad Dievo Sūnus<br />

prisiėmė kūną mergelės įsčiose, kilo iš<br />

didžiausios Dievo meilės“ 12 . Būtent tai<br />

norėjo pažymėti pranašas, sakydamas:<br />

„Dievas ateis iš pietų“ (Hab 3, 3). Kitaip<br />

tariant, pastebi abatas Rupertas,<br />

„jis nušvito mums dėl dieviškos meilės“.<br />

Dėl šios priežasties, vėl rašo šv.<br />

Augustinas, amžinasis Žodis atėjo į<br />

žemę, kad parodytų žmogui, kaip labai<br />

Dievas jį myli 13 . Ir vėl šv. Laurynas<br />

Justinianis: „Dar niekada jis nėra taip<br />

aiškiai parodęs savo meilės žmonėms,<br />

kaip kad tapdamas žmogumi“ 14 .<br />

Bet dar labiau dieviškos meilės<br />

žmonijai gelmė atsiskleidžia suvokus,<br />

kad Dievo Sūnus nužengė ieškoti<br />

žmogaus tada, kai šis bėgo nuo jo. Tai<br />

Apaštalas skelbia šiais žodžiais: „Juk iš<br />

tiesų jis suėmė ne angelus, o Abraomo<br />

palikuonis“ (Žyd 2, 18), kuriuos šv.<br />

Jonas Auksaburnis šitaip komentuoja:<br />

„Jis nesako „sutiko“, bet „suėmė“, pasinaudodamas<br />

persekiotojų, bandančių<br />

sugauti pabėgėlius, metafora“ 15 .<br />

Dievas nužengė iš dangaus suimti nuo<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

jo bėgantį nedėkingą žmogų. Lyg jis<br />

būtų kalbėjęs: „O žmogau! Pažvelk,<br />

niekas kita, tik meilė tau nuleido mane<br />

ant žemės tavęs ieškoti. Kodėl bėgi<br />

nuo manęs Pasilik su manimi, mylėk<br />

mane, nesišalink manęs, nes aš labai<br />

tave myliu“.<br />

Taigi Dievas atėjo ieškoti paklydusio<br />

žmogaus, o kad žmogus lengviau<br />

galėtų suvokti šio Dievo meilę jam bei<br />

mainais atiduotų savo meilę tam, kuris<br />

taip karštai jį pamilo, Visagalis panorėjo<br />

pirmą kartą regimai pasirodyti žmonėms<br />

kaip mielas kūdikis, paguldytas<br />

šiauduose. „O, palaiminti šiaudai,<br />

gražesni už rožes ir lelijas, – sušunka<br />

šv. Petras Auksažodis. – Kokia žemė<br />

jus išaugino O, kokia pavydėtina yra<br />

jūsų dalia – būti gultu dangaus Karaliui!<br />

Bet, deja! – tęsia šventasis. – Deja!<br />

Jūs esate šalti Jėzui. Jūs nežinote, kaip<br />

jį sušildyti šioje drėgnoje oloje, kur jis<br />

dreba iš šalčio. Tačiau jūs esate ugnis<br />

ir liepsnos mums, kadangi jūs teikiate<br />

mums meilės liepsną, kurios jokių<br />

upių vandenys niekada neužgesins“.<br />

Dieviškai meilei neužteko, sako šv.<br />

Augustinas, padaryti mus panašius į<br />

savo atvaizdą, sukuriant pirmąjį žmogų<br />

Adomą. Per atpirkimą Dievas tapo<br />

pats panašus į mus 16 . Adomas paragavo<br />

užginto vaisiaus sukurstytas žalčio,<br />

kuris įtikino Ievą, kad jei ji suvalgys to<br />

vaisiaus, taps panaši į Dievą, pažindama<br />

gėrį ir blogį.<br />

Todėl Dievas tarė: „Štai, Adomas<br />

pasidarė kaip vienas iš mūsų“ (Pr 3, 22).<br />

Dievas pasakė tai ironiškai, priekaištaudamas<br />

Adomui už jo neapdairų išdidumą.<br />

Bet po Žodžio Įsikūnijimo mes<br />

galime nuoširdžiai ištarti: „Štai Dievas<br />

pasidarė kaip vienas iš mūsų“.<br />

„Tad pažvelk, žmogau, – sušunka<br />

šv. Augustinas. – Tavo Dievas tapo<br />

tavo broliu“. Tavo Dievas tapo toks<br />

kaip tu – Adomo sūnus. Jis apsivilko<br />

tokiu pačiu kūnu, galinčiu jausti, kentėti<br />

ir mirti, lygiai kaip ir tu. Jis galėjo<br />

prisiimti angelo prigimtį; bet ne, jis<br />

verčiau prisiėmė tikrą žmogišką kūną,<br />

kad galėtų atsiteisti Dievui tuo pačiu<br />

kūnu (tik be nuodėmės), kuriuo nusidėjo<br />

Adomas. Ir jis net didžiavosi tuo,<br />

8 10<br />

S. de dupl. nat. Chr.<br />

De Nat. s. 4.<br />

16 Serm. 119, E. B. app.<br />

8 9 10<br />

9 11 11 12 13<br />

Serm. S. de dupl. 88, E. nat. B. Chr. Serm. 88, E. B. De „Et Nat. incarnatus s. 4. est „Et de incarnatus Spiritu Sancto“. est de Spiritu Sancto“. P. 3, q. 32, a. I. De<br />

catech. rud., c. 4. 14 De casto conn., c. 23. 12 P. 15 In 3, q. Heb 32, hom. a. I. 5. 16 Serm. 119, E. B. app.<br />

13 De catech. rud., c. 4.<br />

14 De casto conn., c. 23.<br />

15 In Heb hom. 5.<br />

2008 Spalis - gruodis gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

47

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

dažnai save vadindamas Žmogaus<br />

Sūnumi. Todėl mes turime pilną<br />

teisę vadinti jį savo broliu.<br />

Tapti žmogumi Dievui reiškė<br />

nepalyginamai didesnį nusižeminimą,<br />

nei kad visi žemės karaliai, visi<br />

angelai ir dangaus šventieji su pačia<br />

Dievo Motina būtų pasivertę žolės<br />

stiebeliu ar sauja dumblo, kadangi<br />

žolė, dumblas, karaliai, angelai,<br />

šventieji tėra tik kūriniai, o tarp<br />

Dievo ir kūrinių skirtumas begalinis.<br />

O, sušunka šv. Bernardas, kuo<br />

labiau Dievas nusižemino dėl mūsų<br />

tapdamas žmogumi, tuo labiau jis<br />

mums apreiškė savo gerumą: „Kuo<br />

mažesnis jis tapo nusižeminimu, tuo<br />

didesnis jis tapo dosnumu“ 17 . Bet<br />

Jėzaus Kristaus meilė mums, skelbia<br />

Apaštalas, nenugalimai ragina bei<br />

verčia mus jį mylėti: „Kristaus meilė<br />

verčia mus“ (2 Kor, 5–14).<br />

O, Dieve! Jei tikėjimas mums<br />

apie tai neskelbtų, kas galėtų kada<br />

nors patikėti, kad Dievas iš meilės<br />

tokiam kirminui kaip žmogus taps<br />

tokiu pačiu kirminu kaip ir jis Vienas<br />

dievobaimingas autorius pateikia<br />

tokį palyginimą. Įsivaizduok, kad<br />

kartą eidamas keliu netyčia užmynei<br />

ir sutraiškei kažkokį kirminą, ir<br />

kas nors, matydamas tavo užuojautą<br />

vargšui šliužui, tartų tau: „Na, jei nori<br />

atgaivinti šį mirusį kirminą, turi pirmiausia<br />

tapti tokiu pat kirminu kaip<br />

ir jis, tada išlieti visą savo kraują ir juo<br />

nuplauti kirminą – tik tada jis atgis“.<br />

Ką tu į tai atsakytum Žinoma, tu tartum:<br />

„O kas man rūpi, ar tas kirminas<br />

bus gyvas ar miręs, jei aš turiu užmokėti<br />

už jo gyvastį savo paties mirtimi“<br />

Dar labiau tu taip kalbėtum, jei tai būtų<br />

ne nekaltas kirminėlis, o nedėkinga<br />

nuodinga gyvatė, kuri, atsilygindama<br />

už tai, ką tu jai gero padarei, dar kėsintųsi<br />

į tavo gyvybę. Bet jei tavo meilė<br />

šiam šliužui būtų tokia didelė, kad<br />

paskatintų tave atiduoti gyvybę už jį,<br />

kaip į tai reaguotų kiti žmonės Ir ko<br />

ši gyvatė nepadarytų dėl tavęs, kurio<br />

mirtis išgelbėjo ją, jeigu ji turėtų protą<br />

Bet būtent tai Jėzus Kristus yra<br />

padaręs dėl tavęs, begėdi kirmine. O<br />

s. I.<br />

18 Off. Circumc., resp. 6.<br />

19 De pot., q. 6, a. 2, ad 9.<br />

17 18<br />

In Epiph. s. I. Off. Circumc., resp. 6. 19 De pot., q. 6, a. 2, ad 9. 20 In Nat. B. V. 20 s. In 2. Nat. 21 B. Conf., V. s. I, 2. 9, c. 6. 22 In Cant.<br />

