Claire Denis svetimšalių ir autsaiderių legionas
Naujo režisierės Claire Denis filmo „Izabelė ir jos vyrai“ („Un beau soleil intérieur“, 2017) herojė labai sutrikusi ir kas vakarą verkia, nes niekaip nesutinka vyro, kuris atsakytų į jos jausmus. Tačiau ar neatrodo, kad Juliette Binoche vaidinama Izabelė yra sutrikusi dar ir dėl kitos priežasties? Juk ji atsidūrė Denis kine, tačiau veikėjai čia kažkodėl elgiasi ne taip, kaip buvo įpratę ligi tol. Jie be paliovos narplioja savo ir kitų mintis ir jausmus, nors nei begaliniai dialogai, nei emocingi monologai toli gražu nebuvo mėgstamas Denis herojų žanras. Atvirkščiai, jie būdavo demonstratyviai tylūs, liūdnai susimąstę, ir tik žiburiuojantys žvilgsniai skleisdavo fluidus ir išduodavo vidines audras.
Šis filmas – laisvas sekimas Roland’o Barthes’o knyga „Meilės diskurso fragmentai“, skirta kiekvieną įsimylėjėlį užplūstančioms ir neretai karčiai juokingoms kančioms, fantazijoms, baimėms. Vieno įsimylėjėlio figūra filme išskaidyta į daug vyrų, o aktoriai vaidina su lengvute ironiška distancija, taigi neleidžia mums pamiršti, kad tai vaidinimas. Vyrai – nuo savimylos bankininko iki kaprizingo aktoriaus – daug išvedžioja, tačiau iš to menka nauda: visi jie turi šeimas ir atvirai pareiškia Izabelei, kad neketina dėl jos skirtis.
Daugiausia vilčių Izabelei teikia mažakalbis muziejininkas, kurį vaidina nuolatinė Denis filmų žvaigždė Alexas Descas. Kitas kandidatas – nenusakomo socialinio luomo vyriškis, mįslingai apsireiškiantis meno snobų vakarėlyje, neištariantis nė žodžio, bet sušokantis su Izabele nuostabų šokį. Mokėjimas gerai šokti turi aukso vertę Denis herojams, ir, regis, Izabelė pagaliau patenka į įprastinį Denis kino pasaulį. Tačiau ir šis vyras galiausiai įsižeidžia, kad Izabelė paiso, ką menininkai buržua kalba apie jųdviejų santykius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Binoche herojė taip pat daugiažodžiauja ir gana agresyviai limpa prie žmonių. Tad filmo finale impozantiškas būrėjas (patsai Gérard’as Depardieu) duoda jai visai išmintingų patarimų: sutelkti dėmesį į tai, kas svarbu jai pačiai, įžiebti vidinę saulę, bet tuo pat metu išlikti atvirai. Būrėjas pranašauja, kad neilgai trukus Izabelė sutiks charizmatišką vyrą (gal net turėdamas omeny save patį), kuris, kaip ir Izabelė, išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Tačiau ji neturėtų tapti jam tiesiog priemone, padedančia įveikti tarpinį gyvenimo ruožą.
Taigi būrėjas iš esmės pataria ugdyti tas savybes, kuriomis paprastai ir pasižymi Denis personažai: kad ir kokia būtų tamsi praeitis ar nešvari sąžinė, jie visad skleidžia magnetizmo spindulius. Toks įspūdis, kad veikėjų santykius, poelgius, reakcijas nulemia ne psichologiniai motyvai, bet hormonai ir feromonai – apie pastaruosius filme „Nanetė ir Bonis“ („Nénette et Boni“, 1996) viena veikėja ilgokai pasakoja vaikinui, kuris jai jaučia protą temdantį potraukį: moteris aiškina niekad nesikvėpinanti, kad neužgožtų feromonų poveikio.
Gal būtent dėl šių cheminių junginių poveikio dažnai atrodo, kad Denis veikėjai turi ilgą ir mįslingą priešistorę. Tačiau ji paprastai neiškyla į paviršių, o akylai saugoma paslaptis tik sustiprina asmenybių magnetizmą – kaip kad filme „Niekšai“ („Les salauds“, 2013) perversiškų pramogų vietelės šeimininko žmona taip ir nesužino, kas yra ją patraukęs naujasis kaimynas: atšiaurus, nežinia iš kur atsiradęs, įsikūręs tuščiame brangiame bute ir dėvintis marškinius už tris šimtus eurų. Tipiškas Denis herojus – žmogus be vietos, atsidūręs svetimoje teritorijoje, arba sugrįžęs į kraštą, kuriame kadaise gyveno. Tai darbininkiškų profesijų, nelegalių verslų ir pramogų atstovai, įvairių tautų ir rasių kambarinės ir tarnai, atvykę uždarbiauti svetur ar priversti patarnauti turtingiems baltiesiems gimtojoje Afrikoje. O tobuliausias tokių žmonių pavyzdys yra samdomi kariai filme „Gražus darbas“ („Beau travail“, 1999) – svetimšaliai be jokio statuso Prancūzijoje ir keisti prašalaičiai Afrikoje, kur jų treniruotes ir darbus stebi spalvingai apsitaisę Džibučio gyventojai.
