XX amžiaus paskutiniaisiais metais, kai kažkelintą kartą kaktomuša susidaužėme Vilniaus mieste, Vilniaus gatvėje, toje pačioje vietoje, išdrįsau: - Tai ir vėl čia, Rožyte?

- O kur dar turėčiau būti?

Ji atsiliepia negarsiai, reikia prie jos pasilenkti, nes koks tas jos ūgis. Kalba trumpais sakiniais, lūpos juda kaip mažytės dumplės, išpučia nestiprius žodžius.

Puikiai apsimeta, kad ir mane pažįsta. Su laikraščių pundeliu, sugrūstu į tašę. Nuo jos sklinda švara, nors apsikarsčiusiu ji žinia kuo - galai žino kuo. Jai reikia monetos, kurią čia pat apžiūri ir įvertina šios dienos tavo dosnumą.

Ji gerbia buvusį komunistų šulą, iš A. Brazausko partijos, kuris kaskart įspaudžia į atkištą jos delną vieną litą. Matyt, už kažkokias savo nuodėmes. O gal šiaip geras žmogus.

Kada Roželė pradėjo - taip, vaikščioti gatvėmis? - Norėjote paklausti, kada baigsiu?

Na kiek čia stovėsi prie sienos, mus vis pastumia. Aišku, ne šiaip sau ji stypso prie "Žuvėdros" akmeninių durų, reikia įeiti. Susėdame. Mano vaišės, jos pasakojimas. - Kur gyvenu? O, traukinys atveža per dvidešimt minučių... Buvo vienas toks Lietuvos geležinkelių viršininkas, jis surašė man dokumentą, kuris atstojo specialų, tik mano bilietą (iš plastiko traukia A4 formato nušiurusį lapą). Gerų žmonių buvo, dabar mažiau. Bet yra. Man kasdien sudeda į delną gatvėje, pragyvenu... Kas man šis Miestas? Oooo, kito tokio nėra... Vilnius - didžiausias stebuklas; vaikštai jame dešimt metų, vaikštai dvidešimt - neatsibosta... Kas aš?

Teatras, kurį labai mylėjau ir lankydavau anais laikais... Indų filmai mane pakeitė, spalvos, spalvos... Negaliu atsistebėti, kad lietuviai iš Vilniaus neišnyksta. Vadinasi, jis juos laiko. Aš irgi lietuvė... Gaila, labai mėgstu gerus filmus, ir gerą teatrą, o to vis mažiau... Bet lieka gatvė - štai teatras. Aš juk pasipuošusi scenai, ar ne?

Pokalbiui jau per dvidešimt metų, o ji vis vaikščiojo ir pulsavo kaip nemari Vilniaus širdis. Dėkui, Rožele, Rožyte.