s. 83. 23 De aquaed.<br />

21 Conf., I, 9, c. 6.<br />

22 In Cant. s. 83.<br />

23 De aquaed.<br />

48<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

tu, būdamas toks nedėkingas, dažnai<br />

bandydavai atimti jam gyvybę, ir tavo<br />

nuodėmėms tai būtų pavykę, jei Jėzus<br />

galėtų dar kartą mirti. Kiek bjauresnis<br />

tu esi Dievo akyse, nei kirminas tavo<br />

akyse! Ką reikštų Dievui, jei tu liktum<br />

miręs ir amžinai pasmerktas savo nuodėmėse,<br />

ko ir nusipelnei Vis dėlto šis<br />

Dievas taip myli tave, jog, norėdamas<br />

išgelbėti tave iš amžinosios mirties,<br />

pirmiausia tapo tokiu kirminu kaip<br />

tu; po to, dėl tavo išganymo, jis išliejo<br />

ant tavęs savo širdies kraują, net iki<br />

paskutinio lašo, ir iškentė mirtį, kurios<br />

tu pagrįstai nusipelnei.<br />

Taip, visa tai skelbia tikėjimas. „Ir<br />

Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). „Kuris<br />

mus myli ir nuplovė krauju mūsų<br />

nuodėmes“ (Apr 1, 5). Šventoji Bažnyčia<br />

prisipažįsta, kad mintis apie<br />

išganymą ją pripildo baimės: „Aš apmąsčiau<br />

tavo darbą ir išsigandau“ 18 .<br />

Anksčiau taip yra kalbėjęs ir pranašas:<br />

„Viešpatie, aš išgirdau tavo žodį<br />

ir nusigandau... Tu išeini savo tautos<br />

gelbėti, gelbėti drauge su savo Pateptuoju“<br />

(Hab 2, 1; 13).<br />

Šv. Tomas Įsikūnijimo paslaptį<br />

vadina stebuklų stebuklu 19 , nesuvokiamu<br />

stebuklu, kuriame Dievas<br />

parodė savo meilės žmogui stiprumą<br />

ir kuris Dievą pavertė žmogumi,<br />

o Kūrėją – kūriniu 20 . Kūrėjas, sako<br />

šv. Petras Damianis, gimė iš kūrinio,<br />

ir tai pavertė jį iš Viešpaties į<br />

tarną, iš negalinčio kentėti – į pavaldų<br />

kančioms ir mirčiai: „Jis parodo<br />

savo rankos galybę“ (Lk 1, 51). Šv.<br />

Petras iš Alkantaros, kartą klausydamas<br />

giedant trečiųjų Kalėdų nakties<br />

Mišių Evangeliją, prasidedančią<br />

žodžiais „Pradžioje buvo Žodis“,<br />

ir apmąstydamas šią paslaptį, taip<br />

prisipildė dieviškos meilės, kad ekstazės<br />

būsenoje buvo pakylėtas nuo<br />

žemės ir oru nugabentas nemažą<br />

atstumą iki pat Švč. Sakramento. Ir<br />

šv. Augustinas sako, kad jo siela galėtų<br />

per amžius gėrėdamasi mąstyti<br />

apie didį Dievo gerumą, apreikštą<br />

mums žmonių išganymo darbe 21 .<br />

Dėl šios priežasties – būtent dėl<br />

karšto pamaldumo šiai paslapčiai,<br />

– Dievas pasiuntė tą šventąjį įrašyti į<br />

šv. Marijos Magdalenos de Pazzi širdį<br />

šiuos žodžius: „Ir Žodis tapo Kūnu“.<br />

II.<br />

Kas myli, tas neturi kito meilės<br />

tikslo, kaip kad būti mylimas. Taigi<br />

Dievas, taip labai mus mylėdamas, nieko<br />

daugiau iš mūsų netrokšta, tik mūsų<br />

meilės, kaip pažymi šv. Bernardas.<br />

„Kai Dievas myli, jis netrokšta nieko<br />

kito, kaip tik būti mylimas“ 22 . Todėl<br />

šventasis ragina mus: „Jis davė pažinti<br />

savo meilę, kad galėtų patirti tavąją“ 23 .<br />

O, žmogau, kad ir kas tu bebūtum, tu<br />

pažinai Dievo meilę, kuri privertė jį<br />

tapti žmogumi, kentėti ir mirti už tave.<br />

Kiek ilgai truks, kol Dievas iš tavo darbų<br />

pažins tavo meilę jam O! Iš tiesų,<br />

kiekvienas žmogus matydamas Dievą,<br />

apsivilkusį kūnu, pasirinkusį gyventi<br />

tokį pilną kančių bei pažeminimų gyvenimą<br />

ir sutikusį mirti tokia gėdinga<br />

mirtimi, turėtų užsidegti meile tokiam<br />

atsidavusiam Dievui. „Kadgi tu praplėštumei<br />

dangų ir nužengtumei! Nuo

---

tavo veido tirptų kalnai,... vanduo<br />

degtų ugnimi“ (Iz 64, 1). O, kad Tu<br />

teiktumeis, mano Dieve (taip maldavo<br />

pranašas prieš amžinajam Žodžiui<br />

nužengiant į žemę), palikti dangų, nužengti<br />

pas mus ir tapti žmogumi! Tada,<br />

matydami Tave kaip vieną iš jų tarpo,<br />

kalnai ištirptų, žmonės pašalintų visas<br />

kliūtis, įveiktų visus sunkumus laikydamiesi<br />

Tavo įsakymų bei patarimų;<br />

vandenys degtų ugnimi! O, iš tiesų<br />

Tu užkurtum tokią liepsną žmogaus<br />

širdyje, kad net labiausiai atšalusios<br />

sielos užsidegtų Tavo šventąja meile.<br />

Ir iš tikrųjų, po Dievo Sūnaus Įsikūnijimo<br />

kaip nuostabiai dieviška meilė<br />

nušvito daugeliui mylinčių sielų! Iš<br />

tiesų, be baimės suklysti galima teigti,<br />

kad Dievas buvo labiau mylimas pirmajame<br />

šimtmetyje po Jėzaus Kristaus<br />

atėjimo nei ankstesniais keturiasdešimt<br />

amžių. Kiek daug jaunuolių, kiek<br />

daug kilmingųjų ir net valdovų paliko<br />

turtus, titulus, savo karalystes ir išėjo į<br />

dykumą ar vienuolyną, kad ten skurde<br />

ir nuošalioje vienumoje laisviau galėtų<br />

atsiduoti šio savo Išganytojo meilei!<br />

Kiek daug kankinių džiūgaudami bei<br />

linksmindamiesi pasitiko kentėjimus<br />

ir mirtį! Kiek daug meilių, jaunų mergelių<br />

atsisakė šio pasaulio galingųjų<br />

rankos, kad galėtų eiti ir numirti dėl<br />

Jėzaus Kristaus, taip iš dalies atsidėkojant<br />

už meilę Dievo, kuris nusileido<br />

iš dangaus, prisiėmė žmogaus kūną ir<br />

numirė iš meilės joms!<br />

Taip, visa tai tiesa. Tačiau čia prasideda<br />

liūdna istorija. Ar visa tai galime<br />

teigti apie visus žmones Ar visi siekė<br />

taip atsakyti į begalinę Jėzaus Kristaus<br />

meilę Deja, mano Dieve, didesnė dalis<br />

vieningai atsimoka nieku kitu, kaip<br />

tik nedėkingumu. Ir tu, mano broli,<br />

pa sakyk man, kaip iki šiol atsilyginai<br />

už tą meilę, kurią Dievas tau parodė<br />

Ar vi sada už ją buvai dėkingas Ar<br />

kada nors rimtai apmąstei, ką iš tiesų<br />

reiškia žodžiai: Dievas tapo žmogumi<br />

ir mirė už mus<br />

Kartą vienas žmogus, dalyvaudamas<br />

Mišiose be jokio pamaldumo, kaip,<br />

de ja, daro daugelis, girdėdamas paskutinės<br />

Evangelijos žodžius „Ir Žodis tapo<br />

kūnu“, neatliko išorinio pagarbos veiksmo<br />

– nepriklaupė. Tuo momentu velnias<br />

kirto jam skaudų smūgį, tardamas:<br />

„Nedėkingas niekše! Tu girdi, kad Dievas<br />

tapo žmogumi dėl tavęs, ir nesi teiki<br />

net sulenkti kelio. O, jei Dievas tai būtų<br />

padaręs dėl manęs, aš amžinai nieko kito<br />

nedaryčiau, tik dėkočiau jam!“<br />

Pasakyk man, krikščioni! Ką dar<br />

daugiau galėjo Jėzus Kristus padaryti,<br />

kad laimėtų tavo meilę Jei Dievo Sūnus<br />

būtų nutaręs išgelbėti nuo mirties<br />

savo paties Tėvą, kaip dar labiau jis<br />

galėtų nusižeminti, nei prisiimdamas<br />

žmogaus prigimtį ir atiduodamas savo<br />

gyvybę kaip auką už jo išganymą Dar<br />

daugiau, sakyčiau, jei Jėzus Kristus<br />

būtų vien tik paprastas žmogus, o ne<br />

vienas iš dieviškųjų Asmenų, ir norėtų<br />

kokiu nors meilės ženklu laimėti savo<br />

Dievo meilę, ką daugiau jis galėtų<br />

padaryti, nei yra padaręs dėl tavęs Jei<br />

tavo tarnas iš meilės tau atiduotų savo<br />

kraują ir gyvybę, ar neprikaustytų jis<br />

taip tavo širdies ir ar neįpareigotų tavęs<br />

jį mylėti vien tik iš dėkingumo Ir<br />

kaipgi atsitiko, kad Jėzus Kristus, nors<br />

ir paaukojo savo gyvybę dėl tavęs, vis<br />

dar nelaimėjo tavo meilės<br />

Deja, žmonės niekina dieviškąją<br />

meilę, nes jie nesupranta, arba, verčiau<br />

tarkime, nenori suprasti, koks lobis yra<br />

Dievo malonė, kuri, pasak Išminčiaus,<br />

yra begalinis turtas: „Nes ji – begalinis<br />

turtas žmonėms; kurie juo pasinaudojo,<br />

tapo Dievo draugais“ (Išm 7, 14).<br />

Žmonės vertina valdovų, prelatų,<br />

didikų, mokslininkų ir net paprastų<br />

gyvulių palankumą, tačiau visiškai nebrangina<br />

Dievo malonės, o atsižada jos<br />

dėl paprasčiausių dūmų, dėl gyvuliško<br />

pasitenkinimo, dėl saujos žemės, dėl<br />

užgaidos, dėl nieko.<br />

Ką pasakysi, brangus broli Ar vis<br />

dar nori būti priskirtas prie šių nedėkingųjų<br />

Nes jei tu netrokšti Dievo, paieškok,<br />

sako Šv. Augustinas, gal sutiksi ką<br />

nors geresnio už Dievą: „Siek ko kito,<br />

jei manai galėsiąs rasti ką geresnio“ 24 .<br />

Eik ir susirask paslaugesnį valdovą,<br />

malonesnį mokytoją, brolį, draugą, tokį,<br />

kuris tau yra parodęs didesnę meilę.<br />

Eik ir ieškok tokio, kuris geriau už<br />

Dievą sugebėtų tave padaryti laimingu<br />

ir šiame, ir ateinančiame gyvenime.<br />

24<br />

In Ps. 26 enarr., 2. 25 Pro Fest. V. M. s.<br />

24<br />

4, a.<br />

In<br />

3.<br />

Ps. 26 enarr., 2.<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Kas myli Dievą, neturi nieko bijoti,<br />

