Anot rašytojo, miesto tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus, savaitgalį amžinybėn iškeliavusi Rožytė (Vida Gumbytė), tapusi nemariu Vilniaus simboliu, buvo gana įdomaus reiškinio dalis. Tačiau pati savaime – kur kas mažiau įdomi.
Tokiems žmonėms apibūdinti, pasak D. Pocevičiaus, labiausiai tinka rusų kalbos žodis „jurodivyj“ – jurodivas. Lietuviškai turbūt derėtų vadinti Dievo palytėtais kvaileliais. „Tai beprotis ir šventasis viename asmenyje“, – sako rašytojas.
Vildaugas ir Monachas
Atgimimo metais, o ir atkūrus nepriklausomybę, sostinės gatvėmis klajojo ne tik Rožytė, bet ir dar keli įsidėmėtini personažai.
„Po Vilniaus kavines tada šlaistėsi jaunuolis, vadinantis save Monachu (iš rusų kalbos „monach“ – vienuolis). Jis buvo apsirengęs ilgu odiniu paltu, priminė čekistą. Užmegzdavo kalbą, paprašydavo įpilti jam šlakelį šio to stipresnio“, – pasakoja D. Pocevičius.
Gerai prisimenamas ir garsusis Kunigaikštis Vildaugas (Stasys Urniežius), dar palyginti neseniai užkalbindavęs miestiečius ir užsieniečius senamiesčio gatvėse. „Šis buvo kur kas įdomesnis už Rožytę, nes turėjo savo nuomonę (ir gana griežtą), sutiktas gatvėje ar kavinėje galėjo pasisakyti bet kuriuo klausimu“, – tvirtina pašnekovas.
Nekaltybės įsikūnijimas
Garsioji Vilniaus puošmena Rožytė, praėjusį savaitgalį atgulusi Pūstakiemio kapinaitėse, anot D. Pocevičiaus, buvo kur kas mažiau intelektuali. Vienintelis jos siekis buvo išprašyti kapeikėlių ar centų.
„Puošėsi labai savitai, kaip pati suprato grožį, estetiką. Ir štai tokiu būdu išmaldos prašytoja tapo Vilniaus puošmena, o tiksliau tariant – keistenybe“, – teigia D. Pocevičius.
Anot jo, pokalbiai su šia gatvės dama nebuvo įmanomi, nes ji iš esmės neturėjo ką pasakyti, o ir nelinko daug kalbėti. Trumpas flirtas – ir iškart prie reikalo, prie pinigėlių.
Ne vienam ją sutikusiam savo kelyje atrodė, kad Rožytė – amžina. Dabar jau žinome faktą, kad tai netiesa. Moters amžinumo paslaptimi D. Pocevičius vadina jos apdarų stilių, jis laikui bėgant išliko toks pats – kaip 9-ajame dešimtmetyje, taip ir prieš penkerius metus. „Vis dėlto gerai įsižiūrėjus į jos veidą buvo galima matyti, kad laikas daro savo darbą“, – sako pašnekovas.
Vilniaus gatvių pažiba, anot jo, niekam nedarė nieko bloga, keistai apsirengusi žmogysta tiesiog sužadindavo smalsumą. „Kai kurie mėgindavo ją pakalbinti, kiti pašiepdavo, bet ji į jokias rietenas nesileisdavo, o sutikusi agresyvesnį žmogų paprasčiausiai pasišalindavo. Tiesiog nekaltybės įsikūnijimas, jei ne tie siauri jos tikslai“, – teigia D. Pocevičius.
Monachas ir kunigaikštis Vildaugas, pasak jo, buvo kur kas įdomesni: labai iškalbūs, galėjo postringauti valandų valandas bet kuriuo klausimu – filosofiniu, egzistenciniu.
Šliejosi prie meno pasaulio
Sovietiniais pokario metais ir vėliau po miestą klajodavo ir prie meno pasaulio šliejosi dvi gana išskirtinės „Dievo paliestos“ asmenybės – pozuotojas Kazimieras Skebėra ir Justinas Mikutis.
„Jiedu laikyti liaudies filosofais, buvo savamoksliai, apsiskaitę, kiek leido jų jėgos. Menininkai juos mielai priimdavo į savo kompaniją kaip įdomius tipažus, kurie papuošdavo jų vakarėlius, pasisėdėjimus. Nors abu turėjo rimtų psichikos bėdų“, – pasakoja D. Pocevičius.
Tarkime, K. Skebėra rašė dienoraštį, jame paliko būtų ir nebūtų dalykų. Kai tie užrašai pateko į sovietų saugumiečių rankas, K. Skebėros „žinios“ buvo panaudotos prieš kai kuriuos studentus, ne vienas jaunas menininkas dėl to gerokai nukentėjo. J. Mikutis taip pat turėjo nemažai problemų su teisėsauga, saugumu, nemokėjo laikyti liežuvio už dantų.
„Daugeliui menininkų jie patiko. Mitas apie šiuos veikėjus buvo sukurtas Sąjūdžio metais. Vis dėlto buvo nemažai amžininkų, liudininkų, kurie teigė, kad nederėjo su šiais veikėjais susidėti, nes jie tik atnešė nelaimių“, – teigia D. Pocevičius.
Rožytės radijo interviu
Rugsėjo 6-ąją LRT OPUS laidoje „Dienos pulsas“ nuskambėjo laidai „Švelnūs tardymai“ parengtas Richardo Jonaičio archyvinis interviu su velione apie Vilnių, jo žmones ir atrastą stilių.
Prašomas LRT.lt, Richardas atskleidė, kad Rožytę jam pavyko pakalbinti 2008 metų gruodį. Tuo laiku jis su linksma studentų kompanija gyveno pačiame sostinės centre, Pilies gatvėje, ir dažnai matydavo ryškią, spalvingą moterį, mandagiai tiesiančią delną.
Juodu tada ramiai pasikalbėjo Šiuolaikinio meno centro kavinaitėje. Kai šį savaitgalį atskriejo žinia, kad Rožytės nebėra, laidų vedėjas prisiminė daugiau nei prieš dešimt metų įvykusį jųdviejų pokalbį.
„Vakar paleidau jį į eterį, klausiausi ir nostalgiškai pagalvojau – kaip norėčiau dabar jai delnan įmesti pinigėlį“, – sako R. Jonaitis.
