Vos prieš porą dienų apskriejo žinia, kad anapilin iškeliavo ryškioji Vilniaus simboliu vadinta Rožytė – Vida Gumbytė. Šiandien LRT OPUS laidoje „Dienos pulsas“ nuskambėjo archyvinis, prieš daugiau nei 10-metį Richardo Jonaičio laidai „Švelnūs tardymai“ imtas interviu apie Vilnių, jo žmones ir atrastą stilių.
– Kas jums yra grožis, spalvos?
– Tai tokie dalykai, kurie tikrai žmogų puošia, netgi pakelia nuotaiką. Jeigu žmogus gražiau apsirengęs, juk būna linksmiau, įdomiau gyventi ir pačiam. Puoši kitus, puoši Vilnių.
– Ar jūs prieš išeidama į miestą, prieš susiruošdama į Vilnių ilgai stovite prieš veidrodį, žiūrite, ar viskas gerai atrodo?
– Pasižiūriu, žinoma. Ne taip labai ilgai, bet reikia save prisižiūrėti, kad atrodytum gražiau, stilingiau. Bet labai ilgai neužtrunku, skubu į traukinį, tad labai bijau pavėluoti.
– Koks yra jūsų dienos grafikas?
– Išvažiuoti, pasižmonėti, pasikalbėti su žmonėmis dienos metu, o vakare vėl galvoju, kaip grįžti. Vėl į traukinį, į namus parvažiuoju – ir vėl tas pats, vėl ta pati istorija. Taip ir praeina dienelės, žinokite.
Tą stilių paėmiau iš indų filmų. Jaunystėje labai mėgau indų filmus. Pagalvojau, sakau: o kodėl aš negaliu būti panaši į tuos aktorius? Pradėjau panašiai rengtis kaip jie, taip puošti Vilnių – blizgučiais ir gražiais drabužėliais.
Taip pat skaitykite
– Mieloji Rožyte, kaip būtų galima pavadinti jūsų kasdienybę? Kaip jūs pati tai traktuojate?
– Savaime „užsidegė“ toks stilius. Tą stilių paėmiau iš indų filmų. Jaunystėje labai mėgau indų filmus. Pagalvojau, sakau: o kodėl aš negaliu būti panaši į tuos aktorius? Pradėjau panašiai rengtis kaip jie. Taip ir išėjo toks stilius. Pradėjau taip puošti Vilnių – blizgučiais ir gražiais drabužėliais.
– Ar jūs save traktuojate kaip vieną iš Vilniaus veidų?
– Yra visokių žmonių, visi geri žmonės, bet tokių kaip aš, panašių į mane aš tikrai nepastebėjau. Tokia esu vienintelė.
– Kiek metų vaikštinėjate Vilniaus gatvėmis, susitinkate su žmonėmis?
– Jau ilgai.
– Kaip jūs, kasdien būdama Vilniuje, regite šį miestą?
– Vilniaus niekada nekeisčiau. Vilnius – mano jaunystės, mano numylėtinis miestas. Niekada neišvažiuosiu iš Vilniaus. Nekeisčiau į nieką. Man Vilnius – pats gražiausias.
– Ar turite savo mėgstamiausias gatveles, užeigas?
– Mano mėgstamiausia užeiga buvo „Pieno baras“. Dabar ten yra salonas, bet vis tiek man ta vieta labiausiai patinka. Tai pati Vilniaus širdis, pats centras. Aš ten daugiausiai ir būnu.
– Daugybę metų vaikštinėjate po Vilnių, stebite jį, susitinkate su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Kaip Vilnius keičiasi?
– Keičiasi. Man Vilnius ir anksčiau buvo gražus. Tas centras man anksčiau patikdavo labiau, dabar man jaukiau ten, kur aš kažkada neidavau. Dabar man jaukiausia – Pilies gatvė. Anksčiau daugiausiai būdavau Gedimino prospekte. Dabar man ten ne visai miela vaikščioti.
– Per savo netrumpą gyvenimą, tikiu, esate sutikusi daug įvairiausių žmonių. Gal galite papasakoti apie savo mylimus, gerbiamus, taip pat visuomenei žinomus žmones? Kokios jų asmeniškos patirtys su jumis?
– Labai gerbiu ir mėgstu Nijolę Oželytę. Ją visą laiką su pagarba sutinku, ji labai mielas žmogus. Rolandas Kazlas – labai mielas, geras žmogus, paprastas, bet nuoširdus. Mano labai gerbiama aktorė – Kristina Kazlauskaitė, neapsakomo talento žmogus. Ją labai mėgstu ir gerbiu.
– Artėja Kalėdos. Ką jums reiškia ši šventė?
– Kalėdos yra labai didelė šventė. Norėčiau visiems palinkėti, kad būtų geros Kalėdos. Visiems geros nuotaikos, kad visi būtų sveiki. Pirmiausia – sveikata. Kai žmogus sveikas, viskas tada labai smagu.
– Kaip jūs prižiūrite savo sveikatą?