ir Dievas negali nemylėti tų, kurie<br />

jį myli: „Aš myliu mane mylinčius“<br />

(Pat 8, 17). Ir ko gali baimintis tas,<br />

kas yra mylimas Dievo „Viešpats mano<br />

šviesa ir mano išgelbėjimas: ko aš<br />

bijosiu“ (Ps 26, 1). Taip kalbėjo Dovydas,<br />

ir taip kalbėjo mūsų Viešpačiui<br />

Lozoriaus seserys: „Tas, kurį tu myli,<br />

serga“ (Jn 11, 3). Joms užteko žinoti,<br />

kad Jėzus Kristus mylėjo jų brolį, ir<br />

jos buvo tikros, jog Išganytojas padarys<br />

viską, kad šis pasveiktų.<br />

Tačiau, kita vertus, kaip Dievas gali<br />

mylėti tuos, kurie niekina jo meilę Tad<br />

pasiryžkime kartą visam laikui atiduoti<br />

meilės duoklę Dievui, kuris taip nuoširdžiai<br />

mus mylėjo. Ir nuolatos prašykime<br />

jo, kad suteiktų mums tos šventos meilės<br />

dovaną. Šv. Pranciškus Salezas sako,<br />

kad Dievo meilės malonės mes turėtume<br />

prašyti labiau už kitas, kadangi su Dievo<br />

meile siela gauna visa, kas gera: „Bet<br />

draug su ja man atėjo visokių gėrybių“<br />

(Išm 7, 11). Tai privertė šv. Augustiną<br />

ištarti: „Mylėk, ir daryk ką nori“. Jei kas<br />

myli kokį nors asmenį, vengia visko, kas<br />

galėtų jį įžeisti, ir visada siekia to, kas<br />

galėtų jam suteikti malonumą. Panašiai<br />

elgiasi mylintis Dievą: jis niekada laisva<br />

valia nedarys to, kas Dievą įžeistų,<br />

tačiau stengsis visomis įmanomomis<br />

priemonėmis jam patikti.<br />

O tam, kad greičiau ir tikriau įgytume<br />

šią dieviškosios meilės dovaną,<br />

kreip kimės pagalbos į didžiausią Dievo<br />

mylėtoją – turiu omenyje Mariją, jo<br />

Motiną, kuri taip degė jo šventa meile,<br />

kad velniai, kaip sako šv. Bonaventūra,<br />

nedrįso net gundyti jos: „Juos taip<br />

gąsdino jos karšta meilė Dievui, kad<br />

jie net nedrįso prie jos artintis“ 25 . Ir Ričardas<br />

priduria, kad net patys serafimai<br />

galėtų nužengti nuo savo didingų sostų<br />

danguje, kad pasimokytų Dievo meilės<br />

iš Marijos širdies. Kadangi, tęsia Bonaventūra,<br />

Marijos širdis buvo ne kas kita,<br />

kaip dieviškosios meilės židinys, visus,<br />

kurie myli šią Švenčiausiąją Motiną ir<br />

kreipiasi į ją, ji uždegs tokia pačia meile<br />

ir padarys juos panašius į save.<br />

(Iš: Tikėjimo paslaptys, Įsikūnijimas.<br />

I paskaita Kalėdų novenai.<br />

Iš anglų k. vertė Kęstutis Choromanskis.)<br />

25 Pro Fest. V. M. s. 4, a. 3.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

49

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Kryžiaus dvasia<br />

Tėvas Emanuelis<br />

Paskutinis tėvo Emmanuelio Marie André, Mesnil-Saint-Loup klebono,<br />

Notre-Dame de la Sainte-Espérance vienuolyno abato, pamokslas, 1903 m.<br />

Mano broliai, jau seniai<br />

manęs čia (sakykloje) nematėte<br />

(dėl jo ligos – vert. past.); nedažnai<br />

aš čia bestoviu.<br />

Pakalbėsiu jums apie tai,<br />

apie ką dar niekada nesu kalbė<br />

jęs, nei čia, nei kur nors kitur.<br />

Tai yra dalykas, kurio aš<br />

visiems linkiu. Gerai žinau,<br />

kad šis mano palinkėjimas išsipildys<br />

ne visų atžvilgiu. Aš<br />

jums pakalbėsiu apie kryžiaus<br />

dvasią.<br />

Kai gerasis Dievas sukūrė<br />

žmogaus kūną, jis davė jam<br />

sielą, žmogišką dvasią. Kai<br />

gerasis Dievas sielai dovanoja<br />

krikšto malonę, ji gauna krikščionišką<br />

dvasią. Kryžiaus dvasia<br />

yra Dievo malonė. Yra daug<br />

Dievo malonės rūšių. Pvz., yra<br />

malonė, kuri paverčia mus<br />

apaštalais ir t. t. O ką reiškia<br />

kryžiaus dvasia<br />

Kryžiaus dvasia reiškia dalyvavimą<br />

paties mūsų Viešpaties,<br />

nešančio savo kryžių, prikalto<br />

prie kryžiaus, mirštančio<br />

ant kry žiaus, dvasioje. Mūsų<br />

Viešpats mylėjo savo kryžių.<br />

Jis karštai jo troško. Apie ką jis<br />

galvojo nešdamas savo kryžių<br />

ir mirdamas ant jo Tai didelės<br />

paslaptys. Kas turi kryžiaus<br />

dvasią, pradeda suprasti šias<br />

paslaptis. Nedaug yra krikščionių,<br />

turinčių kryžiaus dvasią. Jie<br />

pasitaiko labai retai. Kas turi kryžiaus<br />

dvasią, ma to pasaulį visai kitaip, nei<br />

dauguma.<br />

Kryžiaus dvasia moko kantrybės.<br />

Ji moko pamilti kentėjimus, aukotis.<br />

Kas turi kryžiaus dvasią, kantriai pakelia<br />

sunkumus, pamilsta kentėjimus,<br />

50<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Matthias Gruenewald, Kristus ant kryžiaus. Apie 1520.<br />

didžiadvasiškai aukojasi, kai gerasis<br />

Dievas to pareikalauja. Dievo valia pamilstama<br />

ir jos trokštama. Tada lengvai<br />

paklūstama tam, ko jis iš mūsų nori.<br />

Šventieji dažnai skųsdavosi Dievui,<br />

kad jis jiems nepakankamai leidžia kentėti.<br />

Jie norėjo kentėti. Kodėl Nes jie<br />

suprato, kad kentėdami tampa labiau<br />

panašūs į mūsų Viešpatį. Šv. Elzbietos<br />

Vengrės gyvenimo aprašyme<br />

skaitome, kad kai ji neteko<br />

visų savo turtų ir buvo išmesta iš<br />

namų, ji, matydama nieko daugiau<br />

nebeturinti, nuėjo pas pranciškonus<br />

ir liepė jiems giedoti Te<br />

Deum kaip padėką Dievui už<br />

tai, kad jis viską iš jos atėmė. Ji<br />

turėjo kryžiaus dvasią.<br />

„Kristaus sekime“ užsimenama,<br />

ką reiškia kryžiaus dvasia:<br />

tai trokšti turėti mažiau<br />

nei daugiau, labiau trokšti būti<br />

pažemintam nei išaukštintam,<br />

mėgti būti niekinamam ir visų<br />

laikomam nieku. Tai pasitaiko<br />

labai retai.<br />

Jūs kryžiaus dvasios beveik<br />

ne beturite. Galiu taip kalbėti,<br />

nes jau ilgai jus pažįstu nuo to<br />

laiko, kai pas jus esu. Jūs ma žiau<br />

turite to, ką anksčiau turėjote.<br />

Kai tik jums pasitaiko ką<br />

nors iškęsti, tuoj sakote: „Mano<br />

Dieve, išlaisvink mane iš to,<br />

išlaisvink mane!“ Jūs atliekate<br />

novenas, kad būtumėte nuo<br />

to iš vaduoti. Reikėtų šiek tiek<br />

labiau pamilti kentėjimus ir ne<br />

taip greitai pradėti melsti, kad<br />

būtumėte išvaduoti nuo jų. Jei<br />

turėtume kryžiaus dvasią, mes<br />

daug ką pamatytume, ko dabar<br />

nematome. Kita vertus, esama<br />

dau gelio dalykų, ku riuos dabar<br />

matome, o tada turbūt nebematytume.<br />

Reikia turėti truputį daugiau kryžiaus<br />

dvasios. Reikia jos melsti. Pasistenkime<br />

labiau mylėti kryžių, labiau<br />

mylėti Dievo valią.<br />

Turbūt aš jums įkyrėjau taip kalbėdamas,<br />

bet nuo šiol aš jūsų daugiau<br />

nebevarginsiu.

