Ąžuolas (Quercus) yra bukinių šeimos vasaržalių, visžalių medžių, medelių, rečiau krūmų genties atstovas. Ąžuolų yra apie 600 rūšių. Užauga iki 55 metrų aukščio ir 1,5-2 metrų skersmens. Nuo 5 iki 10 metų auga lėtai, vėliau auga greičiau, derėti pradeda 15-60 metų amžiaus. Gyvena 500 metų ir ilgiau. Žydi gegužės mėnesį, vaisius –  2-4 centimetrų gilė. Ąžuolai atsparūs sausrai ir šalčiui.

Savaime auga Šiaurės Amerikoje, auginamas ir Europoje, yra šviesamėgis. Lietuvoje savaime auga paprastasis ąžuolas (Quercus robur).

Išvaizdžiausias ir tvirčiausias medis
Ąžuolas – išvaizdžiausias ir neabejotinai tvirčiausias medis, turintis labai galingos gyvybinės energijos.

Neatsitiktinai visose tautose nuo senų laikų ąžuolas laikomas jėgos ir vyriškosios galios simboliu.

Ąžuolas su žmogumi dalijasi aktyvia energija, tinkamai pabendravus su šiuo medžiu įgyjama žvalumo, pasitikėjimo savimi bei savo jėgomis. Po energetinio bendravimo su šiuo medžiu seanso žmogaus eisena pasidaro lengvesnė, jo veidas įgyja džiugią išraišką, labai pagerėja nuotaika ir padidėja darbingumas.

Ąžuolynuose dažnai auga lazdynai, jie papildo ąžuolo energetinį potencialą ir sustiprina šių medžių skleidžiamą gyvybinę energiją.

Norintys  patirti ąžuolų skleidžiamą gyvybinę energiją be problemų gali kiekvienas.

Senovėje  lietuviai ąžuolus laikė šventais medžiais, juos gerbė. Jie dažnai minimi dainose, pasakose, sakmėse.

Ąžuolai  auga miškuose, parkuose, sodybose. Miškuose sudaro grynus ąžuolynus arba mišrius su uosiu, klevu, liepa, egle, pušimi. Mūsų šalyje sudaro apie 1,8 procento visų miškų ploto. Daugiausia jų yra Alytaus, Šilutės, Klaipėdos rajonuose.

Seni ąžuolai saugomi valstybės, kaip gamtos paminklai. Seniausias yra Stelmužės ąžuolas (Zarasų rajonas). Jam daugiau kaip 1000 metų.

Ąžuolo žievėje yra rauginių medžiagų, pektinų, cukraus, gleivių ir mineralinių medžiagų. Gilėse yra baltymų, krakmolo, rauginių medžiagų, riebalų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Lapuose – rauginių ir mineralinių medžiagų.

Ąžuolas yra vienas svarbiausių mūsų miškų medžių. Ąžuolo mediena tvirta, naudojama paminklams, baldams, parketui gaminti.

Gilės vartojamos kaip kavos pakaitalas, kakavos ir surogato gamybai.

Gydomosios savybės
Gydomosios priemonės iš  ąžuolo liaudies medicinoje tradiciškai vartojamos nuo senų laikų.

Dar mūsų senoliai  pastebėjo, kad neskubus pasivaikščiojimas ąžuolyne palankiai veikia sergančiųjų hipertenzija būklę. Virš ligonio lovos būdavo kabinami ąžuolo šakų vainikai, lapams išdžiuvus, juos nuplikydavo verdančiu vandeniu ir  ligonio kambaryje vėl pasklisdavo intensyvus ąžuolo kvapas.

Labai naudinga periodiškai ąžuoline vanta pasivanoti  pirtyje. Kvėpavimas ąžuolo aromatu miegant ar pėrimasis ąžuoline vanta labai teigiamai veikia organizmą.

Vaistinė žaliava yra žievė ir prinokusios gilės. Prinokusios gilės renkamos rudenį be gvildų.

Jaunų ąžuolų žievės nuovirai ir užpilai medicinoje vartojami kaip veiksminga sutraukiamoji priemonė, slopinantį uždegimą ir stabdantį puvimo procesą, su baltymais sudaro apsauginę plėvelę. Šio medžio žievės nuovirais bei užpilais išoriškai gydoma burnos gleivinė, nudegimai, nušalimai, odos nuotrynos, pūliuojančios žaizdos bei opos. Ąžuolo žievės nuoviru liaudies medicinoje nuo seno gydomas per gausus prakaitavimas.

Tradicinė medicina rekomenduoja vartoti ąžuolo žievės nuovirą, išoriškai gydant odos pažeidimus, o viduje gydomi šlapimo pūslės bei šlapimtakių uždegimai.

