Maisto papildai nepakeis mitybos

Sveika mityba iki 50 proc. lemia mūsų sveikatos. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius profesorius Rimantas Stukas sako, kad apie tai daug žinome, bet dar nepakankamai.

– Apie visavertę mitybą kalbama daug, maisto produktų pasirinkimas – labai didelis, bet tendencijos lieka tos pačios – maitinamės neracionaliai. Kodėl?

– Mokslo požiūriu paveldėjome netinkamus mitybos įpročius. Nuo seno žmonės valgė daug gyvulinių riebalų: riebias kiaulienos dešras, skilandžius, lašinius. Šie įpročiai persidavė iš kartos į kartą. Tačiau tuo metu bendra mitybos situacija kaime buvo kiek kitokia. Žmonės valgė ir labai daug daržovių: burokėlių, morkų, ropių, kopūstų. Juk kopūstus anksčiau raugdavo statinėmis!

Tokiu būdu senovės žmonės gaudavo labai daug antioksidantų ir riebalai nedarydavo labai didelės žalos – nesioksiduodavo kraujagyslėse ir nesikaupdavo ant jų sienelių. Be to, žmonių fizinis aktyvumas anksčiau buvo daug didesnis, kilokalorijas sudegindavo darbinė veikla. Štai kodėl sergamumo struktūroje anksčiau nebuvo tiek daug širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Dabar bendra situacija yra pasikeitusi.

– Kokiais būdais rekomenduotumėte gauti antioksidantų? Mokslininkai skelbia, kad jie ir onkologinių ligų riziką sumažina, ne tik padeda išvengti aterosklerotinių pakitimų kraujagyslėse.

– Akivaizdu, kad antioksidantų negauname tiek, kiek reikia, nes daržovių ir vaisių vartojame tik pusę rekomenduojamo kiekio. Jeigu žiemą rekomendavome valgyti apelsinus, mandarinus ir citrusinius vaisius, tai pavasarį situacija pasikeičia, nes atsiranda pirmosios daržovės. Jose tikrai daug antioksidantų. Pagal rekomendacijas daržovių ir vaisių reikia suvalgyti maždaug 400–600 g per dieną. Atrodo, kad labai daug. Bet jei žmogus suvalgo kokius keturis obuolius, tai jau pusė kilogramo. Daržovių reikia valgyti truputį daugiau nei vaisių.

– Visavertės mitybos principų nesilaikymą galima lyginti su rūkymu: visi žino, kad rūkymas trumpina gyvenimą, bet rūkalių nemažėja.

– Priimdamas svarbius sprendimus žmogus yra silpnas. Juk ir ant cigarečių pakelių parašyta, kad rūkymas žudo. Skirtingai nuo rūkymo, nevisavertės mitybos žala pajuntama gerokai vėliau, jos nulemtos ligos yra lėtinės. Jos neišgydomos, galima stabdyti tik jų progresavimą. Tai ne sloga: buvo, praėjo ir nėra. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, aterosklerozė lieka visam gyvenimui.

Mąstykime taip. Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja. Ir jeigu paskutinį dešimtmetį žmogus praleis būdamas visiškas invalidas, nesugebėdamas savęs apsitarnauti, tai yra viena. O jeigu gyvenimo pabaigą nori nugyventi aktyviai, patirdamas malonumą, tai turi suprasti jau nuo mažų dienų. Todėl kalbėti apie sveiką mitybą jau reikia nuo vaikystės.

– Vadinasi, statistinis Lietuvos gyventojas suvartoja per daug mėsos ir negauna daugelio būtinų medžiagų, nes nesistengia subalansuoti mitybos?

– Dauguma kasdienės mitybos produktų vartojami ne tokiu dažnumu, koks turėtų būti. Pavyzdžiui, pienas ir pieno produktai Lietuvos gyventojų racione nuolat užima beveik tą pačią poziciją. Tačiau, kalbant apie žuvų vartojimą, ypač riebių, nes tai labai svarbu širdies ir kraujagyslių ligų rizikai mažinti, situacija yra tikrai bloga. Riebiųjų žuvų, kurios yra nesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis, visai nevartoja ar vidutiniškai rečiau nei kartą per savaitę valgo 64 proc. gyventojų. Neriebių žuvų, kurios yra  baltymų šaltinis, nevartoja arba rečiau nei kartą per savaitę jų valgo 33 proc. apklaustųjų.

Didelį sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis lemia tai, kad valgome daug mėsos (sotieji riebalai), mažai daržovių (negauname pakankamai antioksidantų), o riebiąsias žuvis kaip polinesočiųjų riebalų rūgščių šaltinį ignoruojame. Todėl negauname omega-3 riebalų rūgščių.

– Tai pakanka vartoti omega-3 ir mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų sumažės?

– Vieną du kartus per savaitę riebiųjų žuvų ir jūrų gėrybių valgo tik 23 proc. gyventojų. Tai yra labai mažai. Reikėtų valgyti 2–3 kartus per savaitę. Vien omega-3 problemos neišspręs, į mitybą reikia žvelgti kompleksiškai.