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Dievas ir žmogus<br />

Katalikų tikėjimo tiesos, dorovės<br />

reikalavimai ir sielai pašvęsti priemonės<br />

(tęsinys)<br />

Prel. dr. Feliksas Bartkus,<br />

kan. dr. Petras Aleksa<br />

5§ APIE pirmuosiuS<br />

žmones ir jų nuodėmę<br />

I. ŽmoniŲ SUKŪRIMAS<br />

IR pirminė Būklė<br />

Žmonių sukūrimas<br />

1. Paskiausia Dievas sukūrė regimojo<br />

pasaulio vainiką ir jungtį tarp regimojo<br />

ir neregimojo pasaulio – žmogų.<br />

Kad žmogus atsirado pasaulyje<br />

paskutinis, rodo tiek apreiškimas,<br />

tiek mokslas. Šv. Raštas pasakoja, kad<br />

Dievas tik tada sukūrė žmogų, kai jau<br />

buvo sukurti visi negyvieji ir gyvieji<br />

daiktai, ir kad žmogaus sukūrimu jis<br />

pabaigė savo darbą (Pr 1, 27; 2, 2).<br />

Mokslas taip pat sako, kad žmogus atsirado<br />

žemėje paskiau ne tik už visus<br />

negyvuosius daiktus, bet ir už augalus<br />

bei gyvūnus. Kada tai buvo, arba kitaip<br />

sakant, kiek metų praėjo nuo žmogaus<br />

sukūrimo iki dabar, Dievas mums to<br />

neapreiškė, o mes patys susekti neįstengiame.<br />

Mokslininkai visaip čia<br />

spėlioja. Vieni mano, kad keli šimtai<br />

tūkstančių metų, kiti – kad tik kelios<br />

dešimtys tūkstančių, bet tikrų žinių<br />

nėra ir, greičiausia, niekuomet nebus.<br />

Bet atrodo, kad labai daug tūkstančių<br />

metų negalėjo praeiti, nes per tą laiką<br />

žmonių būtų tiek padaugėję, jog jau<br />

seniai jiems būtų pritrūkę vietos žemėje.<br />

Juk žinome gerai, kiek jų padaugėjo<br />

per paskutinį tūkstantį metų, o ką bešnekėti,<br />

jeigu tų tūkstančių būtų buvę<br />

keli šimtai ar bent ir kelios dešimtys<br />

Beje, yra tvirtinančių, kad nuo<br />

žmogaus atsiradimo iki V. Jėzaus<br />

praslinkę tik keturi tūkstančiai metų.<br />

Savo nuomonę jie remia tuo, kad prisiminti<br />

ir paminėti, kaip žmonės laukė<br />

Atpirkėjo, Bažnyčia yra paskyrusi<br />

keturias advento savaites. Kiekviena<br />

savaitė esą reiškianti tūkstantį metų.<br />

Tačiau reikia pažymėti, kad Bažnyčia<br />

pati niekuomet taip neaiškino advento.<br />

Taip darė, o gal būt dar ir tebedaro<br />

vienas kitas jos narys, bet už tai tik jie<br />

patys ir atsako.<br />

Žmogus yra viso regimojo pasaulio<br />

vainikas, nes jis tobulesnis už<br />

visus jame esančiuosius daiktus. Tiek<br />

kūnu, tiek ypač siela jis neapsakomai<br />

juos pralenkia. Gyvūnas (po žmogaus<br />

tobuliausias šio pasaulio kūrinys) gali<br />

tik tai, ką gali jo kūnas. O žmogus gali<br />

nepalyginti daugiau. Tarkime, savo<br />

kūno jėgomis žmogus negali plaukti<br />

kaip žuvis, bėgti kaip stirna, lėkti kaip<br />

paukštis. Bet savo sielos jėgomis jis<br />

išrado laivus, kuriais lengvai perplaukia<br />

vandenynus, išgalvojo traukinius,<br />

automobilius, kuriais pralenkia greičiausius<br />

gyvūnus, o lėktuvais skraido<br />

greičiau už bet kokius paukščius.<br />

Buvo kadaise manyta, kad regimajame<br />

pasaulyje tikriausiai egzistuoja<br />

daug tokių vietų (planetų), kad jose,<br />

kaip žemėje, yra gyvų būtybių, kurios,<br />

greičiausia, tobulesnės už žmogų. Bet<br />

dabar vis labiau aiškėja, kad tokių vietų<br />

nėra, ir kad žemė vienintelė visame<br />

regimajame pasaulyje vieta, kurioje gyvena<br />

protinga būtybė – žmogus (Plg. P.<br />

Teilhard de Chardin, Vie et planètes //<br />

Ètudes, Mai 1946).<br />

Žmogus yra jungtis tarp regimojo ir<br />

neregimojo pasaulio, nes kūnu jis priklauso<br />

regimajam pasauliui, bet siela –<br />

neregimajam. Be to, jis yra skirtas per<br />

amžius gyventi, pirma siela, o paskui ir<br />

kūnu, neregimajame pasaulyje.<br />

Dievas sukūrė žmogų<br />

betarpiškai<br />

2. Dievas betarpiškai sukūrė pirmuosius<br />

du žmones tiek sielos, tiek<br />

kūno atžvilgiu.<br />

Be abejo, Dievas puikiausiai galėjo<br />

ir ne betarpiškai sukurti pirmuosius<br />

du žmones, atseit, jis galėjo leisti,<br />

kad kurios nors rūšies gyvūnai, nuolat<br />

tobulėdami, pasiektų tokį aukštą<br />

išsivystymo laipsnį, jog būtų tinkami<br />

gauti dvasinę sielą, ir tuomet jis būtų<br />

tą sielą jiems suteikęs. Bet čia yra<br />

anaiptol ne galėjimo, o paties fakto<br />

klausimas, taigi mums reikia sužinoti<br />

ne kaip galėjo Dievas sukurti pirmuosius<br />

du žmones, bet kaip iš tiesų<br />

juodu sukūrė. Mūsų pro tas čia nieko<br />

negali pasakyti, tad ži nioms gauti turime<br />

kreiptis į apreiškimą.<br />

O apreiškimas aiškiai sako, kad<br />

pirmutinius du žmones Dievas sukūrė<br />

betarpiškai tiek sielos, tiek kūno at­<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

51

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

žvilgiu. Ir apskritai apreiškimas liudija,<br />

kad žmonių kūrimą Dievas atliko<br />

kiek kitokiu būdu, negu visų regimojo<br />

pasaulio daiktų. Kurdamas regimojo<br />

pasaulio daiktus, Dievas tik panorėjo,<br />

kad jie būtų (pasakė: „Teesie!“), ir jie<br />

atsirado tokie, kokių jis panorėjo, ir su<br />

tomis galiomis bei jėgomis, kokias jis<br />

jiems suteikė. Gi žmonių kūrimas<br />

vyko daug iškilmingiau. Visų pirma<br />

Dievas tarė: „Padarykime<br />

žmogų pagal mūsų paveikslą<br />

ir panašumą“ (Pr 1,<br />

26). Paskui iš žemės jis<br />

padarė žmogaus kūną<br />

ir įkvėpė į jį gyvybės<br />

dvasią (Pr 1, 27).<br />

Taip Dievas sukūrė<br />

pirmąjį vyrą, kurį<br />

pavadino Adomu,<br />

atseit, iš žemės paimtu,<br />

(žemė hebrajiškai<br />

vadinasi<br />

„adama“). Moterį<br />

gi jis sukūrė iš<br />

Adomo (Pr 2, 7.<br />

21–22). Ją Adomas<br />

pavadino Ieva, atseit,<br />

visų gyvųjų motina<br />

(„hava“ hebrajiškai yra<br />

„gyvybė“). Tokios tat yra<br />

apreiškimo suteiktos žinios<br />

apie pirmųjų dviejų žmonių<br />

sukūrimą.<br />

Deja, jos ne visiems patinka. Buvo<br />

ir yra asmenų, kurie žmonių atsiradimą<br />

visai kitaip aiškina. Vieni jų sako,<br />

kad pirmutiniai žmonės buvo ne Dievo<br />

sukurti tiek kūno, tiek sielos atžvilgiu,<br />

bet kad jie paprasčiausiai išsivystę<br />

iš tam tikros gyvūnų rūšies. Iš pradžių<br />

tvirtinta, kad toji gyvūnų rūšis esančios<br />

beždžionės. Bet ilgainiui apsižiūrėta,<br />

kad tarp beždžionių ir žmonių yra per<br />

daug didelis skirtumas tiek sielos, tiek<br />

kūno atžvilgiu. Tad imta tvirtinti, kad<br />

žmonės ir beždžionės einą iš vienos,<br />

dabar jau išnykusios, gyvulių rūšies,<br />

kaip dvi savaimingos atžalos iš to paties<br />

kamieno. Kuo jie paremia šį savo<br />

tvirtinimą Ogi, reikia pasakyti, kad<br />

iš tikrųjų niekuo, išskyrus didelį savo<br />

norą, kad taip būtų. Mat, jie nenori<br />

pripažinti Dievo, tad, atmesdami jo<br />

apreiškimą, išsigalvojo šitokį žmonių<br />

atsiradimo aiškinimą. Tiesa, jie labai<br />

52<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

norėtų paremti savo tvirtinimą (ir ne<br />

kartą tai daro) žemės gelmėse randamais<br />

prieš ilgus laikus buvusių gyvių<br />

kaulais. Bet jiems vis nesiseka. Nes<br />

žemės gelmėse randami tik arba tikrai<br />

žmonių, arba neabejotinai gyvulių<br />

kaulai, o tokio padaro, kurs būtų iš<br />

gyvulio jau išėjęs, bet žmogaus dar<br />

nepriėjęs, arba, kitaip sakant, tarpininko<br />

tarp žmogaus ir gyvulio, kaulų<br />

nerandama (plg. J. Donat, Psychologia,<br />

1946, F. H. Kerle, Heidelberg, p. 476<br />

ir toliau). Beje, kartais imama labai<br />

triukšmingai skelbti, kad tokie kaulai<br />

jau surasti. Bet, kai nuodugniau<br />

ištiriama, pamatoma, kad veltui buvo<br />

tasai triukšmas, nes rastieji kaulai yra<br />

anaiptol ne pusiau žmogiško gyvulio,<br />

ar ne pusiau gyvuliško žmogaus,<br />

bet arba tikrai žmogaus, arba tikrai<br />

gyvulio. Savaime suprantama, kad<br />

iš Dievo neigimo einąs tvirtinimas,<br />

jog žmogaus siela nesanti betarpiškai<br />

Dievo sukurta, bet drauge su kūnu<br />

iš gyvulių išsivysčiusi, yra Bažnyčios<br />

griežtai pasmerktas.<br />

Kiti, pripažindami ir Dievą, ir apreiškimą,<br />

vis dėlto sako, kad žmogus kūno<br />

atžvilgiu išsivystęs iš gyvūnų, ir tik tada,<br />

kai jis jau pasiekęs tokio tobulumo, jog<br />

jam galėjusi būti duota dvasinė siela,<br />

Dievas ją jam suteikęs, ir tuo būdu sukūręs<br />

žmogų. Šitas tvirtinimas nėra<br />

Bažnyčios pasmerktas, bet jis niekuo<br />

neparemtas, nes, kaip minėta, kol kas<br />

nerandama pėdsakų tokio gyvūno,<br />

kuris, palaipsniui palikdamas<br />

gyvulį, būtų vis artėjęs prie<br />

žmogaus, kol galų gale<br />

būtų buvęs tinkamas<br />

gauti dvasinę sielą. O<br />

tų pėdsakų turėtų juk<br />

netrūkti. Todėl nėra<br />

nei reikalo, nei prasmės<br />

dėl nepagrįstų<br />

spėliojimų atsisakyti<br />

nuo apreiškimo<br />

liudijimo.<br />

Žmogaus<br />

siela dvasinė<br />

3. Žmogaus siela<br />

yra dvasinė. Ji turi<br />

protą, laisvą valią ir yra<br />

nemirtinga.<br />

Kad žmogaus siela<br />

dvasinė, aiškiai rodo tiek<br />

apreiškimas, tiek mūsų protas.<br />

(Plačiai ir išsamiai proto įrodymai<br />

pateikiami mokslo šakoje, vadinamoje<br />

psichologija.)<br />

Daugelyje Šv. Rašto vietų yra pasakyta<br />

apie sielą, kad ji dvasinė, kad nepranyksta,<br />

kūnui numirus, ir ji lyginama su<br />

Dievo Dvasia. „Dulkė sugrįžta į žemę, iš<br />

kurios ji paimta, o dvasia eina pas Dievą,<br />

kuris ją davė“ (Mok 12, 7), kalbama<br />

Pamokslininko knygoje apie žmogaus<br />

mirtį. „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną,<br />

o sielos negali užmušti“ (Mt 10, 28).<br />

„Kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia prieš<br />

kūną“ (Gal 5, 17). „Tėve, į tavo rankas<br />

aš atiduodu savo dvasią!“ (Lk 23, 45),<br />

– didžiu balsu sušuko V. Jėzus, prieš pat<br />

numirdamas. „Viešpatie Jėzau, priimk<br />

mano dvasią!“ (Apd 7, 59), – meldėsi<br />

žydų žudomas šv. Steponas. „Nes kuris iš<br />

žmonių žino, kas yra žmoguje, jei ne jame<br />

pačiame esanti žmogaus dvasia Taip<br />

pat ir kas yra Dievo, nė vienas nežino, tik<br />

Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11).