„Neįmanoma kovoti be idealų, kurie taip greitai keičiasi“, – kodėl paliko tarnybą Rusijoje ir tapo legionieriumi aiškina samdinys rusas. Tačiau majoras tik mąsliai pasiteirauja: „Ir kokie gi tie idealai?“ Michelio Suboro suvaidintą majorą filmo pasakotojas ir protagonistas apibūdina kaip „žmogų be idealų, karininką be ambicijų, kuris niekad nieko nepasakoja apie save“. Filme „Įsibrovėlis“ („L’intrus“, 2004) Suboras suvaidino dar tamsesnę, net brutalią (tačiau sykiu itin charizmatišką) asmenybę – gal irgi buvusį karo samdinį, o gal ir samdomą žudiką, persekiojamą praeities prisiminimų ir šmėklų.
Tačiau nors ir galima nujausti, kad jį kamuoja giliai užgniaužti sąžinės priekaištai, Suboras demonstruoja dar vieną būdingą Denis personažų charakterio ir pasaulėvokos bruožą – šie autsaideriai nėra linkę taikytis prie jokių sąlygų, prieš ką nors nusižeminti, priimti tai, kas jiems dėl vienų ar kitų priežasčių nepriimtina. Filme „Aš nenoriu miego“ („J’ai pas sommeil“, 1994) Katerina Golubeva, įsiveržusi į Paryžių mašinyte lietuviškais numeriais, nė neketina taikstytis su naujojo pasaulio tvarka: ji gali rusiškai iškoneveikti nieko nesuvokiantį prancūzą ar sudaužyti ją įžeidusio tipo automobilį. Filme „Nanetė ir Bonis“ jauna mergina žūtbūt nori atsikratyti savojo kūdikio, o „Įsibrovėlyje“ Suboro herojaus organizmui netgi sunku priimti persodintą širdį, nors tai yra jo gyvybės sąlyga.
Kai kiti veržiasi ieškoti bendrumų ir jungčių, Denis tarytum primena, kad kultūra – tai ne tik žmones jungiančios reikšmės, bet ir tie dalykai, kurie žmones skiria. Todėl nenuostabu, kad režisierės filmuose Afrikos žemė išstumia baltuosius, baltieji nekenčia juodaodžių, o patys afrikiečiai žudo vieni kitus pilietiniame kare. Personažams patinka visokios slaptos, uždaram ratui skirtos vietos, kur, pavyzdžiui, rengiamos gaidžių peštynės ir kur gali pasiduoti egzotiškiems ar draudžiamiems pomėgiams. Tačiau ir šią nuolatinę personažų konfrontaciją, norą visada išlaikyti distanciją, rodos, labiau lemia ne kokios nors socialinės, tautinės ar panašios priežastys, bet spontaniškos reakcijos, paslaptingos emocijos ir instinktai. Kita vertus, neretai atrodo, kad ta įtampa veikėjams tiesiog būtina kaip adrenalinas, o polinkis į konfrontaciją neretai slepia svetimų dalykų trauką. Isabelle Huppert herojė „Baltoje medžiagoje“ („White Material“, 2009) sako, kad iš prigimties yra kovotoja, todėl tikrąja savimi ji gali būti ne Prancūzijoje, bet toje neįvardytoje Afrikos šalyje, kur siaučia pilietinis karas ir kur ji užsispiria nurinkti savosios kavos plantacijos derlių.
Be to, ribos Denis pasaulyje toli gražu nėra aiškiai ir vienaprasmiškai nubrėžtos. Kaip nusakyti, kuriai stovyklai priklauso „Šokolado“ („Chocolat“, 1988) protagonistė – prancūzė, užaugusi Kamerūne? Jos sutikti juodaodžiai tėvas ir sūnus ją laiko turiste, tačiau paaiškėja, kad jie patys yra atvykę iš Amerikos ir Afrikoje jaučiasi nepritapę. Niekas Denis kine nėra vertinamas vienaprasmiškai, tad personažai neretai veikia net kaip savo pačių priešybės: būna gailestingi ir žiaurūs, vedami racionalaus proto ir instinktų. Golubeva gali švelniai, net su savotiška atjauta liesti vaikino ranką kavinėje žinodama, kad jis yra serijinis žudikas, o tada pavogti jo sukauptą turtą ir išsinešdinti iš Paryžiaus. Savotiškai artimas ir filmo „Nusispjaut į mirtį“ („S’en fout la mort“, 1990) finalas: kai per gaidžių peštynes nuduriamas vienas iš dviejų pagrindinių herojų, jo draugas numazgoja mirusiojo kūną, paskui susikrauna daiktus, pinigus ir išvyksta. O „Šokolade“ išvystame gestą, atvirkščią Golubevos prisilietimui: tarnas, pridėjęs delną prie įkaitusio vamzdžio, apgauna mergaitę (su kuria lig tol jį siejo draugystė), ši patikliai paseka jo pavyzdžiu ir nudega ranką – taip tarnas atkeršija mergaitei už jos motiną, kankinamą aistrų ir neapykantos jo atžvilgiu. Kartais atrodo, kad veikėjų kūnuose susidaro cheminių junginių perteklius ir tada magnetizmas virsta destrukcija, adikcijomis. Filme „Nusispjaut į mirtį“ gaidžių peštynių žinovai, iki tol demonstravę geležinę discipliną, paveikti moteriškų kerų nebegali susikaupti, netenka valios, ir net gaidžiai praranda kovinę dvasią. Filmo „Gražus darbas“ protagonistas taip pavydi jaunystės ir žavesio jaunam legionieriui, kad net ryžtasi palikti jį vieną dykumoje ir beveik pasmerkia jį mirčiai.