– Labai ypatingai neprižiūriu, bet sirgti labai nesergu. Kol kas labai nesiskundžiu, vaikštau, puošiu Vilnių... Kol kas dar galiu. Labai džiugu – kad ir toliau taip būtų, būčiau patenkinta.
– <...> Kokios spalvos dominuoja jūsų aprangoje? Kurios jūsų mylimiausios?
– Labai mėgstu purpurinę, rožinę, raudoną. Mėgstu visas ryškias gražias spalvas. Visos spalvos savotiškai gražios.
Niekada nežeminu žmogaus – nei vieno, kuriam taip susiklostė gyvenimas, nes nežinai, kodėl taip yra, kodėl jis toks. Nežinai gyvenime, kaip yra ir kaip gali būti.
– Užsiminėte apie Indiją. Ką manote apie šią šalį? Ar nenorėtumėte nukeliauti, o gal esate buvusi?
– Aš rengiuosi labai panašiai kaip jie ir man labai patinka, bet išvykti... Gal ir būtų įdomu pasižiūrėti, bet tikrai jau niekur neišvažiuosiu. Man labiausiai patinka Lietuvoje, Lietuvos žmonės.
– Kačiukai ar šuniukai?
– Ir kačiukai, ir šuniukai.
– Pati namuose auginate?
– Taip, turiu ir šuniukų, ir kačiukų, kuriuos labai myliu. Tikrai labai mėgstu gyvūnėlius, gamtą. Gal todėl ir mane gamta labai globoja. Ji – pati stipriausia, reikia ją mylėti. Ir aš ją labai myliu.
Man visų labai gaila. Noriu, kad visi būtų pavalgę, kad visiems būtų nešalta. Bet ką padarysi – žiema yra žiema, reikia truputėlį pakentėti, vėl sulaukti vasaros.
– Vakarietiškame pasaulyje daug diskutuojama apie žmogaus labai sublogusį santykį su gamta, kad mes jos nebevertiname, nebemylime, teršiame. Ką jūs apie tai manote?
– Nelabai gerai. Su gamta žmogus surištas, jis turi mylėti gamtą. Kurie nemyli gamtos... Nepasakyčiau, kad jie labai geri žmonės. Turime mylėti gamtą, mes taip sutverti. Jeigu myli gamtą, ji atsidėkoja šimteriopai.
– Kokios yra gero žmogaus sudedamosios dalys?
– Tai labai sunku suprasti, bet vis tiek matosi. Žiūriu į žmogų ir tiesiog jame įžiūriu gerumą. Gal ir ne visada galima pastebėti, žmogus – sudėtingas dalykas, bet aš kažkaip suprantu žmogų. Matosi, kad žmogus – nuo širdies, jis tau padeda. Yra čia gerų žmonių, yra labai gero, draugiško jaunimo.
– <...> Visais laikais būdavo žmonių, kurie itin akcentuodavo pinigus. Be abejo, buvo žmonių, kurie ne taip tuos pinigus vertindavo. Kas jūsų gyvenime yra pinigai?
– Žinoma, pinigai gyvenime labai svarbu, bet laimė ir džiaugsmas vis dėlto ne piniguose, o tik sveikatoje. Didelių pinigų niekada gyvenime ir nemačiau, bet svarbiausia yra – ne pinigai, o sveikata ir gerumas. Svarbiausia, kad žmogus būtų geras.
– Jums kiekvieną dieną tenka bendrauti su daugybe žmonių. Kaip jūs kreipiatės į kiekvieną sutiktą žmogų?
– Aš stengiuosi mandagiai, gražiai pasisveikinti. Yra tikrai mandagių žmonių, yra ir visokių... Nesvarbu, ką padarysi. Svarbiausia – kreiptis labai mandagiai, visada būti mandagiai, tada ir kitas tau atsiliepia tuo pačiu. Nemandagiausias tas žmogus, kuris nekreipia į tave dėmesio. Būk žmogus, pasakyk ką nors žmogui, tark gerą žodį, sušildyk gerumu. Pasakytas žmogaus žodis tikrai daug ką reiškia.
– Vaikštinėdama po Vilnių turbūt pastebite jaunuolius, mano nuomone, darbingo amžiaus, bet prašinėjančius pinigėlių. Ar jums nėra šiek tiek už juos gėda?
– Pastebiu, bet niekada nežeminu žmogaus – nei vieno, kuriam taip susiklostė gyvenimas, nes nežinai, kodėl taip yra, kodėl jis toks. Nežinai gyvenime, kaip yra ir kaip gali būti.
– O kaip jūsų pačios gyvenime taip susiklostė?
– Taip jau yra – kiekvieno gyvenimas kažkaip susiklosto. Niekada nereikia žeminti žmogaus, kodėl jis toks. Gal toks žmogaus likimas. Sunku pasakyti, kodėl taip susiklostė.
Visas pokalbis – rugsėjo 6 d. laidos „Dienos pulsas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