---

Mūsų protas visai teisingai sprendžia<br />

apie sielos prigimtį iš jos veiksmų.<br />

Gi sielos veiksmai, kuriuos ji atlieka<br />

protu ir valia, yra anaiptol ne medžiaginiai.<br />

Protu ji sudaro sąvokas, sprendimus,<br />

protavimus, iš pasekmių suranda<br />

priežastis, pažįsta labiausiai abstrakčias<br />

ir bendriausias sąvokas, tokias kaip būties,<br />

esmės, tiesos, teisingumo, gėrio ir<br />

pan., sukuria įvairius mokslus ir t. t...<br />

Visa tai jokiu būdu ne medžiaginiai dalykai.<br />

Todėl negali būti medžiaginė nė<br />

pati siela. Valia ji geidžia antjuslinių ir<br />

dvasinių dalykų, tokių kaip pats gėris,<br />

dorybė, amžinybė ir pan. To dar maža.<br />

Ne kartą dėl šių dalykų ji paniekina<br />

juslines, daug apčiuopiamo malonumo<br />

teikiančias gėrybes. Visa tai rodo, kad<br />

ji nepriklauso nuo medžiagos, yra už ją<br />

aukštesnė, dvasinė.<br />

Tačiau siela nėra gryna<br />

dvasia kaip, pvz., angelai,<br />

bet skirta būti su kūnu.<br />

Kūną ji gaivina, yra jo<br />

veiksmų priežastis, naudojasi<br />

juo kaip įrankiu, bet,<br />

kaip matyti iš jos proto<br />

ir valios veiksmų, nuo jo<br />

viduje nepriklauso, kaip<br />

kad nuo kūno priklauso<br />

tasai gyvybės pradas, kuris<br />

yra gyvūnuose ir augaluose.<br />

Todėl tarp žmogaus ir<br />

kitų šio pasaulio gyvių yra<br />

esmės, o ne vien laipsnio<br />

skirtumas.<br />

Kad žmogaus siela<br />

yra protinga, ir kad protas<br />

visa esme skiriasi nuo<br />

gyvulių instinkto, tai savaime<br />

aišku.<br />

Žmogaus valią esant<br />

laisvą neabejotinai rodo,<br />

pirmiausia, mūsų pačių<br />

sąmonė. Juk prieš darydami<br />

kokį veiksmą, mes<br />

paprastai pagalvojame,<br />

daryti jį, ar nedaryti. Kai<br />

jau nusistatome jį daryti<br />

ir darome, tai ir tada žinome,<br />

kad galėtume jo<br />

nedaryti ar jį nutraukti.<br />

Atlikę veiksmą, jaučiame<br />

esą už jį atsakingi ir, jeigu<br />

jis buvo nedoras, patiriame<br />

tam tikrų priekaištų<br />

ar net apgailestaujame jį darę. Mes<br />

dažnai darome įvairiausių pasiryžimų<br />

ateičiai. Be to, mes aiškiai skiriame<br />

veiksmus, kurie mumyse nėra laisvi<br />

ir už kuriuos nesame atsakingi, kaip,<br />

pvz., maisto virškinimo, kraujo apytakos<br />

ir pan. veiksmai. Visa tai jokiu<br />

būdu nebūtų įmanoma, jei mūsų valia<br />

nebūtų laisva. Taip pat ir bendras visų<br />

žmonių įsitikinimas bei elgesio būdas<br />

liudija valios laisvumą. Nekalbant jau<br />

apie tai plačiau, pakanka tik prisiminti,<br />

kad visose šalyse (net ir tose, kur<br />

teoriškai nenorima pripažinti valios<br />

laisvumo) leidžiama įstatymų, įsakymų,<br />

duodama nurodymų, potvarkių,<br />

draudimų, skiriama atlyginimų ir<br />

ypač bausmių. Tačiau visa tai būtų<br />

visiškai tuščias ir beprasmis dalykas,<br />

Žmogus-mikrokosmosas kaip pasaulio-makrokosmoso galva.<br />

Miniatiūra iš šv. Hildegardos „ Dievo darbų knygos “ . 1230 m.<br />

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

jei žmogus negalėtų pats tvarkyti savo<br />

veiksmų, bet būtų viduje priverstas<br />

taip, o ne kitaip elgtis. Tad aiški tiesa,<br />

kad žmogaus valia laisva. Ją patvirtina<br />

ir apreiškimas. Juk visi Šv. Rašte<br />

esantieji tokie įvairūs raginimai vengti<br />

pikto ir daryti gera, visi tokie ryškūs<br />

grasinimai bausmėmis už pikta bei tų<br />

grasinimų įvykdymai, visi nemažiau<br />

ryškūs žadėjimai atlyginti už gera tiek<br />

šiame pasaulyje, tiek ypač amžinybėje,<br />

visi taip gausūs šaukimai į atgailą,<br />

visas, pagaliau, išganymo mokslas remiasi<br />

tuo, kad žmogaus valia laisva.<br />

Todėl kai XVI šimtmetyje Liuteris ir<br />

kiti klaidų prasimanytojai ėmė skelbti,<br />

kad po pirmųjų tėvų nuodėmės žmonės<br />

nustojo valios laisvumo, Bažnyčia<br />

griežtai juos pasmerkė.<br />

Kad žmogaus siela nemirtinga,<br />

tai savaime einanti<br />

išvada iš to, kad ji dvasinė.<br />

Juk genda, yra ir nyksta tik<br />

kas susideda iš dalių, atseit,<br />

tik medžiaginės būtybės. Gi<br />

dvasia dalių neturi. Tad negali<br />

ji nė suirti bei pranykti.<br />

Siela taip pat nepriklauso<br />

nuo kūno iš vidaus. Todėl<br />

jo irimas bei nykimas jos nepaliečia.<br />

Sunaikinti ją galėtų<br />

nebent tik tas, kas ją sukūrė<br />

– Dievas. Bet būtų priešinga<br />

jo išminčiai kurti savaime<br />

nenykstančią būtybę, o paskui<br />

ją naikinti. Taigi mūsų<br />

protas rodo žmogaus sielą<br />

esant nemirtingą.<br />

Tą pat sako ir apreiškimas.<br />

Daugelyje Šv. Rašto<br />

vietų yra pažymėta ir pabrėžta<br />

tiesa, kad siela nemiršta.<br />

Štai vienas kitas pavyzdys:<br />

„Nebijokite tų, kurie užmuša<br />

kūną, o sielos negali užmušti“<br />

(Mt 10, 28). Mirštančiam<br />

ant kryžiaus piktadariui Jėzus<br />

pareiškė: „Iš tikrųjų, sakau<br />

tau, šiandien tu būsi su<br />

manimi rojuje“ (Lk 23, 43).<br />

Palyginime apie elgetą Lozorių<br />

ir pokyliaujantį turtuolį<br />

jis pasakė: „Numirė elgeta<br />

ir buvo angelų nuneštas į<br />

Abraomo prieglobstį. Mirė<br />

taip pat ir turtingasis ir buvo<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

53

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

papasakojęs apie visų žemėje esančių<br />

daiktų sukūrimą, su tam tikru liūdesiu<br />

pažymi: „Ir nebuvo žmogaus, ku ris ją<br />

(žemę) dirbtų“ (Pr 2, 5). Taigi žmogus<br />

yra tarsi Dievo darbų tęsėjas ir atbaigėjas<br />

žemėje.<br />

Antprigimtinis<br />

žmonių tikslas<br />

Giovanni di Paolo. Pasaulio sukūrimas ir žmonių išvarymas iš rojaus. Apie 1445 m.<br />

palaidotas pragare“ (Lk 16, 22) ir t. t.<br />

Kai kurie Bažnyčios tėvai, pvz., šv. Augustinas,<br />

parašė atskirus veikalus apie<br />

sielos nemirtingumą.<br />

Dera dar pridėti, kad sielos nemirtingumu<br />

buvo ir yra įsitikinusios visų<br />

šalių ir laikų tautos.<br />

Taigi žmogus yra amžina būtybė.<br />

Nors jis turi pradžią, bet pabaigos<br />

niekuomet neturės. Mirtis yra jam tik<br />

perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą, o<br />

ne paliovimas gyventi.<br />

Žmogus – Dievo<br />

paveikslas ir panašumas<br />

4. Dievas sukūrė žmogų pagal savo<br />

paveikslą ir panašumą.<br />

Tai aiškiai Šv. Rašte pažymėta tiesa.<br />

Prieš kurdamas žmogų, Dievas tarė: „Padarykime<br />

žmogų pagal mūsų paveikslą<br />

ir panašumą, kad jis viešpatautų jūros<br />

žuvims ir dangaus paukščiams, ir gyvuliams,<br />

ir visai žemei“ (Pr 1, 26). Gi po<br />

žmogaus sukūrimo Šv. Rašte pasakyta:<br />

„Taip Dievas sukūrė žmogų, pagal savo<br />

paveikslą ir panašumą sukūrė jį; sukūrė<br />

juodu kaip vyrą ir moterį“ (Pr 1, 27).<br />

54<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Prigimtinis žmogaus<br />