– Egzistuoja mitas, kad maisto papildai, galintys papildyti mitybą, jei ji nėra visavertė, skirti vyresnio amžiaus žmonėms.

– Dalis žmonių tikrai vartoja maisto papildus – produktus, kurie yra skirti papildyti mitybą medžiagomis, kurių didžiąją dalį turėtume gauti su maistu. Bet dėl nevisavertės mitybos jų negauname. Tik reikia atminti, kad maisto papildai nepakeis mitybos.

– O kaip žmogui apsispręsti, ko jam reikia, ko trūksta? Nes pasiklysti tarp reklamų ir vaistininko rekomendacijų tikrai nesunku.

– Jeigu žmogus valgo tikrai daug daržovių ir vaisių, tai jis vitaminų ir mineralinių medžiagų gaus su maistu. Jei mažai – šių medžiagų trūks. Jei kas tikrai vartoja labai daug riebiųjų jūrų žuvų – lašišų, skumbrių, tai jam tikrai nėra prasmės vartoti omega-3. Kiekvienas žmogus juk yra individualus, todėl kiekvienas turėtų rūpintis savimi individualiai.

– Nors vaistinėse maisto papildų įvairovė didelė, bet, galima nuspėti, kad Europos mastu jų vartojame nelabai daug.

– Maisto papildų vartojimas skirtingose šalyse akivaizdžiai skiriasi. Pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse kiekvieną dieną maisto papildus vartoja apie 60 proc. gyventojų. Japonijoje – apie 80 proc. ir net daugiau. Tai rodo, kad mityba yra nevisavertė.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje daug rašoma apie tai, kad žmonės perka daug jau paruošto vartoti maisto. Jo biologinė vertė yra labai sumažėjusi. Be to, jame nustatytas tokių biologiškai aktyvių medžiagų, kaip vitaminai, provitaminai, bioflavonoidai, stygius. Tokiu atveju, papildymas maisto papildais yra prasmingas.

Nuėjus į vaistinę ir pamačius pasiūlą, gali susidaryti įspūdis, kad vartojame daug papildų, iš tikrųjų taip nėra. Lygiai taip pamačius daržovių lentynas maisto prekių parduotuvėse galima pamanyti, kad valgome daug įvairių daržovių ir vaisių. Bet žmonės juk nebūtinai perka tai, ką rekomenduoja mitybos specialistai.

– Suomijoje 1960 m. buvo kone didžiausias pasaulyje mirtingumas nuo širdies ligų, dabar – visiškai priešingai. Gal žinote, kaip tai atsitiko?

– Suomiai valgydavo itin daug sviesto, grietinės, gerdavo riebų pieną. Vienas suomis vidutiniškai per metus suvalgydavo iki 16 kg sviesto, o tai yra apie porą valgomųjų šaukštų per dieną. Be to, gyventojai tuo metu gausiai vartojo druskos, mėsos, valgė labai mažai daržovių, daug rūkė.

1972 m. Šiaurės Karelijoje gydytojai ėmėsi švietėjiškos veiklos. Pradėjus žmonėms aiškinti, kas yra sveika mityba, jau po penkerių metų pradėjo mažėti sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis. Suomijos gydytojai džiaugiasi, kad pakeitus bloguosius riebalus į geruosius, atsisakius žalingų įpročių, smarkiai pagerėjo bendra gyventojų sveikata.
Tai yra puikus pavyzdys, kuris įrodo: jei žmogus atsisako jo sveikatą žalojančių veiksnių, tampa sveikesnis.

– Tyrimuose minimas dar vienas svarbus dalykas: Lietuvos gyventojai gauna mažai skaidulų, valgo mažai košių.

– Keista, kad valgo mažai košių – juk tai tikrai nebrangus patiekalas. Grūdiniai produktai yra sveikatos pagrindas, jų reikėtų vartoti kas dieną. Jei nupieštume realią, o ne rekomenduojamą maisto pasirinkimo piramidę, viskas būtų aukštyn kojomis.

– Sakoma, kad žmogus yra prisitaikęs prie geografinės aplinkos ir jam reikalinga būtent tokia mityba. Tačiau kintant žemdirbystės ir gyvulininkystės tradicijoms, juolab žmogui keičiant pačią gamtą, keičiasi mums reikalingų medžiagų kiekiai joje?

– Išties, selenas yra puikus antioksidantas, besikaupiantis dirvožemyje, bet Lietuvos dirvožemis išplautas, todėl ir seleno jame nėra. Su augaliniu maistu jo nebegauname. Aišku, yra kitų antioksidantų. Pavyzdžiui, vitaminai C, E. Kiekvienas jų medžiagų apykaitoje atlieka savo funkciją ir kievienas yra reikalingas. Daugeliu atvejų per mažai gauname vitamino D. Trūksta vitamino B12, nors jo yra jautienoje, jis labai reikalingas visavertei kraujo gamybai. Tiesiog, kaip minėjau, kiekvienas žmogus pats turi įvertinti savo maisto racioną ir nuspręsti, ko jam trūksta, kad mityba būtų visavertė, taigi ir sveika.