„Nemalonumai kiekvieną dieną“ („Trouble Every Day“, 2001) – brutalus filmas apie porą, kuri kažkokiais eksperimentiniais preparatais sustiprino potraukį ir virto kanibalais, valgančiais savuosius geismo objektus. Beje, šį filmą galima pavadinti ir režisierės autorefleksija apie tai, kas būtų, jei skvarbūs jos herojų žvilgsniai įgautų tolygią fizinę išraišką.
Laimė, jausmų elektros iškrova dažniausiai įvyksta šokių aikštelėje. Šokio scena Denis kine yra kone privaloma – nuo dekadentiškų paauglių lėtų šokių TV lme „U. S. Go Home“ (1994) iki legendinės Denis Lavant’o choreografijos „Gražiame darbe“ pagal hitą „Rhythm of the Night“, sklidinos giluminio pasaulio pajutimo ir noro galutinai nuo jo atsitolinti.
Drauge su savo nuolatine operatore Agnès Godard režisierė tokiam pasaulėžiūriniam planui suteikia atitinkamą formą, primenančią sapnus atmerktomis akimis ar dykumų miražą. Denis ramiai praleidžia logines jungtis ir iš asociatyvių vaizdų audžia mirguliuojantį šydą. Tokie filmai kaip „35 taurelės romo“ („35 rhums“, 2008) ar „Penktadienio vakaras“ („Vendredi soir“, 2002) išvis daugiausia sudėti iš vakarinių ir nakties miestovaizdžių, kai atspindžiai pastatų languose virsta kitais atspindžiais automobilio stikle, kuriuos sulieja lietus. Formos atžvilgiu klampiausias yra „Įsibrovėlis“, kur sapnai ir regėjimai, iš praeities ar vaizduotės gelmių išplaukusios gūros susilieja į hipnotizuojančią vienovę. Vis dėlto, kad ir kokią laisvą ir svajingą formą filmas įgytų, režisierės braižas visuomet išlieka griežtas, lakoniškas, estetiškai nepriekaištingas.
Kai žiūri Denis filmus, nepaleidžia nuojauta, kad turi įvykti kažkas nepaprasta arba nepataisoma. Tačiau paprastai nieko tokio nenutinka (aišku, išskyrus pabrėžtinai radikalius atvejus, kaip nelaimingų kanibalų istorija). O jei ir nutinka, tai įvykiai klostosi tarsi sapne arba ir yra veikėjų susapnuoti. Ir vis dėlto Denis geba net paprasčiausius kasdienius santykius ir įvykius apgaubti paslaptimi. Mokėjimu kurti paslaptį be atomazgos, mįslę be rakto Denis savaip gimininga Jacques’o Rivette’o ar Jimo Jarmuscho kinui, o žiūrovo būsena tokiame kine yra artimesnė svajonei, sapnui atmerktomis akimis, kai, užuot dėmesingai sekęs „generalinę“ liniją, paklūsti tėkmei, pasikliauji nuojauta ir intuityviai jungi fragmentus, tarp kurių tarsi nėra akivaizdaus ryšio.
Izabelės apsilankymas pas būrėją naujausiame Denis filme turi savotišką atitikmenį debiutiniame „Šokolade“. Protagonistę automobiliu pavėžėjęs vyras pats pasisiūlo išburti iš delno, tačiau pasirodo, kad vaikystėje nudegintame merginos delne neliko linijų.
„Keistos rankos, nematau nei praeities, nei ateities“, – šūkteli „būrėjas“ ir skubiai atsisveikina. Iš Denis filmų irgi ne taip paprasta burti. Tačiau vos išdrįsime pasiduoti sąlygiškumo būsenai, mus pačius ims veikti keisti jausmingumo ir distancijos kerai.