panašumas į Dievą<br />

5. Žmogus jau pačia savo prigimtimi<br />

yra Dievo paveikslas ir panašumas.<br />

Tasai panašumas reiškiasi ypač tuo,<br />

kad:<br />

a) žmogaus siela yra dvasinė, atseit,<br />

turinti protą, laisvą valią ir yra nemirtinga.<br />

Tai vis Dievo prigimties ir savybių<br />

atspindžiai, kurių veltui ieškotume kituose<br />

regimojo pasaulio daiktuose.<br />

b) žmogus yra tam tikra prasme<br />

kūrėjas.<br />

Tiesa, jis negali ką nors sukurti iš<br />

nieko, bet iš esamos medžiagos gali<br />

padaryti daug ką, ko prieš tai nebuvo.<br />

Galime tik įsivaizduoti, kaip atrodytų<br />

žemė, jeigu joje nebūtų žmonių. Juk<br />

nebūtų tuomet nei miestų, nei namų,<br />

nei geležinkelių, nei šiaip jau kelių, nei<br />

dirvų, nei javų, nei jokių įrankių, nei<br />

bet kokių kitų daiktų, kuriuos žmogus,<br />

pridėdamas savo rankas, yra savaip<br />

perdirbęs. Žodžiu, žemė tuomet atrodytų<br />

lyg neužbaigta, lyg be šeimininko<br />

palikta, lyg laukinė. Ne veltui Mozė,<br />

6. Dievas paskyrė žmonėms antprigimtinį<br />

galutinį tikslą ir suteikė<br />

jiems įvairių antprigimtinių dovanų.<br />

Taip žmonės tapo dar ryškesniu Dievo<br />

paveikslu ir panašumu negu yra savo<br />

prigimtimi.<br />

Tai pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa,<br />

kad Dievas iš pat pradžių paskyrė<br />

žmonėms nepalyginti aukštesnį galutinį<br />

tikslą negu jiems priklauso pagal<br />

jų prigimtį. Savo prigimtimi žmonės<br />

yra tik Dievo tarnai, neverti jo paties<br />

regėti ir jo laimėje dalyvauti. Bet Dievas<br />

begaliniu savo gerumu juos įsūnijo,<br />

paskyrė būti savo prigimties ir laimės<br />

dalininkais. Aiškiai sako čia apaštalas<br />

šv. Jonas: „Žiūrėkite, kokią meilę Tėvas<br />

mums suteikė, kad mes vadinamės<br />

Dievo vaikais ir esame. Dabar mes esame<br />

Dievo vaikai, bet dar nepasireiškė,<br />

kas būsime. Mes žinome, jog, kada<br />

pasireikš, būsime į jį panašūs, nes mes<br />

matysime, koks jis yra“ (1 Jn 3, 1–2).<br />

Ir nors sukurtieji žmonės greitai pasirodė<br />

Dievui neištikimi, nors Dievas<br />

atėmė iš jų už tai savo antprigimtines<br />

dovanas, tačiau kito galutinio tikslo<br />

jis jiems nepaskyrė, bet paliko tą patį.<br />

Taigi galutinis žmonių tikslas visuomet<br />

buvo, yra ir bus tik antprigimtinis.<br />

Kad jie galėtų tą tikslą pasiekti,<br />

Dievas suteikė jiems pašvenčiamąją<br />

malonę kuri sudaro antprigimtinę sielos<br />

gyvybę, ir davė jiems veikiančiųjų<br />

malonių, kurios padeda jiems atlikti<br />

antprigimtinio tikslo vertus darbus. Be<br />

to, pirmiesiems dviems žmonėms Dievas<br />

buvo suteikęs dar ir kitų žmogaus<br />

prigimčiai nepriklausančių dovanų,<br />

kurios galutiniam tikslui pasiekti nėra<br />

reikalingos. Tosios dovanos buvo šios:<br />

a) aiškus žinojimas viso to, kas<br />

reikalinga tinkamam gyvenimo tvarkymui<br />

bei tarnavimui Dievui. Tai<br />

pažymėta Šv. Rašte, kai minima, kad<br />

Adomas davė visiems gyvuliams jų pri­

---

PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA<br />

gimtį atitinkančius vardus (Pr 2, 19)<br />

ir kai, vos tik pamatęs moterį, pažino<br />

jos kilmę bei teisingai nusakė šeimos<br />

uždavinius (Pr 2, 23–24);<br />

b) laisvumas nuo geidulių. Tai matyti<br />

iš to, kad pirmieji tėvai, nors buvo<br />

nuogi, bet nesigėdijo (Pr 2, 25);<br />

c) nemirtingumas. Šv. Rašte aiškiai<br />

pasakyta, kad mirtis yra tik nuodėmės<br />

padarinys (Pr 3, 19);<br />

d) laisvumas nuo vargų ir kentėjimų,<br />

nes Šv. Rašte pažymėta, kad ką tik<br />

sukurtuosius žmones Dievas apgyvendino<br />

linksmybių sode (Pr 2, 8) ir kad<br />

visi vargai bei kentėjimai yra tik nuodėmės<br />

vaisius (Pr 3, 16–18);<br />

e) tobulas galėjimas valdyti visus<br />

žemėje esančius kūrinius. Juk Dievas<br />

tam ir sukūrė žmogų, „kad jis viešpatautų<br />

visoms jūros žuvims ir visiems<br />

oro paukščiams, ir visiems gyvuliams,<br />

ir visai žemei“ (Pr 1, 26).<br />

Šitaip Dievo apdovanoti ir linksmybių<br />

sode apgyvendinti pirmieji du<br />

žmonės buvo itin ryškus savo Kūrėjo<br />

paveikslas ir panašumas. Laiminga jų<br />

būklė vadinama pirminio teisingumo,<br />

arba nekaltybės būkle. Žinių apie ją<br />

yra išlikę kone kiekvienos tautos padavimuose.<br />

Adomas – visų<br />

žmonių galva<br />

7. Dievas paskyrė Adomą visų žmonių<br />

galva tiek prigimtiniu, tiek antprigimtiniu<br />

atžvilgiu.<br />

Prigimtiniu atžvilgiu, nes iš Adomo<br />

turėjo kilti visi žmonės.<br />

Kad pirmoji moteris Ieva buvo iš<br />

Adomo, aiškiai pažymėta Šv. Rašte<br />

(Pr 2, 21–23). Gi sukūręs abudu pirmuosius<br />

žmones, „Dievas palaimino<br />

juos ir tarė: „Aukite ir dauginkitės, ir<br />

pripildykite žemę““ (Pr 1, 28). Todėl ir<br />

sako šv. Paulius: „(Dievas) padarė iš vieno<br />

visą žmonių giminę, kad apgyventų<br />

visą žemės paviršių“ (Apd 17, 26).<br />

Mokslas taip pat rodo, kad visų<br />

žmonių prigimtis yra ta pati, gi skirtumai<br />

tarp jų anaiptol ne esminiai ir<br />

lengvai išaiškinami. Tad visi žmonės<br />

kyla iš vienos pirmutinės poros ir sudaro<br />

didžiulę bendrą šeimą.<br />

Adomas buvo paskirtas visų žmonių<br />

galva taip pat antprigimtiniu atžvilgiu,<br />

nes visas antprigimtines dovanas<br />

Dievas suteikė ne tik jam vienam,<br />

bet ir visiems jo palikuonims ir tokiu<br />

būdu, kad kiekvienas žmogus gimdamas<br />

jas gautų.<br />

Tai aišku iš to, kad Šv. Rašte pažymėta,<br />

jog dabar žmonės jų neturi tik<br />

todėl, kad gimsta iš jų netekusio Adomo<br />

(plg. Rom 5, 12 ir toliau). Vadinasi,<br />

jeigu Adomas nebūtų jų praradęs,<br />

jas turėtų visi žmonės be kokių savo pastangų,<br />

bet vien tik paveldėjimo būdu.<br />

II. PIRMOJI ŽMONIŲ<br />

NUODĖMĖ<br />

Pirmųjų tėvų išbandymas<br />

1. Antprigimtines dovanas Adomas<br />

turėjo pelnyti ir sau, ir visiems<br />

žmonėms savo klusnumu Dievui.<br />

Todėl Dievas jam davė įsakymą nevalgyti<br />

vieno medžio vaisiaus. Tasai<br />

medis vadinosi gero ir<br />

pikto pažinimo medžiu<br />

(Pr 2, 17).<br />

Kas reikalinga žmogaus<br />

prigimčiai, tai<br />

Dievas davė be jokių<br />

sąlygų. Bet kas išeina<br />

už prigimties ribų, kas<br />

sudaro, taip sakant,<br />

laisvą dovaną, Dievas<br />

galėjo pareikalauti iš<br />

žmogaus, kad jis už<br />

tai, kaip laisva būtybė,<br />

šiek tiek paaukotų<br />

savo laisvės. Dievas iš<br />

tikrųjų taip ir padarė,<br />

duodamas palyginus<br />

labai nesunkiai įvykdomą<br />

įsakymą.<br />

Dievo duotasis<br />

įsakymas buvo<br />

labai svarbus<br />

2. Tasai įsakymas<br />

buvo labai svarbus. Tai<br />

matyti tiek iš jo tikslo,<br />

tiek iš už jo nevykdymą<br />

paskirtųjų bausmių.<br />

Kaip jau sakyta,<br />

tasai įsakymas buvo<br />

duotas tam, kad Adomas,<br />

jį vykdydamas, nupelnytų ir sau,<br />

ir visiems žmonėms neapsakomai vertingų<br />

antprigimtinių dovanų. Taigi jo<br />

tikslas buvo be galo svarbus.<br />

„Mirte numirsi“ (Pr 2, 17), – trumpai<br />

išreiškia Šv. Raštas Dievo grasinimą<br />

Adomui už to įsakymo nevykdymą.<br />

Tačiau, kaip matyti iš tolimesnio Šv.<br />

Rašto pasakojimo, Dievas čia kalbėjo<br />

ne tik apie kūno mirtį, bet ir apie kitą<br />

bei kitokį piktą, kuris eis iš nusikaltimo<br />

tam įsakymui ir kuris iš tikrųjų<br />

palietė tiek nusidėjusį Adomą, tiek visą<br />

žmoniją. Tad bausmės čia buvo tikrai<br />

didelės ir jos aiškiai rodo, koks svarbus<br />

buvo tasai įsakymas.<br />

Adomas neišlaiko bandymo<br />

3. Tačiau Adomas nebuvo Dievui<br />

klusnus: piktosios dvasios sugundytas,<br />

jis Dievo įsakymą sulaužė.<br />

Šv. Rašte smulkiai nupasakota, kaip<br />

tai įvyko (Pr 3, 1 ir toliau): piktoji dva­<br />

Lucas Cranach. Adomas ir Ieva. 1526 m.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

55

---

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Johann Ramboux (1790–1866). Adomas ir Ieva po išvarymo iš rojaus.<br />