Ąžuolo žievės nuoviras. Du šaukštus smulkintos džiovintos ąžuolo žievės užplikome 200 mililitrų verdančio vandens, uždengiame ir kaitiname verdančio vandens vonelėje 30 minučių. Po to 10 minučių vėsiname kambario temperatūroje, nukošiame ir įpilame virinto karšto vandens tiek, kad bendras nuoviro kiekis būtų 200 mililitrų.

Paruoštą nuovirą galima laikyti ne ilgiau kaip dvi paras. Vartojamas kaip rišamųjų savybių turinti antiuždegiminė priemonė, skalaujama 6-8 kartus per dieną sergant stomatitų arba uždegiminėmis burnos ertmės, gerklės ar ryklės gleivinės ligomis.

Ąžuolo žievės nuovirą gydytojai skiria ligoniams, sergantiems dizenterija, viduriuojant, taip pat  moterims. Sergantiems skrandžio ligomis arba rachitu rekomenduojama dažniau gerti ąžuolo gilių kavą, o nelaikantiems šlapimo žmonėms, taip pat jeigu gausiai kraujuojama – džiovintų ąžuolo lapų, žiedų ir smulkintų šaknų nuoviro. Esant bendram organizmo silpnumui patartina atlikti vonios  procedūras su ąžuolo žievės nuoviru. Džiovinti ąžuolo lapai užplikomi kaip arbata, kuri geriama sergant infekcinėmis skrandžio ligomis. Šis nuoviras taip pat labai naudingas sergantiems parodantoze arba esant silpnoms dantenoms.

Liaudies medicinos žinovai ąžuolo žievės nuoviru nuo seno sėkmingai gydė pernelyg gausų kojų prakaitavimą. Ši procedūra nesudėtinga: susmulkintos į miltelius džiovintos ąžuolo žievės įberiama į kojines arba puskojines, jomis apsimaunama ir įprastai vaikštoma, kol kojų prakaitavimas sumažėja  per pus. Visai stabdyti prakaitavimo negalima, nes ši infekcija organizmui yra būtina ir naudinga.

Esant pernelyg gausiam kojų ir rankų prakaitavimui  labai efektyvios ąžuolo žievės nuoviro vonelės: 500 gramų susmulkintos žievės į 3-4 litrus vandens – voniai, 5-10 gramų į litrą vandens – pavilgams ir kompresams.

Ąžuolo gilės labai maistingos
Apskrudintos ir sumaltos ąžuolo gilės yra vienas pagrindinių komponentų daugelio kavos gėrimų, tai puikus natūralios kavos pakaitalas.

Gilių kava turi gydomųjų savybių. Ji geriama gydant įvairios kilmės vaikų traukulius ar skrofuliozę, šis skanus gėrimas naudingas ir suaugusiems. Ąžuolo gilių kavą rekomenduojama maišyti iki rausvumo apskrudintais maltais miežių, rugių, avižų arba kviečių grūdais, galima įberti smulkintų  paskrudintų cikorijos arba kiaulpienės šaknų.

Gilių kava. Išgliaudytų ir į miltus sutrintų gilių – 3  šaukšteliai, grūstų miežių grūdų – 2 šaukšteliai, valytų grūstų avižų grūdų – 1 šaukštelis, smulkintų apskrudintų cikorijos šaknų – 2 šaukšteliai, smulkintų paskrudintų kiaulpienių šaknų – 1 šaukštelis. Skrudiname būtinai atskirai kiekvienos kultūros grūdus kol paraus, jie neturi pernelyg patamsėti.

Tokią ąžuolo gilių kavą užplikome ir vartojame taip pat kaip ir natūralią kavą, rekomenduojama pagardinti ją pienu, cukrumi arba medumi pagal skonį.

Ąžuolai...
Tikriausiai ne vienam praeinančiam Šiauliuose Šatrijos gatve pro namą, pažymėtą 5-uoju numeriu, dėmesį patraukia šalia jo stovintis plačialapis, galingas ir drūtas ąžuolas. Šis beveik šimtametis ąžuolas byloja, kad šiuose namuose daugelį metų gyveno Jurevičių ir Kavaliauskų šeimos. Apie plačiašakį ąžuolą gražiai aprašo provizorė Vanda Kavaliauskienė savo knygoje „Ką šlama ąžuolas“.

Man visuomet malonu prisiminti, kad mano tėviškėje Šeduviškėse, Kelmės rajone, primena jau prieš kelis dešimtmečius išnykusį kaimą šimtametis, galingas, šakotas ąžuolas. Čia prieš keletą metų pastatytas koplytstulpis ir Šeduviškis piliakalnis, kuris minimas jau pirmame tūkstantmetyje. Lankydamas Maironių kapines (anksčiau Saudininkų) aplankau ir tą ąžuolą.

Visuomet malonu pasivaikščioti po beržyną, ąžuolyną arba pušyną, pasisemti kūno ir sielos stiprybės, ilgaamžiškumo, pajusti gyvybinę energiją ir sveikatos šaltinį.