sia žalčio pavidalu suviliojo Ievą, o Ieva<br />

įtraukė į nuodėmę ir savo vyrą. Taigi<br />

nusidėjo abudu pirmieji mūsų tėvai.<br />

Kad gundymą atliko iš tikrųjų piktoji<br />

dvasia, aiškiai liudija Šv. Raštas. Išminties<br />

knygoje pasakyta: „Dievas sukūrė<br />

žmogų nemirtingą, bet dėl velnio pavydo<br />

mirtis įėjo į pasaulį“ (Išm 2, 23).<br />

Gi apaštalas šv. Jonas kalba Apreiškimo<br />

knygoje: „Tas didysis slibinas, senasis<br />

žaltys, kuris vadinamas velniu ir šėtonu,<br />

kuris suvedžioja visą pasaulį, buvo<br />

numestas“ (Apr 12, 9).<br />

Pirmųjų tėvų nuodėmė<br />

buvo didelė<br />

4. Pirmųjų tėvų nuodėmė buvo<br />

didelė, kadangi įsakymas, kurį jie sulaužė,<br />

buvo svarbus ir kadangi jiedu<br />

aiškiai žinojo, kad elgiasi prieš Dievo<br />

valią.<br />

Aiškus jų žinojimas matyti iš viso<br />

pašnekesio, kurį turėjo Ieva su gundytoju,<br />

kol sutiko nusidėti (Pr 3, 1<br />

ir toliau).<br />

Pirmųjų tėvų<br />

nuodėmės vaisiai<br />

5. Pragaištingi pirmųjų tėvų nuodėmės<br />

vaisiai tuojau pasirodė, nes jiedu:<br />

a) neteko pašvenčiamosios malonės<br />

ir todėl nebegalėjo pasiekti galutinio<br />

savo tikslo;<br />

Kadangi pašvenčiamoji malonė yra<br />

antprigimtinė sielos gyvybė, tad jos<br />

netekimas sudaro antprigimtinę sielos<br />

mirtį. Taigi, vos tik pirmieji tėvai<br />

nusidėjo, tuojau juodu antprigimtiniu<br />

atžvilgiu numirė. Įvyko tai, ką buvo<br />

pareiškęs Dievas, duodamas įsakymą:<br />

„Nuo gero ir pikto pažinimo medžio<br />

nevalgysi, nes dieną, kurią valgysi,<br />

mirte numirsi“ (Pr 2, 17).<br />

b) pasidarė verti amžino pasmerkimo;<br />

Jeigu Adomas ir Ieva būtų numirę,<br />

nepadarę atgailos už šią savo kaltę,<br />

tikriausiai jie būtų patekę į pragarą.<br />

Reikia pažymėti, kad savo atgaila jiedu<br />

galėjo išsigelbėti nuo amžinosios<br />

bausmės, bet nusipelnyti amžinąją laimę<br />

– ne.<br />

c) neteko visų žmogaus<br />

prigimčiai nepriklausančiųjų<br />

dovanų:<br />

aa) laisvumo nuo geidulių,<br />

nes, kaip pasakyta Šv. Rašte,<br />

tuojau po nuodėmės juodu<br />

pra dėjo gėdytis, kad buvo nuogi<br />

(Pr 3, 7). Vadinasi, juose tuojau<br />

ėmė veikti geiduliai, nuo<br />

kurių iki tol jie buvo laisvi;<br />

bb) nemirtingumo, kadangi<br />

Dievas aiškiai pasakė Adomui:<br />

„Sugrįši į žemę, iš kurios<br />

esi paimtas, nes dulkė esi ir į<br />

dulkes pavirsi“ (Pr 3, 19);<br />

cc) laisvumo nuo vargų<br />

ir kentėjimų, kadangi, viena,<br />

Dievas Adomui tarė: „Savo<br />

veido prakaite tu valgysi<br />

duo ną“ (Pr 3, 19), o Ievai:<br />

„Skausmuose gimdysi vaikus“<br />

(Pr 3, 16); antra, išvarė juodu<br />

iš linksmybių sodo (Pr 3, 23);<br />

trečia, prirengia mirtį ir lydi<br />

daugybe įvairiausių skausmų;<br />

dd) aiškaus žinojimo, nes<br />

geiduliai, aistros ėmė niaukti<br />

jų iki tol šviesų protą;<br />

ee) tobulo galėjimo valdyti<br />

kūrinius, kadangi, jiems nusigręžus<br />

nuo savo Viešpaties, visa gamta nusigręžė<br />

nuo jų. Be to, Šv. Rašte minima,<br />

kad Dievas dėl jų nuodėmės prakeikė<br />

žemę, ir ji nebeturėjo būti jiems taip<br />

paslaugi, kaip buvo prieš tai.<br />

d) pateko į tam tikrą piktosios dvasios<br />

vergiją.<br />

Ne veltui sako apaštalas šv. Petras:<br />

„Kas kieno nugalėtas, to jis ir vergas“<br />

(2 Pt 2, 19). Gi V. Jėzus, prieš pat atpirkdamas<br />

žmoniją, kalbėjo: „Dabar<br />

šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas<br />

laukan“ (Jn 12, <strong>31</strong>).<br />

Be to, reikia pažymėti, kad tiek<br />

pirmųjų tėvų, tiek visų jų palikuonių<br />

valia pasidarė labiau palinkusi į pikta<br />

negu į gera (plg. Pr 8, 21).<br />

(Roma, Fausto Failli, 1953. Nihil<br />

obstat: A. Liuima S. J. Romae,<br />

die 25 aprilis 1952. IMPRIMA­<br />

TUR: Romae, die 17 Februarii<br />

1953. A. Traglia, Archiep. Caesarien.<br />

Vic. gen.)<br />

56<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)

---

PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA<br />

Šv. <strong>Pijaus</strong> X kunigų brolijos<br />

gen. vyresniojo vysk. Bernardo Fellay<br />

laiškas draugams ir geradariams Nr. 73<br />

Brangūs draugai ir geradariai,<br />

Šiame laiške pirmiausia norėčiau<br />

jums perduoti naujienų daugiau iš<br />

Brolijos vidaus gyvenimo. Deja, pastarųjų<br />

dienų įvykiai Bažnyčioje apskritai<br />

ir ypač poslinkiai, palankūs Tradicijai,<br />

verčia mus ilgiau apsistoti ties tomis<br />

labiau išorinėmis temomis, nes jos yra<br />

svarbios. Dar kartą: mums atrodo, kad<br />

turime vėl panagrinėti šią temą, kad<br />

kuo aiškiau išreikštume dalykus, kurie<br />

galėjo sukelti tam tikrą susirūpinimą<br />

vasaros pradžioje.<br />

Kaip pranešė žiniasklaida, – turėčiau<br />

pasakyti, ganėtinai keistu būdu, –<br />

mes gavome ultimatumą iš kardinolo<br />

Castrillono Hoyoso. Tačiau reikalas<br />

yra labiau kompleksiškas, todėl, norint<br />

jį suprasti, reikia pasiaiškinti. Žvilgsnis<br />

atgal į pastaruosius įvykius padės<br />

mums šiek tiek geriau tai suvokti.<br />

1. Mūsų išankstinės sąlygos<br />

Nuo pat pradžių, kai Roma ėmė<br />

artėti prie mūsų ir siūlyti sprendimus,<br />

tai yra nuo 2001 metų pradžios, mes<br />

aiškiai pasakėme, kad būdai, kuriais<br />

Bažnyčios autoritetai traktavo problemas,<br />

iškeltas trokštančiųjų pabandyti<br />

Tradicijos eksperimentą, mums neįkvėpė<br />

pasitikėjimo. Visai logiškai ir<br />

mes turime tikėtis, kad su mumis bus<br />

elgiamasi taip pat, jei mūsų santykių<br />

su Roma problema būtų sureguliuota.<br />

Vysk. Bernardas Fellay<br />

Brolijos maldinė kelionė į Lurdą apsireiškimų jubiliejaus proga. Žvakių procesija 2008 m. spalio 25 d.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

57

---

PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA<br />

Brolijos vyskupai Lurdo Šv. <strong>Pijaus</strong> X bazilikoje 2008 m. spalio 25 d.<br />

Nuo to laiko, siekdami apsisaugoti,<br />

mes prašėme konkrečių veiksmų, kurie<br />

nedviprasmiškai parodytų Romos<br />

intencijas mūsų atžvilgiu: tradicinių<br />

Mišių visiems kunigams ir ekskomunikos<br />

dekreto atšaukimo. Šių dviejų<br />

priemonių siekta ne tiesiog siekiant<br />

tam tikros naudos mums, bet tam,<br />

kad į [Kristaus] Mistinį Kūną vėl būtų<br />

įkvėpta tradicinio gyvenimo ir kad tai<br />

netiesiogiai padėtų sukurti teisingus<br />

santykius tarp Brolijos ir Romos.<br />

Pirmieji atsakymai nerodė susidomė<br />

jimo mūsų ketinimais ir<br />

tepatvirtino mūsų būgštavimus: esą<br />

neįmanoma su teikti laisvės Mišioms,<br />

kadangi, nors ir suvokiama, kad<br />

tos Mišios nie kuomet nebuvo<br />

panaikintos, kai kurie vyskupai ir<br />

tikintieji mano, jog tai sumenkins<br />

Paulių VI ir liturginę reformą...<br />

Kalbant apie eks komuniką, tai ji<br />

būsianti panaikinta įvykus susitarimui.<br />

Nepaisant šių prieš taravimų, mes<br />

nenutraukėme plono tokių sudėtingų<br />

santykių siūlo, suvokdami, kad kovojame<br />

dėl daug svarbesnių dalykų, nei<br />

mūsų sunkios būklės pagerinimas. Čia<br />

svarbu ne asmenys, o nuostata, kurios<br />

amžiais laikėsi visi Bažnyčios nariai ir<br />

kurios mes tebesilaikome – ji priešinga<br />

tai naujai dvasiai, vadinamai „II Vatikano<br />

dvasia“. Mums akivaizdu, kad toji<br />

58<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

Spalio 26 d. Šv. Mišios Kristaus Karaliaus garbei (18 000 dalyvių)<br />

nauja dvasia yra šventosios Motinos<br />

Bažnyčios šiandieninių nesėkmių<br />

šaknis ir pagrindinė priežastis. Todėl<br />

esminis mūsų veiksmų ir mūsų santykių<br />

su Romos autoritetais motyvas<br />

visuomet buvo tas, kad visi mes<br />

kaip galima išmintingiau padėtume<br />

Bažnyčiai grįžti prie dalykų, kurių ji<br />

negali atsisakyti, nepuldama tiesiai į<br />

savižudybę.<br />

Mūsų padėtis labai delikati: viena<br />

vertus, mes pripažįstame tiek Romos autoritetų,<br />

tiek vietos vyskupų teisėtumą.<br />

Kita vertus, mes ginčijame kai kuriuos<br />

jų sprendimus, kadangi jie, kiekvienas<br />

vis skirtingu laipsniu, prieštarauja tam,<br />

ko visuomet mokė ir ką įsakė Magisteriumas.<br />

Čia mes savo ruožtu jokiu<br />

būdu nepretenduojame tapti teisėjais ir<br />

nenorime tik atsirinkti, kas mums tinka.<br />

Tai ne kas kita, kaip išreiškimas be galo<br />

skaudaus pastebėjimo, kad esama prieštaravimų<br />

tiek su mūsų katalikiška sąžine,<br />

tiek su tikėjimu. Tokia situacija labai<br />

rimta, ji negali būti traktuojama lengvabūdiškai.<br />

Tai ir yra priežastis, kodėl judame<br />

į priekį labai lėtai ir su didžiausiu<br />

atsargumu. Žinoma, mums labai svarbu,<br />

kad atsidurtume padėtyje, kurioje mūsų<br />

gyvenimas Bažnyčioje konkrečiai palengvėtų,<br />

tačiau čia minėtų daug gilesnių<br />

ir esminių sunkumų aiškus supratimas<br />

mums neleidžia abiejų problemų statyti<br />

į vieną lygmenį. Mums taip aišku, kad<br />

tikėjimo ir to tikėjimo dvasios klausimas<br />

turi pirmenybę prieš visa kita, jog mes<br />

neįsivaizduojame praktinio sprendimo,<br />

saugiai neišsprendus pirmosios problemos.<br />

Šventoji Motina Bažnyčia mus visuomet<br />

mokė, kad turime būti pasirengę<br />

verčiau prarasti viską, net mūsų gyvybę,<br />

nei prarasti tikėjimą.<br />

Keisčiausia, kad dabar susilaukiame<br />

smūgių iš Bažnyčios vidaus – tokia<br />

yra mūsų išgyvenamos dramos šiurkšti<br />

realybė.

---

PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA<br />

2. 2007 metais buvo įvykdyta viena<br />

iš išankstinių sąlygų – Motu proprio<br />

2007 metais naujasis Aukščiausiasis<br />

Pontifikas Benediktas XVI pagaliau<br />

suteikė pirmąjį iš mūsų prašytų dalykų<br />

– tradicines Mišias viso pasaulio<br />

kunigams. Mes giliai dėkingi už šį<br />

asmeninį popiežiaus gestą. Tai mus<br />

labai džiugina, nes gavome tikrą viltį,<br />

kad tai prisidės prie viso Mistinio Kūno<br />

atsinaujinimo. Deja, Motu proprio<br />

tapo (dėl pačios jo skelbiamų dalykų<br />

prigimties, t. y. dėl tradicinių Mišių<br />

grąžinimo) kovos objektu, ką anksčiau<br />

minėjome šiame laiške, nes tradicinis<br />

garbinimo būdas priešingas tam kultui,<br />

kuris turėjo tapti „nauju“ – Novus<br />

Ordo Missae. Dokumentas paskatino<br />

kovą tarp progresistų, kurie lūpomis<br />

pabrėžia savo pilną bažnytinę bendrystę,<br />

bet daugiau ar mažiau atvirai<br />

prieš tarauja Aukščiausiojo Pontifiko<br />

įsakymams bei nurodymams, ir konservatorių,<br />

kurie atsiduria situacijoje, kai<br />

dėl to turi priešintis savo vyskupams...<br />

Kam tuomet turime paklusti Progresistai<br />

gerai žino, kad ginčijamasi dėl<br />

kažko daugiau nei liturginių klausimų.<br />

Nepaisant Motu proprio pastangų sumažinti<br />

opoziciją pabrėžiant tęstinumą,<br />

tai, kas buvo pastatyta ant kortos,<br />

yra paties Susirinkimo lemtis – Susirinkimas<br />

norėjo būti ganytojišku, bet<br />

Choras ir jaunimo organizacijų atstovai<br />

Šv. Mišios spalio 26 d.<br />

buvo pritaikytas tokiu būdu, kad jau<br />

Paulius VI ėmė kalbėti apie „Bažnyčios<br />

savigriovą“.<br />

3. Viltis, kad greitai bus įvykdyta ir<br />

antroji išankstinė sąlyga<br />

Šis pirmasis Romos žingsnis mūsų<br />

link suteikė vilčių, kad netrukus seks<br />

ir antras. Kai kurie ženklai rodė ta<br />

linkme. Tačiau, nors mes jau seniai pasiūlėme<br />

maršrutą, atrodo, kad Roma<br />

nusprendė eiti kitu keliu. Nepaisant<br />

mūsų pakartotinių prašymų atšaukti<br />

ekskomunikos dekretą, nepaisant to,<br />

kad, kaip atrodė, nebėra jokių didesnių<br />

kliūčių tai padaryti, patyrėme staigų<br />

įvykių posūkį: kardinolas Castrillonas<br />

Hoyosas panoro iškelti mums sąlygas<br />

prieš einant toliau, nors mes aiškiai pasakėme,<br />

kad tikimės vienašališko akto.<br />

Mūsų laikysena jam pasirodė stokojanti<br />

dėkingumo Aukščiausiajam Pontifikui,<br />

ir net dar blogiau – išdidi ir pasipūtusi,<br />

nes mes ir toliau atvirai atskleidžiame<br />

blogybes, nuo kurių kenčia Bažnyčia.<br />

Mūsų paskutinis „Laiškas draugams ir<br />

geradariams“ ypač sukėlė jo nepasitenkinimą.<br />

Juo pelnėme ultimatumą, tačiau<br />

iki šiol negalime išsiaiškinti tikslių<br />

jo sąlygų. Arba mes priimame grynai<br />

kanoninį sprendimą, arba būsime paskelbti<br />

schizmatikais!<br />

Jei mes stabtelime, tai interpretuojama<br />

kaip vėlavimas, kaip piktavališkas<br />

delsimas. Suabejojama mūsų intencijomis<br />

ir mūsų gera valia tikrai kalbėtis su<br />

Roma. Jie nesupranta, kodėl mes nenorime<br />

tuoj pat imtis kanoninio sprendimo.<br />

Romai Brolijos problema būtų<br />

išspręsta tokiu praktiniu susitarimu;<br />

doktrininių diskusijų vengiama arba<br />

jos atidedamos. Gi mums kiekviena<br />

diena vis aiškiau įrodo, kad turime<br />

mak simaliai išsiaiškinti pamatinius<br />

dalykus prieš darydami nors vieną<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

59

---

PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA<br />

žingsnį link kanoninės būklės nustatymo,<br />

nors tai nėra kažkas, ko<br />

mes savaime nenorėtume. Mes tiesiog<br />

norime sekti natūralia dalykų<br />

tvarka, o jei pradėtume ne nuo to<br />

galo, neišvengiamai atsidurtume nepakenčiamoje<br />

situacijoje. Mes kasdien<br />

gauname įrodymų tam. Ant<br />

kortos pa sta tyta ne kas kita, o mūsų<br />

egzistencija ateityje. Mes negalime ir<br />

nenorime pa likti jokių dviprasmybių<br />

kalbant apie Susirinkimo, reformų,<br />

naujų, tole ruoja mų ar skatinamų,<br />

nuostatų priėmimą.<br />

Susidūrę su šiais naujais sunkumais,<br />

mes drįstame vėl kreiptis į jūsų didžiadvasiškumą.<br />

Pajutę mūsų pirmojo Rožančiaus<br />

kryžiaus žygio sėkmę, siekiant<br />

tridentinių Mišių grąžinimo, mes ir<br />

dabar norėtume padovanoti mūsų gerajai<br />

Motinai naują puokštę iš milijono<br />

rožančių (po 5 paslaptis), kad jai užtariant<br />

pasiektume ekskomunikos dekreto<br />

atšaukimo. Nuo lapkričio 1 d. iki<br />

mūsų Viešpaties Gimimo šventės mes<br />

pasistengsime su nauju uolumu melstis,<br />

kad šiomis sunkiomis istorijos valandomis<br />

Šventasis Tėvas ištikimai įvykdytų<br />

savo kilnias pareigas, kaip to nori Švenčiausioji<br />

Jėzaus Širdis visos Bažnyčios<br />

naudai. Mes tvirtai įsitikinę, kad toks<br />

Aukščiausiojo Pontifiko gestas turėtų<br />

tokį pat gilų poveikį Mistiniam Kūnui,<br />

kaip ir laisvė tradicinei liturgijai.<br />

Išties, ekskomunika neatskyrė mūsų<br />

nuo Bažnyčios, bet ji atitraukė didelį<br />

jos narių būrį nuo Bažnyčios praeities<br />

ir jos Tradicijos. Bažnyčia negali jos<br />

atsisakyti, nepatirdama rimtos žalos.<br />

Tikrai akivaizdu, kad šventoji Motina<br />

Bažnyčia negali ignoruoti savo praeities,<br />

nes ji viską gavo ir iki šios dienos<br />

viską gauna iš jos dieviškojo steigėjo –<br />

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.<br />

Ši ekskomunika pasmerkė ir nubaudė<br />

ne ką kita, o patį požiūrį, kuris<br />

buvo būdingas arkivyskupo Lefebvre‘o<br />

kovai – jo santykį su Bažnyčios praeitimi<br />

ir jos Tradicija. Nuo tada, dėl šio<br />

atmetimo, daugelis bijo net prisiartinti<br />

prie to gyvojo vandens šaltinio, kuris<br />

vienintelis gali grąžinti senas geras<br />

šventosios Motinos Bažnyčios dienas.<br />

Tačiau arkivyskupas nedarė nieko kito,<br />

tik priėmė šv. Pauliaus požiūrį ir<br />

netgi ant savo kapo liepė užrašyti jo<br />

žodžius: „Tradidi quod et accepi – aš<br />

jums perdaviau, ką esu gavęs“ (1 Kor<br />

15, 3). Argi pats šv. Pijus X nėra rašęs,<br />

kad „tik ri Bažnyčios draugai yra nei<br />

revoliucionieriai, nei naujovių ieškotojai,<br />

bet tradicionalistai“ (Laiškas Notre<br />

charge apostolique, 1910)<br />

Dėl šios priežasties, brangūs tikintieji,<br />

mes vėl skelbiame Rožančiaus<br />

kryžiaus žygį mūsų maldinės kelionės<br />

į Lurdą proga, minint Švenčiausiosios<br />

Mergelės apsireiškimų 150-ąsias metines.<br />

Mes dėkojame Dievo Motinai už<br />

motinišką apsaugą, kuria ji mus globojo<br />

visus tuos metus, ir ypač tą dvidešimt<br />

metų po vyskupų šventimų. Mes patikime<br />

jai visas jūsų intencijas dėl jūsų<br />

pačių, jūsų šeimų ir darbų. Jai pavedame<br />

mūsų ateitį ir meldžiame ištikimybės<br />

tikėjimui bei Bažnyčiai, be kurios<br />

niekas negali pasiekti išganymo.<br />

Širdingai dėkoju jums už jūsų<br />

nepailstantį dosnumą, kuris leidžia<br />

mums tęsti šį nuostabų darbą, įsteigtą<br />

arkivyskupo Lefebvre‘o. Mes meldžiame<br />

mūsų gerąją Motiną danguje<br />

sergėti jus ir laikyti jus visus jos Nekaltojoje<br />

Širdyje.<br />

Menzingenas, 2008 m. spalio 23 d.,<br />

šv. Antano Marijos Klareto šventėje<br />

+ Bernard Fellay<br />

K v i e č i a m e į s i g y t i<br />

n a u j ą V š Į „ L a e t i t i a “ l e i d y b i n i o p r o j e k t o „ U ž T r a d i c i j ą “ k n y g ą :<br />

Aukštyn širdis<br />

Katalikų maldos ir giesmės<br />

Net 900 puslapių ant plono popieriaus, kietas viršelis,<br />

paauksuoti kraštai.<br />

Šv. Mišių (pagal 1962 m. Mišiolą) tekstas lotynų ir lietuvių<br />

kalbomis, visos žymiausios maldos, litanijos ir pamaldžios praktikos,<br />

šimtai lotyniškų ir lietuviškų giesmių (daugelis iš jų su natomis),<br />

patogi maldų ir giesmių rodyklė.<br />

Geriausia dovana Pirmosios šv. Komunijos ar Sutvirtinimo proga!<br />

Kaina 39,- Lt.<br />

60<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)